Raseiniškė dvimetė buvo sumušta taip, kad tokį žiaurumą medikai seniai buvo matę. Nėščios trylikametės atvejis parodė, kad čia vienoje vietoje susieina ir nusikalstama veika, ir lytinio švietimo bedugnė. O mažamečių seksualinio smurto atvejai atskleidžia, kad ir politikai turėtų imtis pokyčių. Kaip sakė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, mūsų, Lietuvos, vaikai gyvena labai skirtingai ir dalis jų tempia jiems vargiai pakeliamą naštą.
Pasak kontrolierės, sukrečiančių atvejų visuomet buvo, tik dabar mes tapome atidesni jiems.
Vaiko teisių kontrolierės akiratyje – ir netrukus ateisianti permaina. Ji baiminasi, kad galime neatlaikyti išbandymų, užgriūsiančių mus po metų, kai mokyklos atvers duris visiems vaikams, tarp jų – ir tiems, kurie turi specialiųjų poreikių. Pasak E. Žiobienės, mokyklos sunerimusios laukia šių pokyčių, juk ir pedagogai nepasirengę, o ir vaikai ne visuomet moka bendrauti su tais, kurie kuo nors skiriasi nuo jų.
– Vis dažniau girdime apie atvejus, kai vaikai patiria smurtą. Iš tiesų tokių atvejų daugiau ar mes, visuomenė, tapome atidesni?
– Daug istorijų yra – ir nepriežiūros, ir seksualinio išnaudojimo, ir švietimo problemų mokyklose. Jų visuomet buvo. Tad galima sakyti, kad tapome atidesni kaip visuomenė. Kitas dalykas – gal ir žiniasklaidos dėmesys yra didesnis.
O specialistams jos visuomet žinomos.
Ir tėvai tampa aktyvesni, tai yra labai gerai. Visuomenė tampa aktyvesnė pranešdama, domėdamasi. Tad atidumas tikrai padidėjo.
– Šiuo metu Lietuvos dėmesio centre – Seimo nario, įtariamo mažamečių seksualiniu išnaudojimu, skandalas.
– Kiekvieną kartą tokia byla suteikia impulsą tiek politikams, tiek visai visuomenei darsyk apsvarstyti, ką mes turime, kodėl tai turime ir kaip galėtume patobulinti sistemą, kad apsaugotume vaikus. Šitoje situacijoje, kiek įmanoma, bandau ir politikams priminti Lansarotės konvenciją dėl seksualinio smurto prieš vaikus, kurią ir Lietuva yra ratifikavusi.
Toje konvencijoje yra tam tikrų dalykų, kurie būtini mūsų teisinei sistemai, kad visuomenė būtų šviečiama, kas yra seksualinio pobūdžio nusikaltimai, kad būtų dirbama su potencialiais pažeidėjais, su tais, kurie jau yra nusikaltę ar gali nusikalsti, jaučia galintys turėti potraukį. Labai svarbu, kad už tokius nusikaltimus teisti žmonės negalėtų dirbti su vaikais.
Seniai taip smarkiai buvo sumuštas vaikas. Dažnai mes kalbame apie vieną smūgį, o čia akivaizdu, kad buvo ne vienas smūgis.
E. Žiobienė
Būtinas vaikų lytinis švietimas – paaiškinimas, kas gali liesti jų kūną.
Visa tai yra viename teisės akte – Lansarotės konvencijoje. Ir yra labai svarbu, kad tai būtų ne tik mūsų įstatymuose, bet kad tai būtų ir įgyvendinama.
– Mes tai įgyvendiname?
– Mes tai įgyvendiname, tik yra tam tikrų niuansų.
– Dar viena Lietuvą sukrėtusi istorija: Raseiniuose buvo žiauriai sumušta dvimetė mergaitė, teisėsaugos akys nukrypo į labai jauną mamą ir jos draugą.
– Visais tokiais atvejais analizuojame, kokias paslaugas gauna šeima. Toje konkrečioje situacijoje man didelį nerimą sukėlė nėštumas jauname amžiuje. Jauna mergina susilaukė dvynių.
Pati turiu dvynes ir žinau, ką tai reiškia. O septyniolikmetei auginti dvynes yra tikrai sunku, juolab neišnešiotas. Šiuo atveju reikia didelio savivaldybės indėlio. Jei tas žmogus, sulaukęs pagalbos pasiūlymo, pasako, kad „ačiū, mums nieko nereikia“ ir tuo viskas baigiasi, aišku, kad taip neturėtų būti. Tai viena medalio pusė.
Mūsų visuomenė yra gana konservatyvi ir linkusi to nepriimti, mes bandome paneigti, sakyti, kad to mūsų visuomenėje nėra, bet juk yra. Ir nebe Veronikos laikai, kad tiesiog pasmerktume.
E. Žiobienė
O antra medalio pusė – smurtas. Šiuo atveju smurtas buvo didžiulis. Ir medikai sako, kad tokio lygio smurto seniai nebuvo. Seniai taip smarkiai buvo sumuštas vaikas. Dažnai mes kalbame apie vieną smūgį, o čia akivaizdu, kad buvo ne vienas smūgis.
– Jūs esate įsitikinusi, kad šiai šeimai reikėjo privalomos pagalbos, kad tai nenutiktų?
– Mano supratimu, tikrai taip. Mes visuomet diskutuojame su socialinės apsaugos srities specialistais, ką daryti su šeima, kuri atsisako paslaugų? Jei atsisako, tuomet turėtų įsijungti kitas mechanizmas: jei atsisakote, kaip užtikrinsite aplinką, kurioje vaikai gali augti? Tai itin svarbu, kai mama nepilnametė.
– Kokie dažniausiai smurto prieš vaikus atvejai pasiekia jus?
– Šių atvejų skaičiai yra įspūdingi. Dažniausiai smurtas vyksta šeimoje. Kone visais atvejais, jei kalbėtume tiek apie tvirkinimą, tiek apie prievartą, tiek apie žaginimą, vaikas pažįsta tą žmogų ir tai vyksta jo artimiausioje aplinkoje. Ir auka, ir skriaudikas susiję giminystės santykiais arba autoritetiniais santykiais, tarkime, tai – treneriai, mokytojai.
Visos šios istorijos smarkiai sukrečia. Dažnai vaikai būna prigrasinti arba nesuvokia, kaip su jais galima elgtis, o kaip negalima. Tas žmogus, kuris juos išnaudoja, sukuria elgesio modelį ir drauge vaiką įsuka į melo pasaulį – vaikas mano, kad kitiems nereikia sakyti, bijo pasakyti, nes žino, kad kažkas nutiks, arba mano, kad tai, kas su juo daroma, yra normalu. Dažniausiai prievartos atvejai išplaukia atsitiktinai.
Tuomet tėvams dažnai iškyla pasitikėjimo vaikais klausimas: kas yra tiesa, o kas ne, kiek vaikas linkęs fantazuoti. Vieni tėvai sako: aš tikiu savo vaiku, žinau, kad jei mano vaikas pasakė, tai tikrai yra tiesa. Bet yra kitas variantas – tėvai sako niekaip negalintys patikėti, kad tai yra tiesa, mano, kad tikrai taip nėra ir vaikas išsigalvoja. Labai dažnai taip būna po skyrybų, kai, tarkime, mama kuria santykius su nauju žmogumi. Tuomet mamos, auginančios, tarkime, paaugles, linkusios manyti, kad mergaitė galbūt konkuruoja, jai stinga dėmesio, ji nemėgsta naujojo draugo.
Esu turėjusi ir kitokią istoriją. Atvažiavo jaunas žmogus, dirbęs globos namuose. Jis savo istoriją papasakojo po kelių mėnesių, kai viskas buvo išsiaiškinta. Jis paklausė, ar pamenu anoniminį laišką, kuriame buvo parašyta, kad globos namuose dirba jaunas žmogus, kuris, tikėtina, vykdo netinkamą seksualinę veiklą su paaugliais. Tuomet laišką perdaviau teisėsaugos institucijoms.
Tas žmogus atlaikė visas apklausas, kaltinimus, jie nepasitvirtino. Tai buvo jam pirmoji darbovietė. Vaikinas pasakojo, kiek tai nervų kainavo jo mamai. Jis man sakė: „Jūs juk matote, kad aš ne pedofilas.“ Aš jo paklausiau: „O kaip atrodo pedofilas?“ Juk tie žmonės – su tomis pačiomis dviem rankomis, kojomis, akimis. Dažniausiai tik auka žino, kad tas žmogus blogai elgiasi. Visi kiti to nežino. Žmogus gali labai gražiai elgtis viešumoje, o vėliau paaiškėja, kas jis yra iš tiesų. Jie kaip tik linkę sukurti labai gražų savo įvaizdį.
Globos namai, jų vaikai ir taip yra pažeidžiami ir, neduokdie, ta situacija būtų buvusi kitokia.
Turbūt tas žmogus tapo atsargesnis, galbūt vaikai vėliau prarado dalį jo nuoširdumo bendraujant.
Taip pat skaitykite
– Panevėžyje gyvena besilaukianti trylikametė. Ką rodo ši istorija?
– Pirma, vėl grįžkime prie nusikaltimų – negali būti tokių lytinių santykių. To žmogaus elgesys su trylikamete buvo netinkamas.
Vaikinui, vyrui, akivaizdu, turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Sutikimo amžius yra šešiolika metų, o šiuo atveju mergaitė yra kur kas jaunesnė. Kaip valstybė turime saugoti kiekvienos mergaitės psichinę ir fizinę sveikatą.
Kitas dalykas – lytinis švietimas. Žinoma, dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija keičia lytinio ugdymo programą ir yra tikimybė, kad padėtis pagerės. Bet, mano supratimu, tai, ką vaikai gavo iki šiol, tikrai yra per mažai ir tai rodo tokie pavyzdžiai, kaip kad trylikametės nėštumas.
Taip pat, žinoma, tai gali rodyti prastus santykius šeimoje. Nors čia derėtų suklusti. Dažnai visuomenė linkusi pasmerkti ir pasakyti, kad tai galėtų atsitikti tik socialinės rizikos šeimoje. Tikrai ne, taip gali nutikti bet kurioje šeimoje ir bet kuriam vaikui, tai nebūtinai rodo blogą vaiko santykį su tėvais. Bet, žinoma, riziką patiria dažniau tie vaikai, kurie turi tam tikrų indikacijų – socialiai pažeidžiama šeima, nėra tėčio.
Labai svarbu, kad lytinis švietimas prasidėtų nuo gana jauno amžiaus, atitiktų amžių ir brandą, kad vaikai suprastų, kas yra netinkamas lietimas, kiek kitas žmogus gali liesti ar net artėti prie jų kūno. O jei jau kalbame apie lytinius santykius, tai reikia išmanyti ir apsaugos dalykus.
Labai daug iečių pernai sulaužyta diskusijose Sveikatos apsaugos ministerijoje dėl apsaugos priemonių nepilnametėms. Mūsų visuomenė yra gana konservatyvi ir linkusi to nepriimti, mes bandome paneigti, sakyti, kad to mūsų visuomenėje nėra, bet juk yra. Ir nebe Veronikos laikai, kad tiesiog pasmerktume. Ne apie tai turėtume kalbėti. Turėtume kalbėti, kaip tokių atvejų sumažinti. O kad sumažintume, turime šviesti visuomenę.
Man labai liūdna, kai net politikai sako: čia pavieniai atvejai, čia nesvarbu. Bet kiekvienas atvejis labai svarbus visuomenei, nes tai žmogaus, jo gyvenimo atvejis.
– Gyvenimo įgūdžių programa, kuri yra bendrojo ugdymo dalis, sulaukė daug diskusijų, dėl jos virė aršios kovos. Patvirtintosios turinys jums atrodo tinkamas?
– Mes turime kompromisinį programos variantą. Klausimas, kas ją realizuos. Mes matome dideles Švietimo ministerijos pastangas, pasitelkta nevyriausybininkų ir mokslininkų grupė. Bet viskas labai priklausys nuo pačios mokyklos, nuo paties mokytojo, kiek jis geba prisitaikyti prie turinio, kiek mokytojo požiūris netrukdo prie to prisitaikyti. Nes tai ir požiūrio, ir vertybiniai dalykai.
Man labai sunku pasakyti, kaip tai atrodys mokyklose. Bet kad turime žengti šį žingsnį, tai tikrai taip, turime.
– Mokyklos atveria duris įvairioms organizacijoms, kurios veda lytinio ugdymo pamokas. Jau girdėjome apie atvejus, kai kyla dvejonių, ar jų siūlomas turinys moksliškai pagrįstas.
– Tai labai sunkus klausimas. Nesakyčiau, kad dabartinių tėvų karta labai konservatyvi. Bet kai kalbama apie jų vaikus, jie dažnai turi griežtą konservatyvų požiūrį, arba tėvų organizacijos, kurios garsiai kalba, dažniau yra konservatyvesnės nei tos, kurių balsų nelabai girdėti.
Tėvams labai dažnai turbūt atrodo, kad ištvirkins jų vaikus arba supažindins juos su tuo, ko vaikai nežinojo. Tėvai labai jautriai reaguoja į homoseksualumo klausimus, dažnai prie nepilnamečių apsaugos bandoma pritempti viešosios informacijos neigiamą poveikį sakant, kad tai yra propaganda. Tai yra tikrai labai jautru.
Manau, kad mokyklos administracijos, prieš įsileisdamos kokius nors kalbėtojus, turi labai aiškiai nusistatyti ribas, išsiaiškinti, koks bus turinys, paprašyti skaidrių, kurios bus rodomos mokiniams, pasižiūrėti, ar jos mokslinio pagrindimo. Pasigirsta signalų, kad mokyklose yra rodomi filmai. Manau, kad mokyklos administracija apsidraustų, jei prieš tai juos peržiūrėtų, aptartų, žinotų, kas bus. Mokykla atsako už turinį, kuris teikiamas mokykloje.
Man labai patinka Europos žmogaus teisių teismo požiūris – jis yra pasakęs, kad lytinis švietimas yra tokia pati pamoka kaip matematika, fizinis ugdymas ar chemija. Su šiuo požiūriu reikėtų ir žengti, bet, žinoma, į mokyklą negali bet ko įsileisti. Juolab mokiniai tiesmukai priima informaciją.
– Prieš pokalbį užsiminėte, kad į jus kreipiamasi ir dėl specialiųjų poreikių vaikų. Dar po metų visos mokyklos turės atverti duris visiems vaikams, tarp jų – ir tiems, kurie turi specialiųjų poreikių. Ar mes tam pasirengę?
– Nemaža dalis skundų yra, pavadinkime, dėl mokyklos gyvenimo. Tėvai skundžiasi, kai jų specialiųjų poreikių turintiems vaikams mokykla nesuteikia reikiamos pagalbos. Neretai mokykla, jei negali suteikti tokių paslaugų, siūlo vaikui išeiti. Kyla klausimas, ar mokykla gali nutraukti paslaugas?
Yra skundų ir dėl privačių mokyklų, tiesa, tokie skundai pavieniai.
Dažnai būna, jei vaikas netinkamai elgiasi mokykloje (neretai taip būna dėl emocijų, elgesio sutrikimo), kitų vaikų tėvai prašo, kad tas vaikas pereitų į kitą klasę. Jie sako: „Mes sutinkame, kad tam vaikui reikia mokyklos, bet tegul jis mokosi kitoje klasėje, ne su mūsų vaikais.“
Pas mus vaikui, kurio raida normali, reikia mokytojo. O sudėtingos raidos vaikui pakanka padėjėjo, kuriam privalomas tik vidurinis išsilavinimas?
E. Žiobienė
Kartais būna skundų, kad vaikui reikia pagalbos, bet mokytoja negeba jos suteikti. Mes matome tokią tendenciją: jei pedagogas nenori to vaiko klasėje, turbūt motyvuoja klasės tėvus – rašykite skundą, aš nieko negaliu, tik jūs galite skųstis.
Nedaug, bet gauname skundų dėl patyčių. Per pastaruosius porą metų turėjome porą atvejų, kai mokytojai kaltinti patyčiomis. Būna, kad mokytojai leidžia sau, tarkime, kvailinti vaikus, vartoja netinkamą terminiją, sako vaikui, kad jis nesugebės, kad jis niekada tinkamai nepasiruošia, nors pažymiai rodo, kad nėra visiškai taip. Esame turėję atvejį, kai mokykla aiškina tėvams, kad jų vaikui, baigusiam vieną etapą, tarkim, pradinę mokyklą, jų mokykla netinkama, jam reikia kitokios mokyklos. Kartais tėvai atsineša garso įrašus – kartais sutartus, kartais nesutartus. Mes dažnai matome nesusišnekėjimą.
Neretai tėvai tikisi, kad mokytojui bus skirta didelė nuobauda. O jis gauna pastabą, įspėjimą, toliau dirba mokykloje. Tėvams atrodo, kad nuobauda per maža. Kartais matome norą kerštauti.
– Kokią grandį įžvelgtumėte kaip silpniausią?
– Šiandien yra daug vaikų, kuriems nustatyti specialieji poreikiai, bet yra tėvų, kurie vengia esą dėl to, kad vaikui priklijuos etiketę, nuvesti juos į pedagoginę ir psichologinę tarnybą, kad gautų reikiamą pagalbą.
Bet yra ir dar vienas klausimas, kurį keliu diskutuodama su užsienio kolegomis. Pas mus vaikui, kurio raida normali, reikia mokytojo. O sudėtingos raidos vaikui pakanka padėjėjo, kuriam privalomas tik vidurinis išsilavinimas? Sakyčiau, kad turėtų būti priešingai – jam reikia pedagogų pedagogo. Mes, valstybė, tai suvokiame priešingai.
Su šita sistema mes pasieksime kitą momentą, kai vaikams su specialiaisiais poreikiais vis dažniau taikys nuotolinį mokymą, namų, šeimos mokymą.
E. Žiobienė
Vargu, ar iki 2024 m. tam pasiruošime.
Akivaizdu ir tai, kad mes dabar kalbame apie ugdymo, žinių kokybę, bet nekalbame apie vaikų tarpusavio santykius. O į psichologinę pagalbą reikės labai daug investuoti, nes visi vaikai – tiek įprastinės raidos, tiek sutrikusios, nemokės vieni su kitais elgtis, nežinos, kaip nepaskatinti netinkamo elgesio, kaip pagarbiai elgtis, kaip reaguoti į vaiką, kuris dėl savo sutrikimo yra linkęs smurtauti, kaip išvengti to smurto.
Ir dar vieno dalyko aš labai bijau. Su šita sistema mes pasieksime kitą momentą, kai vaikams su specialiaisiais poreikiais vis dažniau taikys nuotolinį mokymą, namų, šeimos mokymą.
Dar vienas momentas, kuris su tuo susijęs, – iš paskutiniųjų bus siekiama pakeisti higienos normą, kuo daugiau vaikų sukišti į vieną klasę. Juk vaikų skaičius mokyklose smarkiai didėja, naujų mokyklų beveik nestatoma. Ir ta didesnė klasė teks vienam mokytojui. Jau šiandien yra labai daug mokyklų, kur ta norma neišlaikoma. Pernai mes sutikome, kad norma būtų padidinta dėl ukrainiečių vaikų. Bet jei atidžiai pažiūrėtume, turbūt tos klasės padidintos ne ukrainiečiais.
Mokyklų entuziazmo tikrai nematome. Gal nebent pavienių, bet dauguma tikrai yra išsigandusios, jų laukia labai didelis iššūkis.
E. Žiobienė
O specialiųjų poreikių vaikų atveju klasės turėtų būti mažesnės. Ir tikrai neturėtų būti taip, kad specialiųjų poreikių vaikai mokytųsi atskiroje klasėje. Galbūt kai kurios pamokos galėtų būti rengiamos atskirai, bet ne visos, nes tai nėra integracija. Visa tai yra didelis organizacinis klausimas. Ir visa tai ne teisės aktų klausimas, o tai, kaip praktikoje tai bus įgyvendinama.
Man labai neramu. Mokyklų entuziazmo tikrai nematome. Gal nebent pavienių, bet dauguma tikrai yra išsigandusios, jų laukia labai didelis iššūkis. Juk tada, kai mokytojai ruošiasi būti mokytojais, nebūtinai juos moko šių dalykų. O ir mokytojų padėjėjų išsilavinimas ir žinios turėtų būti labai aukšto lygio. Turi būti užtikrinama pagalba mokytojui.
– Apibendrindama pasakykite, kaip gyvena mūsų vaikai?
– Mūsų vaikai, pusė milijono Lietuvos vaikų, gyvena labai skirtingus gyvenimus. Tai visiškai nepalyginami dalykai. Pati dažniausia problema yra tėvų skyrybos. Tik išimtiniais atvejais, kai tėvai geba pagarbiai aiškintis santykius, vaikams yra lengviau skyrybų metu, visi kiti patiria vienokius ar kitokius košmarus dėl tėvų santykių, dėl lojalumo santykių. Tai labai sudėtinga.
Kitas dalykas – globojamų vaikų problema, santykių su globėjais susidėliojimas.
O ir visos kitos sudėtingos situacijos. Gali būti labai geri santykiai šeimoje, bet patirti patyčias mokykloje. Ir tuomet eini su visu tuo sunkiu bagažu. Aš jau nekalbu, neduokdie, apie seksualinį ar fizinį smurtą.
Būna, kad vaikai gyvena, atrodytų, gerų santykių šeimoje, viskas gerai, ir staiga prasideda savižala. Tėvai nuoširdžiai nustemba: iš kur visa tai? Paaiškėja, kad buvo pražiūrėtos problemos. Jau nekalbant apie narkotikus – istorija istoriją veja.
O jei vaikas dar ir specialiųjų poreikių, turi didelių sveikatos problemų, visa tai gula šeimai ant pečių, ir tai labai sunki našta. Tik nuo jos stiprybės, nuo jos gebėjimo surasti sprendimus ir paslaugas, labai daug kuo priklauso vaiko gyvenimas. Labai dažnai sveikatos problemas, raidos sutrikimus galėtų kompensuoti pedagoginė, psichologinė, kineziterapinė pagalba, bet labai daug priklauso nuo to, kiek tėvai savęs į tai investuoja. Tai ir finansai, bet labiau savęs investavimas – kiek privežiosiu, kiek padarysiu.
Žodžiu, mes turime labai platų spektrą vaiko teisių klausimų ir vaikai gyvena labai skirtingai.
