„Nemanau, kad šoku aukščiau bambos“, – paklaustas, ar siekis tapti Vilniaus meru nėra kiek per ambicingas tikslas, interviu LRT.lt sako buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus. Prieštaringai visuomenėje vertinamo Lietuvos šeimų sąjūdžio užnugarį turintis politikas pokalbyje atskleidė, ar Vilniuje leistų rengti tiek „šeimų maršo“, tiek LGBT bendruomenės renginius, nuošalyje neliko ir garsiai nuaidėjusios asmeninės V. Tutkaus nuodėmės, kurių šleifą generolas jaučia iki šiol.
– Esate karys profesionalas, pasiekęs aukščiausią Lietuvos karinę kėdę ir vadovavęs visai šalies kariuomenei, tačiau politikoje dar gana kukliai pastebėtas. Paklausiu paprastai, ar generolas gali būti puikiu politiku? Kaip generolas Valdas Tutkus pristatytų save rinkėjui? Kokios jūsų politinės pažiūros?
– Pradėkime nuo to, kad į Vilniaus mero postą aš visai nežiūriu kaip į politinį. Meras – tai žmogus, kuris turi atstovauti Vilniaus žmonėms, suprasti jų pageidavimus ir vykdyti darbus taip, kad tas būtų patogu ir gera Vilniaus žmogui. Pas mus visi ir visur nori būti politikais, aš ne. O jei kalbame apie generolą, tai pasaulis žino labai daug generolų, kurie kūrė ne tik miestus, bet ir valstybes. Štai kad ir paskutinis Čekijos pavyzdys (Petras Pavelas, naujasis Čekijos prezidentas, buvęs NATO generolas – LRT.lt). Visa tai rodo, kad, ko gero, ateina laikas, kada tokios aplinkos žmonės turi užsiimti ne visai sau būdinga veikla. <...> Mane, kaip karininką, nuo 17-os metų mokė planuoti, organizuoti, vadovauti arba įvykdyti planus ir, svarbiausia, mokė atsakyti už savo žodžius. <...> Man tai yra svarbu. Į Vilniaus merus nutariau kandidatuoti ne todėl, kad man trūktų garbės ar dėmesio, šito turiu per akis. <...> Bet kada matau, kas darosi šiame mieste, nutariau, kad turiu dar jėgų, noro ir galimybių pasistengti padirbti žmonėms, ko, beje, ir pasigendu, būtent to žodžio „žmonėms“.
– Turbūt jums puikiai pažįstamas posakis „Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu“. Siekiate gana ambicingo tikslo – varžotės dėl Vilniaus miesto mero kėdės, bet galbūt pradžioje derėjo kojas apšilti ir pasitikrinti jėgas rinkimuose į savivaldą? Paklausiu liaudiškai, ar nebandote iššokti aukščiau bambos?
– Tikrai nemanau. Ką reiškia aukščiau bambos? Aš buvau Lietuvos kariuomenės vadu, nors pradėjau nuo eilinio kario, perėjau viską. Vadovavimo, planavimo ir atsakomybės grandį suprantu, drįsčiau pasakyti, šiek tiek geriau už daugelį kitų kandidatų. Siekiant suvaldyti procesus mieste, visus skyrius, savivaldybės įmones, tą sriubą reikia kaip nors suvaldyti. <...> O gal priešingai – šiame etape per žemai šoku? Aš tikiu ir savo asmeniniais sugebėjimais, ir savo pozityviomis patirtimis, ir, svarbiausia – aš tikiu savo komanda. Kaip jau esu minėjęs, apsaugok Dieve Vilnių nuo viską išmanančio mero, žmogaus, kuris išmano finansus, ekonomiką, šilumos ūkį. Mane nuo 17-os metų mokė organizuoti procesus ir žinoti, ko konkrečiai reikia pareikalauti iš tų žmonių, kurie vykdo, o būtent tą vykdymą ir reikia atiduoti labai aukštos klasės profesionalams. <...> Žinoma, manęs visi mylėti tikrai neturi.
– „Esu už tikrą, lietuvišką šeimą, todėl LGBT ideologijos, vienaragiai nebebus prioritetas. Vilniuje išnyks vaivorykštinės perėjos. Lygiai taip pat nebebus LGBT auklėjimo ugdymo procese be tėvų sutikimo“, – tokią jūsų citatą randu agitaciniame vaizdo klipe. Ką turite galvoje, kalbėdamas apie ugdymo procesus ir LGBT ideologiją?
– Aš tikrai žinau, kad anglų kalbos stovyklose vaikams lyg netyčia buvo pateikta informacija apie du princus, kad atsiranda tokių knygų mokyklose, turime pavyzdį, kaip vėliau vyksta teismai, kad ta pasaka nepakankamai platinama. Prisiminkime Konstituciją – ten aiškiai pasakyta, kad atsakomybė ir pareiga tėvų, taip pat ir pagal Dievą, jie atsakingi, kad išaugintų Lietuvos piliečius.
O jei kas nors neša kažkokią ideologiją, kad ir tą pačią LGBT, apie du princus, dvi princeses ar 72 lytis ir t. t. į mokyklą, aš nenoriu, kad ši ideologija būtų dėstoma vaikams, taip pat nenoriu, kad vaikai būtų įsivaikinti tokių šeimų, todėl užduodu klausimą, o kas klausė vaiko.
– Bet ar tikrai tai vyksta švietimo procesuose? Jūs pastebite tokių tendencijų?
– Manote, tai gimė 7-mečių vaikų smegenyse? Jei yra kokių nors ideologijų noras nešti tai į mokyklas, gal mes turėtume atsiklausti tėvų. Čia tėvų vaidmuo yra svarbus, manau, kertinis.
Be to, pagal Konstituciją, savivalda remiasi įstatymais, tad jei Lietuva priims įstatymą, kad mes esame LGBT šalis, na, tada aš jau tikrai nekandidatuosiu į merus. Tiesa, noriu pažymėti, kad prieš žmones, kurie priklauso LGBT bendruomenei, neturiu nieko prieš, net ir pažįstų jų, man nėra problema su jais išgerti arbatos ar pakalbėti. Žmonių yra visokių ir jų visada visokių bus, todėl jų teisių judinti nereikia, bet nereikia daryti to, kas prieštarauja Konstitucijai. Atleiskite, bet vaikus palikime ramybėje ir kol pas mus nėra kitokių įstatymų, jei aš būsiu meru, tai tokių auklėjimų tikrai nebus.
– Pasitikslinsiu dėl minties apie vaivorykštines perėjas? Ar tokia gatvės detalė, jūsų manymu, labiau erzina vilniečius, o gal priešingai – parodo platesnį požiūrį, kad Vilnius yra atviras miestas visoms bendruomenėms?
– Niekam ne paslaptis, kad neseniai perlaikiau vairuotojo teises (šypsosi). Kas parašyta KET apie perėjas? Tai klausimas, o jei vaivorykštinėje perėjoje kas nors nutrenks vaiką, kaip aš sakau, „ant to kažko“, kaip į tai turės žiūrėti teisėjas? Ar kaip į perėją? Bet juk parašyta KET, kaip ta perėja turi atrodyti.
– Bet čia juk labiau simbolinis dalykas, kuris parodo, koks Vilnius yra, koks miestas matomas.
– Aš matau miestą labai gražų, matau jį paskendusį gėlėse, bet nemanau, kad kokios nors bendruomenės turi imti ką nors, kad ir vaivorykštę, ir naudoti gatvėse. Dėl perėjų mano bus principinė pozicija. Gal ir būtų gražu, bet klausimas tuomet, ar tas daiktas (vaivorykštinė perėja – LRT.lt) turėtų vadintis perėja. Ar bus gera vairuoti, ar tai netrikdys? Tas, kas susieta su įstatymine baze, turi būti įstatyminė bazė, o miestas turi būti gražus.
– Vilnius – gana liberalus ir vis daugiau jaunimo pritraukiantis miestas, čia telpa įvairaus pobūdžio renginiai – nuo vadinamojo „Šeimų maršo“ iki LGBT bendruomenės eitynių. Paklausiu paprastai, jei taptumėte meru, kuris renginys leidimą renginiui gautų greičiau – Šeimų sąjūdžio mitingas ar „LGBT Baltic Pride“ eitynės?
– Leidimus gautų abu renginiai. Suprantu, kad daug kam atrodo, kad jei jau generolas, tai viskas „kvadratas arba stačiakampis“ (šypsosi). Kartoju, prieš LGBT bendruomenę, jos žmones, aš nieko neturiu, jų yra ir, nepriklausomai nuo Tutkų ar kitų, jų vis tiek bus, jie mūsų bendruomenės nariai ir piliečiai ir jie turi teisę ką nors demonstruoti.
Lygiai taip pat ir tradicinės šeimos žmonių yra ir bus. Svarbiausia – reikia ieškoti būdo ne skaldyti, o susitelkti. Jei LGBT žmonės ko nors reikalautų, bet neliestų šeimų, tai galbūt nebūtų ir problemų.
Mūsų įstatymai leidžia organizuoti renginius, todėl galbūt nuvilsiu tuos, kurie mane mato kaip riterį su šarvais, kuris čia tuoj visus LGBT muš, tai tikrai taip nebus. Tiek viena, tiek kita bendruomenė turi teisę demonstruoti ir ko nors reikalauti.
Tiesa, kitas klausimas – kur. Aš galvoju, kad Nepriklausomybės ar Katedros aikštės, atsiprašau, bet ne vieta nei „Šeimų maršui“, nei LGBT eitynėms.
– O kur būtų ta vieta?
– Tam yra parkų ir kitų vietų. Prie Seimo galėtų ir turėtų vykti politiniai mitingai, bet remiantys LGBT, palaikantys šeimas turėtų eiti į gamtą, pavyzdžiui, į Vingio parką.
Bet tai ne V. Tutkui spręsti, tą turėtų nuspręsti vilniečiai, svarbi jų nuomonė. Esminis klausimas, kurio būtų galima klausti miesto gyventojų, kaip jie žiūri į tokių renginių organizavimą Vilniaus centre, ar tokie renginiai turėtų vykti miesto centre, ar parkuose ir panašiose vietose.
Žinoma, jei vilniečiai nutartų, kad jiems tinka, kad tokie renginiai vyksta Katedros aikštėje, gerai, taryba ir toliau išduos tokius leidimus, bet jei žmonių sprendimas būtų priešingas – tuomet taryba ieškotų sprendimų dėl kitų vietų.
– Savo internetinėje svetainėje deklaruojate, kad jus palaiko ir gana prieštaringai visuomenėje vertinamas Lietuvos šeimų sąjūdis. Esate ne kartą dalyvavęs jų renginiuose, lipęs ant scenos, sakęs kalbas. Prijaučiate jų idėjoms, išsakomoms mintims, veiklai?
– Tikrai taip. Taip, mane palaiko Lietuvos šeimų sąjūdis Vilniuje, bet patikslinu, nesu organizacijos narys. Kaip žmogui, kurio paskirtis yra ginti tėvynę, man yra labai svarbus pats suvokimas, mano galva, jaunimo mes jau prarandame. Pagrindas yra šeima: tėvai, mama, tėtis, brolis, sesuo. Aš, kaip pilietis, esu už to pagrindo stiprinimą ir nepraskiedimą kitomis ideologijomis ir jei žmonės, kurie išpažįsta šias vertybes, yra su manimi, aš tuo didžiuojuosi.
Kaip ir minėjau, nesu prieš ką nors, aš esu už, o čia aš esu už stiprią šeimą. Jei dar atviriau, šeima man – šventa. <…> Lietuvišką šeimą reikia ginti. Atėjo laikas, kada ją reikia ginti.
Madų aš neseksiu, kaip juokauju, dėl mados galiu su stringais ant scenos užšokti, bet tai vargu ar pritrauks į mano pusę tų, kurie propaguoja kitą klausimą (juokiasi).
– Ar jums, kaip buvusiam kariuomenės vadui, nekilo nemalonių minčių, kai su Šeimų sąjūdžiu siejamų asmenų organizuoti mitingai Vilniuje virsta riaušėmis, mitingo dalyviai puola pareigūnus, o šalia Seimo kabinamos kartuvių imitacijos? Mano supratimu, esate generolas, buvęs visos šalies kariuomenės vadas, kuriam valstybės tvarkos, ramybės ir saugumo užtikrinimas turėtų būti prioritetas?
– Galbūt nesiekime visko su Lietuvos šeimų sąjūdžiu. Įvaizdis, tai, ką apie mane kas pagalvos, man visada buvo paskutinėje vietoje. Štai, skaičiau, Artūras Orlauskas – klounas. O Volodymyras Zelenskis – jau didvyris, taip? O Ronaldas Reaganas kas buvo? Visi jie aktoriai, tik A. Orlauskas yra šiek tiek mūsų opozicijoje, tai jis jau blogas. Kalbėkime apie Raimondą Grinevičių (vieną iš Lietuvos šeimų sąjūdžio lyderių – LRT.lt), ką prieš jį turite? Pažiūrėkime į Lietuvos šeimų sąjūdžio lyderius ir įvardykime, kas ką konkrečiai turi prieš jį? <…> Grįžkime prie LGBT judėjimo, o jei mes pajudintume ir pažiūrėtume kai kuriuos jų pasakymus, jų lyderių pasisakymus, matyt, irgi rastume prie ko prisikabinti, bet buvo ramu ir niekas prie jų nekibo.
– Sutikime, mitingas, kaip politinis procesas bendrąja prasme, nėra blogas, tačiau tai, kas ten vyko vėliau, kai puolami pareigūnai, kyla riaušės, į policiją mėtomi akmenys, fiziškai užsipuolami net Seimo nariai.
– Ten yra keletas versijų. Galbūt žinot, kad visus tuos puolėjus vėliau paleido, o visi neramumai prasidėjo jau po mitingo. Dėl šių įvykių yra daug neatsakytų klausimų. Žinoma, aš bet kokiu atveju esu prieš riaušes ir kartuvių vaizdavimą, bet kada nušvilptos mūsų valstybės vadovės (Sausio 13-osios minėjime – LRT.lt) save susitapatino su kovotojais už laisvę, atleiskite, bet man tas šlykštu. Žmonės pagerbė žuvusiuosius, tačiau pradėjo kalbėti I. Šimonytė, minia pradėjo švilpti. Žmonės nušvilpė ne renginį, atleiskite, nušvilpta buvo valdžia. Nors švilpimo ir buvo nemalonu klausytis, bet tai, ką aš pamačiau, tai nušvilptos buvo vadovės, o ne renginys ir jokių būdu ne žuvusieji.
– Generole, savo biografijoje turite ir faktų, kurie nepuošia jūsų CV. Du kartus prie vairo buvote sulaikytas neblaivus, net sulaukėte oficialaus teistumo. Dažnas internete po kokia nors publikacija apie jus nepamiršta paminėti būtent šio nemalonaus fakto. Kaip manote, ar tai nebus papildomas pagaliukas jums į ratus per rinkimus?
– Taip, toks faktas buvo, prieš penkerius metus buvau atsidūręs išgėręs prie vairo. Bet kaip ten buvo pasakyta Biblijoje – kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį.
Didžiuotis tuo, kad išgėręs sėdau prie vairo, nėra kuo, bet taip atsitiko. Galima, aišku, teisintis, bet pirmuoju atveju realiai buvo priežastis tą padaryti, o antrą kartą, na, tikrai nėra kuo didžiuotis, kodėl aš taip padariau.
Galima galva daužyti sieną, bet tai buvo prieš penkerius metus. Tam tikras išvadas aš padariau ir tuos metus aš apskritai jokio alkoholio nevartoju, net alaus. Buvo permąstyta, apgalvota ir džiaugiuosi, kad ta diena buvo paskutinė, kada buvo išgerta 100 gramų. Žinoma, suprantu ir tai, kad tas šleifas paskui mane bus dar ilgą laiką.
– Grįžkime prie Vilniaus. Vienas didžiausių galvos skausmų – eismas mieste. Kokias problemas matote čia, o gal jų nėra? Jei V. Tutkus taptų meru, ką jis darytų su garsiąja gatvių siaurinimo idėja?
– Bent jau pristabdytų. Susiaurintų gatvių platinti jau niekas nepradės. <...> Klausimas, kaip mes tą adaptuosime prie eismo. Manau, kad tai yra vienas esminių klausimų, dėl kurio būtina atsiklausti vilniečių nuomonės. Bet ne tik siauros gatvės bėda, jos turi mažai įtakos, labiau matau kitas problemas – nutolę rajonai. Vilniaus rajonas turi būti sutvarkytas taip, kad žmogus Lazdynuose, Riešėje ar Grigiškėse gyventų tokiomis sąlygomis, kad jam didelio poreikio važiuoti į Vilnių nebūtų.
Antras dalykas – vaikų darželiai ir mokyklos turi būti organizuoti ir statomi taip, kad vaikai gautų vietas prie savo namų, nes vaikų vežiojimas į mokyklas ir darželius sudaro apie 80 proc. eismo. Trečias dalykas – Vilniuje viešasis transportas bus nemokamas, žinau, kaip tą padaryti.
Jei tapčiau meru, per pirmus du mėnesius viešasis transportas taptų nemokamas senjorams ir moksleiviams.
Be to, mes užmirštame Neries upę. Ji kerta Vilnių per vidurį miesto. Jei Nerį įdarbintume kaip vandens arteriją su plokščiadugniais laiveliais, patikėkite, tai taip pat nuimtų dalį eismo srauto. Tokią idėją būtų galima įgyvendinti nuo Gariūnų iki Nemenčinės.
– O viešojo transporto sistema Vilniuje esate patenkintas?
– Ne. Kaip tik palietėme vieną klausimą (kad V. Tutkus vairavo automobilį neblaivus ir neteko teisės vairuoti – LRT.lt), tai dvejus metus važinėjau būtent viešuoju transportu. Man iš Riešės reikia nuvažiuoti iki Karoliniškių, tad tekdavo tris kartus persėsti, tai nepatogu, o norisi patogumo. Viešasis transportas turi būti sutvarkytas taip, kad žmonės su minimaliu persėdimų skaičiumi pasiektų norimą tikslą.
– Buvęs Vilniaus meras A. Zuokas LRT TELEVIZIJOS diskusijoje, kalbėdamas apie eismą, išreiškė originalią mintį: susisiekimą nuo Šeškinės kalno iki Konstitucijos prospekto sujunkime oro gondola. Esate Regionų partijos Šeškinės skyriaus vadovas, gal tikrai jūsų rajono bendruomenei tokia idėja būtų puikus variantas, ar tai skamba labiau kaip utopija?
– Jei ieškai pigaus populizmo, galima ateiti ir sakyti, va šią duobę aš sutvarkysiu. <...> A. Zuokas iš principo yra gabus vadovas, tiesa, turi jis kitų klausimų, į kuriuos visuomenei reikėtų atsakyti, bet kaip vadovas ir organizatorius jis yra geras.
Vis dėlto negalima taip, paleisime oro gondolą, tačiau ką ji išspręs? Eismo problemų nebeliks? Aš kalbu apie visumą, gal tokios vizijos atmesti nereikėtų, bet tai turi būti ilgalaikis sprendimas.
A. Zuokas dvi kadencijas buvo meru, tramvajaus taip ir nepaleidome, tačiau sutikime, gražiai skambėjo. Čia matau tą pačią mintį, o transporto problemų sprendimus turi įvertinti tik labai rimti ekspertai.
– „Turime pasiekti, kad Vilniuje taptų pigiausias šildymas ir šiukšlių išvežimas“, – tai jūsų mintis, tačiau pripažinkime, ji gali skambėti kaip gana populistinė agitacinė žinutė. Žinote, kaip tą padaryti realybėje?
– Pradėkime nuo to, kad iš tokių resursų kaip šildymas ar elektra neturi būti daromas pelnas. Tuo rūpintis turi pelno nesiekiančios organizacijos ir jos negali būti privačios. Jei Vilnius sukuria energiją sau, tai būtų miestiečių kolektyvinė nuosavybė. <...> Tai, kas tiekia būtinas paslaugas, turi būti žmonių, tai yra pelno nesiekiančios Vilniaus savivaldybės įmonės. Trumpai sakant, šilumos pardavėjas gyventojams – savivaldybės įmonė. Kokiu būdu Vilnius turėtų šildytis, tą jau turėtų pasakyti ekspertai, būdų gali būti įvairių. Tiesa, manau, kad energetikos sektorius galėtų būti sujungtas su Vilniaus rajonu ir tai galėtų būti bendras procesas.
– Daug diskusijų pastaruoju metu kilo dėl paminklo Antanui Smetonai. Kandidatų į merus pozicijos skirtingos. Rastumėte Vilniuje vietos pirmajam šalies prezidentui?
– Pirma paklauskime, ko mes norime iš kultūros sektoriaus? Manau, kad Vilnius visų pirma turi susigrąžinti sau sostinės statusą, turiu galvoje, istorinės prigimties, miestas turi būti vienijantis, o ne skaldantis, todėl turime ieškoti galimybės susitarti. Bloga taika yra daug kartų geriau už gerą karą.
Vilniaus senamiestis turi tapti kaip Prahoje pasivaikščiojimo ir poilsio vieta, bet gal vis dėlto ne naktinių barų vieta.
Grįžkime prie Žaliojo tilto, mano galva, ant jo galėtų stovėti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ar ypač nusipelniusių mūsų valstybei žmonių paminklai, kad ir tas pats A. Smetona.
Kad ir kaip bebūtų vertinamas A. Smetona, yra vienas faktas, kurį mes mažai pasakojame. <...> Jei žiūrėtume juridiškai, mes esame vienintelė Baltijos valstybė, už kurios stojimą į Sovietų Sąjungą pasirašė neaišku kas – rašytojai ir panašiai. A. Smetona pabėgo ir jo parašo ten nebuvo, o mūsų kaimynų valstybių vadovai patys pasirašė. Vien tai, kad toje sutartyje nėra A. Smetonos parašo ant akto, kad mes atėjome į Sovietų Sąjungą, yra toks mūsų koziris, kokio joks V. Putinas negalėtų ir dabar nuginčyti.
Be to, neužmirškime to Lietuvos laikmečio, kai valdė A. Smetona, klestėjimo. <...> Aš A. Smetoną vertinu pakankamai teigiamai ir manau, kad jo paminklui Vilniuje vietą tikrai galima rasti.
Viena, už ką aš tikrai pasisakau, tai už Vytį Lukiškių aikštėje. Ten jis turi stovėti, istorinis, ne stilizuotas, ir reikia baigti tas visas nesąmones.
– Vienas iš jūsų konkurentų rinkimuose Stasys Jakeliūnas interviu LRT.lt portalui teigė, kad „karas Ukrainoje yra neteisėtas, bet iš dalies išprovokuotas. Rusija buvo išprovokuota.“ Kaip vertinate tokius jo teiginius, esate žmogus, kuris karo subtilybes gali įvertinti profesionalia akimi?
– Kuo skiriasi generolai nuo politikų? Generolai vertina realią situaciją, tokia mūsų priedermė, o politikai ant tos priedermės jau prilipdo, kaip yra. <...> Ukrainos puolimo operacija Rusijoje neabejotinai buvo paruošta, rusai tikrai turėjo savo strateginių planų labai ambicingų, tačiau vykstant karui, mano manymu, tai labai stipriai pasikeitė. Tikrai būtų užpuolę vienaip ar kitaip ir jie tą padarė. Rusijos veiksmai, mano asmeniniu požiūriu, yra absoliučiai nepateisinami. Aš ne kartą savo analizėse lyginau V. Putino Rusiją ir Trečiąjį reichą su Hitlerio veiksmais – viskas taip vienodai, tarsi du broliai būtų planavę. Aš Rusijos veiksmus vertinu kaip okupanto, kuris įžengė į nepriklausomą valstybę.
Tų požymių, kad rusai puls, buvo pilna: telkiama kariuomenė, smogiamosios jėgos ir vienaip ar kitaip jie buvo užpuolimą suplanavę. Tie planai buvo ir manau, kad jie buvo jau labai seniai.
Provokacija čia niekuo dėta, viskas buvo paruošta Rusijos strategijose ir suplanuota. Bandyti teisinti Rusiją galimybių nėra jokių.
– Jei V. Tutkus kovo 5-ąją būtų tik rinkėjas, o ne kandidatas, kuris iš dabartinių politikų būtų jūsų favoritas? Žinoma, galite neišduoti.
– Turiu, bet neatsakysiu, ne todėl, kad nenorėčiau. Nelabai būtų logiška man įvardyti vieną ar kitą personaliją, nors turiu bent kelis kandidatus, kuriems simpatizuoju.
Bet žinote, aš ir pats keliu sau tikslą patekti bent jau į antrą turą, tikiuosi, kad vilniečiai man padės tą įgyvendinti.
<...> Turiu komandą, esame pasitarę, jei bus lemta, antrajame ture ir išreikšime palaikymą vienam ar kitam kandidatui. Aš savo favoritą turiu, atvirai kalbant, turiu net du, bet, žinoma, visi turi trūkumų.
