„Getą kaustė didžiulės baimės momentas. Visi bijojo smurto, gąsdinimo. Jei už duonos kąsnį tave negyvai sumuša, akivaizdu, kad getą kausto baimė ir skausmas“, – sako istorikė Renata Titovienė. Anot jos, iš pradžių žydai nesuvokė, kad getas nėra saugus prieglobstis – tai iš esmės buvo pabaigos pradžia.
Rugsėjo 23 dieną minėta Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena. Rugsėjo 23–24 dienomis taip pat minimas Vilniaus geto likvidavimas – prieš 80 metų geto kaliniai išvežti į darbo stovyklas ir į Aušvicą, dalis sušaudyti geto teritorijoje ar Paneriuose. Portalas LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą, kuriame – jautrios žydų vaikų istorijos, išgyvenimai gete ir pasakojimas apie pogrindinį pasipriešinimo judėjimą.
Taip pat skaitykite
Vilniaus getas įkurtas 1941 metų rugsėjo 6 dieną. Kurį laiką Vilniaus Senamiestyje veikė du getai – didysis ir mažasis. Didžiajame gete buvo įkalinta apie 30 tūkst. žydų, jis stovėjo Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių ir Ligoninės gatvėse.
Mažasis getas veikė neilgai ir buvo įkurdintas Stiklių, Gaono, Antokolskio ir Žydų gatvėse, jame buvo įkalinta apie 10 tūkst. žmonių.
Nors geto ir Holokausto žiaurumus žydai patyrė pačiame Vilniaus Senamiestyje, dažnas praeivis nesusimąsto, kokia istorija persmelkti Senamiesčio pastatai. Portalas LRT.lt kviečia susipažinti su Vilniaus geto istorija ir Senamiesčio gatvėmis, kuriose buvo įsteigtas getas ir įkalinti tūkstančiai žydų.
Bibliotekos rūsyje – pasipriešinimo judėjimas
Su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus istorike, Holokausto ekspozicijos ir Panerių memorialo skyriaus vedėja Renata Titoviene susitinkame Žemaitijos gatvėje, šalia ketvirtu numeriu pažymėto pastato.
Šiame name veikė geto biblioteka: „Kai lyginame su kitais Europos getais, Vilniaus getas buvo išskirtinis savo dvasiniu pasipriešinimu. Žmonės ėjo į biblioteką skaityti, o 1942 metų gruodį gete skaitomų knygų skaičius siekė net 100 tūkst. Taip žmonės norėjo pabėgti nuo tos slegiančios aplinkos“, – LRT.lt pasakoja R. Titovienė.
Visgi bibliotekos pastate buvo daugiau nei tik knygos. Jau 1941 metais buvo nužudyta 80 proc. žydų bendruomenės Lietuvoje – kaip pabrėžia istorikė, šis laikotarpis buvo labai chaotiškas ir tragiškas, o kurį laiką žydai netikėjo, kad gali dėtis tokie dalykai.
Iš pradžių manyta, kad iš geto žmonės vežami į darbus. Pasak R. Titovienės, buvo atvejų, kai žydams pavykdavo pabėgti „iš duobių“ ir sugrįžti į getą, tačiau čia žmonės netikėjo, kad žydai vežami nužudyti, o sugrįžę žmonės matyti kaip „bepročiai“.
Galiausiai žmonės suprato, kad kiti nebegrįžta, kad su išvežtais iš geto žmonėmis nebepavyksta susisiekti. Geto įsteigimas savaime nereiškė ramybės ar stabilumo, o akcijos bei selekcijos buvo vykdomos iki pat 1941 metų pabaigos, pabrėžia istorikė.
Taip 1942 metų sausį gete pradėtas kurti pasipriešinimo judėjimas. Vienas iš jo vadų Aba Kovneris pasako garsiąją frazę, kad žmonės neitų kaip avys į skerdyklą, nesusitaikytų su likimu, jei reikia, mirtų kovoje. Pasipriešinimo judėjime svarbų vaidmenį vaidino biblioteka – namo rūsyje jaunimas mokėsi šaudyti, gabeno maistą, ginklus.
„Biblioteka turėjo ne tik dvasinio, bet ir ginkluoto pasipriešinimo simboliką“, – pažymi istorikė.
Taip pat skaitykite
„Valstybė valstybėje“
Buvusios bibliotekos kiemelyje anksčiau veikė geto kalėjimas. Kaip pasakoja R. Titovienė, getas turėjo ne tik savo kalėjimą, bet ir policiją, vietinę administraciją. „Getas buvo valstybė valstybėje“, – pastebi istorikė.
Anot jos, jei pas į getą grįžtančius darbuotojus patikros metu būdavo randama, pavyzdžiui, maisto, žmogus galėjo patekti į geto kalėjimą.
„Žmonės būdavo sušaudomi ir dėl to, kad sergantiems artimiesiems nešė maisto. Liuba Levicka, dainininkė, Vilniaus gete vadinta geto lakštingala, buvo sušaudyta Paneriuose, nes pro geto vartus norėjo įnešti maisto savo artimiesiems. Prieš sušaudymą žydai kartais būdavo kalinami Lukiškių kalėjime, o iš ten vedami tiesiai į Panerius“, – sako R. Titovienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad gete žmonės gaudavo labai mažą maisto davinį, todėl bandydavo parsinešti maisto ir nelegaliai. Kaip svarsto istorikė, bene dėkingiausia profesija įsinešti maisto buvo kaminkretystė.
„Maisto buvo galima pridėti į kibirą – niekas nenorėjo kuistis po purviną kibirą. Kaminkrečiai daugiausiai įnešdavo ir ginklų“, – aiškina R. Titovienė.
Taip pat skaitykite
Pabaigos pradžia
Netoli bibliotekos ir buvusio kalėjimo, Žemaitijos gatvėje, – jau sovietmečiu statyti namai. Pasak istorikės, 1943 metų rugsėjo 1 dieną, kai gestapas pradėjo rinkti geto vyrus darbams į Estiją, kilo Jechielio Šeinboimo vadovaujamo būrio pasipriešinimas – buvo manoma, kad getas yra likviduojamas ir vyrai iš tiesų nebus vežami į darbus.
Įvykus susišaudymui, pastatas buvo subombarduotas ir J. Šeinboimas žuvo, sako istorikė.
„Getą laikė žmonių baimė, smurtas, nežinomybė ir akcijų baimė. Dalis gete gyvenusių žmonių, tarp jų dalis intelektualų, pasisakė prieš pasipriešinimą. Žmonės tikėjosi, kad getas turi gyventi savo įprastą gyvenimą, žmonės turi dirbti ir būti naudingi naciams, kad tik getas išliktų.
Manyta, kad getas yra laikinas, kad tai sunkus laikotarpis, kurį būtina ištverti, o pasibaigus karui viskas stos į savas vėžes. Iš tikrųjų niekas nesuvokė, kad getas nėra saugus prieglobstis – tai iš esmės buvo pabaigos pradžia. Kita vertus, žydai neturėjo kitų galimybių kažkur pasislėpti ar išeiti“, – LRT.lt pasakoja R. Titovienė.
Į getą suvaryti žydai gyveno nuolat vykdomų akcijų akivaizdoje, kai būdavo chaotiškai gaudomi žmonės. Nuo tokių akcijų žmonės slėpdavosi dažniausiai rūsiuose ir palėpėse įrengtose slėptuvėse – vadinamosiose malinose.
„Būdavo, kad reikėjo slėptis ir kelias savaites, mėnesius, o tam slėptuvėje reikėjo turėti maisto atsargų, deguonies, kadangi labai daug žmonių uždusdavo“, – primena R. Titovienė.
„Kaip galima kapinėse šokti?“
Tačiau ir tokiomis sąlygomis buvo stengiamasi gyventi kuo normaliau – vaikai ėjo į mokyklas, lankė būrelius.
Pasak istorikės, žmonės tikėjosi išgyventi ir manė, kad ištrūks iš tokio izoliuoto pasaulio. Dėl šios priežasties gete veikė ir kultūrinis gyvenimas – žmonės skaitė knygas, ėjo į teatrą. R. Titovienė atkreipia dėmesį, kad iš pradžių ne visi tam pritarė, buvo žmonių, kurie priešinosi tokiai veiklai ir argumentavo: „Kaip galima kapinėse šokti? Jūsų artimieji negrįžta, o jūs teatrą organizuojate.“
Visgi vėliau, pasakoja istorikė, tokio priešiškumo sumažėjo ir žmonės ateidavo pasiklausyti dainų ar pažiūrėti spektaklių. Geto teatras buvo įsikūręs name, kuriame šiuo metu veikia „Lėlės“ teatras.
„Žmonės stengėsi kažkaip moraliai išlikti, išlaikyti savo prieš tai buvusio pasaulio likučius. Buvo labai daug nežinomybės, nebuvo aišku, kas bus su getu – ar priešintis, ar likti, dirbti, ar laukti, kol viskas baigsis“, – vardija R. Titovienė.
Taip pat skaitykite
Getą kaustanti baimė
Pasak R. Titovienės, iš pradžių naciai svarstė getą įkurti Naujininkuose ar kitose miesto vietose, tačiau galiausiai nuspręsta pasinaudoti Senamiesčio erdve, kurioje buvo senieji žydų kvartalai.
Anksčiau čia gyvenę žydai buvo išvežti ir sušaudyti Paneriuose – taip atlaisvinti butai, į kuriuos buvo sugrūsta apie 40 tūkst. žmonių, bene kelis kartus daugiau, nei šioje teritorijoje gyveno anksčiau.
Istorikė pasakoja, kad didžiajame gete buvo įkalinti jauni ir profesijas turintys žmonės su šeimomis, o mažajame gete – vieniši, garbaus amžiaus žmonės, nebegalintys dirbti, bei našlaičiai. Mažasis getas egzistavo tik iki 1941 metų spalio pabaigos – visi ten buvę žydai buvo nuvaryti į Panerius ir ten nužudyti.
„Galima įsivaizduoti, kokia buvo antisanitarija pirmaisiais geto gyvavimo metais, kai kambaryje gyveno po 15–16 žmonių“, – pažymi istorikė.
„Jei kratų metu, kurios vykdavo prie pagrindinių geto vartų, kažką rasdavo, žmogų žiauriai mušdavo, nusiųsdavo į geto kalėjimą, iš kur dažniausiai jis patekdavo į Lukiškes. Visi žinojo, kad iš ten niekas nebegrįš...
Kratos vykdavo, kai žmonės grįždavo iš priverstinų darbų, nes pakeliui į getą žydai stengdavosi gauti šiek tiek maisto, iškeisdami savo asmeninius daiktus. Getą kaustė didžiulės baimės momentas. Visi bijojo smurto, gąsdinimo. Jei už duonos kąsnį tave negyvai sumuša, akivaizdu, kad getą kausto baimė ir skausmas“, – pažymi R. Titovienė.
Istorikės teigimu, Holokausto tragedija dažnai lyginama su kitais genocidais, tačiau Holokaustas tuo išskirtinis ir baisus, kad žydų padėtis buvo beviltiška: „Negalėjai niekur pabėgti, prisiglausti. Tai padėtis be išeities. Padėti žydams sutiko ne visi, nes būta daug baimių dėl baisių pasekmių. Už pagalbą žydams buvo skiriama mirties bausmė. Padėtis buvo labai sudėtinga.“
Nuolatiniai žudymai
Gete taip pat veikė Judenratas (Žydų taryba). Kaip sako R. Titovienė, getas buvo kaip valstybė valstybėje – tam, kad naciams būtų paprasčiau jį valdyti, buvo reikalinga administracija.
„Gete nuolat vyko valymai. Buvo per daug žmonių, todėl buvo vykdomos selekcijos, kas naudingi, o kas – ne. Profesijas turintys žmonės turėjo daugiau galimybių išgyventi – svarbiausia, kad būtum naudingas reichui. Šainas – darbo pažymėjimas – tapo galimybe išgyventi, taip skirstydamas geto žmones į naudingus reichui ir nenaudingus“, – vardija R. Titovienė.
Pasak istorikės, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jokūbas Gensas – prieštaringai vertinama asmenybė. Kai kurie žydai jį kaltino bendradarbiavimu su naciais, kiti sakė, kad, jei ne jis, naciai su vietiniais talkininkais atrinktų daugiau žmonių sušaudyti.
„Jis yra sakęs, kad „mano rankos kruvinos ir po karo būsiu teisiamas“. Žydų taryba, nacių nurodymu, koordinavo geto gyvenimą, taip tikėdamasi išvengti chaoso. J. Gensas prieš pat geto likvidavimą buvo sušaudytas nacių“, – sako R. Titovienė.
Susipažinti su Senamiesčio gatvėmis, kuriose veikusiame gete buvo įkalinti žydai, galite LRT.lt fotogalerijoje:
