Per plauką išsaugota gyvybė, bet žuvę kaimynai, o iš buto telikusi virtuvės siena. Viso pasaulio akis sausio 14-ąją prikausčiusiame Dnipro devynaukščiame gyveno ir Serhijaus Ševčenkos šeima. Išlikti gyviems padėjo tik tai, kad turėjo skubiai išvažiuoti. Tačiau lemtinga diena vienu kirčiu gyvenimą padalijo į dvi dalis – „kadaise“ ir „nuo šiol“.
Į antrąjį etapą šeima įžengė netekusi visko, kas užgyventa praeitame – ir po griuvėsiais pražuvusios katės Kiciūnės, ir daiktų, sukauptų per gyvenimą. Taip pat dokumentų.
2023 m. sausio 14-ąją, šeštadienį, apie 15 val. 30 min., Rusijos raketos smogė į devynių aukštų gyvenamąjį namą Dnipro mieste, Naberežna Peremohy gatvėje. Kaip skelbiama, žuvo 46 žmonės (šeši vaikai), 80 žmonių sužeista, 11 žmonių laikomi dingusiais be žinios. Be pastogės liko apie 400 žmonių.
Pagalbą siūlė savanoriai Panevėžyje
Stogo virš galvos akimirksniu netekusi S. Ševčenkos šeima iš savanorių Lietuvoje sulaukė pasiūlymo vykti į Panevėžį.
„Panevėžyje dabar gyvenanti Daria iš Dnipro papasakojo apie mus, apie mūsų šeimos tragediją ir vėliau pranešė, kad turėtume kur apsigyventi Lietuvoje. Daria gyveno šalia mūsų Dnipre.
Esame labai dėkingi, bet apsisprendėme likti Dnipre. Darbas yra darbas. O ir gyvenamąją vietą mums suteikė. Be to, šis siaubingas karas parodė, kad geriausia laikytis visiems drauge, tad ir apsisprendėme, kad liksime Dnipre – visa šeima kartu“, – LRT.lt pasakojo S. Ševčenka.
S. Ševčenkos šeima – žmona Natalija ir jos duktė Sofija – prisiglaudė universiteto paskirtame būste (ten dirba vyras).
Žuvo kaimynės šeima, su kuria slėpdavosi per oro pavojus
Tą dramatišką dieną Serhijus su žmona važiavo pasiimti dukters Sofijos, grįžtančios po atostogų.
„Tikrai nė nesusimąstėme, kad tai galėtų nutikti. Manėme, grįšime, kaip visada, namo. Net dokumentų nepasiėmėme. Juk išvažiavome trumpam ir su reikalu, būtume grįžę namo. Dabar neliko nieko. Visiškai nieko. Net dokumentų“, – pasakojo Serhijus.
Kad nutiko tragedija, jo šeima sužinojo pakeliui namo – artimieji, draugai ir pažįstami atakavo skambučiais, klausdami, ar viskas gerai.
„Bet žuvo mūsų kaimynai. Tai siaubinga. Žuvo kaimynė Oksana, jos vaikai – 13 ir trejų metų. Kai būdavo oro pavojus, visi išeidavome į koridorių. Bet šįkart viskas baigėsi šitaip...“, – pasakojo S. Ševčenka.
Jis niekada nepamirš tų akimirkų, kai žinia apie tragediją virto suvokimu, kas nutiko. Kai žuvusiųjų skaičiai vis didėjo, smaugė skaudus netekties jausmas, o ir suvokimas, kad patys per plauką iškilo gyvi. Išskyrus katę Kiciūnę.
„Žinoma, ir mes galėjome būti namie. Kai sužinojome, kas nutiko, rankos drebėjo. O paskui apėmė toks keistas pojūtis: per vieną akimirką viską praradome. Pradėjo skambinti draugai, kolegos, siūlyti pagalbą. Tai labai jaudino“, – pasakojo S. Ševčenka.
Žinoma, ir mes galėjome būti namie. Kai sužinojome, kas nutiko, rankos drebėjo.
S. Ševčenka
Tada jaudinosi ne dėl minčių, kad patys galėjo pražūti, o dėl žmonių gerumo. Pasak Serhijaus, žmonės siūlė ir prisiglausti, ir daiktų.
„Tiek pagalbos, tiek gerumo. Žmonės paskelbė akciją socialiniuose tinkluose – rinko mums paramą. Telefonas vis pypsėjo – ateidavo pranešimai iš banko, kad pervedami pinigai. Viskas bus gerai. Gyvenimas tęsiasi“, – apie siaubingą gyvenimo dieną pasakojo Sergejus.
Iš buto teliko virtuvės siena
S. Ševčenka vadovauja vienai Dnipro nacionalinio technikos universiteto katedrai. Vos sužinojusi, kokia nelaimė ištiko šeimą, universiteto vadovybė paskambino ir pasiūlė šeimai apsigyventi aukštajai mokyklai priklausančiame bute.
„Atskiras butas su virtuve. Jauku, šilta. Tiesiog nuostabu“, – sakė šio universiteto Bendrosios ir struktūrinės geologijos katedros vedėjas S. Ševčenka.
Iš mūsų buto liko virtuvės siena.
S. Ševčenka
Sekmadienį, kitą dieną po tragedijos, S. Ševčenkos šeima išsiruošė pas giminaičius, kad kiek atsigautų po ištikusios nelaimės. Pakeliui sustojo prie savo namo, matė, kaip tarnybos ir savanoriai dirba iš griuvėsių vaduodami kaimynus.
„Matėme, kaip ekstremalių situacijų komandos darbuotojai gelbsti žmones. Mūsų laiptinė trečia. Nebeliko butų į kairę nuo lifto. Ir laiptų nebeliko. Pro mūsų dviejų kambarių langus galėjai matyti krantinę. Iš mūsų buto liko virtuvės siena“, – tai, ką visas pasaulis stebėjo užfiksuotuose kadruose ar vaizdo įrašuose, S. Ševčenka stebėjo savo akimis.
S. Ševčenka prie savo namo važiuodavo kasdien. Kai ekstremalių situacijų komandos darbuotojai baigė gelbėjimo darbus, atriedėjo specialus kranas, kuris iš griuvėsių traukė daiktus. S. Ševčenka vylėsi, kad taip pavyktų atgauti svarbius dokumentus. Deja, šeimai dabar reikia rūpintis naujais.
Nelaimė sutelkė kaimynus
Po to, kas ištiko, anot Serhijaus, žmonės labai susitelkė, susibūrė į savipagalbos grupes, padėjo vieni kitiems persivežti daiktus, dalijasi informacija, kur kokią paramą dalija.
„Mūsų namas buvo didelis. Mažai vienas kitą pažinojome. O dabar pažįstame vienas kitą ne tik iš matymo“, – kaip tragedija pakeitė santykius su kaimynais, paaiškino S. Ševčenka.
S. Ševčenka, vadovaujantis katedrai, pasakojo, kad darbe jie turi patalpas, įrengtas rūsyje, tad nemažai užsiėmimų vyksta ten. Tiesa, tik tiems studentams, kurie gali fiziškai atvykti. Kap pasakojo dėstytojas, dalis studentų negali jungtis net prie nuotolinių paskaitų, nes okupavo jų gyvenamas teritorijas.
„Kam nepavyko ištrūkti, prašė sudaryti galimybę atsiskaityti vėliau ir tokiomis formomis, kaip jiems patogu. Jie nori studijuoti tik Ukrainos aukštosiose mokyklose“, – sakė dėstytojas.
