Rusijai apšaudžius vaikų globos namus – evakuacija, sekinanti kelionė su nė metukų neturinčiais kūdikiais Ukrainos viduje, tada – ilga kelionė į Lietuvą. Su kūdikiais ant rankų ir mišinukais lagaminuose, kuriuose tarp svarbiausių daiktų vietos atsirado ir tradiciniams vaikiškiems drabužiams. Minint Ukrainos nepriklausomybės dieną, jais puošėsi saugų prieglobstį Lietuvoje radę vaikai.
Kaune esančiame socialinės globos centre „Vija“ šiuo metu glaudžiasi dviejų Ukrainos globos namų vaikai, kartu su darbuotojais turėję bėgti nuo karo. Ukrainos vaikams centre skirtas trečiasis vieno pastato aukštas, padalintas į dvi dalis – vienoje pusėje įsikūrė globos namai iš Charkivo, kitoje – iš Odesos.
Į šį centrą dvi vaikų grupės atvyko gegužės ir liepos mėnesiais. Kartu su jais į Lietuvą atvažiavo ir globos namų darbuotojai, kai kurie atsivežė savo artimuosius, vaikus. Kai atvyko į Lietuvą, jauniausiam vaikui nebuvo nė metukų.
Ukrainos vaikams skirtos patalpos papuoštos Ukrainos simboliais, kalėdinėmis dekoracijomis. Lankomės vaikų pietų miego metu, tad šiuo metu koridoriuose tylu. Koridoriaus gale – didesnis kambarys, kuriame paprastai verda gyvenimas ir žaidžia vaikai, šalia šio kambario išrikiuoti vaikų batukai.
Darbuotojos pasakoja, kad vaikai nori suaugusiųjų dėmesio, įsikabina į kelnių kraštą ir visas darbuotojas vadina mama.
Paskutinį kartą namus matė vasario 24-ąją
Dešinėje aukšto pusėje įsikūrė vaikai iš Charkivo globos namų, čia sutinkame ir globos namų direktorių, gydytoją Konstiantyn Zemlianskyi. Jis kartu su vaikais į Lietuvą atvyko gegužės 24 dieną, tačiau ilgą laiką – nuo karo pradžios iki atvykimo čia – keliavo po Ukrainą ir su vaikais ieškojo saugaus prieglobsčio.
„Paskutinį kartą namuose buvau vasario 24 dieną. Palikau savo namus ir nuo to laiko juose nebuvau“, – angliškai LRT.lt pasakoja K. Zemlianskyi.
Kurį laiką kartu su kitais darbuotojais globos namų direktorius gyveno pačiuose globos namuose – taip galėjo rūpintis auklėtiniais. Ilgai trukusi kelionė su mažais globotiniais prasidėjo kovo 5 dieną – Rusijai užpuolus Ukrainą, šie globos namai stipriai nukentėjo, todėl teko vykti į Vakarų Ukrainą.
„Dabar globos namai yra laikinai uždaryti iki tol, kol grįšime. Sutvarkėme langus, grindis ir kitus dalykus. Praradome daugiau nei 80 langų, durų, buvo kitų problemų su pastatu“, – apie Rusijos kariuomenės apšaudytus vaikų globos namus pasakoja K. Zemlianskyi.
Vykstant į Vakarų Ukrainą, tarp globotinių buvo ir kūdikių nuo mėnesio iki trijų mėnesių amžiaus, todėl tokia kelionė buvo labai sudėtinga. Kadangi šie vaikai buvo per maži ir per silpni keliauti toliau, jie su kai kuriais darbuotojais liko Vakarų Ukrainoje, o K. Zemlianskyi, dalis globos namų darbuotojų ir 19 vaikų atvyko į Lietuvą.
„Pirma kelionės dalis buvo daug sunkesnė, lyginant ją su važiavimu traukiniu iki Lenkijos ir vėliau autobusu iki Lietuvos sienos. Ši, antroji, kelionės dalis – kaip nieko“, – nusišypso K. Zemlianskyi.
Vienoje rankoje – Ukrainos vėliava, kitoje – Lietuvos
Pasikalbėję su direktoriumi, pasukame į kitą pastato pusę aplankyti vaikų iš Odesos. Čia kambariuose, kurių sienos papuoštos pasakų veikėjų piešiniais, taip pat miega vaikai. Užėję į vieną kambarį, pamatome jau kitokį vaizdą ir daugiau šurmulio.
Kambaryje esančiose lovelėse pasirėmę stovi vaikai ir žvilgsniu nulydi kiekvieną judesį. Šalia esančioje lovelėje stovintis berniukas nenuleidžia žvilgsnio, o pasitaikius progai įsikimba į delną ir šypsosi. Šiame kambaryje esantys vaikai yra bene mažiausi, kai kuriems – vos metukai.
Vaikais visą laiką rūpinasi ne tik lietuvės ar darbuotojos iš Ukrainos, bet ir Odesos globos namų direktorė Galina. Atsisveikindama Galina mus išlydi jautriais žodžiais – kalbėdama apie Lietuvos pagalbą Ukrainai, ištaria: „Kai grįšime į Ukrainą, vienoje rankoje laikysime Ukrainos vėliavą, kitoje – Lietuvos“.
„Iki mūsų pergalės – tikime, kad ji bus“, – šypsosi Galina.
Džiaugsmo spinduliai
Socialinės globos centro „Vija“ direktorė Zita Verbavičienė čia apgyvendintus Ukrainos vaikus vadina džiaugsmo spinduliais. Tiesa, priduria ji, kilo iššūkių, kai reikėjo suaugusiems skirtas patalpas pritaikyti vaikams.
Iš ministerijos sulaukusi prašymo priimti iš Charkivo evakuojamus vaikus, turinčius negalią, Z. Verbavičienė nedvejojusi sutiko: „Iš karto pasakiau: „Taip, bet...“ Pas mus iki tol gyveno paaugliai ir suaugę žmonės, nieko neturėjome vaikams. (...) Tada net nepagalvojau, o dabar jau galvoju, kokia aš buvau avantiūristė“.
Gavus atvykstančių vaikų sąrašą, nerimo nesumažėjo – vyriausiam atvykstančiam vaikui nebuvo nė penkerių metukų, mažiausias buvo vos devynių mėnesių amžiaus.
„Atsisėdome ir pradėjome galvoti. (...) Reikėjo greitai viską išspręsti – lovytės, čiužinai, patalai, buteliukai, vystymo stalai, nežinojome, kokios vaikų negalios. Neturėjome nieko, kas yra skirta vaikams“, – prisimena centro direktorė.
Z. Verbavičienė dėkoja organizacijai „Gelbėkit vaikus“, kuri nupirko vaikams reikalingų daiktų.
Tiesa, tarp svarbiausių daiktų, kuriuos iš Ukrainos pasiėmė globos namų darbuotojai, – tradiciniai drabužiai vaikams. Centre vyko Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimas, kurio metu vaikai pasipuošė šiais išsaugotais drabužiais.
Ilga kelionė ir stresas
Nors buvo planuojama, kad į centrą atvyks apie 30 vaikų, galiausiai atvažiavo 19 globos namų vaikų, savo atžalas atsivežė ir globos namų darbuotojai.
Iš pradžių charkiviečiai traukiniu per Ukrainą važiavo iki Lenkijos sienos, o Lietuvos–Lenkijos pasienyje visą komandą pasitiko lietuviai.
„Į mūsų centrą jie atvažiavo naktį, atvyko pusė mūsų kolektyvo, nes reikėjo visą autobusą iškrauti, ukrainiečiai buvo pavargę, nemiegoję... Jie du mėnesius keliavo per Ukrainą, su vaikais gyveno keturiose vietose, nes juos subombardavo pačius pirmus.
Su vaikais, su daiktais jie važiavo per Ukrainą, paskutinį kartą jie gyveno kažkur Vakarų Ukrainoje, negyvenamoje sanatorijoje, vienoje didelėje patalpoje. Taip darbuotojai ir vaikai gyveno mėnesį. Gegužę, kai jie atvažiavo pas mus, globos namų darbuotojai gavo pirmą laisvą dieną“, – pasakoja Z. Verbavičienė.
Centro direktorė prisimena, kad reikėjo greitai sužinoti, ką vaikai valgo, koks jų dienos ritmas ir leisti globos namų darbuotojams pailsėti ir pamiegoti.
„Jie visi buvo kūdikiai, juos visus atnešė ant rankų. Dabar jau jie vaikšto – gražučiai, žirniukai... Juos atvežė pradėjusius šliaužioti. Būdavo, įsikabina į klešnę, keliasi ir nepaleidžia – tada negali išeiti“, – šypsosi Z. Verbavičienė.
Centro „Vija“ direktorė sako, kad atvykę ukrainiečiai dar jautė didžiulį stresą, tačiau ją nustebino tai, kad vaikai po tokios ilgos kelionės atvažiavo švarūs ir tvarkingi.
„Nagai, plaukai nukirpti. Nesuprantu, kaip jie taip sugebėjo. Savo lagaminuose jie atsivežė mišinukų, buteliukų, vaistų, sauskelnių, sausainių. (...) Tie vaikai buvo švarūs, tvarkingi“, – prisimena Z. Verbavičienė.
Likę Ukrainoje – be elektros, pamainomis rūpinasi vaikais
Odesos globos namų darbuotojai ir globotiniai atvyko liepos 7 dieną. „Vijos“ centre buvo apgyvendinta 16 vaikų, kurie, kaip teigia Z. Verbavičienė, buvo dar mažesni nei charkiviečiai, kai kurie – vos kelių mėnesių, gimę dar 2022 metais.
„Po Naujųjų metų kai kuriems jau buvo suėję metukai. Jie atvažiavo daug silpnesni, dauguma neišnešioti, turintys negalias“, – dalijasi Z. Verbavičienė.
Odesos globos namai turėjo būti evakuoti po to, kai prasidėjo stiprūs apšaudymai. Dalis vaikų buvo evakuoti, kiti, silpnesni, negalintys keliauti, buvo išvežti į Vakarų Ukrainą.
„Jie turi tik generatorių, neturi elektros, su generatoriumi gyvena. Globos namai tušti, juose gyvena darbuotojai, kurie neturi namų ir neturi elektros. O kiti darbuotojai dviem savaitėms vis važiuoja į kitą Ukrainos galą ir prižiūri tuos vaikučius, kurie yra evakuoti“, – kalba centro direktorė.
