Vis dažniau šeimoje rusiškai kalbantys visaginiečiai savo atžalas veda į lietuviškus darželius ar mokyklas. Mąstoma, kad derėtų didinti lietuviškų ugdymo vietų skaičių. „Visaginiečiai supranta, ką reiškia gyventi Lietuvoje, ką reiškia būti europiečiais ir kokių privilegijų tai suteikia. Apie praeitį mažai kas svajoja“, – LRT.lt sakė Visagino savivaldybės Švietimo, kultūros, sporto ir valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vedėja Asta Sieliūnienė.
Visagino savivaldybės atstovė drąsiai vardija miesto bėdas: rusakalbiams abiturientams vis dar sunku išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, dalis mokytojų deramai nemoka valstybinės kalbos, kai kuriems pedagogams per tris Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius nepasirodė svarbu priimti šalies, kurioje gyvena ir dirba, pilietybės.
– Pamenu, kad, kalbėdama apie Visagino jaunąją kartą, esate sakiusi, jog mieste iškyla ir vertybinių klausimų. Kokie jie? – A. Sieliūnienės paklausė LRT.lt.
– Tikriausiai ne vien Visagine iškyla vertybinių klausimų. Visaginas – įvairiaplanis miestas, unikalus savo istorija, savo gyventojų sudėtimi, tad čia yra įvairių nuomonių, yra žmonių, kuriems, sakykime, Lietuvos nepriklausomybės, karo Ukrainoje temos nėra tokios jautrios ir svarbios, kaip kad kitiems.
Natūralu, kad žmonės, kurie prieš keliasdešimt metų atvyko į Lietuvą ir čia liko gyventi, palaiko ryšius, šeimos santykius su artimaisiais, gyvenančiais Rusijoje, Baltarusijoje, kitose buvusiose sovietinėse respublikose, ir jie galimai kai kuriuos įvykius vertina kitokiu aspektu. Neretai ir informacija visaginiečius pasiekia ne tik iš Lietuvos žiniasklaidos kanalų, bet ir iš kitų valstybių, turiu galvoje, tų rytinių valstybių.
Pedagogas yra lyderis jo akyse. Jei pedagogas kalba lietuviškai ir justi vaiko vidinė motyvacija, lietuvių kalba ateina natūraliai.
A. Sieliūnienė
– Kalbėjomės su visaginiečiais gatvėje, neretas sakė, kad ir šiandien jiems nebūtina valstybinė kalba, kad puikiai susikalba rusiškai, o mokosi jos dėl formalumo – tam tikros mokėjimo kategorijos reikalauja darbdaviai.
– Man labai gaila, kad yra tokia nuostata. Man sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, gyvenantis valstybėje, nesvarbu, kuriame jos mieste ar teritorijoje, gali jaustis savarankiškas, visavertis, nevaržantis savęs pasirinkimuose, jei nemoka tos valstybės kalbos. Tai tikriausiai tie žmonės, kurie yra pasirinkę tam tikrą siauresnį gyvenimo lauką, susitaiko su tuo, kad jiems tenka save riboti, turėti mažiau galimybių.
– Jūs matote Visagine pokyčių šiuo aspektu?
– Be abejo. Visagine lietuvių kabos mokytoja pradėjau dirbti 1990 metais. Baigusi Vilniaus universitetą buvau pirmoji su tikro lituanisto diplomu į šį miestą, tuomet dar Sniečkų, atvykusi specialistė. Tuometinė padėtis nepalyginama su tuo, kaip yra dabar.
Pasikeitė žmonių mąstymas, justi išlaisvėjimas. Kalbu plačiąja prasme, labiausiai apie jaunąją kartą, kuriai nėra didelio skirtumo ir kokia kalba kalbėti.
Gal jų lietuvių kalba ne visuomet yra tobula, o ir žodynas ne toks platus ir gilus, gal lietuvių literatūros pažinimas ne toks platus, kad labai sėkmingai išlaikytų valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, kuris yra suvienodintas, nesvarbu, kokia kalba mokeisi mokykloje, bet jie kalba lietuviškai.
Taip pat skaitykite
Tai, kas buvo tuomet ir kaip yra dabar, nepalyginama. Tuo metu, jei kažkur eidamas miestu išgirsdavai lietuvišką žodį, atsigręždavai į tą žmogų kaip į brolį ar sesę, tai būdavo dienos įvykis. Dabar tai natūralu. Žinoma, kad rusakalbiai tarpusavyje bendrauja ta kalba, kuria jiems patogiau, tačiau jie supranta, ką reiškia gyventi Lietuvoje, ką reiškia būti europiečiais ir kokių privilegijų tai suteikia. Apie praeitį mažai kas svajoja.
Dauguma Visagino žmonių yra Lietuvos piliečiai, jie supranta, kodėl reikia mokėti valstybinę kalbą.
Man atrodo, kad pastarieji metai, karo metai, daug ką išgrynino. Nemažai žmonių Visagine iki šiol nekreipė didelio dėmesio, turėjo Rusijos ar Baltarusijos pilietybę, tai buvo gana patogu – be didesnių kliūčių galėdavai nuvažiuoti pas gimines. Bet šiems įvykiams prasidėjus kai kurie žmonės priėmė sprendimą – pasirinko Lietuvos pilietybę, pradėjo lankyti kalbos kursus, siekia laikyti Konstitucijos egzaminą. Nemažai tokių žmonių pažįstu.
– Esate sakiusi, kad Visagine yra nemažai mokytojų, kurie turi Rusijos pilietybę, jie per tris Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius nepanoro tapti valstybės, kurioje gyvena, piliečiais. Kiek tai yra svarbu, kai kalbame būtent apie mokytojus?
– Bet kokios specialybės atstovui tai yra svarbu, nes tai yra vertybiniai dalykai. Būti kažkurios valstybės piliečiu reiškia ne vien dokumentą turėti. Tai yra įsipareigojimas, lojalumas valstybei.
Jei mes kalbame apie kitos valstybės pilietį tikrąja ta žodžio prasme, suprantame, kad jis turi ryšių – emocinių, vertybinių, teisinių – su ta valstybe. Jei tas žmogus dirba švietimo sistemoje, jis prisideda prie jauno žmogaus vertybių formavimo. Tad įsivaizduokime, Lietuva pripažino Rusiją teroristine valstybe, o jos pilietis dirba Europos Sąjungos valstybės savivaldybės mokykloje. Mano galva, tai nėra normalu.
Nenoriu pasakyti, kad konkretūs žmonės yra blogi iš esmės, bet kalbu apie patį principą: kitos valstybės, konkrečiai teroristinės, vykdančios karą, piliečiai moko mūsų vaikus.
– Visaginą, kaip ir visą Lietuvą, kamuoja mokytojų stygiaus problema?
– Visoje Lietuvoje mokytojai artėja prie pensinio amžiaus. Visagine itin tai justi. Juk pastačius miestą per dešimt metų susiformavo mokyklų tinklas, jose pradėję dirbti pedagogai buvo panašaus amžiaus. Tuo pačiu metu jie visi išeis ir į pensiją.
Anksčiau mes manydavome, kad mokyklos kuo sparčiau turėtų atsinaujinti, turėtų pritraukti jaunų specialistų. Neprarandame tokios vilties, žinoma, ir dabar, bet matydami padėtį ir adekvačiai vertindami situaciją dabar siekiame, kad mokytojai, kurie dar dirba, dirbtų kuo ilgiau. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra kadrų krizė. Ir ne tik švietimo sistemoje, bet ir sveikatos, kultūros sektoriuose. Regionuose tiesiog nebelieka kam dirbti.
– Kai visa Lietuva pernai kraupo nuo prastų matematikos brandos egzamino rezultatų, Visaginas galėjo didžiuotis, mat 80 proc. abiturientų išlaikė šį egzaminą. Bet yra ir lietuvių kalbos egzaminas, kurį visaginiečiai prastai laiko.
– Tenka pripažinti, kad nesididžiavome ir matematikos egzamino rezultatais. Lietuvos kontekste buvome tarp lyderių, bet, lyginant su įprastiniais, ankstesnių metų mūsų miesto matematikos brandos egzamino pasiekimais, pernykščiai rezultatai mums nebuvo geri.
Visagino vaikams visada buvo, yra ir, manau, dar ilgai bus sunku išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą gimtosios kalbos lygiu gerai.
Taip yra dėl įvairių priežasčių. Pati pagrindinė – kalbinė aplinka. Mūsų rusiškų mokyklų vaikai lietuvių kalbą girdi tik mokykloje – ir tai tik renginių, lietuvių kalbos pamokų ar tų pamokų, kurios iš dalies vedamos lietuviškai, metu.
Pagal turimus duomenis, šiemet į lietuviškas klases pirmokėlių ateis daugiau nei į rusiškas.
A. Sieliūnienė
Situacija, kai aplinka neskatina vartoti lietuvių kalbos, primena situaciją, kai nori išmokti vairuoti sėdėdamas prie muliažo, o ne tikro automobilio, vairo. Tad tai yra iššūkis.
Kitas dalykas – mūsų lietuviškose mokyklose mokosi ir darželius lanko apie 40 proc. vaikų iš rusakalbių šeimų. Kasmet nemažai vaikų ateina ir į lietuviškos mokyklos klases nė žodžio nemokėdami arba beveik nemokėdami lietuviškai. Mūsų mokytojai dirba su jais ir pasiekia puikių rezultatų.
Ši tendencija vis stiprėja. Mes turime penkias bendrojo ugdymo mokyklas ir penkis vaikų darželius. Dvi mokyklos ir du darželiai vaikus ugdo lietuvių kalba. Pagal turimus duomenis, šiemet į lietuviškas klases pirmokėlių ateis daugiau nei į rusiškas.
Tėvai vis dažniau savo vaikams parenka ir lietuvišką darželį. Lietuviški darželiai traška, grupės pilnos, vienas iš darželių nebeturi fizinės galimybės formuoti papildomų grupių.
Svarstome, kad jau turėtų įvykti virsmas ir turėtume pereiti prie ugdymo įstaigų lietuvių ugdomąja kalba skaičiaus didinimo.
Dar vienas dalykas – mes turime labai stiprų neformalųjį švietimą. Labai stiprų. Įtraukiantį didelę dalį vaikų, jaunimo į savo programas. Nuo paprastų būrelių iki laboratorijų. Ypač stiprus Visagine yra muzikinis ugdymas.
– Neformaliojo švietimo užsiėmimai vyksta lietuvių kalba?
– Tai ir yra esmė. Kartais tenka priimti situaciją, kai yra puikus pedagogas, charizmatiškas, kuris traukia vaikus, geba juos motyvuoti, suteikti papildomų kompetencijų, bet jis menkai moka lietuvių kalbą. Daugiau tokių atvejų pasitaiko sporto srityje. Tarkime, treneris puikus, turintis tarptautinio lygio laimėjimų, bet problema – lietuvių kalbos mokėjimas.
Žinoma, visi pedagogai yra lankę kursus, ir ne po kartą, laikę pirmosios ir antrosios kategorijos egzaminus. Formaliai viskas lyg ir gerai, bet realus kalbos vartojimas... Kai žmogus kasdien nevartoja kalbos, praranda įgūdžius. O teisinė sistema bent jau šiuo metu nenumato galimybės įpareigoti perlaikyti egzaminą.
O neformalusis švietimas juk turi milžinišką galią vaikui. Į formalųjį ugdymą vaikas dažnai eina, nes tai yra pareiga, o į neformalųjį eina, nes yra suinteresuotas. Pedagogas yra lyderis jo akyse. Jei pedagogas kalba lietuviškai ir justi vaiko vidinė motyvacija, lietuvių kalba ateina natūraliai. Tuomet nėra įtampos, nėra susipriešinimo.
– Žiemą Rusijos ambasada Vilniuje kvietė Lietuvos piliečius nemokamai studijuoti Rusijos universitetuose. Bergždžios tokios ambasados pastangos?
– Prieš dešimtmetį tikrai didelė dalis Visagino abiturientų pasirinkdavo studijas užsienyje, neretai tai būdavo Rusija, Baltarusija, Ukraina. Ypač Rusija. Dabar tokie atvejai pavieniai, dauguma renkasi studijas Lietuvoje ar kitose ES šalyse.
Tikriausiai mokinių tėvai, o ir pats jaunimas pradeda mąstyti apie ateitį. Įsivaizduokime, kur driektųsi to jauno žmogaus, baigusio studijas Rusijoje, kelias Europoje? Labai neaiškus būtų tas kelias. Manau, ir kokybė, ir tam tikros tarptautinės įtampos nesuteikia įkvėpimo rinktis šalį, kur viskas labai abejotina – ir dabartis, ir ateitis.
– Kadaise svarstydama apie valstybinės kalbos reikalus Visagine sakėte, kad „valstybėje jaučiame valstybinės kalbos prestižo reikalų sumenkėjimą, ir tai tikrai nemotyvuoja, neprideda pozityvios aplinkos, skatinančios Visagino žmones mokytis lietuvių kalbos. Į tai tikrai turėtume kreipti dėmesį“. Išplėtokite savo mintį.
– Visaginiečiai – išsilavinę žmonės, jie daug kuo domisi, jie jautriai stebi situaciją, kaip mūsų šalyje elgiamasi su valstybinės kalbos statusu.
Visuomenėje verda daug diskusijų dėl parengto Valstybinės kalbos įstatymo projekto, girdėti nepritarimo balsų. Tas įstatymas daug metų kažkur stalčiuose guli, kartais ištraukiamas į dienos šviesą, tuomet vėl kyla diskusijų ir jis vėl kažkur nugula. Tokia padėtis nerodo, kad valstybėje skiriamas deramas dėmesys valstybinei lietuvių kalbai.
Pastaruoju metu viešumoje labai daug diskusijų ir dėl valstybinės kalbos statuso, ir dėl to, ar reikia Valstybinės kalbos inspekcijos, ar lietuvių kalba nėra atgyvena. Man atrodo, kad diskusijos yra puiku, tai demokratijos išraiška. Bet jei kalbame apie Visagino žmonių bendruomenę, skeptiški pasisakymai, kritiški, menkinantys valstybinės kalbos statusą, tikrai nemotyvuoja visaginiečių mokytis lietuvių kalbos.
Manau, kad valstybinės kalbos statusui, jos prestižui labai stinga dėmesio.
