Nauji NATO gynybos planai siunčia žinią – NATO ne tik žino, kaip su jumis kariaus, bet ir kaip jus sutriuškins, sako prezidento patarėjas Kęstutis Budrys. Pasak jo, tokie planai savaime yra didelis atgrasymo veiksnys. Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio teigimu, ekspertai už uždarų durų pritaria lietuviams, kad nėra kito varianto kaip Ukrainos narystė NATO.
NATO viršūnių susitikimas šių metų liepą Vilniuje taps didžiausiu ir iki šiol svarbiausiu Lietuvos organizuotu renginiu. Svarbiausias susitikimo dokumentas – deklaracija, kurią šalių vadovai pasirašys Vilniuje, dar nepradėtas rengti.
Diskusijas dėl jo formuluočių tikimasi pradėti gegužę. Svarbiausi trys rūpesčiai – priešakinė gynyba, įsipareigojimas didinti išlaidas ir Ukrainos narystės NATO perspektyvos.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – prezidento patarėjas Kęstutis Budrys ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis.
– Pone Budry, deklaracija dar nepradėta rengti – ar vėluojama?
K. Budrys: Ne, ir prieš kitus viršūnių susitikimus deklaracija būdavo paskutinis rengiamas dokumentas, kaip jūs sakėte, apie pusantro mėnesio prieš patį susitikimą. Ir iš tikrųjų tai yra labai sudėtingas, daug derybinių įgūdžių reikalaujantis procesas, kuriame lyderiauja mūsų diplomatai, ir mes laiko dar turime ir dėl teksto dar bus pakariauta.
– Baltijos šalių gynybos planai iki šiol buvo grįsti atgrasymu per atkirtį, tai reiškia, kad Aljanso pajėgumai buvo planuojami taip, kad, užpuolus, sąjungininkų teritorijos ilgainiui būtų atkovotos suduodant agresoriui nuožmų atsaką.
Šiuo metu Aljansas yra parengęs naujus Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus ir juos pristatė NATO narių atstovams. Jie iš esmės numato minėtąją gynybą nuo pirmų galimų konflikto dienų. Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys sako, kad gynybos planai atitinka lūkesčius. Ką jūs manote?
K. Budrys: Na, jeigu kariuomenės vadas taip vertina, tai žinoma, kad jo vertinimas remiasi karine ekspertize, patirtimi ir žiniomis, kurių jis turi – tiek rengimo regioninių planų metu, kurias įgijo, tiek ir matydamas patį planą.
Taip pat skaitykite
Tas bendrąsias nuostatas tiek, kiek yra reikalinga politinio įsitraukimo žinoti, mes žinome. Ir teisingai akcentavote naują kartą ir naują planų pobūdį. Čia ne tai kad buvo vieni planai parengti – yra kiti planai. Jie iš principo yra kitokie, nes mes dabar turime nuolatinio atsako planą „Eagle Defender“, kuris vadinasi „Erelis gynėjas“, jis dabar, beje, aktyvuotas, numato tas palaipsnes atsako priemones.
Šie planai numato ne tik NATO pasirengimo krizinei situacijai etapus, bet ir tokį pajėgų pozicionavimą, pritraukimą prieš patį konfliktą, kuris atgrasytų priešininką net nuo veiksmų ėmimosi. Reikia turėti omeny, kad priešininkas, ką ir NATO fiksavo Madrido viršūnių susitikime, keliantis mums tiesioginę karinę grėsmę, – Rusija, o mes šitoje vietoje net NATO lygmeniu nebesislapstome už kažkokių lanksčių formuluočių.
Tai reiškia, kad Rusija prieš priimdama galutinį sprendimą turi matyti prieš save tokias pajėgas, kurios neleis nė colio įžengti į NATO teritoriją. Tai rodo NATO gebėjimą generuoti didžiules pajėgas, kurios galėtų atsverti bet kurį iš sumanymų.
Tai yra didelis uždavinys, tai yra vienas dalykas, nauja karta, naujas priėjimas, kurį suformulavo karo Ukrainoje patirtis.
Dar trečias dalykas, kad šįsyk kariškiai dirbo, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje dirbo su nenuleistais politiko apribojimais – šekit jums tiek brigadų ir dabar iš to išspauskite vieną ar kitą planą. Ne, tai yra atsakymas į bet kokio tipo agresiją, kuri gali įvykti bet kuria kryptimi, taip pat ir Rusijos, ir tai, kokių reikėtų pajėgų.
Tai reiškia, kad šitų planų patvirtinimas reikš mums didelius namų darbus, kaip Aljansui paruošti tas pajėgas. Pačių planų buvimas siunčia žinią – NATO žino ne tik, kaip su jumis kariaus, bet ir kaip jus sutriuškins tokiame kare, tai yra savaime didelis atgrasymo veiksnys.
– Pone Pavilioni, jūsų partijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kalbėdamas apie naujus gynybos planus, džiaugtis neskuba ir sako, kad šampaną šauti dar ne laikas. Jo nuomone, gynybos planai neapima atgrasymo, be to, jie gali keistis, o kuri nors narė gali stabdyti jų priėmimą. Ar toks pasisakymas tikslus?
Ž. Pavilionis: Na, visi planai tampa realybe, kai yra įgyvendinami. Ir rytoj prasideda prezidento vizitas Vokietijoje, jis yra labai svarbus, nes šita sostinė turbūt yra viena iš svarbiausių šalia Vašingtono, siekiant tų planų įgyvendinimo.
Taip pat skaitykite
Jeigu mes norime, kad planai būtų įgyvendinti, kad brigada būtų dislokuota Lietuvoje taip, kaip visos Lietuvos Seimas yra nusprendęs, reikia gauti įsipareigojimą iš Vokietijos kanclerio, kad iki 2026 metų, kai mes turėsime savo infrastruktūrą priimti šią brigadą, Vokietija įsipareigoja tai padaryti.
Lygiai toks pat svarbus Vokietijos įsipareigojimas yra dėl 2 proc., šiandien jis siekia 1,5 proc. Vokiečiai turi užauginti savo raumenis, kad bent dalį jų dislokuotų pas save. Tai yra politinis įsipareigojimas.
Ir trečias ne mažiau svarbus klausimas, kuris užstrigo Berlyne jau 15 metų, kaip ir Ukrainos pakvietimas narystei – mes prisimename kitą Vokietijos kanclerį ir kitą Prancūzijos prezidentą, kurie blokavo šį sprendimą. Mes visi pripažinome, net kanclerės Merkel patarėjas, su kuriuo neseniai buvau susitikęs Berlyne, kad tai yra klaida, kad mes sukūrėme pilkąją zoną, kuri pritraukė smurtą ir karą.
Mes, neišplėsdami NATO, sukūrėme karą Ukrainoje. Būtų labai gerai, kad tą, tiesą pasakius, pažadą, kurį tuometinė Vokietijos kanclerė savo ranka pasirašė, kad Ukraina taps NATO nare po 15 metų, galų gale pradėtume įgyvendinti ir kad šita kelio pradžia būtų būtent Vilnius.
Taip pat skaitykite
– Tai ką turi padaryti prezidentas, jūsų nuomone, nuvažiavęs pas Scholzą? Susitikimas rytoj.
Ž. Pavilionis: Aš per 4 dienas aplėkiau 4 NATO sostines, buvau Londone, Berlyne, Hagoje, dabar esu Osle. Bet puikiai suprantame – kad ir kaip mes, parlamentarai, dirbtume, o mes dirbsime ir toliau, gerbiama Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen birželio pirmą–trečią sukvies į Vilnių visus NATO pranešėjus, mes turime dirbti su žurnalistais, su smegenų centrais, bet turime nepamiršti, kad NATO sprendimus priims viršūnės, t. y. vadovai.
Ir vienas iš jų, turintis veto teisę, yra kancleris Scholzas, todėl aš pavadinčiau rytojaus vizitą tam tikru Vaterlo mūšiu. Jeigu mes pasieksime tuos įsipareigojimus, apie kuriuos šnekėjom, nes neseniai paskaičiau prezidento interviu „Spiegel“, kur jis brigados dislokavimą įvardino kaip vieną iš variantų.
Na, galbūt ten vertimo klaida ar žurnalistai kažkaip ne taip suformulavo, bet aš turiu prieš savo nosį Seimo rezoliuciją, kuri remiasi paties prezidento pasirašytu įsipareigojimu su Vokietijos kancleriu, ten yra aiškiai pasakyta apie brigadą Lietuvoje. Ir viskas, ir taškas, ir tai turi būti įgyvendinta.
– Pone Budry, dar grįžtant prie prezidento vizito Vokietijoje – apie brigadą bus šnekama su ponu Scholzu?
K. Budrys: Jokios abejonės. Ir, tiesą sakant, šiek tiek kelia nuostabą, kad mes vis sugrįžtame lyg pakvestionuodami, kad viduje, Lietuvoje, turime skirtingas nuomones, ko mes siekiame. Valstybės gynimo taryba yra priėmusi sprendimą dar prieš Madrido viršūnių susitikimą, kad mes to siekiame, tai yra tikslas ir nė vienu veiksmu dėl to nesuabejojome.
Taip, yra diskusijų, kaip greičiau nueiti tą takelį, kalbantis su mūsų sąjungininkais, partneriais, Vokietija, bet dėl to tikslo abejonių nėra. Žinoma, kad rytoj prasidės vizitas, susitikimas įvyks ketvirtadienį, kad prezidentas tikrai kalbėsis su Scholzu ir apie šią temą, taip pat ir apie kitas temas, kurios yra susijusios su NATO viršūnių susitikimu.
Reikia turėti omeny, kad procesas, į kurį yra įsitraukusi tikrai ne viena institucija, mes turime išsiskirstę lygmenimis, yra koordinuotas, dirbame šitoje vietoje drauge. Ir taip, tai bus tema ir tikimės, kad bus dar toliau pasistūmėta su darbais.
Taip pat siekiame, kad ir pas mus pajėgų būtų daugiau tam, kad atlieptų, kaip minėta, regioninius gynybos planus, tam, kad Lietuvoje jau būtų iš anksto dislokuotas pakankamas pajėgų kiekis, kuris gebėtų atgrasyti nuo įvairių avantiūrų kaip minimum iš Rusijos pusės, kurios galėtų būti dar didesnėmis pajėgomis pastiprintos.
Lygiai taip pat dirbame dėl didesnės Ukrainos integracijos į NATO per įvairius takelius. NATO nėra vien toks daiktas, kad atidarei duris ir užėjai – turi ir įvairiausius modalumus, ir dar daug ką padaryti, tai ir dėl to pastangos yra dedamos, lygiai taip pat ir kalbantis su sąjungininkais dėl 2 proc. įsipareigojimo.
Čia ne vien tik rodant ir mus pačius kaip pavyzdį, bet sakant: žiūrėkit, jeigu jūs nepadidinsite finansavimo, ką ir gerbiamasis komiteto pirmininkas sakė, nepajėgsite ne tik sau padaryti, užsipildyti tai, ko jums kritiškai trūksta, bet lygiai taip pat ir paskirti daugiau pajėgų NATO rytinio lango gynybai, nes dėl gynybos investavimo ir finansavimo įsipareigojimų nueina keli dalykai.
Tai reiškia, kad pinigai <...> būtų išleidžiami prasmingai – įrangai, modernizacijai. Ir trečias dalykas, kiek mes jų skiriame bendroms NATO reikmėms. Visus šituos dalykus turėtų atitikti įsipareigojimai, bet tai dar nėra baigtinis sąrašas dalykų, apie ką šnekėsimės Vilniuje.
Taip pat skaitykite
– Pone Pavilioni, aišku, dar vienas svarbus momentas yra Ukrainos priėmimas į NATO. Ką mes apskritai galime pasakyti Ukrainai liepos mėnesį per NATO susitikimą – ar ir toliau jie jausis apgaudinėjami ir maitinami tuščiais pažadais?
Ž. Pavilionis: Nežinau, apibendrinant, mes čia kokius 3–4 mėnesius labai intensyviai kalbamės su visais. Manau, protingi žmonės, ekspertai už uždarų durų – už uždarų durų, pabrėžiu – pritaria mums, lietuviams, kad nėra kito varianto, tik Ukrainos narystė.
Tik problema, kad kai kurie politiniai lyderiai šitos idėjos nepardavė savo tautoms, kažkokias kitas idėjas pardavinėjo, kurį laiką mylėjo Rusiją, kažkas panašaus. Tai dabar atėjo laikas kancleriui, Olandijos premjerui, Prancūzijos prezidentui ir prezidentui Bidenui, kuris šiandien paskelbė, kad kandidatuos, pasakyti, kad demokratija turi būti ginama.
Kito varianto nėra. Kitas variantas – tai konfliktas jau Rusijoje su pačia NATO ir dar didesnė grėsmė, kad Kinija pasimokys iš šito konflikto, nes beveik vienintelė Kinijos išmonė karine prasme yra Rusijos išmintis ir karyba, kurią perėmė iš Rusijos.
Taigi jeigu Rusija gaus į kaulus Ukrainoje, Kinija kalavijo nepakels. Nuo mūsų priklauso, ar tai įvyks, ar ne, t. y. ar Vilniuje mes pakviesim Ukrainą į NATO, ar mes nueisime į ilgą konfliktą, kurį gal net pralaimėsime, jeigu mes šio sprendimo nepadarysime.
Puikiai žinome, kad tik mūsų raudona linija sustabdys orkų lindimą į Vakarus. Jeigu tos linijos nebus, ginklai ir pinigai čia nebepadės taip, kaip mes norėtume.
