„Esu pernelyg jautrus – nuo sofos per televizorių negalėjau stebėti, kaip griaunami miestai, žudomi žmonės“, – apie tai, kodėl išvyko kovoti į Ukrainą, pasakojo karys savanoris Arūnas Kumpis. Jo teigimu, ilgesnį laiką prabuvus fronte, pradedi žaisti pagal tas taisykles ir paprasčiausiai galvoji, kaip išgyventi iki vakaro pabaigos.
Arūno Kumpio knyga „Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis“ buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Knygoje lietuvis savanoris pasakoja apie savo keturias misijas Ukrainoje – kaip žvalgybos ir diversijų padalinio narys jis tiesiogiai dalyvavo bei vykdė užduotis pavojingiausiuose Charkivo, Chersono, Donbaso fronto ruožuose, o neseniai grįžo iš Bachmuto.
„Tikriausiai Ukrainoje atsidūriau dėl to, kad esu pernelyg jautrus – nuo sofos per televizorių negalėjau stebėti, kaip griaunami miestai, žudomi žmonės. Taip atsidūriau ten, be to, turėjau karybos patirties“, – per knygos pristatymą sakė buvęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys A. Kumpis.
Jis prisiminė, kad jau po 2014 metų, kai buvo okupuotas Krymas, jam tapo aišku, kad viskas tuo nesibaigs, todėl A. Kumpis pasiryžo tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Po aštuonerių metų, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, A. Kumpiui nekilo klausimų – žinojo, ką turi daryti, ir išvyko į Ukrainą.
Intensyvus apšaudymas jau 5 valandą ryto
Pasak kario savanorio, pirmosios jo misijos Charkive metu fronto linijos dar nebuvo nusistovėjusios: „Išvykęs į priešakines linijas gali atsidurti ir priešo užnugaryje, nes judėjo kolonos, nebuvo aiškios susilietimo linijos. Gal dėl to nebuvo aiškaus artilerijos apšaudymo, nes buvo neaišku, kur kas yra.“
Misija Chersone buvo kitokia, dalijosi prisiminimais A. Kumpis: ten trikdomieji veiksmai vyko iš abiejų pusių.
„Vieni džiaugiasi, kad jų nepuola, kiti džiaugiasi, kad nereikia pulti. Tylus susitarimas per daug vieniems kitų netrikdyti“, – sakė A. Kumpis.
Anot jo, Donbasas – „jau visiškai kitas pasaulis“. Ten Ukrainos kariai į savo pozicijas atvykdavo 4 valandą ryto, o intensyvus apšaudymas prasidėdavo jau 5 valandą.
„Tai tęsdavosi iki 19 valandos vakaro – tada visi eina ilsėtis, o ryte vėl prasideda tas pats. Visos dienos buvo tokios, išskyrus vienintelį momentą, kai ukrainiečiai gavo HIMARS. Mes atvažiuojame į pozicija ir mąstome: oho, kas čia yra, mūsų artilerija beveik tiek pat šaudo, kiek ir jų. Pasirodo, ten naikino sandėlius užnugaryje“, – pasakojo A. Kumpis.
Galvoji, kaip išgyventi iki vakaro pabaigos
Karys savanoris prisiminė, kad į pirmąjį apšaudymą pakliuvo labai greitai: „Nesitikėjau, kad nė savaitė nepraeis ir būsime sąlyčio linijoje. Išvažiavę į pirmą užduotį, iš karto papuolėme į raketų „Grad“ apšaudymą.“
Pasak A. Kumpio, į ukrainiečius „atlėkė pusė komplekto“ – 20 raketų iš 40, visos jos krito šalia.
„Tuo metu sėdėjau mašinoje, nesupratau, kas vyksta, mašiną blaškė į šalis“, – sakė karys.
Šiaip ne taip pavyko užvesti automobilį ir A. Kumpis iki galo mynė greičio pedalą, o vėliau iš ilgą laiką kovojančių ukrainiečių išgirdo: „Pasisekė.“ Tuomet ir suprato, kokia rimta buvo padėtis.
„Vėliau pradedi žaisti pagal tas taisykles ir paprasčiausiai galvoji, kaip išgyventi iki vakaro pabaigos, daugiau nesuki galvos“, – atviravo A. Kumpis.
Pusė su stresu nesusitvarko
Knygos formatas – dienoraštis. Karys savanoris svarstė, kad rasdavo laiko rašyti, tačiau tai darė neturėdamas tikslo išleisti knygą – iš pradžių apie tai nebuvo nė minties.
„Grįžęs pabandžiau užrašyti savo įspūdžius, pastebėjau, kad taip parašinėjus truputį lengviau psichologiškai susitvarkyti su ta būsena“, – kalbėjo A. Kumpis.
Pasak jo, iš pradžių psichologiškai būna labai sunku – apie 50 proc. karių su tuo nesusitvarko. Tačiau, sakė karys, jam įveikti stresą sekėsi „stebuklingai labai normaliai“.
„Čia tikriausiai priklauso nuo organizmo, aš streso gyvenime esu patyręs daug, man jis, spėju, padeda susikoncentruoti, kitus jis veikia visiškai atvirkščiai. Man truputį keista, kai žmonės pasakoja, kad kur nors Afganistane ar Irake, sėdėdami kažkokioje įtvirtintoje bazėje, kai į juos atlekia keli minosvaidžio ar raketų sviediniai, patiria potrauminį stresą.
Nežinau, aš tikriausiai būčiau miręs nuo to streso. Bet tai labai individualu, niekas nežino. Jei žmogus pasakytų, kad „žinau, kaip tu jautiesi“, tai galiu iš karto pasakyti: „Ne, nežinai, kaip aš jaučiuosi“. Kai tai patirsi, galėsi sakyti“, – pažymėjo A. Kumpis.
Kario teigimu, niekada negali žinoti, kaip reaguosi atsidūręs fronto linijoje: „Gali būti pasirengę specialiųjų pajėgų kariai ir taip toliau, bet esu garantuotas daugiau nei 100 proc., kad dalis specialiųjų pajėgų karių atkristų.“
„Ten miegoti geriau nei čia“
Kalbėdamas apie motyvaciją ginklu kovoti Ukrainos pusėje, A. Kumpis atviravo, kad iš pradžių motyvavo noras padėti. Vėliau, pridūrė jis, suvoki visko mastą ir supranti, kad karinė pagalba yra „lašas jūroje, kad ji absoliučiai nieko nereiškia“.
Tačiau labai svarbus palaikymas: „Kai ten būni, jauti, kaip kariai vertina, kaip jiems suteikia stiprybės tai, kad mes esame ten.“
Taigi kitų misijų metu didžiausia motyvacija buvo jau ne noras padėti: „Elementariausiai kovos draugai, kurie ten likę, tikisi, kad aš grįšiu. Negaliu čia būti, nes, išduosiu paslaptį, ten miegoti geriau nei čia. Kai esi ten, sąlygos, aišku, nepalyginamos, bet ten jautiesi ramus, nes visi, dėl kurių labiausiai jaudiniesi, yra šalia tavęs.“
„Vieni amerikonai neis mirti už Lietuvą“
A. Kumpis teigė, kad pagalbos iš Lietuvos karinės vadovybės lietuviai savanoriai, kovojantys Ukrainoje, nesulaukia.
„Lietuvos karinei vadovybei aš esu nematomas žmogus. Jie atsitvėrė siena, mūsų ten nėra. Išvykdamas pridaviau viską nuo antsiuvų iki uniformos, pasirašiau raštą, kad jokių mūsų kariuomenės ženklų nenaudosiu, ir viską pridaviau.
Tikrai niekam neįdomu, išskyrus galbūt pėstininkus, kuriems, jei prasidėtų tokie dalykai, tikrai reikėtų eiti į mirtį, bet vadovybei visiškai neįdomu“, – apgailestavo karys savanoris.
Jo manymu, karinei Lietuvos vadovybei „yra gerai taip, kaip yra“, o „nedaryti nieko yra lengviausia“.
„Važiuodamas dviračiu užsimauni šalmą ir manai, kad esi neužmušamas. Penktas NATO straipsnis jiems užmovė tą šalmą, jie mano, kad amerikiečiai viską išspręs. Tai yra iliuzija, nes jei Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje nebus lietuvių, ten nebus ir amerikiečių, nes tikrai vieni amerikiečiai neis mirti už Lietuvą“, – sakė A. Kumpis.
