Lietuvoje

2020.02.15 07:00

12 lovų vilties neturintiems pasveikti vaikams – šiuose namuose ištariami paskutiniai žodžiai

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.02.15 07:00

Hospisas nėra ligoninė – tai namai, kuriuose girdėti juokas, kur būna ašarų, kur švenčiamos krikštynos, vestuvės ir visos įmanomos bei neįmanomos šventės. Hospisas – gyvenimas visomis prasmėmis, šypsosi Vilniuje įsikūrusio hospiso įkūrėja sesuo Michaela Rak.

Kai kuriems toks apibūdinimas gali skambėti neįtikėtinai – juk neretai vietą, į kurią atvykstama numirti, įsivaizduojame kaip ramybės ir tylos vietą. Vieni pacientai čia pabūna kelis mėnesius, kiti neišbūna ir kelių dienų. Praėjusiais metais pacientai hospise išgyvendavo vidutiniškai 13 dienų.

Iš tiesų, hospisą supa ramybė, tačiau čia verda gyvenimas. Įžengus pasitinka pirmieji garsai – lankomės ryte, tad virtuvėje girdime tarškančius puodus, tikriausiai, pacientams ruošiamas maistas. Dėmesį atkreipia ir energingai viskuo besirūpinanti hospiso įkūrėja sesuo Michaela Rak. Pasak jos, hospisas yra vieta, kurioje žmonės mokosi susitaikyti su mirtimi, todėl čia labai svarbus ir artimųjų išlydėjimo momentas.

Vieta neturintiems vilties pasveikti

Iki šiol Vilniuje, Rasose, įsikūręs Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas galėjo priimti 14 suaugusių pacientų, kuriems medikai padėti jau nebegalėdavo. Dar keturis vaikus ir kitas suaugusiųjų šeimas hospiso darbuotojai lanko namuose, tačiau netrukus duris atvers vaikams skirtas padalinys – čia mažųjų pacientų lauks 12 lovelių.

Į vaikų hospiso skyrių sekame paskui seserį Michaelą. Įėjus į šviesų kambarį, apstatytą spalvotomis vaikiškomis lovelėmis ir žaislais, graudinasi ir Michaela, nors jos akys išlieka šviesios, o veide matyti nedidelė šypsena.

„Viskas, ką matote, yra paaukota gerų žmonių. Galite patikėti? Kiekvieną kartą čia užėjusi susigraudinu – be žmonių pagalbos visų šių daiktų neturėtume“, – prasitaria ji.

Apsilankius čia galima suprasti, kodėl hospisas vadinamas namais. Jei ne ant lovų įtaisytos rankenos pasiremti, nesuprastume, kad kambarys skirtas sergantiems vaikams – nė vienas daiktas neprimena ligoninės palatos. Spalvotos lovelės, nedidelės spintelės susidėti daiktams, daug žaislų ir ant sienų kabantys linksmi paveikslai – tokia aplinka sups mažuosius pacientus.

Sesuo Michaela tyliai pasikviečia prie spintos. Vienas jos stalčius pilnas nedidelių, vos piršto dydžio vaikiškų kojinių. Pravėrus kitas dureles matyti tvarkingai sulankstytos pižamos, pūkuotos šlepetės ir striukės.

„Čia tiems, kurie dar galės išeiti į lauką“, – primena sesuo Michaela.

Žmogų ruošia išėjimui

Nors hospisas yra tarsi namai, o pacientai čia gyvena kaip didelė šeima, nereikia pamiršti, kad tai ir medicinos įstaiga, kurioje dirba profesionalūs specialistai. Todėl kiekvienas ligonis ir jo šeima į hospisą atvažiuoja tikėdamasi gauti pagalbą ir profesionalią priežiūrą. Čia į pacientus žiūrima ne į kaip statistinį vienetą, bet kaip į žmogų, pabrėžia sesuo Michaela.

Net ir suprasdami, kad vilties išgyventi nėra, pacientai kabinasi į gyvenimą ir kartais daro iš pažiūros neįmanomus dalykus: perka brangiausius vaistus, ima greituosius kreditus. Hospiso įkūrėja sako, kad su pacientais kalbasi atvirai – jei tikrai žino, kad kokie nors vaistai palengvins savijautą, padeda juos gauti.

Tačiau kartais žmonės prisikuria iliuzijų, galvoja, kad pasveiks nusipirkę stebuklingą vaistą

„Puikiai žinome, kad tai kartais būna tik tuščias pinigų švaistymas“, – sakė Michaela.

Į hospisą žmonės atvyksta apimti įvairių emocijų – vieni su mirtimi būna susitaikę, kitiems tai priimti dar sunku. Yra kelios susitaikymo su liga stadijos, sako sesuo Michaela. Iš pradžių žmogus ligą neigia, vėliau gali pykti, būti agresyvus.

Dar vėliau žmogų gali apimti depresija, tada jis praranda viltį, nenori nieko veikti, yra nusivylęs. Čia į pagalbą vėl skuba hospiso darbuotojai – jie ligonį ir jo šeimą lydi per visus ligos priėmimo etapus ir padeda susitaikyti, kad nurimtų visos emocijos bei aistros, liktų ramybė.

Prieš mirtį sužadėtinei paliko laisvę

Sesuo Michaela pabrėžia, kad kalbantis su ligoniais svarbu nuoširdumas ir atvirumas, todėl neglaisto mirties temos, o atvirkščiai – stengiasi žmogų paruošti išėjimo momentui. Kai kurie pacientai kartu su Michaela diskutuoja, kaip atrodo mirtis, klausia, ar tą akimirką skauda, domisi, kas būna po mirties, kokia yra amžinybė.

Vienuolė sako, kad artimojo išėjimui stengiasi paruošti ir jo šeimą – pasakoja, kad mirtis yra laikinas išsiskyrimas.

Ji prisimena jauną, 24 metų vaikiną ir jo sužadėtinę. Vaikino liga sparčiai progresavo, todėl nors aplinkiniai troško porai suorganizuoti vestuves, vaikinas to atsisakė. Jis buvo labai sąmoningas, o jo meilė sužadėtinei – labai brandi, sako Michaela. Vaikinas nenorėjo, kad mylima mergina liktų jauna našle, troško, kad ji būtų laisva, nes suprato, kad pats greitai iškeliaus, tvirtina hospiso vadovė.

Vaikinui iškeliavus, jie išsiskyrė kaip sužadėtiniai, vienas kitą mylėję iki pat pabaigos.

Nori kokteilio, o kartais – ir „baltos“

Hospiso darbo tikslas – ne tik pasirūpinti žmonių poreikiais, bet ir padėti išpildyti pacientų norus, o žmonių troškimai vyrauja nuo labai paprastų ir kasdienių iki reikalaujančių tam tikro pasiruošimo.

Viena jauna mergina labiausiai norėjo savo mėgstamiausio mojito kokteilio. Kai kas prašo Trakuose pasiplaukioti burlaiviu, kiti nori picos ar paprašo dar kartą paragauti vyno.

Sesuo Michaela pasakoja apie pacientą, iš pradžių nenorėjusį važiuoti į hospisą. Vis dėlto pagalbos jam jau reikėjo, todėl žmona visaip bandė prikalbinti čia atvykti. Galiausiai telefono ragelį paėmė sesuo Michaela, ji pasakojo apie hospisą, jame teikiamą pagalbą, kol vyriškis tiesiai paklausė, ar jam atvykus duos ir „ko nors stipresnio“.

Sulaukusi tokio klausimo hospiso vadovė nesutriko – ramiai paklausė, ar vyras norėtų alaus, vyno, ar baltos. Kiek pamąstęs vyras atsakė, kad norėtų baltos, o atvažiavęs į hospisą rado tai, dėl ko ir susitarė, – šiek tiek degtinės.

Tai nebuvo girtuokliavimas, tuoj pat priduria sesuo Michaela. Tai buvo vyro troškimo išpildymas, o tokiu prašymu jis patikrino, ar tai, ką jam pasakojo apie hospisą, yra tiesa.

Hospiso darbuotojai šiuo metu lanko keturis vaikus jų namuose. Vienos mažos mergaitės troškimas buvo turėti nedidelį žirgą, kuriuo galėtų jodinėti.

Artėjant pavasariui, sesuo Michaela žirgą jau parūpino.

Stiprybės suteikia Dievas ir pacientų pokyčiai

Dirbti su pacientais – emociškai sudėtinga, sutinka sesuo Michaela, tačiau nusišypso, kad stiprybės suteikia Dievas.

„Visos emocijos persipina – ir džiaugiuosi, ir supykstu, ir verkiu. Verkiu su paciento šeima, verkiu, kai pacientas iškeliauja, kai jaučiuosi nusivylusi arba kas nors išnaudoja pasitikėjimą blogais tikslais. Tačiau tokie įvykiai sustiprina. (...)

Juk jei susirgtų mama, tėtis, brolis ar vaikas, žmogus kažkur nebėgtų, nesitrauktų ir nesakytų, kad tai jo neliečia, bet ieškotų pagalbos, galimybių ir kartu su artimuoju būtų šimtu procentų, slaugytų jį ir padėtų, kiek galėtų. (...) Prisimenu Jėzaus žodžius, kad viską, ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, padarėte ir man. Tarnystė kitaip žmogui yra tarsi tarnavimas pačiam Dievui“, – pasakoja hospiso įkūrėja.

Susitvarkyti su sunkumais padeda ir gerosios patirtys, pavyzdžiui, situacijos, kai žmonės ilgą laiką nebuvę išpažinties išpažįsta savo nuodėmes, pradeda tikėti į Dievą. Kartą hospise gyveno 90-metis pacientas, kuris nebuvo pakrikštytas, tačiau prieš mirtį sakė supratęs, kad Dievas yra, todėl iškeliauti jau norėjo kaip krikščionis. Kita pacientė buvo susipykusi su savo seserimi dėl materialinių dalykų, o prieš mirtį abi susitaikė, viena kitai atleido, prisimena sesuo Michaela.

Ji tvirtina, kad būna ir tokių situacijų, kai pacientai neturi artimųjų. Kartą hospise buvo žmogus, čia atkeliavęs iš nakvynės namų. Kitą kartą vienas kunigas paprašė pagalbos sergančiai vienišai moteriai, kuria niekas nesirūpino, todėl jai buvo susidariusios didelės pragulos. Sesuo Michaela sutvarkė moters žaizdas, o po kurio laiko ji atvyko į hospisą.

Mačiusieji popiežiaus vizitą jau amžinybėje

2018 metų rugsėjį besilankydamas Lietuvoje popiežius Pranciškus nukrypo nuo oficialaus grafiko ir sustojo palaiminti mirštančių ligonių, iki paskutinio momento nežinojusių, ar Šventasis Tėvas palies jų rankas. Vienas pacientas ypač jautriai išgyveno tas dienas – kartu su kitų pagalba iš virvučių nupynė didelį rožinį, siekusį beveik 50 metrų.

Su geromis emocijomis po popiežiaus vizito pacientai gyveno ilgą laiką, o ir vėliau prie rožinį nupynusio vyro lovos liko palikta Vatikano vėliavėlė. Priėjus jos paimti, vyras paprašė palikti ją iki pabaigos.

„Jis tai pasakė labai sąmoningai“, – sako sesuo Michaela.

Pabaigos jau sulaukė visi, palietę popiežiaus ranką tą giedrą 2018 metų rugsėjo 22-osios popietę.

Devynmetė dėl aukos hospisui nusirėžė plaukus

Dalis pacientų nustemba, kad hospiso paslaugos yra nemokamos. Čia mokėti ne tik neprivaloma – sesuo Michaela griežtai atsisako priimti dovanas iš pacientų šeimų. Ji pasakoja, kad kai kurių pacientų artimieji norėdami sumokėti kreipiasi net kelis kartus, tačiau pinigai visada grąžinami atgal.

„Meilei ir rūpesčiui pinigų nereikia“, – įsitikinusi hospiso vadovė.

Ji dalijasi istorija, kad devynerių mergaitė labai norėjo paaukoti pinigų įrengiamam vaikų hospisui, todėl nusikirpo savo ilgus plaukus, juos pardavė, o gautus pinigus atidavė vaikų skyriaus statyboms. Tai – jaudinantis pavyzdys, kad ir maži vaikai nori, moka ir sugeba dalintis, šypsosi sesuo Michaela.

Iš Lenkijos atvykusi Michaela Lietuvoje gyvena kiek daugiau nei 10 metų. Ji pasakoja, kad per šį laiką Lietuva tapo namais.

„Visada stengiuosi nukreipti savo žvilgsnį į tą vietą, į kurią mane Viešpats siunčia, ir ją pamilti. Visa širdimi myliu tuos žmones ir tą vietą, į kurią esu pasiųsta. Į viską žiūriu per meilės prizmę, todėl turiu duoti savo meilę, šilumą ir rūpestį tiems, kurie mane supa“, – sako vienuolė.

Po kurio laiko lėtai prasiveria hospiso lauko durys – iš lėto išeina keli čia gyvenantys pacientai ir nors vienas jų eina pasiremdamas į ramentus, visų veiduose – šypsena. Kaip sesuo Michaela suspėja pasirūpinti pacientais ir visu hospisu?

Ji nusišypso: „Tikriausiai mano dienos turi 48 valandas.“