Stakliškių gimnazijoje 4 metus mokytojaujanti Audronė Zdanevičienė į mokyklą, kurioje ir pati mokėsi, sugrįžo siekdama pakeisti požiūrį į dažnai nuvertinamas etikos pamokas. Tai, kad šiandien visi gimnazijos mokiniai renkasi tik etiką – geriausias įvertinimas. Pašnekovė pastebi, kad jaunimas yra emociškai stipresnis, o šiuolaikinės technologijos atvėrė galimybes pažinti pasaulį net ir atokiausiuose kaimeliuose gyvenantiems vaikams. „Ir tikrai mokiniai labai domisi, kai pažiūriu, kiek daug jie ateina į etikos ir gyvenimo įgūdžių pamokas jau žinodami. Aš taip žaviuosi!“
„Žinojau, kad ateisiu dirbti tik čia“, – LRT.lt sakė ketverius metus Stakliškių gimnazijoje, Prienų rajone, etikos mokytoja dirbanti 28 metų Audronė Zdanevičienė.
Paklausta, kodėl pasirinko ne privačią didmiesčio, o kaimo mokyklą, pašnekovė pasakojo ir pati čia mokiusis, o sugrįžti paskatino iš mokyklos išsinešta teigiama patirtis. A. Zdanevičienė mokytoja tapo ne iškart – baigusi mokyklą pasirinko kūrybinių industrijų studijas Vytauto Didžiojo universitete, vėliau pradėjo dirbti VDU Verslo praktikų centre MINDED, kurio veikloje dalyvauja iki šiol.
„Aš pastebėjau, kiek daug galiu iš kitos aplinkos į mokyklą atnešti. Važinėjome po visos Lietuvos mokyklas, taip pat prestižines, didžiąsias. <...> Apie mokymus sulaukėme labai gerų atsiliepimų ir vieną dieną, prisimenu, grįžau pas tėvus, jie čia gyvena netoliese, sakau, kaip aš norėčiau bent dalį to atnešti į savo mokyklą. Sako mama: tai „davai“, – dieną, kai nusprendė sugrįžti į Stakliškių gimnaziją, šypsodamasi prisiminė pašnekovė.
A. Zdanevičienė LRT.lt pasakojo gaunanti ne vieną pasiūlymą dirbti kitur, tačiau nesiruošia palikti mėgstamą darbą Stakliškėse. Į šį kraštą jiedu su vyru sugrįžo prieš penkerius metus, pašnekovė dažnai darbo reikalais keliauja ir į Kauną, Vilnių.
Pašnekovė džiaugėsi, kad jos ir mokyklos vadovo požiūriai sutampa, tad čia, nedideliame Prienų rajono kaime, ji gali realizuoti savo idėjas. Jos nuomone, nors sakyti, kad kaimų ir didmiesčių mokyklos niekuo nesiskiria būtų juokinga, tačiau Stakliškių gimnazija niekuo nenusileidžia. Vaikai, pabrėžė ji, visose mokyklose tokie pat.
„Jaunimas labai mažai skiriasi, nesvarbu – gyvena rajone ar mieste – jie domisi tais pačiais dalykais, yra panirę į technologijas lygiai taip pat. Mes gyvename rajone, bet būrelių turime galybę ir čia <...>. Mūsų mokykla yra pilnai renovuota, kartais tenka apsilankyti didžiųjų miestų mokyklose ir pamatai, kokių senovinių mokyklų yra. Noriu tikėti, kad mes niekuo nesiskiriame, nors, aišku, mes turime daugiau vaikų iš socialiai mažiau subrendusių šeimų, bet tas jaunimas visiškai pralenkia savo tėvus“, – kalbėjo mokytoja.
Šiuolaikinis mokinys yra emociškai stipresnis.
A. Zdanevičienė
Apie šių dienų jaunuolius ji kalbėjo neslėpdama susižavėjimo: „Šiuolaikinis mokinys yra emociškai stipresnis. Pastatyk mokinį ir jo tėtį, mamą arba prieš 10 metų mokyklą baigusius brolį ir sesę – jis stipresnis emociniu intelektu. Dabartinis aštuntokas prilygsta mano laikų vienuoliktokui.
Vau, kokie šiuolaikiniai mokiniai yra pasikaustę! Turbūt dėl to, kad jie turi visas galimybes, gali ir vienkiemyje gyventi, bet turi prieigą prie interneto, turi galimybę viską sužinoti. Ir tikrai mokiniai labai domisi, kai pažiūriu, kiek daug jie ateina į etikos ir gyvenimo įgūdžių pamokas jau žinodami. Aš taip žaviuosi!“
Artimas ryšys ir nuoširdus bendravimas – mažos mokyklos privalumas
Paklausta, o ką pati išsinešė iš mokyklos, A. Zdanevičienė pasakojo, kad patirtys – pačios šilčiausios. Būtent mokyklos suole mažoji Audronė suprato, kaip jai patinka organizuoti renginius, dalyvauti neformaliose veiklose.
„Mane ir mokytojai, ir tėvai labai palaikė, nespaudė konkrečiuose dalykuose, nors mokiausi pakankamai gerai, o leido susitelkti į organizacinę veiklą. Turbūt tą ir išsinešiau, tai mane paskatino ir studijų ieškoti panašių“, – sakė ji.
Jau pirmame kūrybinių industrijų studijų kurse ji pradėjo organizuoti renginius vaikams, tačiau greitai suprato, kad jiems gali suteikti daug daugiau, negu šventę. Tada, tęsė ji, „pasimaišė“ puikus programos „Renkuosi mokyti“ pasiūlymas. Pasak A. Zdanevičienės, pirmaisiais metais mokykloje buvo lengva, galva buvo pilna idėjų, o antraisiais metais jau kilo dvejonių, ar pavyks sudominti moksleivius.
„Tada supratau, kad mūsų paaugliui įdomūs visiškai paprasti dalykai, tokie, kurie ir man pačiai įdomūs. Praleidžiu nemažai laiko ir socialinėse medijose, internete, tame pačiame „TikTok‘e“, kad galėčiau koja kojon su mokiniu diskutuoti. Turime įdomių ir gerų temų, pavyzdžiui, prieš mėnesį kalbėjome apie turinio kūrėjus“, – pavyzdį pateikė ji, pridūrusi, kad ir mokiniams gera žinoti, kad tai, kas domina juos, įdomu ir mokytojai. Etikos mokytoja prisiminė, kad Rusijai užpuolus Ukrainą apie tai nemažai kalbėjo ir pamokose, nes ši tema svarbi ir vaikams, būtina apie tai kalbėtis.
Paaugliams taip pat įdomu kalbėtis apie santykius ir jų kūrimą, o etika – tam puikiausiai tinkanti pamoka, tad mokytoja griežtų ribų neturi: „Mano dalykas leidžia nuklysti ir kalbėti apie paprasčiausius dalykus, nuo medijų, santykių kūrimo, pasaulio aktualijų iki finansinio raštingumo.“
Pašnekovė sakė, kad leidžia moksleiviams ją vadinti vardu, nors širdį džiugina ir kreipinys „Mokytoja“. LRT.lt ji pasakojo jaučianti vaikų pasitikėjimą ir pabrėžė, kad ypač paauglystėje svarbu šalia turėti žmogų, kuriam galėtum išsipasakoti. Artimas ryšys ir nuoširdus bendravimas, įsitikinusi A. Zdanevičienė, yra mažos mokyklos privalumas.
Paklausta, o kaip dėl tarpinių patikrinimų jaučiasi jos mokiniai, A. Zdanevičienė sakė, kad 11-okai dėl to labai išgyvena, o visa situacija – didelė sumaištis.
„Klausimas, kiek čia jiems vertėjo kelti tą stresą. Aš visada sakydavau, kad jeigu reikėtų grįžti į mokyklą, grįžčiau į 11 klasę, nes tai buvo gražiausi mano metai. Nuo šių metų jau nebenorėčiau grįžti“, – nusijuokė pašnekovė.
„Mūsų mokykloje su patyčių problema yra gerai susitvarkyta“
Jos teigimu, Stakliškių gimnazijos klasių auklėtojai daug dėmesio skiria emocinei moksleivių būsenai, o nerimaujančius dėl tarpinių patikrinimų stengiasi nuraminti.
„Kiek tokio dėmesio skiriama kitose mokyklose – nežinau. Aš dėstau etiką, kuruoju mokinių savivaldą, yra užsimezgęs gražus draugiškas ryšys, esame komanda, kuri sėdi kartu ir analizuoja, kaip galima padėti. Kartais analizuojame mažesniųjų klausimus su vyresniais, nes tikrai turime sunkių mokinių keliose klasėse, tai kalbame su vyresniais, kaip galėtume pagerinti klasės klimatą ir atmosferą. Dažnai ir administracija sako – jūs esate tas mokyklos organas, kuris viską mato, padėkite mokytojui. Skiriame nemažai laiko [emocinei atmosferai], kartais aš ateinu į klasę paruošusi vieną temą, pavyzdžiui, pernai apie finansus, bet matau, kad klasėje kažkas yra – pastūmiau savo turinį ir kalbėjomės apie tai, kas nutiko. Jiems turbūt yra geriausias dalykas, kai kažkas skiria laiko tiesiog pasikalbėti apie jų savijautą“, – pavyzdžiais dalijosi ji.
LRT.lt kalbintos A. Zdanevičienės teigimu, patyčių problemą iš Stakliškių gimnazijoje pavyko sėkmingai įveikti.
„Nežinau kodėl, gal todėl, kad gyvename labai mažoje mokykloje, klasės nedidelės, visi vieni kitus pažįsta, mokytojai pažįsta mokinius ir tėvus. Mūsų mokykloje patyčių klausimas arba jau pasibaigęs, arba yra tik tarp vyresnių, kurie tai laiko juokeliu. Būsiu drąsi, bet pasakysiu, kad mūsų mokykloje su patyčių problema yra gerai susitvarkyta“, – teigė mokytoja.
Į klasę žengia be išankstinių nuostatų ir tiki, kad atrasti bendrą kalbą galima su kiekvienu
„Pirmaisiais metais klasės galėdavo rinktis tarp tikybos ir etikos, šiuo metu visos klasės, nuo 5 iki 12, lanko tik etiką. Man tai yra didžiausias įvertinimas“, – džiaugėsi pašnekovė.
A. Zdanevičienės teigimu, atrasti kelią į „sunkių“ vaikų širdis taip pat galima, tačiau svarbu jų nespausti, duoti jiems laiko ir prisitaikyti, nes visi esame skirtingi. Be to, pridūrė ji, daugelį mokytojų, mokinių ir jų tėvų ji jau pažinojo – juk pati čia mokėsi ir augo. Vis dėlto, žengusi pro Stakliškių gimnazijos duris pašnekovė iš kolegių sulaukė kelių įspėjimų apie probleminį vieno ar kito moksleivio elgesį, tačiau tokias kalbas iškart nukirto.
„Sustabdžiau tokius pokalbius ir sakiau, kad nenoriu turėti jokių išankstinių nuostatų, noriu ateiti su visai nauju požiūriu. Turėjau vienoje klasėje du labai „sunkius“ berniukus, bet kaip mėgavausi pirmaisiais metais tuo procesu, bandžiau įvairius komunikacijos būdus. Žiūriu – vienas nepavyksta, kitas nepavyksta, o galiausiai, mokslo metų gale, turėjau dvi labai kokybiškas pamokas, jų darbus iki šiol saugau, nes buvo labai smagu – jie visus metus nieko nedarė, o paskutinėse dviejose pamokose pagaliau atvėrė širdį“, – dalijosi pašnekovė.
Ji sutinka, kad mokyklose į etikos pamokas dažnai numojama ranka, joms skiriama per mažai dėmesio. A. Zdanevičienė užsibrėžė šį požiūrį pakeisti.
„Kai pati buvau mokinė, į etiką žiūrėjome [nerimtai] – ten tik įskaita. Aš atėjau norėdama tam dalykui suteikti gyvumo, žavesio, imti temas tikrai ne visada iš ugdymo turinio. <...> Po maždaug pusantrų metų pajutau, kad jau parodžiau, kad gali būti kitaip, užkėliau etikos kartelę ir ką dabar daryti, kad jos nenuleisčiau?“ – linksmai kalbėjo Stakliškių gimnazijos mokytoja.
Tėvai, kurie kėlė rūpestį, yra tiesiog neturintys šiokio tokio kritinio mąstymo.
A. Zdanevičienė
Šiemet mokytojai A. Zdanevičienei gimnazijos vadovybė patikėjo gyvenimo įgūdžių pamokas. Socialiniuose tinkluose pasipylę komentarai ir kritika jai kelia šypseną. Abejonių kilo ir keliems Stakliškių gimnazijos moksleivių tėvams, tačiau išskaidyti nepagrįstas baimes netruko. Mokiniai, anot jos, naują pamoką sutiko teigiamai ir be streso, priešingai negu kai kurie tėvai.
„Buvo iš tėvų neramumų, nes jie skaito socialinę mediją. Gaila taip sakyti, bet tėvai, kurie kėlė rūpestį, yra tiesiog neturintys šiokio tokio kritinio mąstymo. Kai pradėjau dėstyti šitą dalyką, vaikus iškart supažindinau su tuo, kas mūsų laukia. <...> Pačiai teko su 2–3 tėvais pasikalbėti, juos nuraminti, papasakoti, kad nevėlu pasidomėti, kaip reikia informaciją atsirinkti, kaip patikrinti – patikimas šaltinis ar ne. Ir mokiniams kalbėjau apie tai, kad papasakotų tėvams, kaip reikia atsirinkti informaciją“, – paaiškino ji.
A. Zdanevičienės teigimu, iš šiuolaikinių moksleivių galėtume pasimokyti drąsos ir spontaniškumo, vidinės laisvės, kūrybiškumo, kurių suaugusiesiems dažnai pritrūksta. Žinoma, ji pabrėžė, kad vaikai skirtingi, vieni yra net per daug spontaniški, kiti – ypač nedrąsūs. Neretai už perdėto kuklumo slypi šeima, todėl pašnekovė linki ir tėvams atviriau žvelgti į gyvenimą, atsiradusias naujas galimybes.
„Šiuolaikinis mokinys žino, kad nebūtina būti pačiam protingiausiam, gabiausiam ir išlaikyti egzaminus šimtuku, tu gali turėti gerą, sėkmingą kelią net neįstojęs į universitetą“, – sakė ji, pridūrusi, kad toks požiūris praverstų ir tėvams.
