Kelios dienos, praleistos slėptuvėje, paeiliui įkvepiant oro, valandos maiše ir nuolatinė grėsmė. Su tokiomis patirtimis turėjo susidurti gete gyvenę žydų vaikai. Čia juos atsakomybė užgriūdavo greičiau, tačiau buvo stengiamasi vaikams sudaryti kuo normalesnes sąlygas. Vaikai lankė mokyklą, dainavo, gaudydavo drugelius ir labai nuliūsdavo, kai šie išsprūsdavo ir „pabėgdavo iš geto“.
Rugsėjo 23 dieną minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena. Rugsėjo 23–24 dienomis taip pat minimas Vilniaus geto likvidavimas – prieš 80 metų geto kaliniai išvežti į darbo stovyklas ir į Aušvicą, dalis sušaudyti geto teritorijoje ar Paneriuose. Portalas LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą, kuriame – jautrios žydų vaikų istorijos, išgyvenimai gete ir pasakojimas apie pogrindinį pasipriešinimo judėjimą.
Paslėpta maiše tarp pintinių
„Net praėjus daugybei metų negaliu sulaikyti ašarų prisiminusi mūsų šeimą“, – pasakojo Bluma Alkanovičiūtė, kurios prisiminimai surinkti knygoje „Išgelbėti bulvių maišuose“.
Per vaikų akciją ji su šeima slėpėsi pastogėje – apieškoję būstą, naciai jų nerado, tačiau vėliau grįžo su šunimis.
„Sėdėjome visiškai tyliai, pasislėpę už kalnų senų baldų ir kitų nereikalingų daiktų. (...) Ginkluoti policininkai iš slėptuvės išvilko mus į sunkvežimį, kuriame jau sėdėjo daug vaikų ir senų žmonių. Dėl neaiškios priežasties policininkai mane ir Olefą paleido – gal pamanę, kad jau esam dideli ir galime dirbti. Sesutė Frida žuvo“, – pasakojo Bluma.
Galiausiai mama mergaitei surado prieglobstį už geto ribų: „Vieną dieną buvau įkišta į maišą ir paslėpta tarp tuščių pintinių vežime, vykstančiame atvežti į getą duonos. Už geto vartų buvau skubiai perkelta į kitą šiaudų prikrautą vežimą.“
„Laikas tarp įkvėpimų prilygo amžinybei“
Josefo Gilio istorija taip pat aprašyta knygoje „Išgelbėti bulvių maišuose“. Jis pasakojo, kad per vaikų akciją buvo paslėptas palėpėje po sulūžusių čerpių stogu.
„Po kelių valandų mane nuvedė į duobę, iškastą dėdės Meiro Levnerio kambaryje. Kad įliptum į duobę, reikėjo ištraukti iš lovos patalynės stalčių, po juo atkelti medinį dangtį ir atidaryti mažas dureles grindyse, o pro jas jau galėjai nušliaužti į duobę. Duobė buvo labai siaura, ankšta, joje buvo labai šalta.
Sėdėjau duobėje su mama ir pusbroliu Ediku Levneriu. Mama sergėjo, kad neišleistume nė garso. Duobė buvo maždaug vieno kvadratinio metro dydžio, joje trūko oro. Į ją buvo atvestas vamzdis iš lauko, per kurį kiekvienas paeiliui įkvėpdavome. Laikas tarp įkvėpimų prilygo amžinybei“, – pasakojo Josefas.
Jie duobėje praleido dvi dienas, turėjo tik vandens ir šiek tiek duonos. Trečią dieną grįžus į butą, dukrą praradęs kaimynas juos paskundė. Tada dėdė sumokėjo 20 tūkst. markių pažįstamam esesininkui, kuris turėjo rūpintis, kad nekiltų problemų Josefą išvežant iš geto.
„Kitą ankstų rytą buvau suvyniotas ir įkištas į didelį užsegtą krepšį, kad neuždusčiau, man buvo paliktas nedidelis plyšelis orui. Krepšį nunešė į Baikovičiaus namus. (...) Mane išėmė iš krepšio, įkišo į tuščią maišą ir padėjo už namo, kur stovėjo kelios tuščios statinės.
Gulėjau ten keturias valandas nejudėdamas, kaustomas baisios baimės. Girdėjau aplink vaikščiojančių vokiečių balsus ir žingsnius. Prieš išvykdami, tuščias statines sukrovė į vežimą, maišas, kuriame aš slėpiausi, buvo įdėtas į vieną iš statinių“, – pasakojo Josefas.
Iš geto pavyko išvažiuoti be trukdžių, kaip ir buvo sutarta, juos pasitiko lietuvė: „Ji ištraukė mane iš maišo, kuriame susirietęs kiūtojau. Kol įstengiau vėl išsitiesti, praėjo kelios valandos. Buvau vos penkerių su puse.“
Taip pat skaitykite
„Ant jos kojų ilgai negijo kruvinos nuospaudos“
Karo pradžioje Eleonorai Grinberg (Galinai Plokšto-Vyšniauskienei) buvo pusantrų metukų. 1941-ųjų vasarą jos mama Marija, auklė ir ji ilsėjosi Baltarusijoje. Būgštaudama dėl dukros gyvybės, mama mergaitę atidavė auklei Veronikai, kuri ją išsivežė į Vilnių.
„Apie šimtą kilometrų ji ėjo pėsčia ir nešėsi mane ant nugaros. Kartais stabdydavo pro šalį važiuojančius vežimus. Ant jos kojų ilgai negijo kruvinos nuospaudos“, – prisiminimuose pasakoja Galina.
Grįžusi į Vilnių, šeima pateko į getą, iš kurio mergaitę išgelbėjo auklė ir perdavė pažįstamai Plokšto šeimai.
„Nacių okupacijos laikotarpiu Plokšto šeima mane slėpė iki 1944 metų birželio. Jie nuolat baiminosi dėl mano ir savo gyvybės. Šeimos materialinę padėtį sunkino tai, kad man nebuvo skirta maisto kortelės, todėl duonos kąsniu su manimi dalijosi visi Plokšto šeimos nariai. (...)
Kaimynai apie mane nieko nežinojo. Pasibaigus karui, įtėviai vylėsi, kad atsiras mano tikrieji tėvai. Nesulaukę jų, 1946 metų gegužės 10 dieną jie oficialiai mane įsidukrino ir davė savo pavardę Plokšto bei vardą Galina“, – savo atsiminimuose, surinktuose knygoje „Su adata širdyje“, pasakojo Galina.
Šie išgelbėtų žydų vaikų pasakojimai skelbti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ekspozicijoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie ŠOA“.
Taip pat skaitykite
Vaikai žudyti ir tėvų akyse
Dauguma Vilniaus gete gyvenusių vaikų buvo nužudyti akcijų ir Vilniaus geto likvidavimo metu, portalui LRT.lt sako Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Stanislovas Stasiulis. Anot jo, Holokaustą išgyvenęs Avromas Suckeveris teigė, kad didžiajame gete mokyklas lankė apie 2 tūkst. 712 vaikų, o 1942 metų žiemą jų skaičius sumažėjo iki 1 tūkst. 500.
Remiantis A. Suckeveriu, mažajame gete buvo apie 130 mokinių, tačiau jų skaičius kiekvieną dieną mažėdavo. 1941 metų spalį likvidavus mažąjį getą, iš 130 mokinių gyvi liko tik septyni.
„Šie skaičiai <...> atspindi buvusią tendenciją“, – atkreipia dėmesį S. Stasiulis.
Daugybė vaikų buvo nužudyti per vadinamąsias vaikų akcijas, kurių metu vaikai būdavo atplėšiami nuo šeimų ir nužudomi. Lietuvos istorijos instituto istorikas pažymi, kad naciai siekė sunaikinti visą žydų tautą – ne tik suaugusiuosius ar galinčius pasipriešinti, bet ir vyresnio amžiaus žmones bei vaikus – ateitį.
„Yra daug liudijimų apie tai, kaip vaikai buvo nužudomi jų tėvų akyse“, – sako istorikas.
1944 metų kovo 27 dieną priverstinio darbo stovyklose „Kailis“ ir HKP buvo vykdoma vaikų akcija – tėvams buvo sakoma, kad vaikai imami paskiepyti nuo šiltinės, tačiau mamos puikiai suprato, kad tai yra spąstai.
Kaip pasakoja S. Stasiulis, šios akcijos metu tik nedaugeliui vaikų pavyko pasislėpti slėptuvėse, o išvežtieji buvo nužudyti Paneriuose. Akcijos metu buvo nužudyti maždaug 246 vaikai ir jų mamos.
Taip pat skaitykite
Siekiant išsigelbėti, gete įvairiose vietose buvo įrengiamos slėptuvės – rūsiuose, palėpėse, krosnyse, sienose įrengiant dvigubas pertvaras...
„Jose vaikai ir suaugusieji kartais privalėjo praleisti ilgas valandas nejudėdami ir nekrutėdami. Kartais vaikai, nepakeldami tvankumos, karščio ar nesuvokdami realaus pavojaus grėsmės, imdavo verkti, o tai išduodavo slėptuvės vietą ir visus joje besislėpusius žmones“, – sako S. Stasiulis.
Vaikai suprato pavojų, vylėsi, kad išgyvens
Istorikas pabrėžia, kad vaikai gete subręsdavo daug anksčiau nei įprastomis sąlygomis – čia jie neturėjo nerūpestingos vaikystės ar paauglystės, nes privalėjo rūpintis savimi ir savo artimaisiais, prižiūrėti savo jaunesnius brolius ir seses, padėti namų ruošoje.
„Manau, kad vaikai gerai suprato buvusios padėties neapibrėžtumą ir pavojingumą. Lygiai taip pat jie laukė ir vylėsi, kad greitu metu vokiečiai pralaimės karą, kad jie ir jiems brangūs žmonės ir artimieji išgyvens ir sulauks dienos, kai jie vėl bus laisvi“, – svarsto istorikas.
Nepaisant užgriuvusios atsakomybės ir grėsmės, pastebi S. Stasiulis, vaikams buvo stengiamasi sudaryti kiek normalesnes sąlygas, tad gete buvo įkurtos mokyklos. Pavyzdžiui, Vilniaus gete veikė du darželiai ikimokyklinio amžiaus vaikams, trys pradinės mokyklos ir viena pradinė mokykla priverstinėje darbo stovykloje „Kailis“, gimnazija, muzikos mokykla bei technikumas, taip pat veikė jaunimo klubas.
„Gimnazijoje vaikai buvo mokomi jidiš ir hebrajų kalbų, matematikos, chemijos, fizikos, istorijos, biologijos, geografijos, piešimo. Biologijos pamokoms į darbus mieste vaikštantys tėvai vaikams slapta parnešdavo augalų, gėlių, lapų. Patys vaikai gaudydavo drugelius ir labai nuliūsdavo, kai šie išsprūsdavo ir „pabėgdavo iš geto“, – portalui LRT.lt pasakoja S. Stasiulis.
Pasak jo, muzikos mokykloje vaikai buvo mokomi groti pianinu ir smuiku, dainuoti, o gete vykdavo mokinių koncertai. Gete taip pat veikė dailės, dramos, ritmikos ir plastikos mokyklos, taip pat dvi internatinės mokyklos, amatų kursai...
Kita vaikų ir paauglių kasdienybės ir laisvalaikio forma buvo skaitymas, kuris taip pat leisdavo pabėgti nuo slegiančios kasdienybės – būtent vaikai buvo vieni iš aktyviausių Vilniaus geto bibliotekos skaitytojų, atkreipia dėmesį istorikas.
Taip pat skaitykite
Išsiskyrimas su tėvais turėjo didžiulę traumą
Kai kuriuos vaikus pavyko išgelbėti juos priglaudus ne žydų šeimose. S. Stasiulis akcentuoja, kad vaikų gelbėjimas buvo komplikuotas, dažnai siekiant išgelbėti vieną žmogų reikėdavo bent kelių gelbėtojų, sutinkančių rizikuoti ir padėti.
Pasak istoriko, pirmas žingsnis šiame procese buvo surasti patikimą šeimą ar žmogų, kuris sutiktų priimti ir išgelbėti vaiką iš geto. Kitas žingsnis – bandyti gauti suklastotus dokumentus, gimimo liudijimus, kurie taip pat galėjo sumažinti riziką tiek gelbėtojams, tiek gelbėtiems vaikams.
Iš geto išgelbėtą vaiką taip pat reikėjo adaptuoti naujoje aplinkoje, o gelbėtojai privalėjo užtikrinti išgelbėto vaiko ir savo artimųjų apsaugą nuo galimų kaimynų įskundimų ir įtarimų.
„Dažnai į namus atėjus draugams ar kitiems svečiams išgelbėti vaikai buvo slepiami. Slapstymasis turėjo psichologinį poveikį ir išgelbėtiems vaikams. Kūdikiai ir mažamečiai dažnai nesuprasdavo, kad jie slepiami, o vyresniems ir paaugliams išsiskyrimas su tėvais turėjo didžiulę traumą.
Jie privalėjo išmokti priprasti prie naujų vardų, aplinkos, naujos biografijos, jie privalėjo gyventi pasislėpę ir neišeidami į lauką“, – pasakoja S. Stasiulis.
Jis pabrėžia, kad visi gelbėtojai rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybe ar bent šeimos gerove, nes net bendravimas su žydais buvo griežtai draudžiamas.
„Vokiečių okupacijos metų spaudoje kartais pasirodydavo žinučių, kuriose buvo paskelbiamos pavardės žmonių, nelegaliai perduodavusių maisto ar kitų reikiamų daiktų getuose įkalintiems žydams. Tokie žmonės buvo viešai vadinami lietuvių tautos priešais, išdavikais ir panašiai, tad gelbėjimas keldavo dar didesnių rizikų“, – pastebi istorikas.
