„Moralinis stebuklas ir visiška išimtis“ – taip galima apibūdinti žydų gelbėjimą Holokausto metu. Žydus gelbėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, o gelbėtojai rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybe. Visgi žydų gelbėtojų figūra dar iškyla kaip priekaištas – buvo galima pasielgti ir kitaip.
2023 metų kovo 15 d. pirmą kartą buvo minima nauja data Lietuvos valstybės atmintinų datų kalendoriuje – Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Minint šią dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Šviesuliai tamsoje. Kaip įprasminame Lietuvos žydų gelbėtojų atminimą?“. Diskusiją moderavo mokytojas, eseistas, kultūrininkas Vytautas Toleikis.
Taip pat skaitykite
Istorikas, Holokausto ir žydų gelbėjimo tyrėjas dr. Zigmas Vitkus aiškino, kad yra keli kriterijai, kuriuos turi atitikti į pasaulio tautų teisuolio vardą pretenduojantis žmogus.
„Gelbėtojas turėjo veikti aktyviai, nesavanaudiškai, negauti jokio išorinio atlygio, rizikuoti savo šeimos gerove ir gyvybe, taip pat turi būti tam įrodymų. Šiuo metu pasaulio tautų teisuolių vardas įteiktas 925 Lietuvos žydų gelbėtojams, o Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – 1663“, – pasakojo Z. Vitkus.
Pasak jo, toks skirtumas atsirado dėl gelbėtojų paieškos metodikos skirtumų – Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimai teikiami tuomet, kai išgelbėtieji ar jų artimieji kreipiasi patys, o Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai skiriami ir jų ieškant. Visoje Europoje Pasaulio tautų teisuoliais paskelbti daugiau nei 28 tūkst. žmonių.
Gelbėtojų figūra iškyla kaip priekaištas
Holokausto tema dar labai sunki, todėl natūralu, kad Lietuvos piliečiai herojų dažniausiai ieško kitokiuose naratyvuose – labiau patriotiniuose ar nacionalistiniuose, kai galima kalbėti apie pasiaukojimą dėl valstybės ir jos idėjos, – pasakojo filosofas dr. Simas Čelutka.
„Herojiškas naratyvas dažniau susijęs su tauta, tautiškumu. Šiuo atveju kalbame apie įsipareigojimą dar aukštesniems dalykams, bendražmogiškiems dalykams ir vertybėms, kito žmogaus besąlygiško orumo pripažinimui.
Tai dalykai, kurie pranoksta valstybingumą, kurie kalba apie dar bendresnius dalykus. Natūralu, kad ne taip paprasta šį universalų moralumą įpinti į naratyvą, kuris būtų patriotinis arba nacionalistinis“, – kalbėjo S. Čelutka.
Pasak jo, dėl žydų gelbėtojų kyla dar viena įtampa – dalis lietuvių kolaboravo ir prisidėjo prie žydų žudymo Holokausto laikotarpiu, todėl gelbėtojų figūra iškyla kaip priekaištas, kuris rodo, kad buvo galima pasielgti ir kitaip, kad buvo alternatyva.
„Net jei daug kas pakluso, prisidėjo, užmerkė akis ar buvo abejingi, kai kurie aktyviai prisidėjo prie šio pasipriešinimo nacių veiksmams ir nacių ideologijai. Gelbėtojų veiksmai moraliniu požiūriu tokie neįtikėtini ir pasigėrėtini, kad juos net sunku įdėti į žodžius, kurie tiktų viešajai kalbai“, – pastebėjo S. Čelutka.
Taip pat skaitykite
Sunkiai pasiduoda tradiciniams herojiškiems naratyvams
Istorikas Z. Vitkus taip pat svarstė, kad galbūt gėrį priimame kaip savaime suprantamą, o blogio formos, kurių Antrojo pasaulinio karo metu buvo įvairių, susilaukia daugiau dėmesio.
„Gėrio fenomenas buvo priimtas tarsi savaime suprantamas. Kai pagalvoji apie gelbėtojų veiklą, tai nebuvo partizaninė kova miškuose ar miestuose.
Dramatiškas galbūt buvo pirmasis epizodas, kai žydų suaugusieji ar vaikai būdavo išnešami iš geto, bet vėliau mėnesių mėnesius tai buvo sunki ir kantri kasdienybė, kuri sunkiai pasiduoda tradiciniams herojiškiems koviniams naratyvams“, – pridūrė Z. Vitkus.
Jam antrino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, kuri pridūrė – neįmanoma kalbėti apie žydų gelbėtojus nekalbant apie Holokaustą.
„Manau, kalbėjimas apie gelbėtojus, įvairių leidinių kiekių didėjimas ir pati diena, skirta gelbėtojams, atsirado kaip mūsų visuomenės brandumo dėl Holokausto ženklas. Pribrendome kalbėti ne tik apie tiesmukiškus faktus, bet ir kompleksišką situaciją, kurios dalis – gelbėtojai“, – pažymėjo L. Lempertienė.
Gelbėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai
Pasaulio tautų teisuolių atminimą specialiu ženklu įamžinantis architektas Tauras Budzys yra pažymėjęs 407 teisuolių kapus: „Nė vieno kapo nesu pažymėjęs nekalbėjęs su jų vaikais ar anūkais.“
„Nuo valstiečio iki prezidento. Nuo lietuvio, lenko, ruso, totorio, musulmono. (...) Nuo seno iki jauno, iki labai jaunų. (...) Kalbėjau su močiute, kuri puikiai atsimena, kad ji dar kalbėti nemokėjo, ji buvo maža, bet jai buvo pasakyta: jei matai svetimus, bėgi prie žydaičių ir rodai pirštu, kad jos slėptųsi. Dalyvavo įvairiausi žmonės“, – apie žydų gelbėtojus kalbėjo T. Budzys.
Judaikos tyrimų centro vadovė L. Lempertienė atkreipė dėmesį – tam, kad būtų galima išgelbėti vieną žmogų, reikėjo iki dešimties ir daugiau gelbėtojų.
„Vienas žmogus negalėjo būti gelbėjamas visą laiką vienoje vietoje, taip galėjo būti labai retai. Reikėjo pasitikėjimo tinklų, tai negalėjo būti vieno socialinio sluoksnio ar vienos vietovės žmonės.
Būdavo, žmogus išbūna tris dienas pas kažką, kas net neprisistato vardu, kad apsaugotų ir save, ir tą žmogų. Jis ir jo artimieji niekada negaus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“, – sakė L. Lempertienė.
Moralinis stebuklas ir visiška išimtis
Pasak istoriko Z. Vitkaus, tyrimai rodo, kad paprastai žydų gelbėtojai buvo užaugę tokiose šeimose, kuriose vyravo demokratinis, nesmurtinis auklėjimo būdas.
„Šeimos vertybės, palyginti su stebėtojų šeimomis, ryškiai skyrėsi. (...) Tose šeimose būta pagalbos kitiems tradicijos ir prieš karą, ir per karą, ir po karo. Nemažai žydų gelbėtojų buvo ištremti į Sibirą, nes tai buvo pilietiški ir sąmoningi žmonės“, – kalbėjo Z. Vitkus.
Jo teigimu, dažniausiai žydų gelbėjimas prasidėdavo nuo pažinties ir nuo jau turimo ryšio. Žinoma, buvo ir tokių atvejų, kai nepažįstamas žmogus ateidavo prie durų prašyti pagalbos, bet paprastai jau būdavo koks nors ryšys.
„Žmonės būdavo bendradarbiai, kaimynai, draugai. Kai užsivesdavo aistra gelbėti, atsirasdavo ir nepažįstamų žmonių, bet pradžioje kažkoks ryšys turėdavo būti“, – tvirtino Z. Vitkus.
Filosofas S. Čelutka taip pat pažymėjo, kad žydus gelbėjo labai skirtingi žmonės, todėl apibendrinti sudėtinga. Tačiau, sakė jis, žydų gelbėjimas buvo „moralinis stebuklas, visiška išimtis“, todėl tai buvo tik dar įspūdingiau.
„Jei pabandai įsijausti į situacijas, tai yra kažkas neįtikėtino, žinant, kad naciai bausdavo ne tik gelbėjantį žmogų, bet ir jo artimuosius. Tai tikrai moraliai labai sunkiai paaiškinamas dalykas.
Mums visiškai natūralu pirmiausia rūpintis savo artimaisiais – saugiau negelbėti, nestatyti savo šeimos į pavojų, o čia net ir šeima statoma į pavojų, kuris tęsiasi diena iš dienos, savaitėmis ir mėnesiais, kartais net metus“, – pabrėžė S. Čelutka.
Miša Jakobas: jie mūsų tautos dideli didvyriai
Pokalbio metu žodį tarė ir jo klausęsis pedagogas Miša Jakobas, kuris prisiminė savo mamos gelbėtojus: „Norėčiau apkabinti savo rankomis savo mamos gelbėtoją. Deja.“
M. Jakobas apgailestavo, kad dar nežinome visų gelbėtojų ir negalime paminėti visų pavardžių. Jis pacitavo vienos žydės atsiminimus, kuriuose ji rašė: „Duris atidarė valstietė, mūsų didelei nuostabai, labai šiltai sutiko, netikėjome savo akimis, patekome pas angelą. Jos pirmieji žodžiai buvo: visą laiką laukiau, kad pas mane užklystų koks žydų vaikas.“
„Įsivaizduojate? Paprasti sakiniai, paprasta valstietė, kurios nei vardas, nei pavardė nėra žinomi mums visiems. Tokių dar yra labai daug. Vien tik mano mamą gelbėjo (...) ištisos šeimos – ir maži, ir dideli. Deja, atsitiko taip, kad kalbėti apie tą humanišką mūsų valstybės istoriją mes nedrįstame arba net bijome“, – kalbėjo M. Jakobas.
Jis apgailestavo, kad Lietuvoje nėra įamžinti žydų gelbėtojai: „Negi Lietuvoje nėra didelio akmens? Bent akmens? Labai gaila. Juk šie, apie kuriuos kalbėjome, yra mūsų tautos didvyriai, dideli didvyriai, nepakartojami didvyriai. Žinote, man tas klausimas ne kartą iškilo. Dėkoju, šiandien man tapo aišku, kas nutiko ir kodėl dideliam apgailestavimui taip dar tęsiasi.“
