Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, o jiems buvo kuriami specialūs vaikų namai. Tiesa, kartais tokiose institucijose vaikus palikdavo laikinai – keliems mėnesiams, kol, pavyzdžiui, baigsis darbymetis. Atsirasdavo ir tokių atvejų, kai vaikus iš globos įstaigos buvo norima susigrąžinti ne kūdikius, o tuomet, kai jie gali pradėti dirbti ir prisidėti prie šeimos gerovės.
Apie tėvų globos neturinčius vaikus sovietinės okupacijos metais, vaikų namus ir šeimos politiką – portalo LRT.lt interviu su Lietuvos istorijos instituto istorike dr. Ieva Balčiūne, atlikusia tyrimą „Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje: tėvai, valstybė ir nereikalingi vaikai“.
– Tyrime rašote, kad „Sovietų Rusijoje, o vėliau Sovietų Sąjungoje beglobių vaikų reiškinys buvo milžiniško masto problema“. Ar galime kalbėti tik apie Rusiją, ar tai buvo didelė problema ir sovietų okupuotoje Lietuvoje?
– Tai buvo didelė problema ir Lietuvoje. O sovietinėje Rusijoje revoliuciniu laikotarpiu ir po pilietinio karo buvo priskaičiuojama per 7 milijonus tokių paliktų vaikų. Net atsirado toks fenomenas, jie buvo vadinami besprizornikais – vaikai migruodavo po visą valstybę, jiems buvo pradėtos kurti specialios pedagogikos įstaigos.
Sovietinėje Lietuvoje, ypač po reokupacijos, po 1944 metų, beglobių vaikų problema taip pat buvo. Ji, aišku, nebuvo tokia masiška, kokia buvo 3-iojo dešimtmečio Rusijoje, bet buvo tūkstančiai globos neturinčių vaikų, kurie patys vieni keliaudavo, ieškodavo duonos.
Vaikai atkeliaudavo iš rytinių teritorijų – Rusijos ir Baltarusijos. Tokia migracija suintensyvėjo 1946 metais, kai tuose kraštuose buvo badas. Pokariu taip pat atsirado vilko vaikų reiškinys, kai iš okupuotų sovietų teritorijų, iš Prūsijos, į Lietuvą taip pat migravo vaikai.
Beglobiais tapdavo ir vietinių gyventojų vaikai – pokariu šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daug vaikų liko našlaičiai.
Beglobiais tapdavo ir vietinių gyventojų vaikai – pokariu šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daug vaikų liko našlaičiai. Taip pat veikė karo ir pokario seksualinių nusikaltimų banga, kuri paliko nereikalingų vaikų, kuriais niekas nepasirūpindavo. Taip pat į Lietuvą buvo grąžinami į Sibirą ištremtų lietuvių šeimų vaikai, praradę savo tėvus.
Vykstant visiems šiems reiškiniams, beglobių vaikų buvo nemažai – buvo tūkstančiai vaikų, kuriais reikėjo kažkam pasirūpinti. Dalį įsivaikindavo arba priglausdavo giminės ar artimieji, kiti geri žmonės, bet dalis vaikų buvo apgyvendinami įstaigose.
– Įdomu, koks buvo valstybės požiūris į beglobius vaikus. Tyrime rašote, kad „ypatingą ir nemažą elgetaujančių, migruojančių dalį sudarė būtent tėvų nekontroliuojami vaikai, kurie iš esmės buvo traktuoti kaip lygiaverčiai kitiems elgetoms ir valkatoms.“ Beglobiai vaikai tam tikra prasme buvo suvokiami kaip našta? Kaip valstybė jais rūpinosi?
– Nebuvo taip, kad valstybei nerūpėtų, nes jai reikėjo užsiauginti režimui palankių žmonių kartą. Aišku, globos neturintys vaikai kėlė problemų ir praktine prasme – galime kalbėti apie nusikalstamumą, ligas, pavyzdžiui, tuo metu siautė šiltinė.
Beglobiai migruojantys vaikai tarsi sudarė atskirą grupę – tam, kad jais būtų pasirūpinta, kad jie būtų auklėjami ir ugdomi, buvo sukurta visa atskira institucijų sistema. Institucijos pasirūpindavo vaikais maždaug iki 16 metų.
Istorikė Regina Laukaitytė rašo apie apskritai valkataujančių žmonių, vadinamųjų duoneliautojų, reiškinį pokariu, kai žmonės keliavo prašydami maisto. Vaikai nebuvo išskirtinė grupė, tik į juos valstybė žiūrėjo kitaip – kaip į auginamą ir dar formuojamą masę, kurią galima perauklėti, socializuoti, sovietizuoti.
– Į pagalbą atėjo ir globos institucijos. Kaip veikė ta sistema? Ar vaikams buvo gerai ten augti?
– Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta. Pirmas dalykas, ką sovietai padarė, tai pakeitė visą personalą. Iki tol prieglaudose dirbo daugiausiai dvasininkai, vienuolės, o, sovietams okupavus Lietuvą, tose įstaigose turėjo tokių žmonių nebelikti.
Tuo metu sovietams reikėjo pertvarkyti įstaigas, kad jose būtų įdarbinti sistemai palankūs žmonės, kurie nebūtų antisisteminiai. Tas masinis darbuotojų pakeitimas tuo metu turėjo labai didelės įtakos tam, kaip atrodė vaikų namai. O tokių įstaigų buvo įvairių – kūdikių namai, vaikų namai, vaikų darbo auklėjimo kolonijos.
Tai buvo socializacijos įstaigos – uždaros, kontroliuojamos, o ten dirbantys žmonės buvo po padidinamuoju stiklu. Matyti daug įskundimų, kai aprašoma, kad tam tikruose vaikų namuose vis dar pasitaiko auklėtojų, kurie vaikus moko eilėraščių apie Dievą, bet vaikai nežino eilėraščių apie Staliną. Tuo metu buvo labai represyviai susidorojama su senu personalu.
Tuo metu visuomenei pokario laikas buvo gana sudėtingas, todėl ir globos įstaigose trūko maisto, patalpų. Daugybė darbuotojų buvo nekvalifikuoti, o personalo situacija buvo itin prasta vaikų kolonijose.
– Kolonijos buvo skirtos nusikaltusiems jaunuoliams?
– Nebūtinai – ten patekdavo visi, kurie buvo įvertinami kaip reikalingi perauklėti. Tai, kas buvo įvardijama kaip nusikaltimas, galėjo labai daug ką reikšti.
– Veikė politinės šeimos pažiūros?
– Kadangi buvo labai daug beglobių vaikų, tuo metu reikėjo jau ir juos kažkur sutalpinti, nebuvo taip, kad dėl tėvų politinių pažiūrų atiminėtų vaikus ir juos uždarinėtų į tas įstaigas, nes ir šiaip jose vietų nebuvo net tiems, kurie iš esmės be tėvų augo.
Galėjo būti labai platus spektras priežasčių, kodėl vaikai patekdavo į koloniją. Ir 7–8 deš. į specialiąsias internatines mokyklas, kurių dalis paveldėjo vaikų darbo auklėjimo kolonijų veiklos principus, galėjo patekti prasikaltę vaikai, bet ten nepilnamečiai taip pat galėjo patekti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, „keisto būdo“, ką dabar suprantame kaip autizmą.
Tokiuose internatuose paaugliai galėjo atsidurti už antitarybinius pasisakymus, o vaikai, kurie būdavo keisti, vadinti „socialiai defektyviais“ ir, pavyzdžiui, pagauti masturbuojantis, lygiai taip pat galėjo būti čia išsiunčiami kaip turintys psichologinių sutrikimų.
Kaip elgiamasi su vaikais, priklausė nuo kiekvienos įstaigos personalo – galima rasti ir gerų, ir blogų atvejų. Iš šaltinių matome, kad vienose įstaigose visą laiką buvo įvairių problemų – ir smurto, ir nuolatinio maisto bei daiktų vogimo, o kitose įstaigose buvo visiškai kitaip.
1986 metais dėl pravaikštų, išgėrinėjimo ir smurto prieš kūdikius vien šioje įstaigoje buvo atleista 30 žmonių.
Vilniaus Žolyno kūdikių namai turėjo ilgametę vadovę, kuri buvo labai atsakinga, sąžininga, o jos paliktose išsamiose ataskaitose matyti, kad įstaigoje tragiškai trūksta personalo, dirbti su kūdikiais priimamos moterys, kurios pačios paliko savo vaikus, kurios turi priklausomybių... 1986 metais dėl pravaikštų, išgėrinėjimo ir smurto prieš kūdikius vien šioje įstaigoje buvo atleista 30 žmonių.
– Tyrime rašote, kad tėvai globos įstaigų paskirtį suvokė taip, kaip valdžia jas ir pristatė visuomenei – perimančios vaikų priežiūrą motinų darbo metu, o įstaigos net imtos apibendrinamai vadinti „naktiniais vaikų darželiais“.
Papasakokite apie tai plačiau – kartais tėvai kuriam laikui šiuose globos namuose palikdavo savo vaikus, kad galėtų susitvarkyti kokius nors reikalus, o vėliau atsiimdavo atgal?
– Taip buvo ypač ankstyvu laikotarpiu, kai buvo perorganizuota visa globos įstaigų sistema. Iki sovietų okupacijos tokios įstaigos buvo vadinamos prieglaudomis, o sovietai įvedė vaikų namų sąvoką, kuri sufleravo, kad vaikų namai iš principo yra priešingi prieglaudoms, kad vaikų namai yra tokie patys kaip vaikų darželiai, į kuriuos patenka ne tik našlaičiai.
Yra likusių motinų laiškų, rašytų 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Kai moterys buvo masiškai įtrauktos į darbą, jos susidūrė su realybe, kad kiekvieną dieną turi dirbti ir neturi laiko bei galimybių auginti vaikų. Vaikų namai suvokiami kaip tam tikra pakaitinė priežiūros institucija.
Vėliau jau buvo aišku, kad vaikų namai yra prieglauda, kad ten daugybė paliktų vaikų, bet globos įstaigose atsiranda daugybė laikinai paliekamų vaikų.
– Su viltimi susigrąžinti?
– Taip, vienais atvejais vaikai paliekami kažkokiu laiku, darbymečiu, kai visi darbe ir niekas neturi laiko jų auginti. Taip vaikas gali būti paliekamas, pavyzdžiui, trims mėnesiams. Būdavo, vaiką kuriam laikui galėjo palikti vieniša motina, kuri nenorėjo apleisti vaiko, bet neturėjo galimybių kitur jo auginti.
Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti ne kūdikius, o tada, kai jie gali pradėti dirbti – maždaug 14–15 metų.
Taip vaikas būdavo paliekamas laikinai, kol išsispręs reikalai ir pagerės situacija, tačiau tai kurdavo labai daug problemų. Pavyzdžiui, kartais tie vaikai būdavo įsivaikinami, nors iš tiesų nebuvo visiškai palikti.
Vėliau tokia paslauga net buvo išplėsta – iki tol buvo taisyklės, ką ir kaip galima palikti globos įstaigose, o 8-ojo dešimtmečio pradžioje taisyklės atlaisvinamos – gali palikti realiai bet kas ir bet kuriam laikui dėl tiksliai neapibrėžtų socialinių priežasčių – jei sergi, neturi laiko.
Toks vaikų palikimas vyko laisva forma, o tuo žmonės naudojosi. Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti ne kūdikius, o tada, kai jie gali pradėti dirbti – maždaug 14–15 metų. Kai šeimai iškyla išlaikymo problema, kai reikalinga materialinė pagalba, tada siekiama susigrąžinti vaiką iš įstaigos, nes jis prisidėtų prie šeimos išlaikymo. Tokių atvejų yra pasitaikę.
Bet supratimas buvo šiek tiek kitoks, ypač kai valstybė labai geranoriškai teigė, kad tai labai legitimi, ekspertų vadovaujama įstaigų sistema, kuri tam ir pritaikyta, kad ja naudotumeisi. Tačiau ilgainiui tų vaikų, kuriais reikėjo pasirūpinti, valstybėje buvo tiek daug, kad jais iš tiesų nebegalėjo pasirūpinti.
– Kiek vaikų vienu metu galėjo gyventi tokiose įstaigose?
– Vaikų skaičius nuolat augo. Statistika labai netiksli – dalis vaikų buvo neregistruojami arba neišregistruojami, bet paskaičiavau, kad galiausiai 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje vaikų globos įstaigų buvo per 50, o jose gyveno apie 15 tūkst. vaikų.
1944–1945 metais, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų. O sovietmečio pabaigoje jau turime 15 tūkst. nuolat globos institucijose augusių vaikų.
– Norėčiau aptarti kitą tyrimo aspektą – motinystės sampratą. Sakyta, kad Sovietų Sąjungoje motinystė esanti kitokia – nepriklausoma ir savarankiška, socialiai ir ekonomiškai nebesusaistyta su vyru. Kaip buvo suvoktas motinystės idealas ir kokia buvo realybė?
– Bijočiau apibendrinti, kaip atrodė motinystė, nes kiekvienos šeimos atveju ji galėjo būti skirtinga. Tai priklausė nuo to, kiek moteris turėjo pagalbos augindama vaikus, kiek vyras prisidėjo prie vaikų auginimo, ar vaikai turėjo senelių, kurie galėjo perimti dalį vaikų auginimo pareigos...
Propaguota sovietinė motinystė turėjo savitų atributų, kuo motina turėjo pasižymėti ar kokias vertybes turėjo diegti vaikams. Buvo palaikyti aiškūs lyčių stereotipai, socialiniai vaidmenys šeimoje, sakyta, kokias psichologines savybes turi turėti motina, o kokias – vyras. Taip pat kalbėta apie tai, ką dėl neva prigimtinių dalykų tėvai turėtų ar ko negalėtų įskiepyti vaikams.
Sovietmečiu buvo nuolat stengiamasi pabrėžti skirtumą tarp to, kokia motinystė neva yra Vakaruose, kaip ten moterys neva išnaudojamos, ir kaip yra šioje geležinės uždangos pusėje, kur valstybė perima labai daug motinystės rūpesčių, ypač pasiūlydama tokias socialines paslaugas kaip vaikų darželiai, valgyklos ir panašiai.
Žurnaluose galima perskaityti daug juridinių straipsnių apie tai, į kokias socialines garantijas gali pretenduoti moteris, kada ir kiek laiko ji gali gauti kokias nors išmokas už vaiką. Motinystė buvo nuolat priešinama su tuo, kaip neva buvo buržuaziniais laikais ir kaip yra Vakaruose.
Socialinės paslaugos buvo pateiktos kaip valstybės geranoriška dovana moterims, kurios jos neva neturi kitur. Tačiau tai buvo labiau manipuliacinė priemonė – yra daugybė dokumentų, kurie rodo, kad moterys neretai iš tiesų nesulaukdavo paramos, kad pagalbos buvo nedaug, o parama neturėjo didesnės įtakos tam, kaip ta kasdienybė galiausiai atrodė.
– Ar buvo kišamasi į šeimos gyvenimą – kiek čia buvo rekomendacijų, nurodymų?
– Rekomendacijų buvo įvairių, tačiau už jų slypėjo ne tik sąmoksliški propagandiniai tikslai – aišku, kažkiek buvo ir to, bet tai buvo susiję ir su kai kurių mokslų vystymusi – pedagogikos, medicinos... Todėl rekomendacijos vis keisdavosi, nebūtinai visu laikotarpiu išlaikytas vienas diskursas.
Keičiantis valstybės ir šeimos politikai, keitėsi ir kalbėjimas apie tai, kas pridera, o kas nepridera. Aišku, rekomendacijos labai priklausydavo nuo to laiko realijų. Pavyzdžiui, kai labai masiškai išaugo skyrybų skaičius ir daugybė moterų liko vienišos mamos, siekta kažkaip santuokas gelbėti, o valstybė ėmėsi misijos kažką daryti.
Buvo ir trukdoma išsiskirti, vilkinami procesai, teiktos rekomendacijos, kaip kolektyvai turėtų padėti ir klijuoti yrančią šeimą. Atsirado straipsnių apie tai, kad motinos negali vienos užauginti sūnų, kad šeimoje būtinai reikalingas vyras, nes motina negali būti autoritetu sūnui, kad kitaip vaikas užaugs nevisavertis vyras, nes neturės vyriško pavyzdžio savo šeimoje.
Teiktos rekomendacijos vaikų planavimui – sakyta, kad pirmas vaikas turi gimti 21–22 moters gyvenimo metais, o antras – daugmaž praėjus dvejiems ar trejiems metams nuo pirmojo gimimo.
Buvo įvairių rekomendacijų, o jos buvo susijusios ir su medicinos supratimu, ir su tam tikra valstybės politika, socializacijos ir politiniais tikslais.
– Tyrimo akiratyje – ir abortų klausimas. Girdime, kad sovietmečiu abortai tapo kontracepcijos priemone, kad čia seksualinė revoliucija vyko be seksualinio švietimo. Ką atskleidžia jūsų tyrimas?
– Mano tyrimas rodo, kad abortai iš tiesų buvo tapę masiniu reiškiniu, dėl įvairių priežasčių tai buvo labiausiai naudojama reprodukcijos reguliavimo priemonė. Abortų priežastys buvo kitaip reprezentuojamos, nei jas nurodydavo pačios moterys – informacija apie tai, kodėl moterys masiškai darosi abortus, buvo renkama ir turėjo būti pasitelkiama antiaborto kampanijoje, taip siekiant mažinti abortų skaičių.
Aborto priežastį moterys labai dažnai nurodydavo socialinį ir ekonominį nesaugumą. Moterys teigė, kad nėra gero būsto, kad maži atlyginimai, kartais nedarbas, sakoma, kad jau yra vienas ar du vaikai ir daugiau vaikų nebenorima, nes būtų neįmanoma jų išlaikyti.
Antroje vietoje pagal dažnumą moterys įvardindavo įvairias priežastis, susijusias su partneriu – tai galėjo būti vyro nenoras turėti vaikų, vyro smurtas, nesutarimas šeimoje, vyro reakcija į nėštumą, kai jis sako pasidaryti abortą.
Trečia ir mažiausia visų abortų dalis buvo motyvuojama asmeniniais moters poreikiais ar pageidavimais, pavyzdžiui, noru tęsti mokslus, karjeros siekiais...
Abortai buvo masinis reiškinys, bet svarbu ir tai, jog, nepaisant to, kad abortai buvo legalizuoti, labai didelė abortų dalis buvo daroma už sistemos ribų.
Moterų atsakymai buvo analizuojami ir turėjo būti kažkaip pasitelkiami, siekiant mažinti abortų skaičių valstybėje, bet realiai moterų atsakymai buvo šiek tiek šaržuojami. Vyro įtaka apsisprendime buvo visiškai ignoruojama, labai išskirtiniais atvejais vyro smurtas buvo susiejamas su pasirinkimu atlikti abortą.
Socialinės ir ekonominės priežastys darytis abortą buvo pateikiamos kaip įnorių tenkinimo ir egoistiško gyvenimo būdo padarinys. Buvo kalbama, kad skurdas šeimai gerai, kad šeimai turi kažko trūkti, nes, augdami tokiame nepritekliuje, užauga geresni vaikai.
Taip pat buvo šaržuojami moterų pageidavimai – neva jos iš prigimties turi polinkį į egoizmą ir dėl to nenori vykdyti pagrindinės socialinės funkcijos. Abortai buvo masinis reiškinys, bet svarbu ir tai, jog, nepaisant to, kad abortai buvo legalizuoti, labai didelė abortų dalis buvo daroma už sistemos ribų.
– Kodėl taip buvo? Galėjo veikti gėdos jausmas, kad niekas nesužinotų?
– Taip, veikė jaučiama gėda, ypač nesantuokinio nėštumo atvejais. Apskritai kaip ir turėjo būti užtikrinamas anonimiškumas, bet taip nebūtinai nutikdavo. Dalį nelegalių, kriminalinių abortų darydavo tas pats medicinos personalas, tik neoficialiai. (...) Yra liudijimų apie naktį daromus abortus.
– Kiek tokie nelegalūs abortai buvo saugūs?
– Buvo nuolat akcentuojama, kad dalis moterų nuo kriminalinių abortų miršta. Lygiai taip pat tokių atvejų pasitaikydavo, kai procedūrą darydavo medicinos darbuotojai. Būdavo tokių žmonių, kuriuos vadindavo abortmacheriais, – jie buvo tie, kurie neturėdami kvalifikacijos, sąlygų, o dar kokiais nors liaudiškais metodais darydavo abortus.
Tai buvo atskira kultūra ir industrija už sistemos ribų. Bet ir sistemos ribose ir susitarimų, ir papildomų paslaugų būdavo.
– Tyrėte ir vaikžudystės atvejus. Aprašote, kad atvejų būdavo įvairių – nužudomi vaikai su negalia, siekiama atsikratyti finansinės naštos, nuslėpti vaiko gimimą, veikė ir skurdo, priklausomybių valdomų tėvų neatsakingo elgesio sukelti veiksmai. Ar vaikžudystės atvejai buvo dažni? Kokios tos situacijos?
– Labai sunku pasakyti, koks buvo vaikžudysčių mastas, nes Sovietų Sąjungoje statistika buvo renkama šiek tiek kitaip nei Vakaruose. Pavyzdžiui, per anksti gimę kūdikiai, mirę per pirmąją gyvenimo savaitę, galėjo būti neregistruojami nei kaip gimę, nei kaip mirę.
Paprastai vaikžudystes galima skirti į smurtines – nuo sumušimų, uždusinimų ir panašiai, – ir vadinamas netiesiogines ar pasyvias vaikžudystes, kai vaikas nevalgydinamas ar negydomas. Nebūtinai kiekvienu atveju buvo galima nustatyti, ar vaikas buvo specialiai užspringdintas, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas.
Bet smurtinių tiesioginių vaikžudysčių būdavo kiekvienais metais. Tiesa, daug daugiau buvo netiesioginių vaikžudysčių, kai vaikai nemaitinami, negydomi, nerengiami, kad sušaltų ir numirtų. Tokie atvejai nebūtinai buvo perduodami prokuratūrai. Iš principo buvo atsižvelgiama į tai, kaip atrodo šeima – jei šeima atrodo gera, jei yra abu tėvai, greičiausiai įtariama, kad tai buvo netyčinis ar nelaimingas atsitikimas.
Vienišos motinos patekdavo po padidinamuoju stiklu, įtariant, kad jos pačios susidorojo. Padidinta vaikžudystės rizika ištikdavo tuos vaikus, kurie turėjo aiškias įgimtas negalias. Būdavo nužudymo atvejų, kai toks vaikas paliekamas pats numirti, nesikreipiant į medikus. Yra dokumentuojama tėvų pozicija, kai jie sako žinoję, kad vaikas tuoj mirs, dėl to jo negydė.
– Tarsi nepatogus vaikas?
– Reikia paminėti, kad didelė vaikų dalis, ypač su negaliomis, dažnai būdavo paliekami augti įstaigose. Aišku, buvo šeimų, kurios augindavo vaikus su negalia, bet didžioji dalis jų buvo atiduodami. Tokie vaikai patekdavo ir į didesnę vaikžudystės rizikos grupę. Žinoma, atvejų buvo labai skirtingų.
– Kaip manote, kaip sovietmečio šeimos politika veikia mūsų visuomenę dabar?
– Kalbant apie atsikratymo vaikais problemą, visais laikais visose kultūrose stengdavosi riboti vaikų, kurie kelia per didelę naštą, skaičių, sumažinti tą naštą kažkokiomis priemonėmis. Kai valstybė nepajėgi arba tikslingai nepadeda užauginti tam tikrų vaikų, o priemonės riboti reprodukciją šeimoje yra labai ribotos, atsiranda didesnė susidorojimo problema ir kraštutinės priemonės.
Nežinau, kiek esame to paveldėję, bet matyti, kad vaikų globos įstaigų problemos labai ilgai Lietuvoje buvo sovietinės, tik 2014 metais pradėjome naikinti vaikų namų įstaigas, pradėjome kurti šeimynas. Nors sovietinės Lietuvos tos idėjos nespėjo pasiekti, bet šeimynų tipo beglobių vaikų priežiūra Sovietų Sąjungoje atsirado dar 1986 metais.
Vaikžudysčių ir smurto prieš vaikus atvejų skaičiai, atrodo, Lietuvoje dideli, bet nežinau, ar galima sakyti, kad tai sovietmečio palikimas. Matyt, tai lemia socialinės problemos, aktualios dabar.
Tyrimas rodo, kad sovietmečiu daugybė kūdikių buvo atiduodama augti ne šeimoje. Nužudomų vaikų kiekvienais metais taip pat buvo dešimtys. Tai nebūtinai buvo kažkokie žiauraus smurto atvejai. Panašu, kad dažnai buvo siekiama atsikratyti „problema“, o ne vaiku, tai buvo smurtas ne tiek prieš vaikus, kiek bandymas išspręsti žmogui kylančią problemą.
Tai galėjo būti gerai sustrateguoti, apgalvoti veiksmai. Kartais matyti, kad taip bandoma išspręsti problemą, o vienintelis matomas problemos sprendimas – atsikratyti vaiku, kuris kelia problemų. Tai nebūtinai turėjo būti kažkoks beprotiško smurto proveržis.
