„Jei laikysies taisyklių, turi šansą išgyventi. Galbūt nuskambės ciniškai, bet aš taip sakau: pataikė – nepasisekė, nepataikė – pasisekė. Jei išgirdai droną ir spėjai pasitraukti iš galimos apšaudymo vietos – tau pasisekė, jei neišgirdai – tau nepasisekė“, – sako Gudų Konstantino Kalinausko pulko instruktorius Rimas Armaitis-Diedas. Jis Ukrainoje kovoja jau beveik metus.
Kodėl nėrė į karo siautulį, R. Armaitis paaiškina paprastai: „Jei mes jų nesustabdysime čia, šis karas ateis pas mus. Ar tu būsi rusų pusėje, ar tu būsi pacifistas, ar būsi prieš rusus, jis užkabins visus.“
Jo užduotis kare – ne šturmas, o padėti pasiruošti šturmui, kad šturmo grupė galėtų laisvai praeiti, kad žvalgyba galėtų laisvai praeiti, kad būtų paruošti evakuacijos keliai ir būtų galima greitai pristatyti šaudmenų.
– Dabar jūs esate, galima sakyti, karo lauke? – LRT.lt paklausė R. Armaičio.
– Šiuo momentu ne visai taip, bet dažnai gaunu užduotis ir būnu ten, kur daug šaudo.
– Neseniai socialiniame tinkle pasidalijote įrašu, kurį apibūdinote taip: štai taip atrodo pragaras. Kas jums, profesionaliam kariui, reiškia pragarą?
– Man asmeniškai pragaras buvo tuomet, kai teko dirbti Huliaipolėje. Tai fronto linija, kur ukrainiečių pozicijos buvo labai silpnos, reikėjo paruošti placdarmą puolimui, patikrinti takus, kelius, pamiškes, ar ten yra minų.
Situacija buvo tokia: prieš man atvažiuojant ten sprogo nuvažiavusi nuo kelio amerikiečių grupė, po to ukrainiečių grupė sprogo, taip pat nuvažiavusi nuo kelio. Daug ukrainiečių patyrė sužeidimų. Šioje zonoje tiesiog nebebuvo kam dirbti. Buvo paprašyta mano pagalbos, reikėjo greitai iš ten buvusių žmonių suformuoti išminuotojų grupę. Mes ten dirbome tris savaites.
Kuo pasireiškia pragaras? Kai tu dirbi pilkojoje zonoje ir nepamatai drono, bet dronas pamato tave. Ten artilerijos santykis buvo maždaug 1 ir 50, 1 ir 80. Tai reiškia, kad į vieną mūsų iššautą minosvaidžio miną ar pabūklo šūvį gauname atsaką – 50–80 sviedinių. Ten aš pirmą kartą patyriau kontuziją.
Tu nespėsi išeiti, kai tave pastebės dronai ir greitai atskris sviediniai, minos ar kasetinės bombos. Čia viskas vyksta žaibiškai.
R. Armaitis
Man pragaras buvo Huliaipolėje ir aš jo turbūt nepamiršiu niekada.
Tarkime, prie Bachmuto, kur vyksta miesto mūšiai, ugnies santykis yra ne 1 ir 80, o 1 ir 8. Tad beveik 10 kartų mažesnis santykis mūsų nenaudai, nei kad buvo Huliaipolėje.
Huliaipolėje ateini į laikiną bazę, ten buvo toks rūsys, negali iš jo išeiti, nes aplinkui be sustojimo kala kala kala. Kai iš ten grįžti į „komforto zoną“ – aš grįžau į Kyjivą, tris paras nesupratau, kur esu, kodėl nebereikia skaičiuoti atėjimų, išėjimų, kas tai – minosvaidžiai ar „gradai“.
Bachmute tiesioginio savo darbo neteko dirbti, ten veždavau sprogmenų, šaudmenų, pargabendavau pasiligojusius vyrus, bet matydavau mūšio intensyvumą. Ten irgi buvo pragaras, nes ten rusų pajėgų ataka po atakos vykdavo, kaip banga po bangos. Nuvažiuosite prie jūros, pamatysite: viena banga praėjo, jus nušluoja, eina kita banga. Ten kitaip mūšiai vyksta.
– Kaip jaučiatės po kontuzijos?
– Atsigauti man reikėjo trijų mėnesių. Ne tiek sunku buvo atsigauti nuo kontuzijos, kiek nuo stuburo skausmų. Vis dėlto tris savaites dirbome kasdien po 5–9 valandas. Galima sakyti, atsikeli, papusryčiauji ir pirmyn į užduotį, grįžti, kai sutemsta. Dirbi vilkėdamas liemenę, su ginkluote, nedarai pertraukų. Tas stipriai nuvargino stuburą. Maniau, kad viskas, stuburas nebeatsigaus.
– Gal ir naiviai jums nuskambės, bet paklausiu: kario dienotvarkėje egzistuoja kažkokia rutina, rytas, diena, vakaras? Ar kare visa tai sunyksta?
– Kare nėra laisvadienių. Nėra šeštadienių, sekmadienių. Skirtumas man tik toks: jei esu mokymų centre, ruošiu jaunimą, ten nustatytas laikas kiekvienai grupei. Tokiu atveju yra taip: 8 val. rikiuotė, po to užsiėmimai, po jų – laisvesnis laikas, kai gali paskaityti reikalingos literatūros, nuvažiuoti į miestą nusipirkti trūkstamų daiktų.
Kai esi fronto linijoje, viskas kitaip. Ten viskas nuo aštuonių iki aštuonių. Dirbti gali, kol šviesu. O kai dirbi ką kita, tarkime, ruoši dronui užtaisą, tai užtrunka iki 11, 12 valandos nakties. Tada pamiegi ir ryte, aštuntą, tu vėl ant kojų.
Ten nėra laiko laukti. Ten tu supranti, kad tu vėluoji, visiškai nieko nespėji. Nepastebi, kaip bėga laikas.
– Kokia yra kario buitis?
– Rūsys, šildomas dujomis, t. y. dujų balionas. Elektros ten nėra. Ten šimtaprocentinė drėgmė. Jei išėjai į užduotį trims paroms ir peršalai, grįžus į drėgmę ir pelėsius – iškart plaučių uždegimas. Kaskart, kai važiuoju į Bachmutą ar kitą vietą, kur žmonės dalyvauja miesto mūšiuose, parvežu tris keturis kareivius, kuriems plaučių uždegimas ir maksimali temperatūra, jiems prireikia lašelinių.
Kai pažiūriu, kaip jie ten gyvena, pačiam pasidaro kraupoka, ar aš pats mėnesį ir ilgiau ištverčiau nesusirgęs, nes sveikata vis dėlto ne jaunuolio.
– Kuo dabar užsiimate?
– Kai sakau, kad reikia stiprinti išminuotojų grupę, man atsako, kad dabar tau tokių užduočių kaip ir nėra. Sakau: ateis pavasaris, jūs neįsivaizduojate, kas bus pavasarį, jūs nekreipiate į tai dėmesio, o aš matau, juk ateina informacija, kaip rusai minuoja savo pozicijas. Bus sunkus pavasaris. Žygdarbio nepakartosiu. Pirma, aš neišvesiu žmonių į žūtį, kaip buvo pirmą kartą. Antra, mano sveikata nebepatemps. Mes jau dabar turime ruoštis pavasariui.
Man tenka pačios įvairiausios užduotys – pradedant kelių patikrinimu, būna, turiu važiuoti suformuoti kokio užtaiso, tarkime, pastaroji komandiruotė buvo į Zaporižią, man reikėjo dronui suformuoti užtaisą, kuris kaltų bet kokią šarvuotą techniką.
Kai važiavome į Huliaipolę, iš pradžių nesupratome, kodėl šunys ir katės stovi vidury kelio ir nesitraukia. Gali signalizuoti, rėkauti – nereaguoja. Paskui mums kolegos pasakė, kad katės ir šunys kontuzyti.
R. Armaitis
Atrodo, viskas paprasta, bet kai pradedi kažką daryti, susiduri su labai rimtomis problemomis. Dabar problema – gauti varinių plokštelių. Čia jos labai brangios. Mėginau užsakyti Lietuvoje, bet ir ten brangu. Nežinau, kaip spręsime šį klausimą, bet darome, ką galime.
Važiuosiu į Charkivą – legionieriams vesiu užsiėmimus. Antra, reikės patikrinti tam tikras teritorijas, kur vyko mūšiai ir liko rusų technikos, amunicijos. Tiesiog žmonės bijo į tą teritoriją užeiti.
– Persikelkime į taikią Lietuvą. Pirmomis karo dienomis, savaitėmis, mėnesiais gaudėme kiekvieną žinią iš karo, gerai išmokome netgi Ukrainos kaimų pavadinimus, kur virė ir tebeverda kovos. Tuomet pasigirdo ir raginimai neįprasti prie karo, neatbukti. Kaip jūs tai matote?
– Pas mus daug kas nesupranta, kas yra šis karas. Kad tai yra dronų ir artilerijos karas. Tik miestuose vyksta intensyvesni mūšiai, kur atstumas tarp pozicijų būna maždaug 150–400 metrų. Visa kita yra artilerijos ir dronų karas.
Mūsų kariškių, kiek man teko bendrauti, supratimas toks 2014-ųjų, kai išvažiuoji ir apšaudai. Tu nespėsi išeiti, kai tave pastebės dronai ir greitai atskris sviediniai, minos ar kasetinės bombos. Čia viskas vyksta žaibiškai, be to, labai niokojami miestai.
Ukrainiečiai, stingant sviedinių ir šaudmenų atsargų, priversti šaudyti taikliai, skaičiuoti atstumus neskubėdami. O rusai muša kvadratais, t. y. jei išvažiavai į užduotį ir nespėji iš ten dingti, visas kvadratas bus padengtas „gradais“, kasetinėmis bombomis. Ir grįžti nebebus šansų. Tarkime, kai dirbau Huliaipolėje, per tas tris savaites į žvalgybą išėjo 18 žvalgybinių grupių, šešios negrįžo, nė vienas žmogus.
Ir dar atsakydamas į klausimą, kas yra pragaras, galiu pridurti. Kai važiavome į Huliaipolę, iš pradžių nesupratome, kodėl šunys ir katės stovi vidury kelio ir nesitraukia. Gali signalizuoti, rėkauti – nereaguoja. Iš pradžių juokavome, kad čia rusų sugalvotos naujoviškos minos. Atvykę į bazę paklausėme ten buvusių kolegų. Pasakė, kad katės ir šunys kontuzyti, nieko negirdi.
Dauguma instruktorių Gudų pulke yra lietuviai. Ir paramedikas, ir taktikos instruktoriai yra lietuviai.
R. Armaitis
Su vienu bičiuliu ryte išėjome į miestelį. Buvo tylu, tik kažkur tolumoje šaudė. Pamatėme, kad visas miestelis kas pusantro ar du metrus apmėtytas kasetinėmis minomis.
Kai pamatai tokį miestelį, suniokotą bombų, į kurį dar šaudo artilerija, susimąstai, kas būtų, jei tai ateitų pas mus. O pas mus niekas to nesupranta. Mano: jei tu pacifistas, prieš karą, tai rusų metalo laužas tavęs neužkliudys. Užkliudys. Visus užkliudys. Dėl to mes čia ir esame. Nes mes suprantame viso šio pragaro esmę. Jei mes jų nesustabdysime čia, šis karas ateis pas mus. Ar tu būsi rusų pusėje, ar tu būsi pacifistas, ar būsi prieš rusus, jis užkabins visus.
– Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl jūs, lietuvis, kovojate Ukrainoje?
– Taip. Ne tik aš, mes visi puikiai suvokiame, kad jei jų nesustabdysime čia, jie ateis į mūsų namus. O ten – mūsų šeimos, mūsų vaikai, mūsų anūkai.
Mes esame turėję reikalų su karyba, mes nesame civiliai, mes suprantame, kur mes atvažiavome ir kas mūsų laukia. Bet žmonės dažnai karą supranta pagal nuotykių filmus, kur viskas baigiasi gerai ir herojus laimi. Ne, čia herojus nelaimi, čia visai kitoks karas, todėl mes nenorime, kad jis ateitų į mūsų namus. Tai mus ir priverčia čia būti.
– Jūsų dešinę ranką puošia Ukrainos, o kairę – Lietuvos vėliavos. Jūs nešate Lietuvos vėliavą šiame agresorės Rusijos kare?
– Taip, iš esmės taip. Kai kur nors vykstu, bendrauju ir su vietiniais, reikia jų pagalbos, tarkime, kai praduria padangą, reikia ką nors įsigyti, reikia maisto ar vandens, aš kalbu rusiškai. Manęs paklausia, kodėl rusiškai. Atsakau, kad esu lietuvis, nemoku ukrainietiškai. Jie nusistebi: jūs, lietuvis, iš zonos, kur nėra karo, atvažiavote pas mus kariauti? Tuomet matai jų dėkingumą. Jie vos neapsiverkia.
Jei bandysi pasirodyti tiktokuose, koks esi gražus, stiprus, koks ginkluotas, atskleisi savo lokaciją ir ten atskris.
R. Armaitis
Lygiai taip pat būna, kai važiuoji, tarkime, į Zaporižią, į Kyjivą, sustoji degalinėje, užeini pavalgyti. Kai pasakai rusiškai, pažiūri kreivai. Sakai: atsiprašau, aš – lietuvis, ne viską suprantu ukrainiečių kalba, tad jei galite, pasakykite lėtai arba rusiškai. Kai jie tai išgirsta ir pamato skiriamuosius ženklus ant uniformos, nebekyla jokių priekaištų. Jie yra dėkingi, kad mes, lietuviai, atvažiavome padėti. Dauguma instruktorių Gudų pulke yra lietuviai. Ir paramedikas, ir taktikos instruktoriai yra lietuviai.
– „Karys“ ir „bijoti“, – galima šiuos žodžius susieti?
– Karas turi tam tikras taisykles. Visi mes bijome. Kai į tave šaudo, kai šalia tavęs sprogsta, bijai. Juokaudamas sakau kariams, kad kai į jus šaudys, greitai išmoksite dviejų dalykų – slėptis ir pasitikrinti, ar sausos kelnės.
Karas nemėgsta melo. Karas nemėgsta patoso. Karas nemėgsta skalikų. Ir karas nemėgsta bailių. Tu gali apgauti save, bet tu neapgausi karo. Jei tu neatlikai užduoties iki galo ir kažką sumelavai, dėl to žus tavo ginklo broliai. Jei skubėsi, anksčiau ar vėliau sužaisi rusišką ruletę ir arba į tave pataikys, arba žus tavo kolegos.
Jei bandysi pasirodyti tiktokuose, koks esi gražus, stiprus, koks ginkluotas, atskleisi savo lokaciją ir ten atskris. Taip ir buvo. Vienas amerikietis nusifotografavo prie pastato, kur buvo štabas. Štabą numušė.
Lygiai tas pat dėl baimės. Tu gali pradėti bėgti, bet skeveldros visuomet tave pavys.
Jei laikysies taisyklių, turi šansą išgyventi. Galbūt nuskambės ciniškai, bet aš taip sakau: pataikė – nepasisekė, nepataikė – pasisekė. Jei išgirdai droną ir spėjai pasitraukti iš galimos apšaudymo vietos – tau pasisekė, jei neišgirdai – tau nepasisekė.
– Užsiminėte apie sunkų pavasarį. Kad tas metas bus sunkus, kalba ir amerikiečiai, ir ukrainiečiai. Kas laukia pavasarį?
– Jei bus gauta pakankamai technikos, t. y. ateis tankų, lengvųjų šarvuočių, bus pakankamai šaudmenų, be abejo, bus kontrpuolimas. Bet jį stabdys rusų užminuoti laukai.
Ukraina gauna daug pagalbos technika, šaudmenimis, bet niekas neįvertina vieno dalyko. Niekas nežino, kokia kaina buvo sustabdytos rusų kolonos prie Kyjivo. Jas stabdė geriausi Ukrainos karininkai. Ne kareiviai, o karininkai. Kariuomenė tuomet nebuvo tokiam proveržiui paruošta. Kai kapitonas ima džaveliną ir sako: aš einu, visi supranta, kad jis nebegrįš. Jis pamuš tanką, bet negrįš. Šiandien labai trūksta karininkų, gerų operacijų vadovų, gerai parengtų kareivių.
Ukrainos kareiviai ne begaliniai. Bet proveržis bus.
Bet jei bus taip, kaip buvo prieš pusmetį ar kaip prie Kyjivo, bus kraupu. Jei Ukraina nesulauks laiku tinkamos pagalbos ir laiku nebus tinkamai išmokyti žmonės, bus labai sunku.
– Lietuviai aukoja Ukrainai. Jūsų akimis, ko labiausiai trūksta?
– Visas pasaulis padeda Ukrainai. Bet yra vienas niuansas. Viso pasaulio gruzinai padeda gruzinų kariams, kurie čia kariauja. Ne Ukrainai, o gruzinams kariams. Viso pasaulio moldavai padeda moldavų būriui, kariaujančiam čia. Viso pasaulio gudai padeda gudų grupei, kurie kariauja Ukrainoje. Bet kažkodėl viso pasaulio lietuviai padeda Ukrainai, bet negali aprūpinti reikalingais dalykais mažos grupės karių, kurie čia kariauja.
Kartais nusivylimas apima.
Karo pradžioje labai daug lietuvių čia buvo. Atmetus tuos, kurie buvo dėl tiktoko, ir paėmus tuos, kurie buvo pasiruošę kariauti, didžioji dalis grįžo namo, nes nesulaukė pagalbos iš Lietuvos. Mes buvome nematomi mūsų valdžios, mes buvome nematomi tų organizacijų, kurios iš Lietuvos veža pagalbą. Mūsų išgyvenimas buvo tik mūsų reikalas.
Yra transportas, kurį reikia remontuoti, o tai čia labai brangu. Aš per tris savaites nuvažiuoju 2–3 tūkstančius kilometrų. Karo zonoje keliai kraupūs. Kai važiuoji, iš atminties bandai prisiminti, kur kokia duobė, nes jei įjungsi šviesą, į tave pataikys. Mūsų transportas labai greitai sunaikinamas, sugadinamas. Tas pats ir dėl ekipuotės – liemenių, šalmų. Skeveldros ją užkabina.
Didžiąją dalį to gauname arba perkam už savo pinigus. Daug kas mano, kad mes čia samdiniai, uždirbame. Juokinga darosi. Kartais elementariems dalykams nusipirkti nepakanka pinigų.
Pačioje pradžioje padėjo Jono Ohmano komanda, ir dabar padėjo. J. Ohmano komanda padėjo gauti pirmus metalo ieškiklius, Huliaipolėje dirbome būtent su tais metalo ieškikliais – buvo rastos 28 prieštankinės minos, neskaičiuoju miško zonų.
Iš „MT service“ gavome antidroninę sistemą. Iš Olego Šurajevo – termovizorių, naktinio matymo prietaisą, dar gavome ir metalo ieškiklių.
Aš dar turiu galimybių kreiptis tiek į J. Ohmaną, tiek į O. Šurajevą. O tie, kas yra fronto linijoje, to negali padaryti. Jie net pailsėti neturi laiko.
