„Daug Europos šalių mums padeda, bet, deja, jos padeda dėl savų priežasčių. Tačiau jei jūs turėtumėte tiek galių ir galimybių, kiek JAV, tada, esu įsitikinęs, šis karas pasibaigtų anksčiau, daug anksčiau“, – interviu portalui LRT.lt sako Lietuvoje gyvenantis ukrainietis Borys Vlasyshen. Nors Lietuvoje jam patinka, B. Vlasyshen priduria, kad jo šaknys liko Ukrainoje, tad jaučiasi taip, tarsi būtų perplėštas į dvi dalis.
B. Vlasyshen ryškiai prisimena karo pradžią – ankstų vasario 24-osios rytą prikėlė skambantis telefonas: „Supratau, kad dabar naktis, o, jei telefonas skamba naktį, vadinasi, atsitiko kažkas blogo“.
Paskambinęs pusbrolis B. Vlasyshen pranešė, kad prasidėjo karas. Tuomet, prisimena pašnekovas, kelioms minutėms jis sustingo ir negalėjo suvokti išgirstos informacijos.
„Man prireikė šiek tiek laiko, kad galėčiau žengti kitą žingsnį – įsijungti televiziją ir pažiūrėti, kas vyksta, pasiklausyti žinių. Nežinau, galbūt „šokas“ nėra tinkamas žodis. Nežinau, ar apskritai yra tinkamas žodis, kuris padėtų apibūdinti tai, ką tada jaučiau. Tas kelias valandas žiūrėjau televiziją ir nežinojau, ką daryti. Tai buvo tarsi ilga šoko stadija“, – prisimena ukrainietis.
„Šokas, atmetimas, o tada – prisitaikymas“
Patekėjus saulei, jis nuvyko į tėvų namus – šeima girdėjo sprogimus, o tada maždaug už dviejų kilometrų pamatė kylančius dūmus.
„Negaliu rasti tinkamų žodžių. Pirmosios dienos po vasario 24 dienos praėjo tarsi viena ilga diena. Gyveni įprastą gyvenimą, o tada visiškai netikėtai prasideda karas ir prarandi orientaciją, bet kokį supratimą, kas vyksta. Šokas, atmetimas, o tada – prisitaikymas. Perėjau šias stadijas, o tada pradėjau galvoti apie tai, ką galiu padaryti, kad padėčiau kitiems“, – teigia B. Vlasyshen.
Gyveni įprastą gyvenimą, o tada visiškai netikėtai prasideda karas ir prarandi orientaciją, bet kokį supratimą, kas vyksta.
Nors pirmosios savaitės buvo sudėtingos, B. Vlasyshen prisijungė prie savanorių organizacijos, padėjusios ukrainiečiams evakuotis, vėliau, sako pašnekovas, jis ėmė daryti tai, ką gali daryti geriausiai, – teikti nuotolinę emocinę pagalbą. Pradėjus padėti kitiems, buvo lengviau susitvarkyti ir su savo mintimis.
„Ir taikos metu nieko nedaryti yra iššūkis, nes sukasi daug kamuojančių minčių. Esant aktyviam, lengviau būti produktyviam ir mažiau destruktyviam sau bei aplinkiniams. (...) Todėl tuo metu visiems buvo itin svarbu kažką daryti, padėti tiems, kurie yra šalia tavęs.
Mes labai greitai ir unikaliai susivienijome. Negaliu pasakyti, kad prieš karą buvome susivieniję kaip tauta, kaip viena šeima. Tačiau, prasidėjus karui, susivienijome labai greitai. Esame artimesni nei bet kada anksčiau“, – pabrėžia ukrainietis.
Taip pat skaitykite
Šaknys liko Ukrainoje
Apsispręsti, ar likti Ukrainoje, ar palikti šalį, nebuvo lengva. B. Vlasyshen brolis jau pirmosiomis karo dienomis prisidėjo prie Ukrainos krašto apsaugos pajėgų, tačiau B. Vlasyshen negalėjo to padaryti dėl savo sveikatos. Visgi prasmę jis atrado teikdamas emocinę pagalbą tautiečiams – tai leido pasijausti kiek geriau ir atrasti jėgų.
Nors aiškaus plano, ką daryti toliau, B. Vlasyshen neturėjo, balandžio pabaigoje jis pamatė skelbimą apie Lietuvoje, Antalieptėje, vyksiančius mokymus. Susisiekęs su mokymų organizatoriais, B. Vlasyshen buvo pakviestas juose sudalyvauti, o vėliau jam pasiūlė Lietuvoje pasilikti ilgesniam laikui.
Kurį laiką dvejojęs, B. Vlasyshen su pasiūlymu sutiko – iš pradžių sugrįžo į Ukrainą aplankyti artimųjų, o tuomet atvyko į Lietuvą. Čia jis padėjo pabėgėliams, o dabar dirba kaip ugdantysis vadovas (koučeris) ir konsultuoja privačius klientus.
Taip pat skaitykite
B. Vlasyshen sako, kad Lietuvoje jam patinka ir negali įsivaizduoti kitos šalies, kuri suteiktų geresnį prieglobstį nuo karo bėgantiems žmonėms, kurios žmonės būtų draugiškesni, šiltesni bei nuoširdesni. Tačiau, pasakodamas savo istoriją, į pagalbą ukrainietis pasitelkia vaizdingą palyginimą.
Jaučiuosi taip, tarsi būčiau augalas, tarsi mano lapija – čia, tačiau šaknys liko ten, Ukrainoje.
„Jaučiuosi taip, tarsi būčiau augalas, tarsi mano lapija – čia, tačiau šaknys liko ten, Ukrainoje. Jaučiausi taip, tarsi būčiau perplėštas pusiau“, – atvirauja pašnekovas.
Kalbant rusiškai – įtampa ir diskomfortas
Kol Rusija nebuvo pradėjusi plataus masto karo Ukrainoje, B. Vlasyshen planavo rusų kalba išleisti knygą. Gyvendamas Kyjive, jis kavinėse ir baruose kalbėjosi su žmonėmis ir įrašinėjo jų pasakojimus, kuriuos norėjo sudėti į knygą. Visgi planus pakeitė Rusijos invazija – B. Vlasyshen atsisakė idėjos kurti rusiškai.
„Supratau, kad nėra prasmės knygos leisti rusų kalba, taigi viską sustabdžiau. (...) Gaila, kad dėl akivaizdžių priežasčių šios istorijos neišvys dienos šviesos. Ketinau knygą išversti į ukrainiečių kalbą, bet knyga būtų ypatinga tuo, kad pokalbiai yra gyvi, neredaguoti“, – pasakoja ukrainietis.
Rusijai užpuolus Ukrainą, pasikeitė ne tik planai dėl rusiškai rašomos knygos – B. Vlasyshen ėmė kalbėti tik ukrainietiškai ir visiškai atmetė rusų kalbą. Visgi, apsigyvenęs Lietuvoje, jis suprato, kad, nemokant kalbėti lietuviškai, čia kai kuriais atvejais paprasčiau susikalbėti rusų, o ne anglų kalba.
„Jaučiau šoką, vidinį konfliktą, ypač pirmosiomis dienomis Lietuvoje. Kalbėdamas rusiškai, jaučiau, kad mano kūne auga įtampa, jaučiau priešiškumą, tarsi būčiau pasiruošęs bėgti, kovoti arba sustingti. Vėl kalbėti rusiškai man buvo iššūkis ir pareikalavo jėgų bei pastangų, buvo daug diskomforto.
Kalbėdamas rusiškai, jaučiau, kad mano kūne auga įtampa, jaučiau priešiškumą.
Dabar bandau reaguoti ramiau ir suprantu, kad mano didžiausias prioritetas – kalbėti ukrainietiškai, tačiau kartu suprantu, kad, kadangi dar negaliu kalbėti lietuviškai, neturiu kitos išeities – tenka kalbėti rusiškai“, – svarsto B. Vlasyshen.
Taip pat skaitykite
Jei lietuviai turėtų daugiau galios, karas pasibaigtų anksčiau
B. Vlasyshen svarsto, kad kai kurie žmonės ieško naujų patirčių ir iššūkių, o jam priimtinesnė rami ir nuspėjama aplinka, todėl be šeimos ir draugų kurti gyvenimą naujoje šalyje sudėtinga.
„Anksčiau maniau, kad norėčiau gyventi Europoje. Bet dabar esu Europoje ir suprantu, kad tai įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Tikriausiai taip yra todėl, kad čia atvykau ne savu noru – buvau priverstas tai padaryti“, – sako ukrainietis.
Jo teigimu, lietuviai ukrainiečius mato kaip savo brolius ir seseris: „Jūs per mažiau nei valandą sugebėjote paaukoti milijoną eurų, esate pasiruošę dalintis. Esu tuo sužavėtas. Daug Europos šalių mums padeda, bet, deja, jos padeda dėl savų priežasčių. Tačiau jei jūs turėtumėte tiek galių ir galimybių, kiek JAV, tada, esu įsitikinęs, šis karas pasibaigtų anksčiau, daug anksčiau“.
„Esu dėkingas jums, nes jūs suprantate, nes jūs palaikote ir esate empatiški. Nesu tikras, ar yra kita šalis, kurios piliečiai taip nuoširdžiai padėtų“, – dėkoja B. Vlasyshen.
Ukrainietis priduria, kad, stebint kai kurių valstybių reakciją į Rusijos pradėtą karą, apimdavo nusivylimas. Visgi, sako B. Vlasyshen, jis nebuvo nusiteikęs labai optimistiškai ir nemanė, kad Ukraina sulauks svarbios paramos iš kitų valstybių.
„Neturiu jokių iliuzijų, kad dėl pasaulio gerumo įvyks magija ar kokie nors stebuklai. (...) Iš pradžių, stebint tai, kas vyksta, kaip pasaulis reagavo ir kaip skirtingos šalys vis dar reaguoja į karą, vis apimdavo nusivylimas“, – neslepia B. Vlasyshen.
Tačiau dabar jis bando žvelgti į ateitį – mokosi lietuvių kalbos, stengiasi integruotis į visuomenę ir ieško naujų klientų konsultacijoms. B. Vlasyshen žavisi Lietuvos ir Vilniaus gamta, sako, kad lietuviai yra mandagūs, gerbia kitų žmonių asmeninę erdvę. Bet mintys apie kovojančią tėvynę neapleidžia.
„Bandau šiek tiek riboti informaciją apie tai, kas vyksta mano šalyje, nes man tai skaudu, o aš negaliu daug prisidėti prie to, kad situacija keistųsi. Beveik kiekvieną dieną kalbu su tėvais, su broliu“, – dalijasi B. Vlasyshen.
