„Nežinau, kaip tai padarėme. Manau, neturėjome kito pasirinkimo“, – taip apie sunkią kelionę Rusijai bombarduojant Ukrainos miestus pasakoja ukrainiečiai. Pirmaisiais karo mėnesiais į Lietuvą atvykę Romanas ir Olena šiuo metu dirba Kauno vaikų dienos centre ir padeda kitiems čia esantiems karo pabėgėliams.
Paskambinus į dienos centro duris, mus pasitinka ir lietuviškai sveikinasi pabėgėlis iš Ukrainos Romanas Hončarenko. Aštuoniolikmetį centro darbuotoją nesunku palaikyti lietuviu – maždaug 10 mėnesių Lietuvoje gyvenantis Romanas puikiai kalba lietuviškai.
Šį Kaune esantį vaikų dienos centrą lanko ir lietuviai, ir čia gyvenantys ukrainiečiai. Vaikai kalba skirtingomis kalbomis, tačiau tai netrukdo bendrauti ir kartu žaisti. Prie vieno staliuko – bent kelios šaškių ir šachmatų lentos, prie kurių palinkę susikaupę vaikai, kiti žaidžia, bendrauja.
Kalbėti lietuviškai mokosi iš vaikų
Nors kiti centro darbuotojai siūlosi vertėjauti, su Romanu nusprendžiame ir toliau kalbėtis lietuviškai. O tai nesunku – jo akcento beveik nejusti, žodynas platus, tik kartais pasimeta tinkami linksniai ar žodžių galūnės. Matau, kad viso pokalbio metu Romanas labai stengiasi rasti lietuviškus žodžius, kartais sustoja pamąstyti, pasiteirauja, kaip tarti vieną ar kitą žodį, o kelis kartus pasinaudoja internetiniu žodynu.
„Lankiau vieną mėnesį online kursus, o vėliau, mąstau, jei šalia turiu lietuvių vaikų, man nereikia kursų. Aš girdžiu, klausau ir viskas lieka mano galvoje“, – paklaustas apie lietuvių kalbos įgūdžius kuklinasi Romanas.
Į Lietuvą jaunuolis atvyko su globėja, kurią vadina mama, ir dviem jaunesniais broliais. Jis prisimena, kad kelionė iš Ukrainos į Lietuvą buvo sunki.
Nieko negalvojome – sėdome ir važiavome, viskas.
Romanas
„Mano mama nenorėjo kažkur važiuoti – tik aš norėjau. Tik tada, kai karas artėjo prie miestų, mama pasakė: „Važiuojam kur nors – nesvarbu, kur, bet reikia važiuoti.“ Nieko negalvojome – sėdome ir važiavome, viskas“, – dalijasi Romanas.
Taip pat skaitykite
Kur gyvenu, ten mano namai
Jis džiaugiasi būdamas čia ir galėdamas dirbti vaikų dienos centre. Ir ateityje Romanas norėtų būti socialiniu darbuotoju.
„Kitais metais noriu studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, tapti socialiniu darbuotoju. (...) Mano mama norėjo, kad būčiau gydytojas, bet tai – ne man“, – šypsosi Romanas.
Jis atvirauja – nors anksčiau mąstė apie mokytojo specialybę, dienos centro vadovei Romualdai Naučiuvienei pakvietus prisijungti prie komandos, kilo mintis apie socialinio darbuotojo profesiją. Iš pradžių centro vadovė pasiūlė stebėti vykstantį darbą ir pamąstyti, ar tokia veikla patiktų, vėliau Romanas centre savanoriavo, o nuo rugpjūčio dirba.
„Romualda, kaip direktorė, yra geriausia. (...) Jei ne Romualda, aš čia nesėdėčiau“, – pripažįsta Romanas.
Apie Romualdą LRT.lt anksčiau rašė čia.
Taip pat skaitykite
Nors ukrainiečiui Lietuvoje patinka, jis sako jaučiantis nerimą dėl Rusijos vykdomo karo, o ir kurti gyvenimą naujoje šalyje nėra paprasta.
„Man čia labai gerai, viskas patinka. Kaip sako, kur gyvenu, ten mano namai. Šiek tiek sunku, nes Ukrainoje turiu draugų. Kiekvieną dieną rašau savo draugams, kaip jie laikosi, kas vyksta Ukrainoje“, – pasakoja Romanas.
Atlydėjo 300 vaikų
Šiame dienos centre dirba ir ukrainietė psichologė Olena Kolomiets, į Lietuvą atvykusi su dviem savo vaikais ir dar padėjusi atlydėti 300 karo zonose gyvenusių vaikų.
„Karui prasidėjus, kartu su šeima buvau Ukrainoje. Karo pabaigos laukėme savaitę, dvi savaites, tačiau karas nesibaigė. Gyvenome pavojuje, todėl kovą pasiėmiau du savo vaikus ir mes išvykome į Lietuvą“, – LRT.lt pasakoja Olena.
Kartu su kitais darbuotojais Olena į Lietuvą padėjo atlydėti 300 Ukrainos vaikų. Iš pradžių kartu su vaikais ukrainiečiai apsigyveno Kulautuvoje – kaip sako Olena, „mažame gražiame miestelyje netoli Kauno“.
„Nežinau, kaip tai padarėme – buvo 300 vaikų ir tik 15 suaugusiųjų. (...) Susirinkome ir įsėdome į autobusus, taip keliavome į Lenkiją, kur sėdome į kitus autobusus ir atvykome į Lietuvą. Kai atvažiavome į Lietuvą, lietuviai buvo paruošę vaikams maisto ir gėrimų, rūbų. Tai buvo didelė pagalba“, – dėkoja Olena.
„Neturėjome kito pasirinkimo“
Kelias per Ukrainą iki Lenkijos, o vėliau – ir iki Lietuvos, buvo sudėtingas – Ukrainos miestai buvo apšaudomi, todėl autobusams teko keisti maršrutą.
„Kai sėdėjome autobuse, vairuotojas pasakė, kad turime išjungti savo telefonus ir nekontaktuoti su tėvais ar kitais žmonėmis. Turėjome važiuoti vienu maršrutu – pro Lvivą, bet, pradėjus kelionę, Lvive buvo sprogimų, todėl vairuotojas pakeitė maršrutą, vykome kitu keliu pro kitą miestą.
Apie tai vaikams nesakėme, bet jie suprato, kad kažkas kitaip. Šalia kelio rašomi miestų pavadinimai, tad vaikai paklausė, kodėl važiuojame kitu keliu. Mes pasakėme, kad vairuotojas taip nusprendė – tai geresnis, patogesnis kelias“, – apie kelionės sunkumus pasakoja Olena.
Pasak psichologės, į pavojų vaikai reagavo skirtingai – vieni nekalbėjo ir buvo vieni, kiti verkė, treti nevalgė.
„Nežinojome, ką galime padaryti tokioje situacijoje. Mano autobuse buvo 50 vaikų ir du suaugusieji. Mes raginome vaikus valgyti, kalbėtis, o jiems buvo labai baisu, jie užsisklendė savyje. (...)
Nežinau, kaip tai padarėme. Manau, neturėjome kito pasirinkimo. Tu negalvoji, o eini, valgai, geri, kalbi, verki, vėl valgai, vėl kalbi – ir taip visą kelią. Kai atvažiavome, toliau rūpinomės vaikais“, – sako Olena.
Po Ukrainoje praleisto mėnesio turėjo sugrįžti
Šiuo metu Lietuvoje Olena jaučiasi saugi: „Jaučiu, kad Lietuvai rūpiu aš ir mano vaikai. Matau daug lietuvių ir jie visi padeda.“
Tiesa, prieš kelis mėnesius psichologė bandė sugrįžti į Ukrainą, tačiau ten praleido mėnesį ir atvažiavo atgal į Lietuvą.
Jaučiausi labai blogai, negalėjau miegoti, valgyti, buvau labai išsigandusi.
Olena
„Jaučiausi labai blogai, negalėjau miegoti, valgyti, buvau labai išsigandusi. Po mėnesio vyras man pasakė: „Olena, privalai grįžti į Lietuvą, negali čia likti. Tu čia sergi – nevalgai, negeri, nemiegi, geriau išvyk, tau geriau būti Lietuvoje.“
Kiti gali likti, pavyzdžiui, mano draugai liko Ukrainoje. Aš bandžiau – grįžau į namus, maniau, galiu grįžti ir būti su savo tėvais, su savo šeima. Tačiau sugrįžau ir po mėnesio turėjau vėl parvykti į Lietuvą“, – kalba ukrainietė.
Taip pat skaitykite
Nors kūnas – Lietuvoje, mintys – Ukrainoje
Olena šiame dienos centre dirba jau kelis mėnesius ir padeda ukrainiečių vaikams bei šeimoms. Olena veda grupės ir individualius užsiėmimus, kartu su vaikais kalbasi, jiems išsakyti savo jausmus padeda rašymu ar piešimu.
„Labai sunku matyti tai, kas vyksta Ukrainoje. Mano kūnas yra čia, mintys – Ukrainoje ir čia. Kiekvieną dieną skaitau naujienas iš Ukrainos, kalbu su savo tėvais, draugais ir vyru“, – sako Olena.
Ji pabrėžia, kad gyvendama Lietuvoje gali padėti Ukrainos vaikams, o būdama Ukrainoje, to padaryti negalėtų.
„Kiekvieną dieną su vaikais kalbame, verkiame, piešiame. Kiekvieną dieną dirbu dėl šių vaikų. Ukrainoje psichologo paslaugos nebūtų būtiniausios – žmonėms reikia saugumo, o psichologija atsiduria antrajame plane. Būdama čia, Lietuvoje, galiu padėti“, – šypsosi Olena.
Prieš atsisveikinant su dienos centro darbuotojais ir vaikais, Romanas ir Olena ukrainiečius vaikus paragina atlikti kelias dienas repetuotą dainą.
Vaikai sustoja prieš mus ir, pasigirdus muzikai, atlieka ukrainietišką dainą. Prie jų prisijungia ir Romanas su Olena. Nors pasirodymą stebinčiųjų akyse – ašaros, vaikų veiduose spindi šypsenos.
