„Viena kančia – lietuviams, kita – žydams“: Holokausto tragediją vis dar suvokiame kaip svetimą istoriją

Dvi istorijos ir dvi kančios – savos ir svetimos. Viena kančia – lietuviams, kita – žydams. Taip Lietuva suvokia Holokausto tragediją, sako LRT.lt kalbinti ekspertai. Pasak jų, Holokausto klausimą prisimename tik tada, kai reikia pasisavinti istoriją, nenorime į ją gilintis, o kai kuriuos klausimus suvokiame kaip pavojingus, keliančius grėsmę.    

Rugsėjo 23 dieną minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena. Rugsėjo 23–24 dienomis taip pat minimas Vilniaus geto likvidavimas – prieš 80 metų geto kaliniai išvežti į darbo stovyklas ir į Aušvicą, dalis sušaudyti geto teritorijoje ar Paneriuose. Portalas LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą, kuriame – jautrios žydų vaikų istorijos, išgyvenimai gete ir pasakojimas apie pogrindinį pasipriešinimo judėjimą.

Plačiajai visuomenei Holokaustas nelabai rūpi, mano rašytojas Sergejus Kanovičius. Pasak jo, pasibaigus „valdiškiems privalomiems minėjimams“, „baigiasi ir valdiškas rūpestis šia tema“.

„Yra akademinis lygis, kuriame turime gausybę labai rimtų Holokausto Lietuvoje studijų, bet jos yra pernelyg akademinės, kad sudomintų paprastą skaitytoją. Nepaisant viso to, susiduriame su nuolatine daugelio žmonių atmetimo reakcija kiekvieną kartą, kai ta tema iškeliama“, – LRT.lt sako S. Kanovičius.

Rašytojas teigia problemą matantis švietimo lygmenyje, kai Lietuvos Holokausto aukos niekaip nesusiejamos su konkrečių žmonių gyvenimu. Todėl sunku tikėtis supratimo ar atjautos, kai niekas nepaaiškina, kas tie nužudyti žmonės.

„Nepaaiškina, kaip jie gyveno, ką veikė, kokie buvo jų papročiai, kaip atsidūrėme jų namuose, ligoninėse, gamyklose ar alaus daryklose, kur dingo tų žmonių antkapiai, kaip mūsų seneliai ir proseneliai su jais sugyveno“, – vardija S. Kanovičius.

Jo vertinimu, Holokaustas ar deklaracija „never forget“ (niekada nepamiršime) turi prasmę tik tuomet, kai žmogui prieinama informacija apie tai, ko netekome.

„Kai matai tik skaičius, jie gali būti priskirti ir kokiems nors nepažįstamiems ateiviams iš kitų planetų“, – pažymi rašytojas.

Atmintis visada nugalės užmarštį ir melą

Anot S. Kanovičiaus, vaikus pradedame mokyti ne nuo ten – nuo duobių, o reikėtų, kad vaikai žinotų, iš kur tie duobėse gulintys žmonės atsirado ir kaip jie gyveno. Galbūt tuomet sulauksime jei ne atjautos, tai bent paprasčiausio suvokimo, svarsto jis.

Rašytojas atkreipia dėmesį, kad moksleiviai, jiems pasakojant pagrindinius 20 a. istorijos įvykius, pirmą kartą išgirsta, kad Lietuvoje nužudyti beveik 200 tūkst. žydų.

„Po kelerių metų tiems patiems vaikams per 10 puslapių išdėstys šešių šimtmečių Lietuvos žydų istoriją, o dar per 10 puslapių tas pats vadovėlis pakavos juos po Lietuvos pamiškių samanomis. Negaliu iš tokias žinias turinčių žmonių tikėtis nei supratimo, nei užuojautos. Ir priekaištauti taip pat negaliu, nes ne jie vadovėlio turiniu rūpinasi. Ir taip jau tris dešimtmečius.

Kiek kartų išugdyta be jokios informacijos? Kiek tai dar gali tęstis? Jei aš jums papasakočiau, kaip gyveno mano prosenelė Rocha-Samuraj, kuri guli pamiškėje prie Jonavos, gal jumyse kažkas ir sukirbėtų. Bet jei aš jums pasakysiu, kad toje duobėje guli 2 tūkst. bevardžių be jokios gyvenimo istorijos žmonių, vargu, ar ką nors tai sujaudintų“, – klausimus kelia S. Kanovičius.

Visgi rašytojas įsitikinęs – atmintis išlieka: „Tie, kas tikisi, kad iš mano giminės istorijos teliks tik pamiškių duobės, klysta. Atmintis visada nugalės užmarštį ir melą.“

Svetima istorija?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė, atminties politikos tyrėja Violeta Davoliūtė pastebi, kad akademinėje bendruomenėje vis daugiau dėmesio skiriama Holokausto temai, tačiau visuomenėje ši tema vis dar matoma kaip ne savos, o svetimos istorijos dalis.

Pasak V. Davoliūtės, ši tema Lietuvoje nepopuliari, nes daliai visuomenės atrodo, kad ji tarsi brukama iš išorės, turint tikslą lietuvius menkinti, gėdinti ar pažeminti, priversti negerai pasijausti. Tai gali būti priežastis, kodėl kai kurie nenori apie tai kalbėti ar diskutuoti.

„Be to, dalis žmonių galvoja, kad „tai su manimi tikrai niekaip nesusiję – nei su mano šeima, nei su mano praeitimi“. Kol kas nesuvokiame, kad tai yra ir asmeninė beveik kiekvienos šeimos istorijos, atminties dalis“, – portalui LRT.lt sako profesorė.

Taip yra todėl, pabrėžia tyrėja, kad Lietuvos miesteliuose žydų žudynės buvo iš esmės viešos, puikiai matomos.

„Žudynių vietų suskaičiuota per 200, tad šie kraupūs įvykiai vienaip ar kitaip palietė beveik visus mūsų senelius, prosenelius“, – portalui LRT.lt pasakoja V. Davoliūtė.

Dvi tautos kančios

Apie požiūrį, kad Holokaustas – svetimos tautos istorija, kalba ir publicistas Arkadijus Vinokuras. Jis teigia, kad požiūrį į Holokaustą formuoja „dešiniųjų pažiūrų radikalai“, kurių tikslas – „skalbti kolaborantų, žudžiusių žydus, mundurus“. Pasak A. Vinokuro, kol toks naratyvas gyvuos, tol turėsime dvi atskiras kančias ir jų patirtis.

„Viena kančia – lietuviams, kita – žydams. Bet juk negali viena politinė ir pilietinė tauta demokratijos sąlygomis turėti dviejų atskirų kančių. Absurdas“, – LRT.lt sako publicistas.

Anot A. Vinokuro, „politinis Lietuvos elitas išmoko teisingą Holokausto vertinimo žargoną“ – dalyvauja minėjimuose, eina į žudynių vietas, kalba apie tai, kad viena tauta turi turėti vieną kančią ir kad negali būti atskirų kančių vienai ir kitai grupei.

Visgi, tvirtina jis, kol formuojamas netinkamas naratyvas ir nesiimama priemonių su tuo kovoti, tol tenka „absurdiškai ilgai diskutuoti“, ar kabinti garbės bei atminimo lentas nacių kolaborantams ir ar reikia šalinti paminklus žudikams.

„Negali ir neturi vienoje tautoje būti dviejų atskiriems piliečiams skirtų kančių“, – pabrėžia A. Vinokuras.

Istorijos perrašinėjimas

Rašytojas S. Kanovičius taip pat pabrėžia – svarbu, kad politikai nustotų perrašinėję istoriją ir ja rūpintųsi istorikai, o kiekvienas iš mūsų be „jokių politinių žaidimų“ ir „politikų diktato“ galėtume istorikų darbą interpretuoti.

„Galbūt tuomet nebetoleruosime nei antisemitinių Seimo nario pasisakymų, nei paminklų žydšaudžiams. Gal nebematysime ne tik paminklų – gal nebematysime žudikų nuotraukų Seimo narių kabinetuose ar kitose valstybės institucijose“, – sako S. Kanovičius.

Kai prakalbama apie tai, kad ir lietuviai dalyvavo Holokauste, neretai kyla pasipiktinimo banga. Pasak rašytojo, labai sudėtinga pripažinti garbės nedarančius istorinius faktus, „ypač, kai dėl politikų įsikišimo visuomenei dešimtmečiais siūlomas naratyvas, kuriame yra tik aukos, jų gelbėtojai, o kaip tos aukos atsirado, nutylima“.

„Kaip sakė mano a. a. Tėvas, „tiesą tereikia pasakyti kartą, o melą reikia nuolat kartoti“, – pastebi S. Kanovičius.

Prisimename tada, kai reikia pasisavinti istoriją

Istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Nerijus Šepetys pastebi, kad Lietuvos visuomenė jau daugiau žino apie Holokaustą – nors privačioje erdvėje ir artimųjų atmintyje ši tema nebūtinai pastebima, viešojoje erdvėje vis dažniau apie tai kalbama.

Visgi istorikas svarsto, kad dalis visuomenės pasisavina įvairius praeities segmentus pagal tai, kokia gali būti politinė ar estetinė nauda.

„Turime labai savininkišką santykį su praeitimi, bet to santykio neatsveria išmanymas, savaiminės vertės pripažinimas. Tai reiškia, kad didžiajai daliai žmonių iš principo nerūpi, kaip viskas buvo, bet tam tikroje situacijoje galime įvairiai prie tų dalykų prieiti“, – mano N. Šepetys.

Pasak jo, tokią situaciją matome ne tik Holokausto klausimu – negalvojame ir apie tremtinius ar į Vakarus pasitraukusius žmones, nelaikome jų savais ir prisimename tik tada, kai „reikia pasisavinti istoriją“.

„Tie žmonės nefigūruoja kaip svarbūs veikėjai, buvę krašto šeimininkai ir gyventojai. Todėl nėra ką kalbėti, kad juos laikytume savais. Iš principo mums visi tie žmonės yra svetimi – tik tiek, kad juos kartais pasisaviname“, – LRT.lt sako N. Šepetys.

Visgi istorikas priduria, kad pažanga matoma: „Pastarąjį dešimtmetį gausėja sąmoningumo, kad žydai yra mūsų žmonės ir apie juos turime svarstyti kaip apie mūsų piliečius, kaip apie Lietuvos žmones“.

„Laikas išeiti iš savo apkasų“

Kaip pastebi publicistas A. Vinokuras, iš beveik 200 tūkst. žydų Lietuvoje išgyveno keli tūkstančiai, tačiau neretai save pristatome kaip šalį, išgelbėjusią daugiausiai žydų, ir nenorime kalbėti apie tai, kad 80 proc. žydų buvo sunaikinti pirmaisiais nacių okupacijos metais.

„Tie, kurie tiesiogiai dalyvavo žudynėse arba kitose genocido formose, dabar heroizuojami. Kai blogis heroizuojamas, moralinės vertybės tampa butaforija. (...) Serga ta mūsų tauta, vis dar serga“, – sako A. Vinokuras.

Jis akcentuoja, kad neturime kalbėti apie kolektyvinę kaltę, o vaikai nėra atsakingi už tėvų padarytus nusikaltimus, todėl turime kalbėti apie bendrą kančią ir jos patirtį: „Mums laikas išeiti iš savo apkasų, nes žudikai jau nudvėsė.“

Publicisto vertinimu, esame pasimetę vertybėse ir dar sergame, tačiau kelias istorijos priėmimo link – ilgas procesas.

„Žinote, kodėl Mozė 40 metų vaikščiojo po dykumą? Kad jie pamirštų savo vergystės patirtį Egipte. Mes jau 32 metus gyvename laisvoje Lietuvoje, bet dar palaukime aštuonerius, kol ta karta išmirs ir išsineš su savimi visas savo fobijas, baimes, visus stereotipus apie požiūrį į tautą, kuris ateina iš 18–19 a., o ne 21 a.“, – sako A. Vinokuras.

Publicistas pažymi, kad, nors istorijos vertinimas keičiasi, „dalis tautos nepradėjo rimtos psichoterapijos“, o pokyčiams reikalingas nuoseklumas ir švietimas.

„Jei Seimas ir politinės partijos bijo imtis šių temų, mes tempsime šią gumą. (...) Sakoma, žuvis pūva nuo galvos. Matome tokias kontradikcijas, kurios stabdo suvokimą, kad Holokaustas ir trėmimai yra ta pati didžiulė kančia“, – sako A. Vinokuras.

„Pavojingi“ klausimai ir nenoras gilintis

Kaip aiškina VU istorikas N. Šepetys, visuomenė nenori gilintis į Holokausto temą, nes kai kurie klausimai suprantami kaip pavojingi, neva keliantys grėsmę – ką seneliai ar proseneliai veikė 1941 metais, ar šeimoje nėra žydams ar tremtiniams priklausiusių daiktų...

„Tai susiję su nenoru gilintis, bet su noru turėti nuomonę ir pritarti radikalioms nuomonėms“, – teigia N. Šepetys.

Nenoras išjausti istorijos ir pripažinti ją kaip savos tautos istoriją kyla ir dėl kitokio lietuvių patyrimo.

„Lietuvoje yra ne tik masinės žudynių vietos – žmonės žudyti ir už miestelių, viešose vietose, prie miško. Galbūt daliai miestelių gyventojų girdint, gal vienam kitam vaikėzui matant, tie žmonės buvo nužudyti. Šis jausmas truputį keičia situaciją – yra truputį kitoks patyrimas. (...)

Dalis mūsų nenori pripažinti, kad tuo metu nuo tų žmonių buvo nusigręžta. Buvo nusigręžta nuo daugelio žmonių – žmonės nenorėjo nieko girdėti ir matyti, vienas iš tų dalykų, kurio žmonės nenorėjo girdėti ir matyti, buvo žydų žudynės. Bet buvo labai sunku jų negirdėti“, – pažymi N. Šepetys.

Jo vertinimu, šis nenoras kalbėtis apie tautos patirtis sukūrė „daug keistų trauminių santykių“, kurių neatsikratysime, kol nepradėsime kapstytis savo giminės istorijoje, kol nepriimsime žydų kaip savų.

„Jei kas padarytų apklausą apie tai, kas kaltas dėl to, kas nutiko žydams, manau, Lietuvoje labai daug žmonių sakytų, kad jie patys kalti – nepriklausomai nuo to, ką žmonės apie tai žino, bet psichologiškai yra polinkis dėl visko kaltinti pačius žydus“, – apibendrina N. Šepetys.

„Iš viršaus“ nuleista istorija ir užgniaužtos patirtys

Pasak TSPMI profesorės V. Davoliūtės, bėda, kad totalitarinio režimo sąlygomis nebuvo galimybės atvirai, be ideologinių klišių, kalbėtis apie tai, kas įvyko. Istorija buvo pasakojama „iš viršaus“, o žmonių atminčiai vietos liko tik kažkur privačiai, šeimose.

„Dalis asmeninių patirčių taip liko nepapasakota net palikuoniams, užgniaužta – gal sąmoningai, o gal ir ne. Tad čia iki šių dienų turime tam tikrą amnezijos archipelagą, kuris, reikia tikėtis, laikui bėgant po truputį išryškės dėl vykdomų tyrimų ir komunikacijos“, – įsitikinusi V. Davoliūtė.

Profesorė taip pat pažymi, kad Lietuvoje trūksta rimtų diskusijų apie antisemitizmą – vyksta įvairūs oficialūs Holokausto minėjimai, tačiau nepakankamai diskutuojama apie tai, kiek visuomenėje dar gajūs antisemitiniai, rasistiniai stereotipai, ksenofobija. V. Davoliūtės vertinimu, apskritai trūksta supratimo, kaip neapykantos kurstymas gali nuvesti masinio smurto, genocido link.

TSPMI profesorė taip pat sako, kad labai svarbu, kaip Holokausto tema pateikiama Lietuvos muziejuose ar istorinės atminties vietose – dalies regionų muziejų pasakojimuose apie vietovės istoriją apskritai nutylimas Antrasis pasaulinis karas.

„Tokie nutylėjimai yra žalingi. Būtina atvirai ir sąžiningai papasakoti, kas įvyko, ir tuomet Holokaustas neatrodys tarsi kokios nors kitos istorijos dalis. Kitaip tariant, besikeičiantys totalitariniai režimai ilgam paliko gana bjaurų paveldą – susipriešinimo, konflikto užtaisą, kurį mes turime įveikti“, – teigia profesorė.