Apie 30 proc. gyventojų yra pasiryžę šalį ginti ginklu, o 60 proc. yra pasiruošę prie gynybos prisidėti kitais būdais, praneša Vilniaus Universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Ainė Ramonaitė. Taip pat VU specialistų atliktas tyrimas parodo, kad 81 proc. lietuvių palaiko nuolatinės privalomos karinės tarnybos vyrams idėją, visgi moterų karo tarnybos greičiau nepalaiko 27 proc. o tikrai nepalaiko – 38,8 proc.
„Visuotinės gynybos idėja yra įaugusi į Lietuvos žmonių sąmonę ir didžioji dalis yra pasiruošusi prisidėti prie gynybos, ginklu ar ne ginklu“, – ketvirtadienį LRT RADIJUI teigė A. Ramonaitė.
Atliktą tyrimą VU mokslininkai ketvirtadienį pristatė ir visuomenei. Kaip pristatymo metu kalbėjo A. Ramonaitė, valia ginti šalį yra labai svarbus konceptas. Tyrėjai išskyrė keturis matavimo būdus.
„Pirmiausia – bendroji valia, tai, ar žmonės apskritai remia karinį pasipriešinimą. Turint omenyje, kad šalis maža, priešinantis nuostoliai būtų nemaži, svarbu suprasti, ar yra pasiryžimas gintis. Klausėme, ar, Lietuvą užpuolus, turėtume priešintis ginklu, nepriklausomai nuo to, kas užpuolė. (...)
Svarbu asmeninė valia – ar pats žmogus žada prisijungti, ar būtų pasiryžęs ginti Lietuvą. Atskyrėme ginkluotą ir neginkluotą gynybą – kiek tikėtina, ar žmonės eitų ginti Lietuvą ginklu arba prisidėtų prie gynybos kitais būdais“, – vardijo A. Ramonaitė.
Profesorė pažymėjo, kad praėjusiais metais, Rusijai užpuolus Ukrainą, lietuvių pasiryžimas ginti šalį buvo didesnis, visgi šiais metais karo efektas jau sumažėjęs.
„Praėjusieji metai buvo išskirtiniai metai, buvo jaučiamas karo naujumo efektas, visuomenės mobilizacija buvo labai didelė, buvo ryškus pakilimas norinčiųjų ginti šalį. Šiemet pakylimas jau yra smuktelėjęs. Tam tikra prasme sugrįžome į prieškarinį lygį, bet pasiryžimas ginti šalį aukštesnis, lyginant su 2017 metais“, – pastebėjo A. Ramonaitė.
Išsiskiria partijų elektorato pasiryžimas
VU profesorė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad skirtingų partijų rėmėjai skirtingai pasisako apie šalies gynybą, o 2017 metais šie skirtumai tarp partijų elektorato nebuvo tokie dideli, kaip yra dabar.
„Tai šiek tiek neramina“, – sakė A. Ramonaitė.
Pasak jos, per šiuos kelerius metus gerokai išaugo TS-LKD partijų rėmėjų valia ginti šalį, bet kitų partijų rėmėjų, pavyzdžiui, socialdemokratų, „valstiečių“ arba Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ rėmėjų pasiryžimas ginti šalį nepadidėjo. Galima pastebėti, kad išaugo šių partijų rinkėjų skaičius, kurie negintų šalies.
„Tai gali būti poliarizacijos pasekmė“, – pridūrė profesorė.
„Mes tikrai nesame padarę visko, ką galėtume padaryti. Mane truputį gąsdina politinė skirtis – valstybės gynyba neturėtų būti priklausoma nuo to, kas yra valdžioje. Jei dalis žmonių jaučiasi susvetimėję su valstybe dėl to, kad yra susvetimėję su valdžia, tai yra blogas dalykas. Politizavimas iš abiejų pusių yra labai kenksmingas“, – sakė A. Ramonaitė.
A. Ramonaitė akcentavo, kad maloniai nustebino tai, jog tik 19 proc. gyventojų galvoja apie išvykimą iš šalies karo atveju, o didelė dalis liktų Lietuvoje.
VU profesorė taip pat pažymėjo, kad Lietuvos rezultatai panašūs į Latvijos, nors latvių pasiryžimas ginti šalį keliais procentais didesnis nei Lietuvos. Taivano gyventojų pasiryžimas ginti šalį taip pat panašus kaip lietuvių ar latvių.
Labiau gintų vyrai, lietuviai
VU TSPMI tyrėja Aurelija Tylaitė išskyrė, kad tiek vyrai, tiek moterys mano, kad Lietuvos gyventojai turėtų gintis nepriklausomai nuo to, kas užpultų. Visgi asmeninė moterų valia ginti šalį yra bene 20 proc. mažesnė nei vyrų.
„Tokia proporcija bent iš dalies galėtų būti paaiškinta išankstiniu nusistatymu, kad gynyba turėtų būti vykdoma ginkluotai, o moterys arba nenorėtų prie to prisijungti, arba save laiko negebančiomis tai daryti“, – pastebėjo A. Tylaitė.
Kaip rodo tyrimas, 17 proc. moterų ir 44 proc. vyrų būtų pasiryžę ginti šalį ginklu. Vertinant pasiryžimą ginti šalį ne ginklu, skirtis tarp vyrų ir moterų pasiryžimo tampa nežymi – į šį klausimą teigiamai atsakė 56 proc. moterų ir 62 proc. vyrų.
Tyrėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos rusų pasiryžimas ginti šalį pakankamas mažas – 52 proc. rusų nusiteikę gana tvirtai neginti Lietuvos, o 34,5 proc. lenkų tautybės gyventojų taip pat atsakė, kad tikrai negintų Lietuvos.
„Turėtume atsižvelgti į tai, kaip skirtingų tautybių žmonės mato save ginant ar neginant Lietuvą“, – pažymėjo A. Tylaitė.
Pasak jos, labiau Lietuvą būtų linkę ginti lietuvių tautybės žmonės, vyrai, gyventojai iki 30 metų, su aukštuoju išsilavinimu, turintieji didesnes pajamas ir turintys karinį parengimą.
Svarbus pasitikėjimas valstybe ir demokratija
Profesorė A. Ramonaitė pastebėjo, kad pasiryžimą ginti šalį gali lemti ir žmonių partiškumas, ir kompetencijos vertinti politinę situaciją.
„Manantys, kad gerai orientuojasi politikoje, yra daug labiau nusiteikę ginti šalį nei tie, kurie taip nemano. (...) Svarbus santykis su valdžia ir savo rolės jautimas valstybėje. (...) Tai nušluoja visus sociodemografinius aspektus“, – kalbėjo A. Ramonaitė.
Svarbu ir tai, kaip gyventojai mato demokratijos veikimą šalyje – kuo žmogus labiau patenkintas demokratija, tuo labiau jis pasiryžęs ginti Lietuvą.
„Valstybę labiau gintų tie, kurie jaučiasi kompetentingi, tie, kurie jaučia turintys įtakos sprendimams, yra patenkinti demokratijos veikimu. (...) Turime pergalvoti visą mūsų valstybės santykį, turime orientuotis į Skandinaviją, kur daug didesnis pasitikėjimas valdžia, didesnis žmonių įtraukimas į sprendimų priėmimus. Tada valia ginti atsiduria visiškai kitame lygyje“, – akcentavo A. Ramonaitė.
D. Šlekys: turime gerą pasipriešinimo paketą
VU TSPMI docentas Deividas Šlekys pabrėžė, kad bendras noras priešintis, tiek ginklu, tiek kitais būdais, leidžia sukurti „gerą pasipriešinimo paketą“. Anot jo, reikia nepamiršti, kad karo atveju ne visi gali imtis ginklo – išlaikyti kiekvienam kariui reikia bent 4 asmenų, kurie teikia paslaugas, užtikrina maisto ir kitų produktų gamybą.
Tyrimo pristatymo metu D. Šlekys teigė, kad privalomosios karinės tarnybos palaikymas Lietuvoje džiugina – dauguma gyventojų palaiko tokią tarnybą, o, lyginant su praėjusiais metais, jaučiamas nežymus privalomosios karinės tarnybos palaikymo padidėjimas.
„Parama yra, politikai galėtų būti drąsesni“, – tvirtino D. Šlekys.
Visgi dauguma gyventojų neigiamai vertina privalomąją moterų karinę tarnybą: „Atsakymas yra stipriai ne“, – sakė TSPMI docentas.
Pasak jo, tai gali lemti ir papročiai, ir stereotipai, todėl turime vesti socialinį dialogą ir atsakyti, kaip gintumės karo atveju.
„Nepaisant to, kad Izraelyje ar Skandinavijoje moterys tarnauja kariuomenėje, bet Lietuvoje matoma pozicija, kad visgi ne. Jei valstybė išlaikys savo išsikeltus tikslus bendrai didinti tarnaujančių žmonių skaičių (...), atsimušime į vyrų lubas.
Jei norime turėti daugiau žmonių su ginklais, turime užduoti klausimą, ką darome su moterų įtraukimu. Reikia rimto socialinio ir kultūrinio dialogo, kaip dalinamės darbais ar kaip kaunamės ir priešinamės, jei to reikėtų“, – akcentavo D. Šlekys.
Docentas taip pat atkreipė dėmesį, kad beveik 40 proc. apklaustųjų pasisako už tai, kad privalomoji karinė tarnyba truktų ilgiau – 12 mėnesių.
