„Patriarchas Kirilas padarė didelę klaidą, kai vis dėlto Rusijos veiksmus Ukrainoje parėmė“, – sako Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis. Pokalbis su juo – LRT laidoje „Dienos tema“.
– Pone direktoriau, praėjusią savaitę jūs atskleidėte, kad stebite labai didelį Baltarusijos KGB suaktyvėjimą, jis niekada nebuvo toks aukštas. Kada jis prasidėjo ir kaip tai pasireiškė?
– Na, aš noriu pabrėžti, kad ne tik baltarusių KGB, Baltarusija turi dar ir tą GRU, vadinamąją karinę žvalgybą, ir taip pat yra pajungę šiuo metu ir vadinamąsias GUBOPIK, tai yra Vidaus reikalų ministerijos kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija tokia valdyba.
Mes tai stebime beveik nuo 2020 metų, tų pseudorinkimų, organizuotų prezidento. Kai tiktai pasibaigė visi protestai ir visi įvykiai Baltarusijoje, be jokios abejonės, tas suintensyvėjimas buvo ryškiai paženklintas ir padidintas.
Ir, be jokios abejonės, dirgiklis, ko gero, yra Rusijos agresija Ukrainoje. Nuo to momento stebime tokį precedento neturintį Baltarusijos spec. tarnybų aktyvumą.
– Lietuva jau daug metų siekia, kad Baltarusija taptų demokratine valstybe, ir visaip remia opoziciją – čia ji visada buvo priimama, rengdavo mokymus, kitos Vakarų valstybės irgi prisidėdavo finansuodamos. Bet paaiškėdavo, kad Baltarusijoje Lukašenka visada žino, ką ta opozicija čia atvažiavusi kalba, tarsi kažkokie ryšiai egzistavo.
Ar ta senoji opozicija ir naujoji skiriasi tarpusavyje? Ar ta naujoji, kuri radosi po pastarųjų Lukašenkos rinkimų ir vykusių protestų, turi ką nors bendra su Lukašenka, kaip ir buvusioji?
– Na, jeigu mes skaičiuojame, kad ta senoji opozicija buvo, ko gero, iki 2020 metų, tai ji, žinoma, skyrėsi nuo naujosios, ji nebuvo tokia organizuota kaip dabartinė.
Žinoma, jie neturėjo tokios įtakos pasaulyje ir palaikymo, kaip turi ši opozicija. Ir, žinoma, jie buvo tokia mažuma čionai Lietuvoje. Ką stebime šiuo metu? Žodžiu, mes turime Baltarusijos diasporos daug daugiau.
Šiuo metu mes jau turime per 60 tūkstančių Baltarusijos piliečių, esančių Lietuvoje, kurie turi laikiną leidimą gyventi šalyje arba kažkokią darbo vizą. Kitas dalykas, per metus apie 17 tūkstančių yra įvažiuojančių.
Norėčiau pabrėžti, kad aštuoni iš dešimties yra vis dėlto ekonominiai migrantai. Tai nėra opozicijos atstovai. Opozicijos atstovai sudaro mažą dalį tų aktyvių opozicionierių, kurie oponuoja Lukašenkos režimui.
Mes turime atkreipti į tai dėmesį ir su tuo ateina tam tikros rimtos grėsmės. Kad ir kaip ten būtų, tų žmonių dalis važinėja pirmyn atgal, važinėja iš Lietuvos į Baltarusiją, iš Baltarusijos į Lietuvą.
Žinoma, jie turi ten giminių ir tam tikrų interesų, tuo labiau kad jie turi tuos baltarusiškus pasus ir tai, be jokios abejonės, sudaro Baltarusijos spec. tarnyboms tam tikras galimybes juos verbuoti, daryti įtaką ir per tai rinkti informaciją apie procesus Lietuvoje.
– Bet, galime pasakyti, jie tą ir daro – ir verbuoja, ir renka tą informaciją?
– Be jokios abejonės, kaip ir minėjau, tai yra beprecedentis suaktyvėjimas. Tai yra, vėlgi, veikla pasienyje verbuojant, pavyzdžiui, ir mūsų piliečius, ištraukiant informaciją iš telefonų, iš skaitmeninių rinkmenų, bandoma verbuoti apklausiant.
Be jokios abejonės, su Baltarusijos piliečiais tai vyksta daug intensyviau. Jie važiuoja, praleidžia tam tikrą laiką Baltarusijos teritorijoje. Tai yra puiki terpė Baltarusijos KGB ar kitoms tarnyboms juos verbuoti ir, be jokios abejonės, jie tą daro ir mes tą fiksuojame.
Kitas dalykas, kurį labai svarbu pabrėžti, – mes dabar matome bandymą verbuoti moderniomis priemonėmis, t. y. per socialinius tinklus. Sakykime, Baltarusijos opozicijos atstovai ar verslo atstovai, esantys čia, yra verbuojami ir jiems yra daroma įtaka būtent Baltarusijos KGB ir Baltarusijos to vadinamojo GUBOPIK, kurį aš minėjau.
Per socialinius tinklus jiems yra siūloma bendradarbiauti su spec. tarnybomis, teikti informaciją apie Lietuvoje esančius opozicionierius, tam tikru atveju kartais net susimokėti už tam tikrą veiklą, kurią jie darė anksčiau. Mes matome tokį labai aiškų veikimą.
– Tie siūlymai priimami?
– Žinot, aš tiktai kalbu apie atvejus, kuriuos mes žinome. Yra daug dalykų, kurių mes galime ir nežinoti.
– Apie tuos nežinojimus: ar gali taip būti, kad po 2020 metų į Lietuvą atvyko ir rusų šnipų su baltarusiškais pasais, kažkokių ekonominių migrantų, kaip jūs sakote, su parengtomis kažkokiomis legendomis, kad jie, pavyzdžiui, opozicionieriai, kad jiems Baltarusijoje gresia kokie nors kalėjimai, jie gali būti netgi įrašyti į Baltarusijos ieškomų piliečių sąrašus. Kiek laiko užtrunka juos patikrinti? Ar įmanoma patikrinti?
– Na, įmanoma patikrinti, jeigu tu turi tam tikrų pajėgumų. Bet, kaip minėjau, mes turime per 60 tūkstančių. Ir su ta tendencija, jei po 17 tūkstančių per metus įvažiuoja, sakykime, su tomis darbo vizomis arba laikinu leidimu gyventi, paskaičiuokite – 2025-aisiais mes turėsime jų apie 100 tūkst.
Tai yra, sakyčiau, tokia reikšminga jėga. Kad ir kaip ten būtų, matyt, ateis tas laikas, ateis ta raudona linija, kai mes tikrai nebesusitvarkysime, nes patikrinimas tikrai užima laiko, resursų ir pastangų.
Ir juk nėra garantijų, kad mes kiekvieną galime pasižiūrėti, kiekvieną patikrinti, ir, kaip žinot, prie kiekvieno nepastatysi žvalgybos atstovo ar policininko.
– Ar tada darytina išvada, kad baltarusiams ir rusams migracijos sąlygas reikia vis dėlto suvienodinti, dėl ko Lietuvoje nepavyksta susitarti?
– Na, matot, čia jau yra politiniai sprendimai. Aš galiu tik pasakyti, kad Valstybės saugumo departamentas savo vertinime būtent dėl gausėjančios Baltarusijos diasporos Lietuvoje yra parašęs tam tikras išvadas, analizę ir papildę duomenimis.
Dabar turbūt politikams, Lietuvos institucijoms lieka apsispręst, ar reikia vienodinti sąlygas, ar ne. Mūsų pareiga yra įspėti apie grėsmes. Mes matome didelį to potencialą.
– Tai jūs būtumėt už vienodinimą, nes tai sugriežtintų sąlygas jiems patekti?
– Be jokios abejonės, taip.
– O kas pasakytina apie Rusijos KGB ir kitų spec. tarnybų veiklą? Ar čia irgi stebite suaktyvėjimą?
– Norėčiau pabrėžti vieną tokį svarbų dalyką, kuris įvyko pastaraisiais metais. Rusijos žvalgyboms buvo suduotas labai stiprus smūgis. Dabartiniais skaičiavimais, apie 400 Rusijos žvalgybininkų su diplomatine priedanga buvo išsiųsti iš įvairių Europos Sąjungos šalių ir NATO šalių. Žodžiu, tai buvo didelis smūgis, bet mes pastebime, kad jie pereina prie kitų metodų.
Tai yra informacinės atakos prieš Lietuvą, kurioms nėra precedento, kokios jos pastaraisiais metais vyksta. Ir tai ne tik kalbant apie Lietuvą, tai kalbama ir apie Latviją, Estiją, Lenkiją. Tai yra lygiai tie patys veiksmai.
– Galite paminėti, kokie yra įsimintiniausi ar ryškiausi?
– Pastarieji įvykiai, vasario ir spalio mėnesiais vykusi tokia akcija atrakcija, kai buvo tų pranešimų apie užminuotas mokyklas, institucijas, kritinę infrastruktūrą Lietuvoje.
Tai informacinės operacijos, kurios institucijas verčia naudoti resursus. Tai skatina tam tikrą nepasitikėjimą Lietuvos institucijomis ir kelia chaosą Lietuvos piliečių galvose. Tai iš tikrųjų pavojingi dalykai.
– Mes pamename Lietuvos Stačiatikių Bažnyčioje įvykusį konfliktą praėjusį pavasarį, kuris baigėsi kunigų, palaikiusių Ukrainą, atleidimu. Bet Bažnyčia tebėra ir joje tebesilanko tikintieji. Ar Bažnyčia nėra išnaudojama kaip propagandos ir smegenų plovimo vieta? Ar jūs nestebite tokių veiksmų?
– Manau, kad patriarchas Kirilas padarė didelę klaidą, kai vis dėlto Rusijos veiksmus Ukrainoje parėmė ir tą pradėtą karą parėmė viešai. Tai absoliučiai, mano galva, diskreditavo Stačiatikių Bažnyčią ir ji tiesiog prarado savo, sakykime, reikšmę.
Todėl, kad ir kaip ten būtų, jau susitapatinama yra su valstybės politika ir Bažnyčia turėtų būti atskirta nuo šitų dalykų. Dabar aš neturiu žvalgybinės informacijos arba duomenų, kad Bažnyčia būtų išnaudojama Kremliaus labai efektyviai.
Be jokios abejonės, tai gali būti kaip įrankis. Bet šių procesų šiuo metu mes nepastebime.
– Paprastai rusai ateina „vaduoti“ saviškių, gyvenančių toje šalyje, per kažkokias provokacijas. Ar tokių dalykų šiuo metu nepastebite?
– Šiuo metu Rusijos spec. tarnybų veikla stipriai suspenduota todėl, kad, mūsų laimė, turime pakankamai sąmoningą visuomenę, kuri puikiai mato Rusijos veiksmus, ją, jos politiką ir karą Ukrainoje vertina labai neigiamai, Rusija yra įvardinama kaip priešiška valstybė, kuri tikrai gali sukelti labai rimtų problemų ateityje. Aš manau, kad šioje terpėje jos tiesiog negali veikti.
– Prasidėjus karui, čia apsigyveno 86 tūkstančiai ukrainiečių. Ir jokia paslaptis, tarp pabėgėlių yra tų, kurie nėra lojalūs Vakarams ir remia Rusijos politiką, bet jie tiesiog bėga nuo karo. Tai ar tarp jų gali būti ir su Rusijos pasais arba Rusijos KGB užverbuotų?
– Manau, tie atvirai prorusiški ukrainiečiai iš Luhansko, Donecko ar prijaučiantys, net gyvenantys kažkur kitur Ukrainoje, jie jau seniai pasitraukė į Rusiją.
Mūsų skaičiavimais, turbūt yra apie 1,3 mln. tų prorusiškų žmonių, kurie gyvena Rusijoje ir, matyt, ieško to identiteto, ar jie rusai, ar vis dėlto ukrainiečiai.
Klausimas yra kitas. Yra, ko gero, tų, kurie yra pasitraukę į Rusiją. Ir yra tikimybė, kad įvažiavo. Mažiau negu 20 procentų šiuo metu esančių Lietuvoje yra iš šitų regionų, būtent Luhansko ir Donecko.
Jie iš Rusijos pasitraukė į Šengeno zoną. Ir čia yra didelis klausimas todėl, kad jie tenai perėjo tam tikrą Rusijos spec. tarnybų filtraciją, kur jie turėjo pateikti visus duomenis, ryšius. Ir per tai Rusijos tarnybos, be jokios abejonės, turi tą įrankį, kurį gali panaudoti šantažuodami juos arba verbuodami.
Tai tikimybė, kad čia tokių yra, egzistuoja. Šengeno zonoje tu gali keliauti kur nori ir turbūt pavojingiausia, kad kai kurios valstybės, esančios Šengeno zonoje, vis dėlto savotiškai interpretuoja tą politiką Rusijos atžvilgiu, kai kurie atvirai ją palaiko ir aiškina, kad reikėtų taikstytis su Rusijos ambicijomis ir norais. Tai yra, be jokios abejonės, blogai.
