Pasauliniame hiphopo čempionate auksą pelniusi kaunietė abiturientė Paulina Žilinskaitė negali atsidžiaugti savo pergale ir atvirai prisipažįsta, kad darsyk mielai patirtų tą jausmą, kai sprogsti iš laimės. Tiesa, ji supranta, kad baigdama mokyklą turi turėti ir kitą planą, tarkime, tapti šokių mokytoja, mados ar grožio specialiste.
Pernai rudenį Austrijoje, Graco mieste, IDO (International dance organization) hiphopo pasaulio čempionate šokių studijos „Me Gusta“ mokinė P. Žilinskaitė, prieš tai laimėjusi daug Lietuvos čempionatų, pelnė auksą.
Mergina patikino, kad jos siekis buvo kur kas kuklesnis – pasiekti geresnę nei 17-oji vieta, nes anksčiau dvejus metus ji būdavo septyniolikta.
Paulina sako norinti dar ne kartą nugalėti pasaulyje ir taip darsyk įrodyti, kad pirmasis auksas nebuvo atsitiktinumas. Ji svajoja artimiausiu metu varžytis čempionatuose Olandijoje ir Prancūzijoje, taip pat ateityje pasigrumti laisvojo stiliaus varžybose, nors ir sako, kad ten stiprūs varžovai „vienas kitą tiesiog valgo“, o ji tokiam „valgymui“ kol kas nepasirengusi.
– Kaip reagavote, kai Austrijoje vykusiame pasaulio čempionate paskelbė nugalėtojos vardą ir pavardę, ir tai buvote jūs?
– Aš to nesitikėjau. Maniau, kad man nepavyks, maniau, kad nesu tokia stipri, kad manęs nepastebės. Tačiau, be abejonės, norėjau laimėti. Tą dieną man pavyko gerai sušokti, papokštavau šokdama, tai pastebėjo ir įvertino.
Kai jau paskelbė, kad nugalėjau, pajutau didžiulį kitų Lietuvos šokėjų palaikymą. Tai buvo „vau“. It vienas kumštis susivienijo šokėjai iš skirtingų studijų. Tai parodė, kokia stipri Lietuvos šokėjų bendruomenė. Tuomet jaučiausi, kad laimėjau ne aš, o visa Lietuva.
Aš sprogau iš džiaugsmo nugalėjusi. Niekaip neatsidžiaugiu iki šiol. Mielai dar kartelį visa tai patirčiau.
Laimėjo ir šokėjai Edgaras Kerpė bei Ignas Tamulis. Ignas vyrų kategorijoje laimėjo antrą, o Edgaras – pirmą vietą.
– Turėjote slaptą ginklą?
– Mano idėja buvo pasitelkti publiką, savo žmones. Tai buvo mano maža staigmena – susitarėme, kad kai aš parodysiu tam tikrą judesį, visi jį pagaus ir atkartos. Vos parodžiau, visi tiesiog pašoko atkartodami. Jūs neįsivaizduojate, kaip tai gražiai atrodė!
Tai, manau, mane ir išskyrė iš kitų. O drauge parodė, koks stiprus Lietuvos šokėjų palaikymas vienas kitam.
Man šokis yra susivienijimas su kitais žmonėmis, kitų žmonių pastebėjimas. Man patinka dalintis.
Po čempionato, jau grįždama į viešbutį, paskambinau mamai. Buvo vėlu, tad pažadinau ją. Sakau: „laimėjau“. „Ką laimėjai?“, – klausia kone miegodama. Taip ir baigėme pokalbį. Po 20 minučių mama paskambino jau išsibudinusi: „Laimėjai???“ Ir džiaugėsi, ir verkė mama.
– Mama jūs ir nuvedė kadaise į šokius?
– Taip, mama nuvedė į šokius. Pirmiausia, būdama nuo šešerių, lankiau pramoginius šokius, bene dvejus metus. Net nepamenu, kodėl išėjau iš pramoginių. Gal todėl, kad buvau nedrąsi, man nepatiko šokti su partneriu.
Vėliau buvo badmintonas. O nuo aštuonerių šoku hiphopą – mama pasidairiusi aplink namus nuvedė į studiją „Me gusta“.
Man siūlė mesti šokius ir eiti į atletiką. Sakiau: ar išprotėjote, atletika nesuteikia tiek emocijų, kiek šokiai!
Pamenu, eidama į pirmą hiphopo treniruotę, galvojau: gerai, pamėginsiu, o nuėjusi vidury salės stovėjau viena, visi vaikai kalbėjosi, o aš viena. Kaip ir sakiau, buvau nedrąsi. Ir dabar esu nedrąsi, bet jau gerėja situacija.
– Ar buvo krizinių momentų, kai norėjote liautis šokusi?
– Buvo, tikrai buvo momentų, kai ketinau mesti hiphopą. Visiems juk taip būna: užsiimi mėgstamu dalyku, bet ima viskas griūti – nebetobulėji, stovi vietoje. Man taip nutiko prieš kelerius metus, dar prieš karantiną.
Svarsčiau: juk man tai patinka, tai kodėl noriu mesti? Tada nutariau neskubėti, pažiūrėti. Ir padėtis pasikeitė į gerąją pusę. Tie blogi dalykai ateina ir praeina, juos reikia tiesiog priimti.
Man hiphopas – būdas parodyti save tokią, kokios tiesiog kalbėdami su manimi žmonės nemato. Tai pasikalbėjimas su savimi, emocijų išreiškimas.
Hiphopas man yra išsigelbėjimas. Šis šokis labai padeda blogose situacijose. Šokdama išlieju emocijas.
Ir dabar, kalbėdama su jumis, jaučiu, kaip noriu šokti dar ilgai ir nepatirti jokios traumos. Jei nebegalėčiau šokti, turbūt taip verkčiau, taip verkčiau. Šokiai yra visas mano gyvenimas.
– Esate dvyliktokė. Kokius egzaminus laikysite? Ką ketinate studijuoti?
– Laikysiu tik du egzaminus, mat mano santykiai su mokymusi, sakau tiesiai šviesiai, nėra labai geri. Man gerai sekasi anglų kalba, nuo mažens skaitydavau knygas, žiūrėdavau filmukus angliškai. Tad laikysiu lietuvių ir anglų kalbas. Matematikos nelaikysiu, nors būtų neprošal ją išlaikyti, bet pažymiai vos teigiami, tad gal geriau nereikia. Ėjau ir pas korepetitorę, padėjo, bet nepavyksta man išspausti iš savęs to.
Dar nesu apsisprendusi, ką tikrai tikrai veiksiu. Žinoma, norėčiau studijuoti šokius Olandijoje, Anglijoje. Bet žinau, kad visą gyvenimą nešoksiu, tad reikėtų turėti ir kitą variantą.
Jau dabar vedu treniruotes vaikams, trenerio darbas man labai patinka. Taip pat galvoju apie studijas, susijusias su mada, mokslus, susijusius su kosmetologija. Man patinka grožio dalykai.
O istorike ar matematike būti negalėčiau.
– Jau ir pati esate pedagogė – mokote vaikus šokti. O kas buvo jūsų mokytojai?
– Turėjau ir turiu keturis. Rytis Survila – pagrindinis studijos „Me gusta“ įkūrėjas, jis yra pirmasis mano treneris. Jis mane mokė nuo pat vaikystės, kol prieš karantiną perėjau į vyresniųjų komandą.
Tuomet mane treniravo Valdas Griškevičius. Jis – tas žmogus, kuris man labai padeda pasikalbėdamas, duoda labai gerų patarimų. Jis visuomet buvo šalia ir palaiko.
Taip pat Eivina Kervelaitytė, kuri buvo mano trenerė, kai buvau mažesnė, ji mane atkalbėjo, kai buvau sumaniusi išeiti iš studijos.
Dar vienas žmogus – Dovydas Girdauskas. Jis yra tas, kuris padėjo patobulinti laisvąjį stilių. Iš jo gaunu daug patarimų. Jis – vienas iš didžiausią poveikį padariusių žmonių šokių srityje.
– Šokiai – vienintelis jūsų laisvalaikis?
– Mėgstu ir kompiuterinius žaidimus, ir su draugais leisti laiką. Mano aistra – keliauti. Nemažai šalių aplankau vykdama tiek į čempionatus, tiek į „battles“ (laisvojo stiliaus varžybas).
– Jūsų ausinėse skamba vien hiphopo muzika?
– Vesdama treniruotes kartais leidžiu klasikinę muziką, kad vaikai išeitų iš komforto zonos. Kai šoku, taip pat leidžiu kitokią muziką. O nešokdama klausau įvairiausių stilių. Net metalo.
– Turite apsibrėžusi, iki kada šoksite?
– Norėčiau dar kelerius metus laimėti pasaulio čempionate, kad užtikrinčiau, kad pirmąją vietą pelniau ne šiaip sau, ne per klaidą. Norėčiau palaikyti savo poziciją, nenusileisti, nors niekada neliūdžiu, kai mane aplenkia, tai būna toks geras spyris.
Šoksiu tol, kol kokia trauma ateis, bet net po jos bandyčiau grįžti šokti. Yra toks Kevinas Paradoxas, kuris šoko ir po traumos. Jis yra pavyzdys, kaip šokėjas gali būti atsidavęs šokiams. Aš irgi esu atsidavusi šokiams, tad daryčiau tą patį.
Šoksiu iki mirties.
