Lietuvoje

2021.09.23 05:30

Grįžę iš darbo vaikų neberasdavo: nuolat leidžiami raminamieji, valandos ankštose slėptuvėse ir vaikas, kuris niekad neverkdavo

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.09.23 05:30

Mirties baimė, alkis ir noras mokytis. Tokie jausmai žydų vaikus lydėjo per Holokaustą. Kai kurie vaikai valandų valandas pratūnodavo ankštose slėptuvėse, numalšinti raminamaisiais vaistais, kitus slėpė lietuvių šeimos. Tačiau išgyventi Holokaustą pavyko nedaugeliui vaikų – daugybė jų buvo atplėšti nuo tėvų ir nužudyti rengiant vaikų akcijas, išvežti į koncentracijos stovyklas.

Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena.

„Buvau visai mažytė, nes gete buvo mažai maisto. Kai buvau 9 mėnesių, mane užmigdė vaistais ir išnešė iš geto skalbinių pintinėje – sulaukus momento, kai prie geto vartų šurmuliavo grįžtančių iš darbo užmiestyje žydų minia. Babarskienė su vežimėliu jau laukė sutartoje vietoje, mama perdavė jai mane ir metrikus“, – pasakoja Rūta Basaitė-Glikman, gimusi Kaune, Vilijampolės gete.

Ją nuo mirties išgelbėjo lietuvių šeima.

„Taip patekau į katalikų lietuvių šeimą. Jadvyga perdažė man plaukus ir klausinėjantiems, kas aš per mergaitė, ji atsakydavo, kad tai rusų karininko dukrelė, jis vėliau atvažiuosiantis manęs pasiimti. Jadvygos specialybė buvo farmacininkė. Jos vyras Alfonsas baigė Šveicarijoje komercijos mokyklą. Jiedu buvo išsilavinę, kultūringi žmonės“, – Rūtos istorija pateikiama Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ekspozicijoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie ŠOA“.

O štai Ariela Abramovičiūtė-Sef prisimena tėčio žodžius: „Aš ją ištrauksiu iš čia, aš ją ištrauksiu.“

„Pamažu tėvą užvaldė idėja, jog mane, kad ir kas atsitiktų, reikia atiduoti slapstyti. Giminės žiūrėjo į jį kaip į beprotį. Nusprendė, kad jis pamišėlis, paranojikas. O jis vis sakydavo: „Aš ją ištrauksiu iš čia, aš ją ištrauksiu“, – pasakoja Ariela.

O jis vis sakydavo: „Aš ją ištrauksiu iš čia, aš ją ištrauksiu“.

A. Abramovičiūtė-Sef

Šioje ekspozicijoje pateikiamos daugiau nei 100 išsigelbėjusių žydų vaikų istorijos. Deja, Holokaustas pražudė didžiąją dalį Lietuvos žydų, tarp jų – ir vaikų. Apie vaikų patirtis per Holokaustą kalbamės su Holokausto istorijos muziejaus ir Panerių memorialo Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadove, ekspozicijos kuratore Danute Selčinskaja.

Vaikų akcijos

Prieš karą nacistinės Vokietijos armijos ir jų sąjungininkų okupuotose šalyse gyveno apie 1,6 milijono žydų vaikų. Virš milijono vaikų tapo žydų genocido aukomis. Anot D. Selčinskajos, vien 1941-ųjų vasarą ir rudenį Lietuvoje buvo nužudyta tūkstančiai žydų vaikų. Išgyvenusieji buvo įkalinti getuose, tačiau nedaugeliui jų pavyko išgyventi nesibaigiančio žmonių naikinimo laikotarpį.

Pirmoji vaikų naikinimo akcija, orientuota išimtinai į žydų vaikus, įvyko 1943 metų lapkričio 5 dieną Šiaulių gete. Tą dieną 570 vaikų ir 260 senelių prekiniais vagonais buvo išgabenti į Aušvicą ir nužudyti.

Kaip portalui LRT.lt sako D. Selčinskaja, gandai apie šią vaikų akciją labai greitai pasklido, tad getuose pradėta ieškoti slėptuvių vaikams. Pavyzdžiui, Kauno gete buvo vykdomas organizuotas vaikų gelbėjimas, prie jo stipriai prisidėjo Kauno geto antifašistinė kovos organizacija. Jos nariams buvo duota užduotis ieškoti slėptuvių vietų, už geto ribų kalbėtis su lietuviais.

Laikinos slėptuvės įrenginėtos ir getų viduje – jas atskirai įrenginėjo šeimos, buvo ir bendrų slėptuvių. Kaip tvirtina ekspozicijos kuratorė, tokios slėptuvės buvo laikinos – jose žmonės slėpdavosi tol, kol vykdavo išvežimo akcijos. Baimę ir slapstymąsi prisimena daugelis gete gyvenusių vaikų.

„Praktiškai visi prisimena slėptuves, didžiąją akciją, kaip su tėvais nuo ryto stovėjo, o visą dieną reikėjo stovėti, buvo šalta, spalio pabaiga. Juos skirstė visą dieną – kuriuos į kairę, o kuriuos – į dešinę. Tie, kurie pakliuvo į blogąją pusę, buvo nakčiai suvežti į mažąjį getą, o kitą dieną – į 9-ąjį fortą. Tokios slėptuvės gelbėjo, bet, jei nori ilgalaikės vietos, jos reikėjo už geto ribų“, – teigia D. Selčinskaja.

Vaikus išplėšdavo tėvams iš rankų

Vaikų akcijos paprastai vykdavo tuo metu, kai suaugusieji dirbdavo, taip tikėtasi sulaukti mažiau pasipriešinimo. Vis dėlto, sako pašnekovė, ne visi išvykdavo dirbti, tad kartais vaikus išplėšdavo tėvams iš rankų, o daliai vaikus pavykdavo paslėpti.

„Tai buvo itin žiauru – motinoms iš rankų išplėšdavo vaikus. Kas neatiduodavo, ir vietoje nužudydavo. Tai neapsakomai baisūs vaizdai, jų niekas, kas tai išgyveno, negalėjo užmiršti. Grįžę į getą, tėvai nerasdavo savo vaikų – didesnės tragedijos negali būti.

Tai buvo itin žiauru – motinoms iš rankų išplėšdavo vaikus. Kas neatiduodavo, ir vietoje nužudydavo.

D. Selčinskaja

Buvo tokių motinų, kurios su tuo negalėjo susitaikyti visą gyvenimą, tikėjosi, kad vaikelis kažkur yra, kad atsiras, išklausydavo istorijų, kad vaiką surado, kad jam pavyko pabėgti, o kažkas priglaudė... Jos važinėdavo po įvairias vietas, ieškodavo, bet, deja, laikas bėgo, su tragedija tekdavo susigyventi, nors susitaikyti su tuo neįmanoma. Tai labai baisu“, – dalijasi D. Selčinskaja.

Mirties baimė, alkis ir noras mokytis

Yra buvę ir tokių atvejų, kai slėptuvėse vaikus uždusindavo. Jei vaikas pradėdavo verkti, pasakoja D. Selčinskaja, grėsmė kildavo visiems, esantiems slėptuvėje.

Taigi tam, kad vaikai išbūtų tyliai ir neatskleistų slėptuvės vietos, jiems duodavo ir raminamųjų vaistų. Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovė prisimena vieno berniuko pasakojimą. Vaikas buvo taip pripratęs prie nuolat leidžiamų raminamųjų vaistų, kad pats atkišdavo ranką ir įlįsdavo į slėptuvę, joje pratūnodavo po keliolika valandų.

Žmonės slėpėsi įvairiuose sandėliukuose, palėpėse, ten tekdavo būti susigrūdus su kitais žmonėmis, trūkdavo oro, imdavo dusulys, o tokia aplinka žmones stipriai slėgė, pasakoja D. Selčinskaja.

Vilniaus gete gyveno Icchokas Rudaševskis, berniuko užrašai ir dienoraštis vėliau buvo išleisti kaip knyga. Pasak pašnekovės, Icchokas pirmąsias dienas aprašė kaip nuolatinį žeminimą, jam giliai įsirėžė geltonos žvaigždės. Jis rašė, kad visas senojo gražaus Vilniaus senamiestis karo metais buvo paverstas didžiuliu kalėjimu, teigia D. Selčinskaja.

„Ten žmonės buvo nežmoniškai susigrūdę – sąlygos buvo nežmoniškos, kiekvieną dieną reikėjo kovoti. Dirbančiųjų šeimos buvo labiau apsaugotos, o tiems, kurie neturėjo leidimo dirbti, labai greitai grėsė mirtis. Baimė, alkis, mirties baimė“, – tokiais žodžiais D. Selčinskaja apibūdina vaikų prisiminimus.

Anot jos, ne vienas vaikas minėdavo tris juos lydėjusius jausmus – mirties baimę, alkį ir norą mokytis. Iš tiesų, Vilniaus gete veikė mokyklos, jas vienu metu lankė 80 proc. geto vaikų, biblioteka.

Ne vienas vaikas minėdavo tris juos lydėjusius jausmus – mirties baimę, alkį ir norą mokytis.

D. Selčinskaja

„1942 metais buvo didelė šventė, nes buvo šimtatūkstantinės perskaitytos knygos paminėjimas. Knyga buvo likęs ryšys su pasauliu. Visiems buvo sunku, kad sugriuvo ankstesnis gyvenimas, kad jie atsidūrė visai kitokiame pasaulyje“, – portalui LRT.lt sako ekspozicijos kuratorė.

D. Selčinskajos teigimu, nors geto mokyklose sąlygos buvo baisios, jos vaikams buvo didelė dvasinė atsvara.

Vaikas, kuris niekad neverkdavo

Nors getuose buvo uždrausta gimdyti, šeimos kūdikių susilaukdavo. Getuose gimę kūdikiai savo istoriją paprastai žino iš tėvų ar kitų artimųjų pasakojimų. Vyresni vaikai, augę gete, prisiminė ir prieškarį, tėvus, laimingas dienas, kai visa šeima buvo kartu, švenčių minėjimus, pasakoja D. Selčinskaja.

Tačiau tokių prisiminimų turėjo ne visi vaikai. Kiti buvo išgelbėti vietos lietuvių ir net neturėjo tėvų nuotraukų – kai kurie jas pamatė tik suaugę, kai fotografijas perdavė tolimi giminaičiai, karo metais išvykę į užsienį.

D. Selčinskaja pasakoja gete gimusios Danutės Pomerancaitės istoriją, mergaitę išgelbėjo lietuvių šeima. Pasakojimas skelbiamas ir ekspozicijoje: „Kartą buvo įsakyta vaikus išnešti į lauką, bet mano mama nutarė, kad neišneš, laikys namie. Ir įkišo mane į pagalvę. Atėjo vokiečiai, viską apžiūrėjo, paėmė tą pagalvę, metė į sieną su manim kartu. Nieko nesurado ir išėjo. Buvo toks straipsnis anglų kalba, apie mane buvo pasakyta, kad buvau vaikas, kuris niekad neverkdavo. (...)

Kitą kartą vėl buvo liepta paimti visus vaikus. Mano tėtis nuėjo į bunkerį, kuris buvo pilnas žmonių. Tarp jų buvo daug vaikų. Jis sakė, kad nujautė, jog kažkas gali atsitikti. Paėmė mane ir išbėgo. Kai jis išbėgo, po pusės minutės atėjo vokiečiai, įmetė dujas, ir visi vaikai mirė.

Jis sakė, kad nujautė, jog kažkas gali atsitikti. Paėmė mane ir išbėgo. Kai jis išbėgo, po pusės minutės atėjo vokiečiai, įmetė dujas, ir visi vaikai mirė.

D. Pomerancaitė

Mano tėvai suprato, kad gali nutikti nelaimė. Mama, paskambinusi Elenai Petrauskienei ir prisistačiusi kaip jos draugė Karlinskienė (ji buvo mano mamos sesuo), susitiko prie Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčios Kauno senamiestyje. Ji pasakė, kad turi dukrelę, šviesiaplaukę, mėlynom akytėm, visai nepanašią į žydų vaiką. Ji paprašė Elenos Petrauskienės: „Išgelbėkit mano vaiką“, – rašoma Danutės pasakojime.

Kaip sako D. Selčinskaja, 1944 metais Petrauskienė su savais vaikais ir Danute pasitraukė į Palangą, vėliau atsidūrė Vokietijoje. Danutė šeimos vaikams buvo kaip sesuo, o Petrauskai jai – kaip tėvai. Taigi momentas, kai atsirado išsigelbėję tėvai ir ją norėjo pasiimti su savimi, Danutei psichologiškai buvo labai sunkus.

„Danutė labai gražiai pasakojo, perteikė savo išgyvenimus, ryšį su Elena Petrauskiene, kuri jai buvo kaip saulė, nepaprasta moteris. Aišku, jai buvo sudėtinga išsiskirti, ryšys liko visam gyvenimui, jos toliau bendravo, ji sakė, kad visą gyvenimą turėjo dvi motinas. Tokių atvejų buvo ne vienas“, – kalba D. Selčinskaja.

Daugiau vaikų istorijų galite rasti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ekspozicijoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie ŠOA“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Karantinas Vilniuje
COVID-19 TRUMPAI 6