„Mūsų mokykloje yra paauglių, kurie labai didžiuojasi, kad jie turi savo asmeninį psichologą. Mano paslaugomis jie naudojasi panašiai kaip ir kirpėjo. Jie ateina jau žinodami, ko iš manęs nori“, – sakė Palangos senosios gimnazijos psichologė Inga Šniuolytė.
Ketvirtus metus šioje mokykloje dirbanti I. Šniuolytė į Lietuvą parvyko po keliolikos metų studijų ir darbo Kanadoje ir Škotijoje.
Su mokiniais apie jų bėdas ji kalbasi ne tik kabinete, kartais išsirengia į pasivaikščiojimus po mišką, kur girdėti jūros ošimas.
Lietuvoje paauglių noras save žaloti yra gana didelis. Mes, mokyklų psichologai, dažniausiai esame pirmieji žmonės, kurie apie tai sužino, galime vaiką ir nusiųsti pas kitus specialistus, ir dirbti su juo toliau vietoje.
– Inga, paaiškinkite, kas yra tas mokyklos psichologas?
– Mokyklos psichologas dažniausiai yra pirmasis psichologas, kurį sutinka vaikai, paaugliai. Tai didelė atsakomybė, mat turime jiems reprezentuoti savo profesiją ir drauge pastebėti tuos vaikus, kuriems reikia skubios pagalbos.
Labai džiaugiuosi, kad Palangoje turime nuostabią Švietimo pagalbos tarnybą, turime su kuo bendradarbiauti ir Klaipėdoje. Tad mes turime kur nusiųsti vaikus, kuriems yra blogai, ir taip išvengti didelių savižalos momentų.
Taip pat skaitykite
Lietuvoje paauglių noras save žaloti yra gana didelis. Mes, mokyklų psichologai, dažniausiai esame pirmieji žmonės, kurie apie tai sužino, galime vaiką ir nusiųsti pas kitus specialistus, ir dirbti su juo toliau vietoje.
Mes padedame ir mokytojams susikalbėti su mokiniais, suprasti, kas vyksta ir kodėl tai vyksta, padedame išgirsti apie tikrąją mokinių savijautą. Labai svarbu, kad psichologas bendradarbiautų su administracija. Galima sakyti, kad mokyklos psichologas yra tarpininkas.
– Mokiniams drąsu ateiti pas psichologą?
– Mūsų mokykloje yra paauglių, kurie labai didžiuojasi, kad jie turi savo asmeninį psichologą. Mano paslaugomis jie naudojasi panašiai kaip ir kirpėjo. Jie ateina jau žinodami, ko iš manęs nori. Jie tiesiog džiaugiasi, kad su jais dirbu.
Bet yra tokių, kurie labai slepia, kad, ginkdie, niekas nepamanytų, kad yra kažkokie ne tokie.
Reikia su kuo nors kalbėtis – jei atrodo, kad nėra nė vieno tam tinkamo žmogaus, kalbėkitės su katinu, medžiu. Galbūt su Dievu.
Man pasisekė, kad dirbu demokratiškoje mokykloje, pas mus visi priimami su pagarba. Man labai padeda šis bendras kontekstas, kad nemėginama vaiko priskirti kokiai nors kategorijai.
Žodžiu, galiu pasakyti, kad man nuskilo išsirinkti gerą mokyklą.
– Ir jūs minėjote, ir kitų mokyklų vadovai sakė, kad vaikų savižala – labai rimta ir didelio masto problema. Jūsų kolegos kalbėjo ir apie vaikų suicidines mintis. Padėtis tokia rimta?
– Jei paauglys save žaloja, aplinkiniams reikia perprasti, kas paskatino tokį elgesį. Dažniausiai toks elgesys reiškia, kad žmonės bando nusiraminti, patirti stipresnį pojūtį nei tas emocinis skausmas, kurį jie išgyvena. Taip jie bando suvaldyti situaciją, savo gyvenimą. Reikia priimti, kad taip vyksta, ir nebijoti pasikalbėti, kad galima rasti kitų būdų pasiekti tą patį rezultatą, t. y. nusiraminti.
Taip, vaikai išsako ir suicidinių minčių. Statistiškai Lietuvoje dėl savižalos miršta bent 15 paauglių per metus. Tokia yra skaudi mūsų realybė. Jei paauglys mąsto apie išėjimą iš šio pasaulio, pasikalbame apie tai, kad yra skirtumas tarp nenoro gyventi ir noro mirti. Nenoras gyventi yra gana natūralus dalykas, visi mes susiduriame su sunkumais, kartais nenorėdami jų priimti, pagalvojame, kad nenorime gyventi.
Paaugliai dažnai pirmą kartą pamato realybę ir tai būna labai skaudu. Pasaulis yra toks, koks yra, pilnas skausmo, pilnas nesaugumo, bet bandymas išeiti iš šio pasaulio nelabai kam padės. Noras išeiti iš šio pasaulio yra labai asmeniškas dalykas, tad reikia pasikalbėti su tuo, kas yra dvasinis draugas, aptarti su juo, kas nutiktų taip pasielgus, kiek skausmo tai suteiktų aplinkiniams ir tai, kad nėra lengvo būdo išeiti.
Jei nepasitikite mokyklos psichologu (gal ir neprivalote pasitikėti, mes irgi esame tik žmonės, ne visiems patinkame), o ir mokykla galbūt labiau primena darbo, mokymosi vietą, tad būtina pasikalbėti su tuo, kuo pasitikite. Galbūt tai vyresnis brolis, teta, mama, galbūt gydytojas, galbūt kunigas, auklėtojas, menų mokytojams neretai pavyksta atlikti prevenciją. Svarbiausia pasidalinti. Pasidalijimas dažnai nugesina gaisrą.
Tarkime, pirmomis dienomis, kai prisnigo, su vaikais per konsultacijas ėjome pasivaikščioti po mišką. Nežinau, kokių dar yra darbų, kur gali džiaugtis mišku. Palangoje mes turime didžiulių resursų.
Reikia su kuo nors kalbėtis – jei atrodo, kad nėra nė vieno tam tinkamo žmogaus, kalbėkitės su katinu, medžiu. Galbūt su Dievu. Jei sugebate kalbėtis su Dievu, tai yra bent penki žingsniai problemos išsprendimo link.
– Ir mokiniai, ir mokytojai išgyveno ilgą nuotolinį mokymąsi. Kaip tai paveikė juos?
– Justi pokarantininis sindromas. Vaikai pusantrų metų mokėsi namie. Maža dalis išties nuoširdžiai mokėsi. Yra didoka dalis vaikų – gal 20, gal 30 proc., kurie mažai išmoko tuo periodu. Saviizoliacija juo žeidė, ypač paauglius, nes jiems bendravimas su bendraamžiais yra labai svarbus. Po karantino jie grįžo paveikti – nemažai daliai kyla nerimas, savižalos, savižudybės rizika, panikos atakų. Pastebiu to dvigubai daugiau.
Pakito vaikų elgesys – prisibijo bendrauti. Tiesiog atbuko socialiniai įgūdžiai, kyla nejaukumas bendraujant su kitais.
Nuotolinis mokymas buvo stresas ir mokytojams. Per pirmąjį karantiną jie turėjo savaitę išmokti dirbti nuotoliniu būdu. Per savaitę visiškai pakeisti darbo metodiką yra sunku. Mūsų mokytojų vidutinis amžius yra beveik 57 metai. Išmokti „Teams“, „Zoom“, dirbti iš namų buvo didelis iššūkis. Natūralu, kad jie pervargo.
Gydytojams yra labai sunkus šis metas, bet ir mokytojams jis labai sunkus.
– Psichologas yra privalomas mokyklai, kurioje yra per 400 mokinių. Kaip jūs įvertintumėte, kiek svarbu, kad psichologas dirbtų pačioje mokykloje?
– Mūsų mokytojai turi gerą akį, dažniausiai tai tie mokytojai, kurie dirba ne vieną dešimtmetį ir daro tai nuoširdžiai. Jie pastebi, kad vaiko elgesys pakito, pasako, kad gal jam kas negero nutiko. Ir devyniais atvejais iš dešimties jam išties kas nors nutiko. Ir kur nusiųsi tokį vaiką, jei ne pas mokyklos psichologą?
Tuomet galiu tapti jungtimi – kalbėtis su vaiku, padėti tėvams suprasti, kas vyksta, galbūt tėvams padėti surasti kitą specialistą, pateikti mokytojams rekomendacijų. Juk su tuo vaiku mokykloje galiu dirbti ketverius metus. Ir kartais po tiek laiko būna sunku – ir man, ir mokytojams – juos paleisti į universitetą ar kur kitur.
– Mokyklų vadovai net didmiesčiuose sako, kad rasti švietimo pagalbos specialistą – iššūkis. Jūs dirbate Palangoje prieš tai ne vienus metus praleidusi užsienyje.
– Grįžti į Lietuvą buvo asmeninis sprendimas. 17 metų gyvenau įvairiuose pasaulio kampeliuose. Jei žiūrėtume į psichologų atlyginimus, Lietuvoje jie vis kyla, jau galima juos lyginti su kai kurių Vakarų šalių kai kuriomis pozicijomis.
Iš Didžiosios Britanijos dabar daug profesionalų grįžta dėl susidariusio socialinio klimato ir sumažėjusio finansavimo valstybinėms institucijoms, teikiančioms psichologinę pagalbą jaunimui.
Mane labiausiai įkvėpė, kai pamačiau, kad buvo pakeistas Vaikų teisių įstatymas. Tada Lietuvoje prireikė kelių šimtų psichologų. Tuomet pasvarsčiau, kad gyvensiu savo mieste, gausiu panašų uždarbį. Lietuvoje – mano šeima. Pirmiausia apie Klaipėdą ir Palangą svarsčiau. Galvojau, kad jeigu nepasiseks čia, tuomet Vilnius.
Nenorėjau dirbti mokykloje, bet taip susiklostė. Tiesiog nuėjau pasikalbėti su direktoriumi, susikalbėjome, kad jiems manęs reikia ir aš galiu padėti.
Dabar jau žinau, ką gavau. Pro langą matau Palangos mišką, kartais girdžiu, kaip ošia jūra. Ir tai, kad turiu laisvę rinktis, kaip dirbti su vaikais, skatina mane eiti pirmyn.
Tarkime, pirmomis dienomis, kai prisnigo, su vaikais per konsultacijas ėjome pasivaikščioti po mišką. Nežinau, kokių dar yra darbų, kur gali džiaugtis mišku. Palangoje mes turime didžiulių resursų.
