Sugedus boileriui – pusantrų metų be karšto vandens. Tokią istoriją portalui LRT.lt pasakoja kaunietė Agnė. Negalią turinčios moters pajamos per mėnesį siekia apie 160 eurų, o, kaip sako ji, naujo prietaiso įrengimas kainuotų 1,5 tūkst. eurų, todėl Agnė neišgali to padaryti.
Negalią turinti Agnė, kurios prašymu vardas pakeistas, dabartiniame bute gyvena nuo 2002 metų. Kaip prisimena moteris, tik atsikrausčius į šį būstą, situacija buvo prasta: „Nieko nebuvo, buvo tik žiurkių urvai ir skylės, viskas supuvę“.
Anot namo gyventojos, tuomet sąlygos „buvo tragiškos“, o žiemą temperatūra bute pakildavo tik iki 12 laipsnių šilumos.
Pusantrų metų be karšto vandens
Laikui bėgant, butą Agnė sutvarkė, tačiau praėjusių metų liepos pradžioje sugedo boileris. Nuo to laiko – pusantrų metų – bute nėra karšto vandens.
„Žiemą kiek reikia pasišildau, nusiprausiu. Elementariai – su puodeliu prisinešu, pasistatau ant plytos, pasišildau, atsiskiedžiu tada ir nusiprausiu. O toliau pas giminaičius vargstu – ir aš jiems krūvis“, – išgyvenimais dalijasi Agnė.
Kaip pasakoja būsto gyventoja, savivaldybė jai nurodė už boilerio tvarkymą susimokėti pačiai – savivaldybės teigimu, būstas, kuriame ji gyvena, nėra socialinis būstas, o buvo skirtas kaip savivaldybės nuomojamos patalpos.
Agnė turi negalią, jos pensija siekia 155 eurus, dar 8 eurus ji gauna kaip socialinę paramą, todėl už tokias pajamas moteris negali pati susitvarkyti boilerio – naujo prietaiso prijungimas kainuotų apie pusantro tūkstančio eurų, teigia ji.
„Ir viskas. Už tokius pinigus aš neišgyvenu, man vaistams reikia 90 eurų, mokesčiai... Jei ne giminė, kuri remia, viskas būtų“, – atvirauja gyventoja.
Agnė priduria, kad būste taip pat yra pelėsio bei problemų su elektros instaliacija: „Jei įjungiu skalbimo mašiną, daugiau nieko negaliu jungti, nes pradeda svilti, čirškėti, kompiuteriai buvo sugadinti“, – sako moteris.
Visgi ji akcentuoja, kad pagrindinė bėda – neveikiantis boileris.
Siūlo pakeisti nuomos sutartį
Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas Donatas Valiukas perduotame komentare LRT.lt tvirtina, kad situacija savivaldybei žinoma.
„Nuomininkė nuomojasi būstą savivaldybės nuomos sąlygomis nuo 2002 m., kurios įpareigoja rūpintis ir prižiūrėti nuomojamą būstą“, – sako D. Valiukas.
Anot Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjo, „pagalba nuomininkei siūlyta ne kartą, tačiau ji su ja nesutiko“.
„Pakeisti nuomos sutartį į socialinio būsto nuomos sąlygas, kurios savivaldybei sudarytų daugiau galimybių pasirūpinti šiuo būstu ir pačia nuomininke, ji atsisako“, – komentuoja D. Valiukas.
Savivaldybės atstovas taip pat argumentuoja, kad „gyventoja nenori įsiklausyti į rekomendacijas ir patarimus“.
„Pakeitus sutartį į socialinio būsto, ji prarastų teisę ateityje nuomojamą būstą išsipirkti, tačiau savivaldybė turėtų daugiau galimybių skirti lėšų jo priežiūrai ir aptarnavimui“, – aiškina D. Valiukas.
Agnė patvirtina sulaukusi tokio pasiūlymo pakeisti sutartį į socialinio būsto sąlygas, tačiau, apgailestauja ji, toks variantas netinka.
„Nenoriu būti senatvėje socialiniame būste. Socialinio būsto sutartis sudaroma trims metams, priklausomai nuo pajamų“, – sako Agnė ir priduria, kad, keliais eurais padidinus išmokas, ji galėtų prarasti ir teisę į socialinį būstą, ir patį būstą.
Kritika savivaldybei – turėtų ieškoti kitų priemonių padėti
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė pabrėžia, kad savivaldybė turi ir kitų mechanizmų, kaip gali padėti tokiais atvejais. Pavyzdžiui, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems asmenims įstatymas leidžia skirti tikslinę vienkartinę paramą ir suteikti pagalbą, atkreipia dėmesį A. Adomavičienė.
Nors tokia galimybė būtų, ekspertė teigia, kad savivaldybės tokios paramos teikimą yra stipriai apribojusios: „Pagal griežtą aprašą Agnė kaip ir nebegali gauti paramos. Nors jos pajamos mažos, bet tokios sumos, kokios reikia, jie nebegali skirti“.
Pasak A. Adomavičienės, suprantama ir baimė prarasti būstą, o savivaldybė turėtų teikti ir kitokią socialinę pagalbą, paaiškinti, ką suteiktų statuso pakeitimas.
„Socialiniame būste taip pat yra tam tikrų apribojimų. Būstas suteikiamas tam tikram laikui. Matyt, yra baimės, kur ji bus po kelerių metų, gavusi tokį socialinį būstą“, – svarsto Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė.
Ji taip pat akcentuoja, kad tokioje situacijoje praverstų didesnė pagalba, pavyzdžiui, socialinio darbuotojo.
„Žiemą būsto sąlygos prastėja, kaupiasi pelėsis, tai sveikatai ne į naudą. Bet savivaldybė turi įrankių – tiek socialinio darbuotojo, tiek piniginės paramos galėtų suteikti ir sutvarkyti būstą, kadangi sudėtinga situacija ir labai mažos pajamos. Nepanašu, kad Agnės pajamos artimiausiu metu kils, nes ji nepajėgi dirbti.
Reikėtų ieškoti kitų pagalbos priemonių. Mažiausiai ko reikėtų, tai socialinio darbuotojo, galbūt psichologo, kad padėtų atsistoti iš šios situacijos. Nepagerinus buities, sunku atsistoti ir psichologiškai. Jei nuolat galvoji, kaip ir kokiomis sąlygomis turėsi gyventi, negali savimi pasirūpinti, tai yra tikrai sudėtinga“, – argumentuoja A. Adomavičienė.
„Bet kuri pašiūrė negali būti socialinis būstas“
Kalbėdama apie sąlygas socialiniuose būstuose, A. Adomavičienė pastebi, kad neretai tokie būstai būna nesutvarkyti, todėl turėtų būti pradėti kelti bent minimalūs reikalavimai, koks gali būti socialinis būstas.
„Bet kuri pašiūrė, kuri kažkada gavo gyvenamojo būsto statusą, negali būti socialinis būstas. Valstybė turi užtikrinti minimalius poreikius, ypač, jei šeimoje yra vaikų ar žmonių su negalia“, – pabrėžia ekspertė.
Anot jos, svarbu, kad žiemą socialiniuose būstuose būtų užtikrinta tinkama temperatūra, kuri nekristų žemiau nustatytų normų, kad būtų karšto vandens. Taip pat būtų galima svarstyti apie energetinius reikalavimus, ypač, atsižvelgiant į energetinę krizę, mano A. Adomavičienė.
„Būna, žmonės iš pačių įvairiausių miestų skundžiasi, kad langai kiauri, viskas kiaurai pučia... Tik tiek, kad nesi gatvėje – tai toli gražu neprimena oraus gyvenimo“, – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė.
A. Adomavičienė priduria – kai kuriais atvejais penkių asmenų šeima apgyvendinama vieno kambario bute, o būstai nepritaikomi žmonėms su negalia. Todėl, jos vertinimu, turi būti vykdoma būstų plėtra.
„Ko gero, rinkoje surasti tokius būstus būtų sunku, beveik neįmanoma, vadinasi, turi būti normali būsto plėtra, kad statant naujus pastatus būtų išskirti kai kurie būstai kaip socialiniai. Kitaip mes sunkiai išspręsime tą problemą“, – sako A. Adomavičienė.
