„Žmonių išnaudojimas ir ydinga sistema“: gatvėms tvarkyti – ne darbo sutartis, o vos 128 eurus siekianti kompensacija

Jei ne skiriama kompensacija už šildymą, Neringai būtų sudėtinga pragyventi. Per mėnesį ji gauna 128 eurus paramos, dar šiek tiek prisideda kompensacija. Tiesa, už ją Neringai tenka atidirbti – tvarkyti aplinką. Tokią sistemą specialistai vadina žmonių išnaudojimu, kuris atsilieps ir ateityje.

Neringa sako, kad už antrąjį praėjusių metų ketvirtį skirtą kompensaciją už šildymą turės atidirbti 116 valandų.

„Susitariu su seniūnijos darbuotoja, savo kaimelyje dirbu, atviras erdves tvarkau, gėlynus raviu, pašluoju“, – apie laukiančius darbus pasakoja Neringa.

Pasak jos, toks darbas būtų nesunkus, tik ji susiduria su nugaros skausmu, tad pėsčiomis įveikti ir kilometro atstumą yra sudėtinga: „Sunkoka dabar, darbukai nėra labai fiziškai sunkūs, tik kad nėra sveikatos ir atidirbti sunkoka.“

Tokia sistema, kai už šildymo kompensacijas reikia atidirbti, yra kritikuojama – teigiama, kad ji išnaudoja žmones. Neringa svarsto, kad gaunant pašalpą už socialines pašalpas toks atidirbimas yra logiškas, tačiau ji kelia klausimus dėl atidirbimo už kompensaciją.

„Jei reikia atidirbti, nemanau, kad tai yra kompensacija – vadinasi, turi užsidirbti, kad ją gautum“, – kalba Neringa.

Mėnesiui – 128 eurai

Vis dėlto išgyventi be tokios kompensacijos jai būtų sunku – per mėnesį Neringa gaudavo kiek daugiau nei 200 eurų kompensaciją, o už šiuos pinigus galėjo įsigyti malkų ir kitų šildymo priemonių. 200 eurų – didelė pagalba Neringai, kuri per mėnesį gauna 128 eurų socialinę paramą.

„Šiek tiek yra paspirtis. (...) Aš turiu įvairių ligų, perku akių lašų, vaistų nuo spaudimo, nuo širdies, o maistui ne kažin kas lieka. Susitaupyti šildymui kaip ir nelabai pavyktų, sūnaus šeimai būtų didesnė apkrova, prašyčiau jų“, – sako Neringa.

Tačiau, pasak jos, prašyti pinigų iš sūnaus nesinori, o susirasti darbą mažame kaimelyje taip pat nelengva. Čia darbą siūlo ūkininkas, bet sunkaus fizinio darbo Neringa dirbti negali. Kitokio darbo kaimelyje nėra, o artimiausias miestas – už 30 kilometrų esanti Kelmė.

„Aš nevairuoju, todėl būtų sudėtinga ten nuvykti. Pro mus nevažiuoja joks viešasis transportas, artimiausia autobuso stotelė – už penkių kilometrų, o juos turi įveikti, kaip nori. Anksčiau iki pandemijos važiuodavo daugiau autobusų, o per pandemiją juos panaikino ir negrąžino. Kaip pamirštas visiškas užkaimis, vienkiemis“, – apgailestauja Neringa.

Žmonių išnaudojimas

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė pabrėžia, kad atidirbinėjimo sistema – ydinga. Už kompensacijas žmonėms paskiriami dirbti reguliarūs darbai, kuriems atlikti savivaldybės turėtų samdyti žmones, juos įdarbinti ir mokėti atlyginimą.

„Tai yra žmonių išnaudojimas. (...) Dabar žmonės dirba tuos kasdienius darbus, bet negauna jokio atlyginimo, nėra draudžiami socialiniu draudimu. Šie žmonės sunkiai randa darbą, o seniūnijos nesukuria darbo vietų, kurias galėtų sukurti ir apmokėti.

Senatvėje tie žmonės toliau skurs, nes už juos nemokamos jokios įmokos. (...) Savivaldybėms labai patogu naudotis žmonėmis, nes jie įstumti į akligatvį ir neturi kur dingti“, – portalui LRT.lt sako A. Adomavičienė.

Pasak ekspertės, neįdarbindamos žmonių, o jiems skirdamos valstybės kompensaciją, savivaldybės naudojasi biudžeto pinigais, kadangi joms nereikia finansiškai prisidėti prie jų išlaikymo, o darbai atliekami.

Savivaldybėms leidžia sutaupyti

Vilniaus universiteto (VU) profesorius Romas Lazutka sutinka, kad už kompensaciją atidirbinėjantys žmonės turėtų būti oficialiai įdarbinami.

„Vienoje pusėje yra poreikis, kad būtų nudirbti tam tikri darbai, kitoje pusėje – neturintys darbo žmonės, kurių pajamos yra mažos, jiems reikia remtis socialine pašalpa. Kodėl šių dviejų rinkų nesujungiame per darbo rinką? Tiems žmonėms galima pasiūlyti darbą, pavyzdžiui, grėbti tuos pačius lapus, bet sudaryti darbo sutartį“, – portalui LRT.lt sako R. Lazutka.

Pasak VU profesoriaus, kadangi tokia parama nėra darbo užmokestis, nuo jos nereikia mokėti mokesčių, o savivaldybė gali sutaupyti.

„Jei, pavyzdžiui, savivaldybė turi 300 tūkst. eurų ir juos panaudotų samdydama reikalingus darbuotojus, nemaža dalis nuo atlyginimo, apie 40 proc., atitektų mokesčiams, o savivaldybė pasamdytų daug mažiau žmonių, nei sumokėję socialines pašalpas gauna nemokamos darbo jėgos. Tai labai negražu, bet, deja, tai buvo įtvirtinta įstatymuose“, – mano R. Lazutka.

Mažesnė pensija ir išmokų nebuvimas

A. Adomavičienės vertinimu, toks atidirbimas už kompensaciją galėtų vykti kitokiu principu, pavyzdžiui, žmonėms savanoriaujant, padedant kitiems ar prisidedant prie kokių nors akcijų.

„Tai turėtų būti individualesnė pagalba, kai kompensacijas gaunantys žmonės pakviečiami prisidėti, kažką nuveikti bendruomenei“, – vardija Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė.

VU profesorius R. Lazutka antrina, kad darbo pobūdis galėtų būti kitoks – ne aplinkos tvarkymo darbai, o, pavyzdžiui, darbas bendruomenėse. Vis dėlto, eksperto teigimu, to nereikėtų painioti su savanoryste.

„Jei savanorystė susiejama su išmokos gavimu ir teise į išmoką, tai jau nėra savanorystė. (...) Žinoma, būtų gerai, kad tie žmonės, kurie nedirba ir gauna socialinę pašalpą, kažkur dalyvautų, bet savanoriškai. Juos reikia įtraukti, skatinti, bet skatinti ne sakant, kad negausi išmokos, bet aiškinant prasmę ir naudą jiems patiems“, – tvirtina R. Lazutka.

Anot profesoriaus, šiuo atveju stebima psichologinė ir finansinė prievarta – jei neisi atidirbinėti, negausi ir paramos. Ekspertas priduria, kad tokią sistemą gyventojai tikriausiai palaiko, nes mano, kad nemoralu gyventi kitų sąskaita, o dėl to ir politikai nesiima pokyčių.

R. Lazutka taip pat atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, kai žmonėms nepasiūlomas darbas, jie negauna ir socialinio draudimo, o dirbant praleistas laikas neįsiskaičiuojamas į darbo stažą, dėl to žmogus gaus mažesnę pensiją, o gimus vaikui gali būti nemokamos išmokos. Keblumų gali kilti ir tuo atveju, jei atidirbdamas už paramą žmogus susižeis, kadangi jis nėra apdraustas ir draudimu nuo nelaimingų atsitikimų.

Kompetencijų palaikymas ir dėmesys poreikiams

A. Adomavičienė priduria, kad šalia piniginės paramos reikalingos paslaugos ir pagalba darbinantis, taigi, tvirtina ekspertė, svarbu, kad būtų labiau susitelkiama į žmonių poreikius, jų kvalifikaciją.

„Dabar sistema ydinga, nes žmonės dirba tuos darbus, kurie dažniausiai niekaip nesusiję su jų įgyta kvalifikacija. Beveik visi skiriami darbai – 80 proc. jų – yra tiesiog aplinkos tvarkymas, o tai niekaip nekoreliuoja su tuo, ką žmonės mokėjo dirbti.

Pavyzdžiui, jei žmogus kažkada įgijo elektriko specialybę, neturėdamas darbo kažkokiame kaimelyje, jis visiškai praras tas kompetencijas. Galbūt galima ieškoti būdų, kaip palaikyti tas kompetencijas. Svarbu, kad būtų labiau atsižvelgta į žmogaus galimybes, poreikius, kur jis galėtų save realizuoti“, – pastebi A. Adomavičienė.

Kaip atkreipia dėmesį ekspertė, ne visi turi galimybių ir pajėgumų išvykti dirbti į kitą miestą, o kai kur apskritai nėra daug darbo vietų, fiksuojamas didelis nedarbas. Situaciją sunkina ir viešųjų paslaugų trūkumas, pavyzdžiui, viešojo transporto nebuvimas.

„Kas sugeba, kas gali, manau, išvažiuoja arba jau išvažiavo iš kaimelių, bet tai nėra labai paprastas procesas, nes reikia turėti pinigų persikelti, reikia susirasti būstą nuomai, o atlyginimai paprastai nebūna tokie dideli. Jei gauni minimumą ar šiek tiek daugiau, labai sunku išsilaikyti ir mokėti nuomą“, – teigia A. Adomavičienė.