„Geras mokytojas labai nuskriaudžia savo šeimą. Aš visą save atidaviau darbui, nežinojau, kas yra laisvalaikis ir kas yra šeima“, – interviu portalui LRT.lt sako 45-erius metus mokytoja dirbusi Svetlana Žadeikienė. Geriausia mokytoja vadinta alytiškė dabar turi kitą misiją – išsaugoti dzūkų tarmę. S. Žadeikienės vedamų edukacijų mokyklos laukia ir daugiau nei mėnesį, o tarmės puoselėtoja džiaugiasi, kad pirmasis „Pasakutės apie dziedulį ir bobulį“ pirkėjas buvo Alytaus policija.
Daug laisvų dienų Svetlana Žadeikienė neturi – mokyklos jos vedamų edukacijų apie dzūkų tarmę eilėje laukia ir kelis mėnesius.
„Seimas šiuos metus paskelbė Dzūkijos (Dainavos) metais. O aš laisvai kalbu dzūkiškai, sugebu vesti renginius – visi nori kažkaip tuos metus pažymėti ir kviečia mane į darželius, į pradines mokyklas, gimnazijas, pas suaugusiuosius. Klajoju po Alytų ir po Alytaus rajoną“, – šypsosi S. Žadeikienė.
Norinčiųjų sudalyvauti dzūkų tarmės puoselėtojos vedamuose užsiėmimuose – eilės, o šaldytuvo durelės nuklijuotos lapeliais su datomis, kada kurioje mokykloje ji turi pasirodyti, tačiau, sako S. Žadeikienė, nuo pat vaikystės ji nemokanti pasakyti „ne“ – jei kas paprašo pagalbos, atsakyti neigiamai nepavyksta.
„Noriu perduoti dzūkų tarmę, parodyti, kokia ji graži, kad jos reikia ne gėdytis, o mylėti ir bent jau labų dzienų pasisveikinti dzūkiškai“, – kalba S. Žadeikienė.
Noriu perduoti dzūkų tarmę, parodyti, kokia ji graži, kad jos reikia ne gėdytis, o mylėti ir bent jau labų dzienų pasisveikinti dzūkiškai.
Nors padėti kitiems ir pasakoti apie dzūkų tarmę S. Žadeikienei gera, papildomo dėmesio žinoma alytiškė nenori: „Kiti nori, kad juos televizija rodytų, kad apie juos rašytų, o man to nereikia, kas mane žino – gerai, kas nežino – dar geriau, nes nėra apkalbų.“
Taip pat skaitykite
Dovana deimantines vestuves švenčiantiems giminaičiams – pasakutė apie dziedulį ir bobulį
Dzūkų tarmė S. Žadeikienės gyvenime atsirado natūraliai – būdama vaikas, vasaras ji leisdavo Alovės kaime pas giminaičius, o grįžusi į miestą būdavo perėmusi dzūkišką tarmę. Pirmasis kūrinys dzūkų tarme taip pat atsirado neplanuotai. Giminaitei paprašius būti deimantinių vestuvių vedėja, S. Žadeikienė sugalvojo atsivežti ir originalią dovaną.
„Jie su vyru susituokę 60 metų, abiem – per 80 metų. Bet kaip Lietuvoje be dovanų? O ką nuvežti žmonėms, kuriems per 80 metų? Jau buitis sutvarkyta, nieko nereikia, tai aš sugalvojau, kad reikia kažką jiems parašyti“, – portalui LRT.lt pasakoja S. Žadeikienė.
Taip gimė pirmasis dzūkiškai parašytas kūrinys „Pasakutė apie dziedulį ir bobulį“ – S. Žadeikienė manė, kad kūrinio skaitymas bus renginio dalis, tačiau net nepagalvojo, kad pasakutė sudomins ne tik švenčiančiuosius deimantines vestuves, bet ir kitus renginio svečius. Pasakutės tekstu S. Žadeikienė pasidalijo su viena viešnia ir apie tai pamiršo, o po mėnesio į duris pasibeldė kaimynė.
„Ateina pas mane kaimynė, buvusi mano vaikų pediatrė, ir sako: „Kaip tau, Svetlana, ne gėda – aš visus tavo vaikus gydžiau, o tu išleidai knygą ir nepakvietei manęs į pristatymą?“ Nustebau, o ji paima ir rodo atspausdintą tą mano „Pasakutę apie dziedulį ir bobulį“. Pasakiau, kad čia buvo renginio sudėtinė dalis, knygos neišleidau, o ji nusivylusi apsisuko ir nuėjo“, – prisimena S. Žadeikienė.
Kurį laiką pasakute žmonės dalijosi iš rankų į rankas, o vis dažniau išgirdusi klausimų apie neva išleistą knygą, S. Žadeikienė nusprendė taip ir padaryti.
Net žagtelėjau – galvojau, nusipirks vieną, dvi, daugiausiai tris, bet 13?
„Išleidau 300 egzempliorių, galvojau, giminė plati, išdalinsiu ir bus gerai. Nieko panašaus – teko ir pakartotinį leidimą leisti, išpirko knygutę, visiems reikėjo ir visi norėjo“, – džiaugiasi autorė.
Ją nustebino ne tik pasakutės sėkmė, bet ir pirmasis pirkėjas. Į buto duris paskambinus uniformuotiems policijos pareigūnams ir pasakius, kad „atėjo dėl knygutės“, S. Žadeikienė net nepagalvojo, kad jie knygelę nori įsigyti.
„Aš jiems sakau, kad „knygutė oficiali“, nešu dokumentus, rodau, kaip aš ją leidau, kaip per banką viską apmokėjau, kad viskas skaidru, o jie mandagiai išklausė ir sako, kad atėjo ne dėl to, kad nori knygutę nusipirkti. Atnešu dvi knygutes, o jie sako, kad reikia 13. Net žagtelėjau – galvojau, nusipirks vieną, dvi, daugiausiai tris, bet 13?“ – dabar jau juokiasi S. Žadeikienė.
Taip pat skaitykite
„Sunki ta dzūkų tarmė, vaidinti angliškai būtų daug lengviau“
Linksmos „Pasakutės prie čerkutės“ atsirado S. Žadeikienei savo gyvenime pasigedus humoro: „Mūsų su vyru rytas būdavo toks – aš atsikėlusi įjungiu virdulį, jis – radijukę. Jei graži muzika, aš jam sakau: „Adolfai, einam pašokti.“ Ir mes abu su chalatais, kol verda kava, pašokam. Mes labai daug juokaudavome, todėl, kai jis iškeliavo Anapilin, man trūko jo humoro, to cinkelio, linksmumo.“
S. Žadeikienė šypsosi, kad, nors rašydama pasakutes manė, kad jomis naudosis svečiams užimti per renginius, jos taip pat sulaukė nemažo dėmesio.
„Vyko miesto dienos, apsirengiau tautiniais drabužiais, atsistojau gatvėje ir skaitau tą pasakutę. Žmonės sustoja ir paklauso, kiti, kam tinka turinys, ir ilgai pastovi. Kartais vyrai moteriškei stuk, stuk: perku šitų knygutį. Moterys atkalbinėja: taigi tu gyvenimi neskaitei, o jie: šitų skaitysiu“, – juokiasi S. Žadeikienė.
Po šių knygelių atsirado ir dzūkiška knygelė vaikams – dirbdama mokykloje ir ruošdama su vaikais spektaklius, S. Žadeikienė pasigedo dzūkiškos literatūros moksleiviams. Visgi vaikams sudėtinga prisijaukinti tarmę – mokytoja prisimena moksleivių žodžius, kad „sunki ta dzūkų tarmė, vaidinti angliškai būtų daug lengviau“.
Taip pat skaitykite
Radus dzūkiškai mokantį žmogų, atsilaidzia dūšia
S. Žadeikienei skaudu, kai dzūkai gėdijasi savo tarmės, bando kalbėti bendrine lietuvių kalba: „Kur šiandien kuršiai, žemgaliai, jotvingiai, prūsai? Jų nėra. Jei etninė grupė neišlaiko savo kalbos, ji išnyksta. Suprantu, kad, jei nori išsaugoti Dzūkiją, pirmiausia turi išsaugoti dzūkų tarmę.“
Man šiti ciksėjimai toki gražūs, kad aš kap randu žmogų, katras moka dzūkiškai, tai man nat širdzis nušvinta, atsilaidzia dūšia, kad aš galiu padzūkuoc.
„Aš stengiuosi, kad Dzūkija su miškais, su grybais ir dzūkų dainomis išliktų. Jei nori, kad išliktų, turi visais įmanomais būdais išsaugoti tarmę“, – priduria S. Žadeikienė.
Pasak jos, tarmė turi būti sakytinė kalba, o šeimoje taip pat turėtume kalbėtis tarmiškai. Tačiau tam, kad tarmės išliktų, turėtų keistis švietimo sistema – neturėtume bausti tarmiškų žodžių vartojančių vaikų.
„Bėda ta, kad lituanistai nemoka tarmių – jie aiškina, kad aukštojoje mokykloje didžiausias minusas yra tarmių mokymas. Neturiu tokio tikslo, kad visi ims ir kiekvieną rytą atėję sakys: „labų rytų“ ar „labų dzienų“.
Neturiu tokio tikslo, bet man dzūkų tarmė kap paukštuko giesmė. Man šiti ciksėjimai toki gražūs, kad aš kap randu žmogų, katras moka dzūkiškai, tai man nat širdzis nušvinta, atsilaidzia dūšia, kad aš galiu padzūkuoc“, – sako tarmės puoselėtoja.
Taip pat skaitykite
Dzūkiškas žodynėlis galėtų virsti stalo žaidimu
Išgirdusi, kad būtent dzūkų tarmė nyksta greičiausiai, S. Žadeikienė nusprendė sukurti žodynėlį. Tarmiškus žodžius ji ir pati rinko, ir socialiniuose tinkluose paskelbdavo prašymą surašyti žinomus žodžius.
„Žmonės pasakojo, kad grįždavo iš darbo namo ir žiūrėdavo, iš kokios raidės renkami žodžiai, būdavo lenktynės, kas daugiau sugalvos, kas daugiau atsimins“, – sako S. Žadeikienė.
Surinktų žodžių – nemažai, tik S. Žadeikienė svarsto, kaip žodynėlį padaryti patrauklų, kad jis būtų naudojamas, o ne atsiverčiamas kartą per kelerius metus.
„Kai leidau savo pirmą knygelę, jos egzempliorius sudėdavo į dėžes. Pamenu, važiuoju pasiimti knygų, o šalia jų sėdi du redaktoriaus anūkai ir, atsivertę pasakutes, su jomis žaidžia – vienas sako dzūkišką žodį, o kitas atspėja. Žiūriu, jaunimą tai užkabina, jiems tai labai įdomu“, – žaidimo idėja dalijasi alytiškė.
Kol gyvena mokiniai, tol gyvi ir jų mokytojai
45-erius savo gyvenimo metus S. Žadeikienė praleido mokykloje. Kad nori būti mokytoja, ji žinojo nuo vaikystės.
„Man nebuvo jokio rebuso, kokią specialybę rinktis. Nuo devynerių metų gyvenau penkiaaukščiame name, tad visą laiptinę atsivesdavau vaikų, susisodindavau ant laiptų ir buvau mokytoja, o jie – mano mokiniai.
Pati turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Danutę Čiurinskienę. Ji buvo tokia taktiška, tokia graži ir miela, kad mano siekiamybė buvo tapti tokia, kaip ta mokytoja Danutė. Dėl to pasukau į pedagogiką.
Buvau smulkutė, su kasytėmis, pagalvojau, dideli mokiniai manęs neklausys, todėl tapau pradinių klasių mokytoja. O vėliau gyvenime taip susiklostė, kad dirbau visur – ir su pradinukais, ir darželinukais, ir su gimnazistais“, – LRT.lt pasakoja S. Žadeikienė.
Ji pabrėžia, kad mokytojai – ilgaamžiai, nugyvenantys ne tik savo gyvenimą, bet gyvenantys tiek, kiek gyvena jų mokiniai.
Apie mokytojus, kaip ir apie orus, galima kalbėti be jokio preteksto, todėl mokytojai tol gyvena, kol apie juos sklinda kalbos, kol gyvena jų mokiniai, o gal ir tų mokinių mokiniai.
„Ar autobuse, ar lėktuve sėdėsi, jei pradėsi kalbą apie mokyklą, visada užsimegs pokalbis. Apie mokytojus, kaip ir apie orus, galima kalbėti be jokio preteksto, todėl mokytojai tol gyvena, kol apie juos sklinda kalbos, kol gyvena jų mokiniai, o gal ir tų mokinių mokiniai“, – šypsosi S. Žadeikienė.
„Geras mokytojas labai nuskriaudžia savo šeimą“
Savo mokiniams ji atidavė visą save – susirgusius vaikus lankydavo namuose, mokinius pasikviesdavo švęsti savo gimtadienio, kartu ruošdavosi pasirodymams. Su kai kuriais mokiniais ir vėliau liko artimi draugai.
„Geras mokytojas labai nuskriaudžia savo šeimą. Aš visą save atidaviau darbui. Nežinojau, kas yra laisvalaikis ir kas yra šeima. Mano vaikai užaugo su rakteliu ant kaklo – mama visą laiką dirba ir dirba, ir dirba. Turėjau 40 pradinukų, vadinasi, 40 lietuvių kalbos sąsiuvinių, 40 matematikos... Atsiversk, ištaisyk, dar parašyk po raidelę ar po skaičių.
Jei mokinys apsirgo, į namus lekiu, o aš apsirgti negaliu – pavaduojantis mokytojas ne taip išmokys. Buvo labai didelė atsakomybė.
Eidavau miegoti 3 valandą ryto – tada keliesi ir vėl eini į darbą. O tavo vaikais tai darželis, tai dar kažkas pasirūpins. Jei mokinys apsirgo, į namus lekiu, o aš apsirgti negaliu – pavaduojantis mokytojas ne taip išmokys. Buvo labai didelė atsakomybė“, – atsimena mokytoja.
O vaikai jai sakydavo: „Mama, tu nors savo nuotrauką ant sienos pakabink, kad mes nepamirštume, kaip tu atrodai.“
„Visą krūvį buvo perėmęs vyras – jis valgyti gamino, vaikais rūpinosi. O aš darbe. Net kai mokiausi, sakydavau, kad man darbas yra pirma medalio pusė, o šeima – antra. Jau jaunystėje buvau apsisprendusi, kad darbas – viskas.
Užtat dabar anūkams stengiuosi būti ideali močiutė. Darbo datas dėliojuosi taip, kad nenukentėtų mano šeima. Jei žinau, kad susirinks mano vaikai, susirinks anūkai, tai darau taip, kad man šeima būtų pirmoje vietoje, o darbą galiu nukelti toliau ir dar toliau – darbas gali palaukti“, – pasakoja S. Žadeikienė.
Klasėje tekdavo pristumti papildomus suolus
Tokį mokytojos atsidavimą ir meilę vaikams matė ne tik jos mokiniai, bet ir kitų klasių tėvai, kurie norėdavo, kad jų vaikai mokytųsi S. Žadeikienės klasėje. Norinčiųjų buvo tiek daug, kad klasėje tekdavo pristumti papildomus suolus, o visi norintieji netilpo.
„Dirbau Alytaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Šaltinių. Mano vaikai ir jų tėvai man visada buvo geriausi, o klasė turėjo būti superinė. Kad ji tokia būtų, reikėjo daug ką įrengti, kad ir prie kriauklės būtų vietos rankšluosčiui pakabinti, o prie radiatoriaus būtų spintelės, kad vaikai galėtų kūno kultūros aprangą susidėti. Tada prašai tėvų, bendrauji su jais.
Kol tėvai padeda, tu jiems pasakoji apie jų vaikus. Kuo daugiau bendravimo su tėvais, tuo labiau jiems atrodo, kad esi geresnis mokytojas. Nežinau, kaip, bet išėjo tokios kalbos, kad esu geriausia Šaltinių pagrindinės mokyklos mokytoja“, – pasakoja S. Žadeikienė.
Nors iš pradžių vaikų visose klasėje būdavo maždaug tiek pat, netrukus pas S. Žadeikienę į klasę užeidavo pavaduotoja ir perduodavo tėvų prašymus – gal gali jų vaikai mokytis pas ją?
„Atitempia papildomą suolą, o kas ten septintame suole sėdi, tai tik taškelį matai. Pamoka trunka 45 minutes, o pas tave klasėje 40 vaikų. Kaip gali išdėstyti naują medžiagą ir įsitikinti, kad kiekvienas vaikas suprato? Tą gandą labai lengva paskleisti“, – kuklinasi S. Žadeikienė.
Gražus bendravimas su buvusiais mokiniais išliko iki šiandien. S. Žadeikienė pasakoja dažnai sutinkanti jau suaugusius mokinius – nors prabėgus ne vieneriems metams atpažinti buvusių mokinių veidus ne visada lengva, jiems pasakius savo vardą, mokytoja atsimena kiekvieno istoriją.
„Netikėtai mokinius gana dažnai sutinku, tik bėda, kad aš, kaip jie mano, nelabai keičiuosi, o jie taip greitai užauga, taip pasikeičia, kad veidas matytas, kažkokie bruožai išlikę, bet nei vardo, nei pavardės, nei švietimo įstaigos pasakyti negaliu. O dirbau daugybėje mokyklų.
Todėl, kai pasisveikinę žmonės mane pavadina mokytoja, klausiu, iš kur mane pažįsta. Jei pasako švietimo įstaigą ir vardą, tada atsimenu. O šiaip santykiai su mokiniais yra labai geri“, – sako S. Žadeikienė.
