Ginklai, slapta įsinešti kulkosvaidžiai ir pasmerktųjų susišaudymas su naciais – kaip Vilniaus gete gimė pasipriešinimo idėja

Pusantro kvadratinio metro žmogui, maisto trūkumas ir baimė – tokiomis sąlygomis Vilniaus gete buvo priversti gyventi apie 40 tūkst. žydų. Pavojaus akivaizdoje gete gimė pasipriešinimo judėjimas, čia buvo atgabenta ginklų, įvyko net susišaudymas. Visgi ir toks pasipriešinimas buvo nuslopintas, o getas – likviduotas.

Rugsėjo 23 dieną minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena. Rugsėjo 23–24 dienomis taip pat minimas Vilniaus geto likvidavimas – prieš 80 metų geto kaliniai išvežti į darbo stovyklas ir į Aušvicą, dalis sušaudyti geto teritorijoje ar Paneriuose. Portalas LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą, kuriame – jautrios žydų vaikų istorijos, išgyvenimai gete ir pasakojimas apie pogrindinį pasipriešinimo judėjimą.

Vilniaus geto istorija šiek tiek skiriasi nuo Kauno ir Šiaulių getų istorijos, – pasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Vilniaus getas buvo įsteigtas kiek vėliau – 1941 metų rugsėjį, o Kauno ir Šiaulių getai pradėjo veikti nuo 1941 metų rugpjūčio vidurio ir veikė iki pat nacių okupacijos pabaigos, 1944 metų liepos mėnesio. Vilniaus getas buvo likviduotas anksčiau, 1943 metų rugsėjo 23–24 dienomis.

„Vilniaus geto istorija realiai yra metais trumpesnė nei Kauno ir Šiaulių getų istorija. Taip gali būti todėl, kad vietinė administracija Vilniuje nebuvo pajėgi sukontroliuoti tokią didelę žmonių masę. Vilniuje gyveno didžiausia žydų bendruomenė – iki karo pradžios čia gyveno 58 tūkst. žydų. (...)

Logistiškai Vilniuje gal buvo sunkiau suorganizuoti getą nei Kaune ar Šiauliuose, galbūt ir vietinė administracija, kurioje daugiausia dirbo lietuviai, nesistengė kuo greičiau vykdyti nacių įsakymų, tad geto steigimas užtruko“, – interviu portalui LRT.lt sako A. Bubnys.

Masinės žudynės

Taip 1941 metų rugsėjį Vilniaus senamiestyje buvo įsteigti didysis ir mažasis getai, iš viso juose buvo įkalinta apie 40 tūkst. žmonių.

Pasak A. Bubnio, galima sakyti, kad baisiausias geto gyvavimo laikotarpis buvo nuo 1941 metų liepos iki gruodžio, kai buvo vykdomos masinio žudymo akcijos. Masinis žudymas prasidėjo dar iki geto įsteigimo, kai žydai buvo sugaunami gatvėse ir nuvaromi į Lukiškių kalėjimą, iš kurio vėliau išvežami į Panerius sušaudyti.

„Vien oficialiais duomenimis 1941 metų antrojoje pusėje masinių žudynių metu buvo nužudyta apie 20 tūkst. žydų, kai kurie istorikai teigia, kad tuo metu buvo nužudyta maždaug 32–33 tūkst. žydų“, – teigia LGGRTC vadovas.

Kaip nurodo istorikas, mažasis getas, kuriame daugiausia buvo apgyvendinti senyvo amžiaus ar sergantys žmonės bei neįgalieji, per kelias žudynių akcijas 1941 metų spalio pabaigoje buvo likviduotas.

Oficialiais duomenimis, likus didžiajam getui, jame gyveno apie 13 tūkst. žmonių, tačiau realybė buvo kitokia – tuomet geto teritorijoje galėjo gyventi ir apie 20 tūkst. žydų, – sako LGGRTC vadovas.

A. Bubnys pasakoja, kad, pasibaigus masinėms žudynėms, prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, kai nusistovėjo geto administracinė struktūra, vyko kultūrinis gyvenimas, žmonės dirbo. Toks laikotarpis, istoriko teigimu, truko iki 1943 metų kovo mėnesio, kai buvo pradėti likviduoti Vilniaus srityje esantys mažieji getai, o rugpjūčio pradžioje prasidėjo laipsniškas Vilniaus geto likvidavimas.

Žmogui – pusantro kvadratinio metro

Pasak A. Bubnio, sąlygos gete buvo baisios – iš pradžių juose buvo įkalinta beveik 40 tūkst. žydų, o vienam žmogui teko maždaug pusantro kvadratinio metro gyvenamojo ploto.

„Žmonės netilpo kambariuose, miegojo kur papuolė – ir virtuvėse, ir palėpėse, laiptinėse. Naciai šią problemą sprendė savaip – masinių žudynių akcijų metu. Taip geto kalinių skaičius buvo sumažintas perpus“, – LRT.lt sako istorikas.

Holokausto metu darbas žydams buvo išsigelbėjimas – ir geto vadovybė suprato, kad tol, kol žydai naciams bus naudingi ir atliks kokius nors darbus, tol getas nebus likviduotas, o žmonės nebus nužudyti.

„Gete buvo steigiamos įvairios dirbtuvės, daug darbingo amžiaus vyrų ir moterų buvo vedami už geto ribų į miestą dirbti įvairiose gamyklose, įmonėse. Darbas buvo ypač svarbus geto vadovybei, žydų tarybai – buvo stengiamasi kiek įmanoma daugiau žydų įdarbinti įvairiose įmonėse, kad būtų išsaugotos jų gyvybės“, – pastebi A. Bubnys.

Didžiulė problema gete taip pat buvo maitinimas, sveikatos apsauga, tačiau net ir tokiomis sąlygomis Vilniaus gete vyko kultūrinis gyvenimas, veikė mokyklos, teatras. Kaip sako istorikas, iš pradžių dalis geto gyventojų į teatro steigimą ir spektaklius žiūrėjo skeptiškai, ant sienų atsirado užrašų, kad negali būti vaidinimų kapinėse, tačiau ilgainiui geto teatras tapo svarbiu kultūros židiniu.

Gimė pogrindinis judėjimas

Ar gyvenant gete buvo įmanoma priešintis nacių vykdomiems veiksmams? Pasak A. Bubnio, pirmosiomis okupacijos savaitėmis ir mėnesiais, kol truko masinių žudynių laikotarpis, žydams buvo didžiulis šokas.

„Patys žydai nesitikėjo, kad taip gali būti. Žmonės gyveno normalų gyvenimą, o staiga juos suvaro į getą, pradeda gaudyti, vežti į Panerius, šaudyti... Tai buvo didžiulis šokas, reikėjo laiko, kad žmonės iš tos baimės ir panikos būsenos kažkaip išsilaisvintų“, – akcentuoja istorikas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad gete nebuvo ginklų, todėl organizuoti kokį nors pasipriešinimo judėjimą buvo be galo sudėtinga. Visgi 1942 metų sausį gete buvo įsteigta pasipriešinimo organizacija – pogrindinis judėjimas, pavadintas jungtine partizanų organizacija.

Kaip teigia A. Bubnys, pogrindininkai ėmė verbuoti narius, buvo įsteigti du batalionai, kuriuose 1943 metais veikė apie 300 žmonių. Jų svarbiausia užduotis buvo gauti ginklų.

„Gauti ginklų ir įnešti juos į getą buvo labai sudėtinga, tačiau įvairiuose sandėliuose dirbo žydų, o kai kuriems pavykdavo pavogti ginklų ir įnešti juos į getą. Tai buvo labai rizikinga ir sudėtinga, nes prie vartų žydus tikrindavo, net maisto buvo draudžiama įsinešti“, – pažymi istorikas.

Visgi, pasak LGGRTC vadovo, kažkiek ginklų žmonės į getą įsinešė, pavyko gauti net keletą kulkosvaidžių. Iš pradžių buvo kuriama strategija gete rengti sukilimą, tačiau vėliau pereita prie kitos taktikos ir nuspręsta pogrindžio narius ir ginkluotes siųsti pas sovietų partizanus, daugiausia veikiančius Rūdninkų girioje.

„Prasideda slaptas pogrindžio dalyvių išėjimas pas sovietinius partizanus. Šis judėjimas buvo gana masiškas. Pavyzdžiui, 1943 metų pabaigoje Rūdninkų girioje veikė apie 600 sovietinių partizanų, iš jų 500 buvo žydai“, – atkreipia dėmesį A. Bubnys.

Susišaudymas gete ir jo likvidavimas

Istoriko teigimu, į getą atgabentus ginklus kovotojai pasiimdavo ir jungdavosi prie sovietinių partizanų, o pačiame gete įvyko vienas susišaudymas.

„Rugsėjo pradžioje buvo masiškai gaudomi geto kaliniai ir vežami darbams į Estijoje esančias darbo stovyklas. Tada vienoje gatvėje buvo pastatyta barikada ir įvyko susišaudymas, bet jis buvo nedidelio masto, o naciai žydų pasipriešinimą greitai nuslopino, susprogdino daug namų, kurių rūsiuose slėpėsi daug žydų“, – pasakoja A. Bubnys.

Tai buvo vienintelis pasipriešinimas gete, tačiau, LGGRTC vadovo vertinimu, tai buvo teisinga reakcija. Kaip mano jis, jei gete būtų rengtas sukilimas, jis būtų labai greitai nuslopintas ir pasmerktas pralaimėjimui daug greičiau nei Varšuvos geto sukilimas.

„Ta taktika nuo sukilimo gete pereiti į partizaninį judėjimą buvo teisinga. Tokiu būdu nemažai pabėgusių iš geto žydų liko gyvi ir sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos“, – pažymi A. Bubnys.

Geto likvidavimas prasidėjo 1943 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis, kai geto kaliniai buvo vežami į darbo stovyklas Estijoje ir Latvijoje. Kaip priduria A. Bubnys, dalis kalinių buvo išvežti į Aušvicą ir ten nužudyti, darbingi žmonės išvežti į darbo stovyklas.

Dalis gete gyvenusių žydų buvo sušaudyti gaudynių metu geto teritorijoje arba išvežti į Panerius. Keli tūkstančiai jų buvo palikti gyvi ir įdarbinti Vilniuje.

„Dar buvo kelios darbo stovyklos, didžiausia – kailių fabrike“, – sako LGGRTC vadovas.

Pasak jo, iš 58 tūkst. žydų, kurie gyveno iki karo pradžios, išgyveno tik 2–3 tūkst.