300 eurų – tiek komunalinėms išlaidoms per mėnesį turi skirti Monika. Iš šios sumos 130 eurų keliauja daugiabutį administruojančiam „Mano būstui“. Monika sako turinti negalią, dėl kurios yra apribotos jos galimybės dirbti, o jos nepilnametis sūnus turi specialiųjų poreikių. Neseniai mirus mamai, finansinė našta krito ant Monikos pečių. „Mano būsto“ atstovas tvirtina, kad daugiabutis yra beveik pusės šimto metų senumo, todėl jam reikalinga nuolatinė priežiūra.
Kaip pasakoja Monika, ji su sūnumi gyvena Karoliniškėse, 1974 metų statybos nerenovuotame daugiabutyje. Anot namo gyventojos, ir anksčiau būdavo įvairių remonto darbų, kai per mėnesį reikėdavo sumokėti ir 50–60 eurų. Dabar Monika nerimauja, kad šiuo metu kalbama apie naujo lifto įrengimą, o tai vėl lemtų didesnes išlaidas.
„Rugsėjo mėnesį gavome sąskaitą, neva naujam liftui įrengti mokame po 44 eurus. Ir šį mėnesį gavome sąskaitą, nelabai žinau, kiek dar laiko po 44 eurus rinks naujam liftui. Rugsėjo mėnesio sąskaita 105 eurai, gal kažkokie darbai prisidėjo, o spalio mėnesį mokėjome 133 eurus – dar labiau padidėjo“, – sako Monika.
Anot jos, šį kartą mokesčiai išaugo už kaimynų balkono remontą: „Neva balkonas yra avarinės būklės, korozija... Sakau, mūsų visas namas yra tokios avarinės būklės – balkonas išeina į želdynus, mūsų balkonas į gatvę, ant mašinų ar žmonių. Tas namas yra susidėvėjęs.“
Namo gyventoja sutinka, kad daugiabučių remontai ir renovacijos yra reikalinga, tačiau, priduria ji, ne kiekviena šeima gali sau tai leisti.
„Iš pensijos ar neįgalumo mokėti tokias sumas... Kai pridėjau – gyvatukas su karštu vandeniu 60 eurų, už elektrą mokame nedaug – 12 eurų, bet prisideda dar ir šaltas vanduo, dujos, šiukšlių išvežimas. (...) Dabar komunalinėms išlaidoms išėjo 300 eurų, nes vis tiek prisideda telefono sąskaitos, kabelinė... O čia dar be šildymo“, – nerimauja Monika.
Ji atvirauja pati turinti negalią, dėl kurios yra apribotos jos galimybės dirbti, o nepilnametis sūnus turi specialiųjų poreikių. Neseniai mirus mamai, finansinė našta krito ant Monikos pečių.
„Mamos pensiją skirdavome mokesčiams ir vaistams, o mano neįgalumo pensiją – maistui ir kitiems dalykams. Kažkaip išgyvendavome. Dabar man toks šokas – mamos nebeliko, mes dviese su sūnumi, o tokios sumos. Taip greitai nesusirasiu darbo, turiu negalią, o kažko ir neuždirbsiu“, – baiminasi Monika.
Jos manymu, namo tvarkymo darbai galėtų palaukti, nes šiuo metu pragyventi sunkiau ir dėl infliacijos: „Man tokia panika ir toks pyktis sukilo, kad jie per sunkmetį nori tvarkyti. Atrodo, kad sunkmečiu yra labai paprasta uždėti tą naštą. (...) Su baime ir įtampa gyvenu, kad vėl kažką keis, reikės mokėti.“
„Mes drabužius perkame iš dėvėtų drabužių parduotuvių, tikrai nesame apdriskėliai, valgyti turime. Taip, reikia mokėti dabar, bandome atsisakyti ko nors. Nėra taip, kad sausą duoną ir kruopas valgome. Mokomės gyventi kitaip“, – tvirtina Monika.
Taip pat skaitykite
„Mano būstas“: daugiabučiui reikalinga nuolatinė priežiūra
Kaip portalui LRT.lt komentuoja „Mano būsto“ atstovas Paulius Ugianskis, minimas daugiabutis yra „beveik pusės šimto metų senumo, todėl akivaizdu, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra“.
„Tai, kad namas „serga“, liudija skaičiai, kurie tikrai iškalbingi – per pastaruosius keletą metų mūsų specialistai net 153 kartus vyko šalinti avarinių gedimų ir gelbėti gyventojų nuosavybę. Šiuo metu daugiausia investicijų reikalauja susidėvėję vamzdynai, kurių netvarkant, tikėtina, įvyktų ne viena skaudi avarija, gyventojai patirtų nepatogumų, nukentėtų jų turtas“, – teigia P. Ugianskis.
Pasak „Mano būsto“ atstovo, geriausias sprendimas, leisiantis ateityje išvengti pasikartojančių gedimų ir neplanuotų išlaidų, yra kompleksinė daugiabučio renovacija. Tiesa, priduria jis, kol kas daugiabučio gyventojų dauguma šiam siūlymui nepritaria.
Kalbėdamas apie namo gyventojos pasipiktinimą, kad reikia mokėti už kaimyno balkono tvarkymą, P. Ugianskis sako, kad, remiantis Civilinio kodekso nuostatais, balkonas yra visų namo gyventojų bendrasis turtas.
„Kaip ir sienos, stogas, vamzdynai ir t. t. Tad ir už jo remontą solidariai moka visų butų savininkai, o šiuo atveju tai buvo vienkartinis mokestis“, – komentuoja „Mano būsto“ atstovas.
Pasak jo, supratę, kad „netikslinga ir neracionalu“ nuolat mokėti už 48 metų senumo lifto gedimus, gyventojų dauguma priėmė sprendimą jį keisti.
„Norėdami palengvinti klientams šių darbų finansinę naštą, pasiūlėme iki lifto sumontavimo pradžios kaupti lėšas papildomai, kad vėliau reikėtų mokėti mažesnes įmokas – pažymi P. Ugianskis, kurio teigimu, „bendruomenė aktyviai palaikė šį pasiūlymą“.
Išeitis – platesnės kompensacijos ir pajamų didinimas
Vilniaus universiteto (VU) profesorius, ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad daugiabučių administratoriai įvairias nuolatines išlaidas paskirsto namo gyventojams. Kaip atkreipia dėmesį ekonomistas, kai kuriems išlaidos už elektros energiją ar būsto šildymą, karštą ir šaltą vandenį yra kompensuojamos. Vis dėlto, pabrėžia R. Lazutka, kitos išlaidos nekompensuojamos.
„Tai yra spraga, senokai bandydavau siūlyti, kad bent jau elektros energijos išlaidas reikėtų įtraukti. Dar yra ir kitos administravimo išlaidos. (...) Bandydavau siūlyti, kad visas komunalines paslaugas reikėtų sujungti“, – LRT.lt pasakoja VU profesorius.
R. Lazutkos manymu, elektros išlaidas, dujų suvartojimą ir, pavyzdžiui, bendrų patalpų apšvietimo bei šiukšlių išvežimo, namo teritorijos tvarkymo išlaidas taip pat reikėtų kompensuoti tiems žmonėms, kurių pajamos nedidelės, o su būstu susijusios išlaidos viršija tam tikrą pajamų dalį.
Pasak ekonomisto, nors mažas pajamas gaunantiems žmonėms skiriama socialinė parama ir vienkartinė socialinė išmoka, tai ne visada išgelbsti.
„Savivaldybės pasitvirtina savo tvarką, kuriais atvejais suteiks vienkartinę pagalbą. Turime omenyje kartą ar kelis kartus per metus – priklauso nuo to, kiek savivaldybė turi lėšų ir kokius atvejus numato. (...) Jei remontuojamas liftas ir iš viso namo gyventojų renka pinigus, o šeima yra labai varginga, tai gali kreiptis paramos ir savivaldybė turėtų svarstyti tokį atvejį“, – tvirtina R. Lazutka.
Tačiau profesorius priduria, kad išmokos paprastai būna nedidelės, tad tokiu atveju, jei papildomos lėšos reikalingos ilgesniam laikui, vienkartinė socialinė išmoka nepadėtų. Anot ekonomisto, apie 35 proc. Lietuvos gyventojų sako, kad negalėtų padengti nenumatytų išlaidų (apie 480 eurų).
„Lietuvoje yra sluoksnis gyventojų, kuriems netikėtai keli šimtai eurų išlaidų yra problema“, – pažymi R. Lazutka.
Profesoriaus teigimu, problemos sprendimas galėtų būti bendras pajamų didinimas – tiek pensijų, tiek minimalios algos.
