Vilniuje susirinkę NATO valstybių vadovai antradienį patvirtino komunikatą, kuriame Ukrainai žadama narystė NATO šeimoje. Atidžiau jį panagrinėję tiek diplomatai, tiek ekspertai sunkiai įžvelgia skirtumų nuo rezultatų nedavusių pažadų prieš beveik du dešimtmečius.
Dar 2008-aisiais tuometis JAV prezidentas George’as W. Bushas įtikino savo sąjungininkus atidaryti NATO duris Ukrainai ir Sakartvelui, nors tam griežtai prieštaravo Rusija.
„NATO palankiai vertina Ukrainos ir Sakartvelo euroatlantinius siekius tapti NATO narėmis. Šiandien sutarėme, kad šios šalys taps NATO narėmis“, – sakyta tuomet paskelbtame vadovų pareiškime Bukarešte.
Tačiau nei Sakartvelui, nei Ukrainai Aljanso vartai taip ir neatsivėrė, o netrukus Rusija ėmėsi karo veiksmų.
Praėjus 15 metų, Vilniuje susirinkę NATO lyderiai kartojo, jog Ukrainos vieta yra NATO, tačiau komunikate atsirado tik neaiškiai apibrėžta sąvoka – „kai sąjungininkai pritars, kad sąlygos yra pasiektos“.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė kalbėdama su portalu LRT.lt komunikatą vadino „vandeniu“.
„Pagal tai, kaip suformuotas komunikatas, žinoma, yra erdvės pakartoti [Bukarešto scenarijų] ir dar blogiau, nes šiandien sąlygos yra pasikeitusios“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, dalyvavęs lemtingame Bukarešto susitikime, visuomet laikėsi pozicijos, kad būtent neryžtingumas, parodytas tuo metu NATO, ir paskatino Rusijos agresiją prieš Sakartvelą ir Ukrainą.
Tačiau dalis kitų diplomatų, ypač iš vakarų valstybių, žvelgia atvirkščiai – užuominos apie laukiančią narystę užvedė V. Putiną ant karo kelio. Šios dviprasmybės išlieka šešėliu virš galimos tolimesnės NATO plėtros.
L. Linkevičius, dabar einantis ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigas, LRT TELEVIZIJOJE kalbėjo, kad būtų norėjęs komunikato formuluotėse išvysti patikinimus, jog „padėsime iki galo, kiek reikės, politiškai, ginklais ir visaip kitaip, ir kai bus išlaisvinta Ukrainos teritorija, (...) nedelsdami svarstysime pakvietimo klausimą“.
„Bet gaila, kad NATO vėl neparodė drąsos, lyderystės, ką galėtų parodyti“, – kalbėjo ambasadorius.
Lietuva liko vienintelė iš sąjungininkų, garsiai pasisakanti už kuo greitesnį Ukrainos įtraukimą į NATO. Anot vieno diplomatinio šaltinio, Lietuvos atstovai net rengėsi blokuoti komunikatą kartu su bent keliomis kitomis šalimis, tačiau, joms atsitraukus, Lietuva liko izoliuota ir komunikatas buvo paskelbtas jau pirmojo susitikimo dienos vakarą.
Net Varšuva galiausiai atsitraukė nuo griežtesnės Ukrainos palaikymo linijos. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda vėliau jau oficialiai pasakė, kad „šiandien“ Kyjivo NATO nemato.
Du skirtingi NATO šalių pareigūnai taip pat teigė, kad Vokietijos ir JAV pozicijos buvo glaudžiai susijusios, o aiškaus Ukrainos kelio į NATO blokavimas atėjo būtent iš Vašingtono.
Tai rodo aiškų pasikeitimą nuo situacijos 2008 metais. Nors G. W. Busho administracija kartu su Rytų Europos šalimis siekė kuo aiškiau įtraukti Ukrainą į NATO plėtros planus, tam labiausiai priešinosi Vokietija ir Prancūzija.
Šiuo metu, jau vykstant karui, kurį nemažai diplomatų ir ekspertų įvardina kaip vieną iš daugelio abstrakčios Bukarešto komunikato pasekmių, Vašingtonas taip pat laikosi atsainiai.
„Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikimas paliko daug blogo poskonio ir sukūrė strateginę dviprasmybę [bei] nuolatinį NATO laukimo kambarį Ukrainai ir Sakartvelui“, – naujienų agentūrai „Reuters“ teigė „Chatham House“ ekspertė Orysia Lutsevych.
Anot jos, V. Zelenskis ir jo komanda siekia kuo labiau sumažinti neapibrėžtumą, kuris galėtų paskatinti Rusiją tęsti karą – kaip sako NATO lyderiai, kol vyks karas, tol Ukrainos Bendrijoje nebus, nes tai reikštų tiesioginį susidūrimą su Maskva.
Trečiadienį „Kyiv Independent“, populiarus naujienų portalas anglų kalba, vienijantis ukrainiečių ir užsienio žurnalistus, paskelbė redakcijos laišką, smerkiantį „praleistas galimybes“.
„Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas rengiamas praėjus 15 metų po to, kai NATO padarė bene didžiausią klaidą šiuolaikinėje istorijoje. 2008 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy užblokavo Ukrainos ir Sakartvelo priėmimą į Aljansą“, – rašoma portale ir priduriama, kad „NATO neturėtų daryti tos pačios klaidos du kartus“.
Redakcijos straipsnis atspindi iš esmės vyraujančias ukrainiečių nuotaikas, kad NATO reagavo ir vis dar reaguoja vangiai. Bet kaip savo kalboje minėjo ir V. Zelenskis, šalis supranta, kad kai kurie žmonės bijo greitos Ukrainos narystės NATO, nes „niekas nenori pasaulinio karo“.
Pirmąją susitikimo dieną Vilniuje Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas nesutiko atsakyti į LRT.lt klausimą, ar komunikatas galiausiai nebus Bukarešto pakartojimas kitais žodžiais, sakydamas, kad dar reikia sulaukti galutinio dokumento. Tačiau vos po kelių valandų pasirodęs tekstas aiškumo dėl Ukrainos narystės NATO taip ir nesuteikė.
„Berlynas gali slėptis už Vašingtono, tačiau toks tiek Vokietijos, tiek Jungtinių Valstijų požiūris yra trumparegiškas ir savanaudiškas“, – LRT.lt sakė Vokietijos užsienio santykių tarybos vyresnysis tyrėjas Benjaminas Tallisas. Anksčiau jis dirbo su Europos Sąjungos politika Briuselyje bei Vokietijos Vyriausybėje.
„Ji siunčia silpną atgrasymo signalą ir, atrodo, pripažįsta, kad Maskva turi veto teisę dėl NATO plėtros“, – pridūrė jis.
Anot L. Linkevičiaus, šiuo metu svarbu apsispręsti, kas reikštų karo pabaigą, atveriančią Ukrainos kelią į NATO. Ir nors sąjungininkai sutiko atsisakyti Veiksmų plano (MAP), taip, anot NATO generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo, priėmimo procesą padarydami vieno, o ne dviejų žingsnių procesu, tai aiškumo nesuteikė.
„Atsirado kažkokios miglotos sąlygos, (...) niekas net nežino, kas tai yra, nes kiekvienas aiškina savaip“, – kalbėjo ambasadorius.
Trečiadienį G 7 valstybių lyderiai nusprendė suteikti dar daugiau koordinuotos karinės ir ekonominės paramos Ukrainai, nors ir neįvardino, kokia tai „moderni karinė įranga sausumos, oro ir jūros srityse“, kurią planuojama skirti Kyjivui. Taip pat nėra aišku, ar tai bus Izraelio saugumo tipo garantijos, apie kurias buvo kalbama iki susitikimo Vilniuje.
„Šiuo metu Ukrainai svarbiausia yra laimėti karą, o ne tam tikri įrašyti žodžiai. Aišku, vienintelė tokia išlyga, kad labai svarbu komunikacija, žinutės pasiuntimas Putinui, kad nebūtų pasiųsta žinutė, jog NATO nėra vieninga, jog Ukraina nėra svarbi NATO. Čia, ko gero, pagrindinė baimė, kad tokia formuluotė gali būti išgirsta Maskvoje“, – vertino M. Šešelgytė.
Tačiau, jos teigimu, jei komunikate pateiktas formuluotes seks konkretūs veiksmai ir įsipareigojimai remti Ukrainą, tuomet „tragedijos daryti nereikia“.
Vilniuje taip pat vyko naujosios Ukrainos ir NATO tarybos inauguracija, kuri neva reikš, kad Kyjivas ir Bendrijos narės priims sprendimus „kaip lygūs“, o ne bendraujant atskirai su kiekviena bloko šalimi, sakė J. Stoltenbergas.
„Dabar sąjungininkai [...] turi suaktyvinti savo veiksmus ir pateikti reikšmingesnį saugumo pasiūlymą [...], kuris padėtų sutrumpinti karą“, – sakė B. Tallisas.
