Naciai Lietuvą ir kitas teritorijas pavertė kruvinosiomis žemėmis, interviu portalui LRT.lt sako Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Šaudomų žydų klyksmus Kėdainiuose bandyta slopinti traktorių burzgimu. Vieni, nepakėlę riksmų, išvažiuodavo, kiti pasinaudodavo proga – vienas vyras grįžo su kruvinu maišeliu išmuštų dantų. Net ir po kelerių metų žmonės ieškojo aukso – žemė išrausta, buvo matyti žmonių kūnų.
Sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.
Kiek žinoma, didžiausią procentą miesto gyventojų žydai sudarė 19 a. pabaigoje, turimais duomenimis, tada Kėdainiuose gyveno 6 113 žmonių, iš jų 3 733 – žydai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų gyvenimas Kėdainiuose buvo įprastas, tuo metu Kėdainiuose gyveno apie 8 tūkst. žmonių, iš jų apie 2,5 tūkst. – žydų.
Tačiau, kaip pasakoja R. Žirgulis, žydų bendruomenė ir prieš Antrąjį pasaulinį karą patyrė sunkesnių laikotarpių. Pirmojo pasaulinio karo metais, artėjant vokiečių frontui, carinės Rusijos valdžia žydams davė dvi dienas susirinkti vienoje vietoje ir tuomet deportavo juos kaip potencialius vokiečių sąjungininkus.
Vėliau, atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, žydai sugrįžo į Kėdainius, bet rado jau užimtus namus ir turėjo juos atsikovoti, teigia R. Žirgulis. Muziejaus vadovas aiškina, kad sugrįžę žydai susidūrė ir su labai sunkia ekonomine situacija – jie buvo ištremti iš carinės Rusijos, kuri buvo didžiulė teritorija, o grįžo į karo nustekentą Lietuvą. Čia Kėdainių žydai prisiminė agurkų auginimo verslą.
„Tam tikras antisemitizmas – didesnis ar mažesnis – krikščioniškose, ypač katalikiškose visuomenėse būdavo. Kita problema – tuo metu nepriklausoma Lietuva labai trumpai gyvavo, per tą laiką lietuvių ir žydų bendruomenės nebuvo spėjusios normaliai susigyventi.
Bet integracijos procesai iš žydų pusės buvo gana stiprūs – žydai gana aktyviai dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose, buvo aktyvūs Kėdainių ir kitų miestų visuomeniniame gyvenime, dalyvavo miestų tarybose, buvo verslininkai, organizacijų dalyviai, o Kėdainių gaisrininkų savanorių brigada buvo sudaryta vien iš žydų“, – vardija R. Žirgulis.
Aktyvus lietuvių įsitraukimas
Istoriko teigimu, iki 5 tūkst. lietuvių tiesiogiai dalyvavo Holokauste ir šaudė žydus, o administracinius darbus atliko dar ne mažiau kaip 20 tūkst. lietuvių. Kaip sako R. Žirgulis, jei iš pradžių Lietuvos nebūtų okupavę sovietai, tokio lietuvių įsitraukimo į Holokaustą nebūtų buvę.
Pasak jo, Lietuvą okupavus Raudonajai armijai, lietuviai kažkodėl matė tik žydus, sveikinančius sovietų karius, piktinosi žydų aktyvumu ir dalyvavimu politikoje: „Jei naciai būtų atėję į Smetonos valdomą Lietuvą, esu įsitikinęs, kad tokio masto Holokausto ir lietuvių aktyvumo, įsitraukimo į Holokaustą, nebūtų buvę“, – pabrėžia R. Žirgulis.
Jis priduria, kad aktyvus lietuvių dalyvavimas nacių administracijoje padėjo žydus greitai identifikuoti ir steigti getus.
Žydų persekiojimas ir diskriminacija prasidėjo nuo pirmųjų nacių atėjimo dienų – 1941 metų birželį. Jau liepos mėnesį žydams įsakyta dėvėti geltonas žvaigždes, o liepos 23 dieną įvyko pirmoji nacių žudynių akcija – šalia Kėdainių nužudyti 125 žmonės, iš jų 95 – žydai. Tiesa, šios žudynės nebuvo nukreiptos išskirtinai prieš žydus, sako R. Žirgulis, argumentuota, kad žudomi sovietiniai aktyvistai.
Klyksmus slopino traktoriais
Žydų žudymo akcija Kėdainiuose vyko rugpjūčio 28 dieną – iš pradžių žydai buvo suvaryti į getą, jame prabuvo apie dvi savaites, tada – išvaryti į buvusį žirgyną miesto parke.
„Gete žmonės buvo susigrūdę, buvo sanitarinių problemų, trūko maisto, erdvės. Žmonės gyveno prastomis sąlygomis, niekas nežinojo, kas jiems nutiks. Kai kurie galbūt turėjo vilties, kai juos išvarė iš geto, manė, kad galbūt kažkur išveš, matyt, jiems buvo sakoma, kad jie bus išvežami dirbti. Niekas nesitikėjo, kad toks baisumas gali nutikti“, – pasakoja R. Žirgulis.
Vyrai buvo priversti rankomis krauti arklių mėšlą. Iš jų surinko pinigus.
Itin žiauriai žmonės buvo laikomi buvusiame žirgyne, čia naciai tyčiojosi iš įkalintų žydų: „Vyrai buvo priversti rankomis kažką kasti. Kadangi ten buvo žirgynas, vyrai buvo priversti rankomis krauti arklių mėšlą. Iš jų surinko pinigus.“
Remiantis nacio Karlo Jėgerio ataskaita, tada buvo nužudyta 710 vyrų, 599 vaikai ir 767 moterys. Dar Kėdainių krašte žydų žudynės vyko Krakėse.
Kaip sako istorikas, yra užfiksuota Kėdainių rabino kalba, kad tai, kas vyksta, yra Dievo bausmė, kad negalima nieko padaryti ir pasipriešinti, bet kraujo šauksmas ir kerštas amžinai liks. Liudininkai pasakoja, kad mieste buvo girdėti žiaurūs riksmai, o tam, kad jie būtų nors kiek nuslopinti, buvo užvesti traktoriai.
Žmonės buvo guldomi vieni ant kitų – gyvi buvo guldomi ant mirusiųjų ir šaudomi, tėvai matė, kaip žudomi jų vaikai, vaikai – kaip žudomi jų tėvai.
„Viena kėdainietė pasakojo, kad tuo metu pjovė malkas ir negalėjo apsikęsti klyksmų, todėl kažkur išvažiavo. Žmonės buvo guldomi vieni ant kitų – gyvi buvo guldomi ant mirusiųjų ir šaudomi, tėvai matė, kaip žudomi jų vaikai, vaikai – kaip žudomi jų tėvai. Manau, ir pamišimo, ir išprotėjimo buvo – visko“, – kalba R. Žirgulis.
Žydų šaudyme dalyvavę žmonės – beveik visi lietuviai. R. Žirgulis pasakoja kurį laiką manęs, kad kai kurie lietuviai, šaudę žydus, buvo aprengti nacių uniformomis, tačiau ne – jie vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, kadangi naciai savų tiek neturėjo.
„Kai kurie sako, kad ne mes šaudėme, o jei mes, tai kažkokios atplaišos. Bet ne atplaišos, buvo ir ūkininkų, ir kitų, kurie už pinigus ėjo šaudyti. Dar neva buvo galima pasiteisinti, kad šaudė su vokiškomis uniformomis, bet ne – su lietuviškomis. Galima sakyti, kad žydai tarsi buvo šaudomi jų valstybės vardu, nors valstybės formaliai nebuvo, bet lietuviai įsivaizdavo, kad naciai savotiškai atkūrė nepriklausomybę. Tai baisiausia“, – tvirtina istorikas.
Anot jo, žudynėse taip pat dalyvavo vietiniai baltaraiščiai – jų galėjo būti 30–40 žmonių.
Konvojavo ir mokyklos mokytojai
Prie Holokausto prisidėjo ir gimnazijos mokytojai, jiems teko konvojuoti žydus. Buvęs Kėdainių gimnazijos direktorius, mokytojas Jonas Gutauskas prisiminimuose rašo, kad 1941 metų rugpjūčio pabaigoje visi gimnazijos mokytojai gavo laiškus iš tuometinio direktoriaus Juozo Paukštelio nedelsiant prisistatyti, teigia R. Žirgulis.
Mokytojams atvykus į gimnaziją, jiems buvo pasakyta eiti į karo komendantūrą, čia anksčiau tarnavę kariuomenėje buvo atskirti į vieną pusę, o netarnavę – į kitą.
„Tie, kas buvo tarnavę, galbūt netgi gavo ginklus, galbūt patys dalyvavo visiškai prie duobės akcijoje, o tie, kurie nebuvo tarnavę ir nemokėjo elgtis su ginklu, vis tiek buvo panaudoti kitaip – stovėjo aplinkinėse gatvėse prie sankryžų, kad niekas nepatektų į žudynių vietą, kad niekas nieko nepamatytų.
J. Gutauskas pats rašo, kad buvo pastatytas, kad matė, kaip sunkvežimiuose veža senelius ir moteris, kaip konvojuoja“, – dalijasi Kėdainių krašto muziejaus direktorius.
Pasak jo, konvojavime dalyvavo visa gimnazijos vadovybė, tačiau direktorius J. Paukštelis – ne. R. Žirgulis priduria, kad vėliau buvo pastebėta, jog „Paukštelis eilinį kartą išsisuko“.
„J. Paukštelis, matyt, buvo pakankamai apsukrus, sugebėjo baisioje akcijoje nedalyvauti. Vieno represuoto Kėdainių gimnazijos mokytojo sūnus man pasakojo, kad J. Paukštelis taip pat turėjo perskaityti kažkokią kalbą iš Kėdainių išlydint Plechavičiaus rinktinės dalinį, bet jam „suskaudo gerklę“.
Manau, kad jei J. Paukštelis būtų aktyviai dalyvavęs Holokauste, jam vėliau būtų buvę labai sunku tapti tuo populiariu liaudies rašytoju LSSR, kurio vardu ir mokyklos pavadintos, ir premijos įsteigtos“, – svarsto pašnekovas.
Kruvinas maišelis dantų ir žmonių kūnai
Žudynių akcija truko nuo antros valandos dienos iki pavakario, o tada Kėdainių baltaraiščiams buvo užsakytas restoranas, pasakoja R. Žirgulis. Anot jo, kai kurie šaudžiusieji žydus blogavo – viena mokytoja matė, kaip vienas baltaraištis ėjo vemti.
Labai žiaurūs prisiminimai užrašyti tų, kurie liudijo Krakių žudynes. Kaip sako muziejaus vadovas, viena žydaitė bėgo pas pažįstamus lietuvius slėptis į kluoną ir palindo po šienu. Ją atsiviję du baltaraiščiai strypais pradėjo badyti šieną, ją surado, ištraukė ir už kampo iš karto nušovė.
Kitus baltaraiščiai bandė apgauti, sakydami, kad tie, kas jiems duos aukso, bus paleisti: „Liudininkai sako, kad buvęs limonado dirbtuvės savininkas pamanė, kad gal yra šansas išsigelbėti, grįžo į namus, padavė auksą, o baltaraiščiai auksą pasiėmė ir jį iš karto nušovė.“
„Pats baisiausias liudijimas, nuo kurio kraujas gyslose stingsta, kad po žudynių Krakėse eina visas kruvinas žmogus ir nešasi kažkokį maišelį. Šmaikštuoliai jo paklausė, ar jį apkūlė baltaraiščiai. Šis atsakė, kad ne, neapkūlė, bet tokį darbą labai nešvarų dirbo – su plaktuku išmušinėjo dantis ir pribaiginėjo aukas... Pilnas kruvinas maišelis buvo išmuštų dantų“, – sako R. Žirgulis.
Šis atsakė, kad ne, neapkūlė, bet tokį darbą labai nešvarų dirbo – su plaktuku išmušinėjo dantis ir pribaiginėjo aukas... Pilnas kruvinas maišelis buvo išmuštų dantų.
Pasak jo, tas pats liudininkas pasakojo, kad, praėjus dvejiems ar trejiems metams po žudynių, pro tą vietą su žmona ėjo skinti vytelių ir pamatė, kad žemė iškasinėta ir išrausta, mėtosi žmonių kūnai, matyt, dar buvo ieškoma aukso.
„Tikrai galima sakyti, kad viena iš Holokausto priežasčių buvo lietuvių gobšumas. Žydų turto perskirstymas įvyko taip greitai, jis buvo skirstomas nuo išmuštų dantų iki suknelių, batelių, apatinių ir namų“, – kalba istorikas.
Būta ir bandymų pasipriešinti. Codekas Šlapoberskis buvo Kėdainių gaisrininkų komandos vadas, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir miesto tarybos narys. Žudynių vietoje jis iš nacio dėklo ištraukė pistoletą, šovė jam į kaklą ir įsitempė jį į duobę.
Kaip pasakoja R. Žirgulis, iš paskos puolė baltaraištis, jį C. Šlapoberskis ėmė smaugti – šis numirė po kelių dienų ir buvo palaidotas kaip kritęs didvyriškoje kovoje su bolševizmu. Tačiau C. Šlapoberskiui pabėgti nepavyko – į duobę įšoko dar vienas baltaraištis ir jį nužudė.
„Jis buvo taip baisiai peiliu subadytas, kad iš jo realiai nieko neliko. Pyktis buvo didžiulis, šis pasipriešinimas buvo netikėtas faktas – tikriausiai, pasipriešinimo atvejų nėra buvę labai daug“, – svarsto muziejaus vadovas.
Teritorijas pavertė kruvinosiomis žemėmis
Absoliuti dauguma Kėdainių žydų buvo nužudyti ir išgyvenusių nėra daug – kai kurie pasislėpė žirgyne, kiti slėpėsi pas lietuvių šeimas. Iš viso buvo nužudyta ne mažiau kaip 4 tūkst. Kėdainių žydų, išgyveno 100–200, kurie spėjo pasitraukti.
R. Žirgulis pabrėžia – būtina kalbėti apie Holokaustą ir jo aukų atminimą: „Keista, yra nemažai akademinės bendruomenės narių, politikų, kurie bando ieškoti kokių nors išlygų. Kai žiūri į informaciją apie aukas, matai, kad buvo žudomi visi iš eilės: kūdikiai, dvejų ar ketverių metukų vaikai, jaunuoliai ir 80 metų senukai.“
Keista, yra nemažai akademinės bendruomenės narių, politikų, kurie bando ieškoti kokių nors išlygų.
„Kiek netekome – kiek galėjo būti verslininkų, mokslininkų... Pavyzdžiui, vienas buvęs Izraelio kosmoso programos dalyvis kilęs iš Kėdainių. Juk tie žmonės galėjo gyventi Lietuvoje“, – kalba R. Žirgulis.
Jis pažymi – naciai Lietuvą ir kitas teritorijas pavertė kruvinosiomis žemėmis. Pasak istoriko, kitose valstybėse naciai prie kiekvieno miestelio duobėse žmonių nežudė, o kažkur išveždavo. Lietuvoje nepaisė nieko.
Anot jo, „tai buvo trauma ir vietiniams gyventojams – lietuviai nieko tokio niekada nebuvo matę, nemanė, kad galima surinkti tiek žmonių, su kuriais šalia gyvenai, galbūt viename suole sėdėjai, lankeisi jų krautuvėse, ir jie per vieną dieną visi nužudomi.“
