Sugrįžti į Vilniaus miesto mero postą siekiantis Artūras Zuokas tikina – sostinėje turi atsirasti tramvajus, o nacionalinio stadiono vietų skaičių būtina didinti bent iki 18 tūkst. Jis taip pat sakė nemanantis, kad ėjimas į rinkimus su partija „Laisvė ir teisingumas“ gali tapti pagaliu ratuose.
– Jūs buvote vienas pirmųjų paskelbusių, kad kandidatuosite į merus. Kada priėmėte šitą sprendimą?
– Svarsčiau gal nuo metų pradžios. Partija atliko sociologinį tyrimą, jis parodė daug problemų, iškilusių Vilniaus mieste, kurių anksčiau kaip ir nebūdavo. Man pasidarė įdomu. Žinote, esmė gi nėra būti meru. Esu juo buvęs tris kadencijas ir dar kartą juo tapęs į CV neįsirašysiu kažko naujo. Bet ar yra iššūkių, kurie yra įdomūs?
Pasirodė, kad yra įdomių problemų, iššūkių. Pasirodė ir didelis dabartinio miesto vadovo reitingų kritimas, dalis rinkėjų, kurie už jį anksčiau balsavo, nuo jo nusisuko, <...> ir dalis jų mane norėtų matyti miesto vadovu. Sakyčiau, toks vilniečių požiūris pasirodė įpareigojantis. Tada pradėjau svarstyti, o sprendimą priėmiau gal liepos mėnesį.
– Tai, kad dabartinis meras pranešė nesieksiąs dar vienos kadencijos, turėjo įtakos Jūsų sprendimui?
– Nė kiek neturėjo. Jo apsisprendimas buvo žinomas mums anksčiau, nes vis tiek bendraujame, tos liberalios partijos, buvę mūsų nariai dabar yra Laisvės partijoje ar Liberalų sąjūdyje ir atvirkščiai – jų nariai atėjo pas mus. Tai informacija apsikeičiama, sprendimas nebuvo netikėtas.
O mūsų apklausa yra svarbiausias atsakymas, kodėl. Jei prarandi beveik pusę rinkėjų, kurie už tave balsavo antrame ture, tai susigrąžinti juos per artimiausius rinkimus yra neįmanoma. Tam reikia pabūti ant atsarginių suolelio bent porą kadencijų.
– Jūs praėjusiuose rinkimuose dalyvavote ne su partija, tačiau šiuose rinkimuose einate deleguojamas partijos „Laisvė ir teisingumas“. Dabar Jūsų partija reitinguose nėra aukštai, viešojoje erdvėje jai kliūva ir kritikos, ir net pašaipų. Partiškumas, Jūsų nuomone, rinkimuose taps labiau pliusu ar minusu?
– Daug ką lemia įstatymai. Šiais metais keitėsi Vietos savivaldos įstatymas, įskaitant ir miesto vadovo statusą, ir atsirado Rinkimų kodeksas, kuris tam tikras galimybes, kurios anksčiau buvo, panaikino arba labai pasunkino. Kitaip tariant, politinės partijos, kurios turi galbūt didesnį įsitvirtinimą politinėje rinkoje, pasinaudodamos savo galimybėmis stipriai apribojo kitų norinčių dalyvauti politikoje galimybes. <...>
Man visą laiką geriau sekdavosi rinkimuose, kai dalyvaudavau arba su komitetu, arba su koalicijomis, kurios iškeldavo pavadinime mano pavardę, nes, kaip politikas, turiu vieną iš didžiausių žinomumų ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Bet dabartinis įstatymas to neleidžia. Tai kaip ir nebėra prasmės.
O „Laisvė ir teisingumas“, priminsiu, yra liberali partija, tai yra pirmoji Lietuvos liberalų sąjunga, kuri <...> tęsia savo darbą. Aišku, mūsų reitingai, džiaugiamės, aiškiai rodo, kad pereitume barjerą Seimo rinkimuose, tai yra beveik 6 proc. O Vilniuje esame šiandien lyderiai rinkimuose, esame arti su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais.
Manyčiau, kad nuo detalių priklausys, kas gaus daugiausiai tarybos mandatų šiuose rinkimuose. Pas mus įvyko pokyčių, partijos pirmininkas dabar yra Artūras Paulauskas. Partija aktyviai dalyvaus rinkimuose daugiau miestų – ir Klaipėdoje, ir Alytuje, ir Kaune, matyt, turėsime kandidatą ir sąrašą.
Tad labiau vertinčiau tuos asmenis, kurie savo biografijose yra aiškiai nurodę, kad turėjo realią gyvenimo patirtį, dirbo įmonėse, kūrė įmones, vadovavo kažkokioms organizacijoms.
– Ką Jūs laikote stipriausiu konkurentu?
– Nieko iš esamų kandidatų nenuvertinčiau. Visi iškelti kandidatai yra įdomūs. Tik vienintelis dalykas, ko tikėčiausi, tai korektiškos rinkimų kampanijos. Be abejonės, iš dalykinės pusės žiūrint, man žymiai įdomesni tie kandidatai, kurie, pagal apklausas, nėra lyderiai. Aš, kaip praktiškas žmogus, žiūriu taip – paimi žmogaus biografiją ir žiūri, ką tas žmogus gyvenime yra nuveikęs.
Jei žmogus visą gyvenimą, po to, kai baigė vieną ar kitą aukštąją mokyklą, buvo Seimo nario padėjėjas, patarėjas, neturėjęs jokios realios gyvenimo patirties arba, kaip aš dažnai sakau, neturėjęs patirties įdarbinti žmogų savo įmonėje, kiekvieną mėnesį mokėti jam atlyginimą ir mokėti mokesčius, jam, neturint tų patirčių, būti geru miesto vadovu bus labai sudėtinga.
Iš to atsiranda biurokratija, nesusišnekėjimas tarp verslo, tarp miesto savivaldybės politikų, bendruomenės interesų nesupratimas. Tad labiau vertinčiau tuos asmenis, kurie savo biografijose yra aiškiai nurodę, kad turėjo realią gyvenimo patirtį, dirbo įmonėse, kūrė įmones, vadovavo kažkokioms organizacijoms. Tokius vertinčiau kaip įdomesnius.
Be abejo, partinė priklausomybė Vilniuje irgi turi reikšmės. Natūralu, kad stipriausių konkurentų, <...> tų pačių konservatorių, finansinės galimybės su mūsų galimybėmis yra nelyginamos, dešimtimis kartų skiriasi. Taip pat liberaliosios partijos, manau, kad turi gerų galimybių pasirodyti. Tikrai vertinčiau kaip neblogą kandidatą Luką Savicką iš Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“.
Matau, kad daugelis daro klaidą, nes nurašo Lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Bet jie visą laiką turi savo rinkėją, kad ir ką rodytų apklausos, jie visą laiką turi antrą ar trečią pagal dydį frakciją Vilniaus miesto taryboje. Jų nereikėtų nuvertinti.
– Minėjote patvirtintus Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, Rinkimų kodeksą. Politikos užkulisiuose teko girdėti, kad šįkart partijoms sunku rasti norinčių kandidatuoti į merus, o taip yra, be kita ko, dėl šių pataisų. Jūsų manymu, tie pakeitimai išeis į gerą?
– Viskas priklauso nuo asmenybės, kuri tampa miesto vadovu, ir kokio mąstymo yra asmenybė. Kai suteikiama daug galių, tas galias galima panaudoti ir geram, ir piktam. Kai turi daug laisvių, gali jas naudoti ir geram, ir blogam.
Mano manymu, taip stipriai sureikšminti ar sutvirtinti mero statusą yra klaida. Kad ir kaip būtų, jei žiūrėtume į naują įstatymo reglamentavimą, miesto tarybos vaidmuo tampa labai nedidelis, o ypač jei kalbėsime apie opoziciją – ji tiesiog neturės ką veikti miesto taryboje.
Miesto meras turės per daug galių, o jei dar valdančioji dauguma sudėliota, tai opozicijos vaidmuo labai sumenksta. Tai, žvelgiant iš demokratijos principų, nėra gerai. Tada atsiranda viena nuomonė, viena linija. Tai matau ir Vilniaus miesto taryboje, ir situacijoje Seime su Mykolu Majausku. Tie, kas turi kitą nuomonę, yra uždusinami ir niekas net nesigilina į argumentus.
Tai nėra gerai. Manau, kad vietos savivaldai toks mero galių sustiprinimas nebus teisingas. Anksčiau ar vėliau Seimas turės koreguoti šį įstatymą.
Pavyzdžiui, dėl Vilniaus. Savivaldybės teisininkai manęs klausė, ar žinau, kad jei laimėčiau mero poziciją, man reikėtų vienam pasirašinėti Vilniaus miesto detaliuosius planus. Pasakiau, kad taip negali būti, kad meras turi turėti teisę įgalioti, sakykime, administracijos direktorių ar vicemerą. Pasirodo, ne.
Įstatyme numatyta, kad tik meras turi teisę pasirašyti detaliuosius planus. Vilniaus mieste per dieną vidutiniškai pasirašoma apie 40 detaliųjų planų. Tai reiškia, kad meras turės gyventi savivaldybėje, o jei dar norės tuos dokumentus bent kiek peržiūrėti ir įsigilinti, bus neįmanoma. Įstatymas padarytas pagal vidutinio dydžio miestą, kurio gyvenimo ritmas labai skiriasi nuo didžiųjų miestų, ypač nuo Vilniaus.
Mano manymu, taip stipriai sureikšminti ar sutvirtinti mero statusą yra klaida.
Manau, kad įstatymo tobulinimo tikrai nebus išvengta ir gal tuomet atsiras teisingas balansas. Bet šiandien miesto mero galios yra per daug sustiprintos ir nuo to pralaimės ir savivalda, ir savivaldybių bendruomenės.
– Prieš porą mėnesių Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priėmė sprendimą, kad Jūs pažeidėte finansavimo tvarką praėjusiuose rinkimuose, buvo nuspręsta dėl to kreiptis ir į teisėsaugą. Kaip Jūs pats aiškinate šį sprendimą?
– Pažiūrėkime į VRK sudėtį – ją sudaro partijų deleguoti atstovai ir teisės ar kiti specialistai. Tai net ir balsuojant dėl sprendimo, jį nulėmė faktiškai partijų atstovų nuomonė.
Bet žiūrėkime į realybę, VRK jau kreipėsi į STT ir prokuratūrą. Jos atsisakė vykdyti tyrimą, nes nematė jų skundo motyvuose pažeidimų. Šiuo atveju tai rodo politinį veiksmą. Be to, niekas negali tirti dvejus su puse metų.
Ir aš, ir partija apskundėme VRK sprendimą. Manau, kad kitų metų pavasarį turėsime galutinį sprendimą. Tikiu, kad net ir tas nešiurkštus pažeidimas bus panaikintas, nes šiuo atveju VRK išėjo toli už realių ribų. Be to, padarė labai aiškius procesinius pažeidimus, o įstatymai turi galioti visiems – ir VRK atstovams, nesvarbu, ko partijos norėtų, ir man.
– Po Jūsų neseniai sudarytos santuokos viešojoje erdvėje atsirado pasvarstymų, kad gudriai sudėliojote – rinkimų kampanija prasideda, Jūs dėmesio dėl vestuvių gaunate. Kaip reaguojate į tokius pasvarstymus?
– Žmonės visą laiką turi turėti priežastį apie kažką kalbėti, diskutuoti. Bet savo gyvenimo tikrai neplanuoju pagal rinkimus. Tai būtų visiškai kvaila. Niekada negyvenau pagal rinkimų ciklą. Žinote, kaip gyvenime būna, – ateina momentas, kuris yra teisingiausias. Džiaugiuosi, kad taip įvyko.
Pažiūrėkime į VRK sudėtį – ją sudaro partijų deleguoti atstovai ir teisės ar kiti specialistai. Tai net ir balsuojant dėl sprendimo, jį nulėmė faktiškai partijų atstovų nuomonė.
Dėl vestuvių planų buvo apsispręsta dar gegužės mėnesį, kai net nebuvau priėmęs galutinio sprendimo dėl dalyvavimo. Ir tikrai man netrūksta vienokio ar kitokio dėmesio.
Aš džiaugiuosi, kad mano asmeninio gyvenimo peripetijos baigėsi, jos pastaruosius ketverius metus lėmė sunkų laikotarpį. Dabar jaučiuosi kažkuria prasme pakylėtas.
– Mes su Jumis kalbamės viešojo transporto darbuotojų streiko išvakarėse (interviu vyko gruodžio 2 d. – LRT.lt). Apskritai, kad Vilniaus viešasis transportas turi nemažai problemų, kalbama ne pirmi metai. Kokią Jūs turite Vilniaus viešojo transporto viziją?
<...>
– Atsakysiu, kad viena iš pagrindinių [streiko] priežasčių yra nenoras kalbėtis ir socialinio partnerio, šiuo atveju – profsąjungos, nuvertinimas. Manyčiau, kad įmonės vadovo, valdybos ir Vilniaus miesto vadovų, įskaitant ir merą, arogancija privedė iki tokių dalykų, kad įvyksta viešas streikas. <...>
Kai buvau miesto vadovas, buvo ne vienas grasinimas surengti streiką, bet niekada nebuvo taip, kad bėgtume nuo diskusijos. Diskusijos vykdavo mano kabinete, bet dabartinės profsąjungos atstovai niekada negali susitikti su miesto vadovais, nes niekas su jais nesikalba.
Miesto biudžetas nuo 2015 metų, kai baigėsi mano kadencija, padidėjo beveik tris kartus. <...> Taigi problemos, kurios šiandien yra kelių milijonų eurų lygio, atrodo juokingos, kad reikėtų vilniečiams patirti tiek nepatogumų.
Savo administracijai sakydavau, kad jei įvyks streikas, tai bus mano, kaip miesto vadovo, ir kartu administracijos, pralaimėjimas. Mes turime ieškoti [sprendimų] sudėtingose situacijose. Su profsąjungomis nėra lengva šnekėtis, yra ir nepagrįstų reikalavimų, visko yra. <...> Streiką vertinčiau kaip miesto mero, atsakingų savivaldybės administracijoje didžiulį pralaimėjimą.
<...>
Be abejo, reikia pagirti, kad Vilniaus viešasis transportas gerokai atsinaujino. Dėl biudžeto padidėjimo vyko ne vienas autobusų pirkimas, taigi šiandien vilniečiai turi geresnės kokybės viešąjį transportą.
Tramvajus yra gerokai komfortabilesnis, jis užima žymiai mažiau vietos gatvėje nei, pavyzdžiui, standartinio ilgo autobuso A juosta.
Bet skaičiai rodo labai keistas tendencijas. Skaičiai paimti iš savivaldybės susisiekimo paslaugų, nevertinant kovidinio laikotarpio. Nepaisant to, kad atsirado daugiau maršrutų, daugiau viešojo transporto priemonių išvažiuodavo į gatves ir pats transportas buvo atnaujintas, kelionių skaičius Vilniaus mieste mažėja nuo 2015 metų. Gal tik 2019 metais atsirado padidėjimas, bet jis nepasiekė 2014–2015 metų lygio.
Klausimas, kodėl žmonės, net ir turėdami geresnį viešąjį transportą, mažiau juo naudojasi. Atsakymų yra keletas. Pirmiausia, vis dėlto, kelionės trunka per ilgai. Pastaruosius aštuonerius metus labai lėtai vyko A juostų plėtra, neatsirado viešojo transporto prioriteto eismo sistemoje, ką jau seniai reikėjo padaryti, kaip yra daugelyje modernių miestų – kai privažiuoja viešasis transportas, jam automatiškai užsidega žalia šviesa. Tada gyventojas greitai ir patogiai nuvažiuoja iš taško A į tašką B. Taip pat neabejotinai yra apleista stotelių sistema.
<...>
Kalbant apie komfortišką važiavimą, šiandien žmonės tikrai nevažiuos autobusu, jei jiems reikės būti kaip silkėms statinėje arba jie vėluos. Vilniui būtina nauja viešojo transporto sistema. Kaip tokią matyčiau greitąjį ar lengvąjį tramvajų. Dar 2015-ais metais viskas buvo paruošta pirmai linijai Santariškės–Geležinkelio stotis. Tramvajus yra gerokai komfortabilesnis, jis užima žymiai mažiau vietos gatvėje nei, pavyzdžiui, standartinio ilgo autobuso A juosta.
Tam tikrose vietose tramvajų būtų galima paleisti po žeme. Kalbu apie tam tikras sankryžas arba pirmąjį maršrutą nuo Santariškių iki Geležinkelio stoties, ties Vilniaus gatve pakišant jį po Gedimino prospektu ir išlendant Jogailos gatvėje, kad nebūtų trikdžių antžeminėje dalyje.
– Kiek tai kainuotų?
– Viskas yra paskaičiuota. Pirmoji studija parašyta dar 2004 metais. <...> Rašė prancūzai, rašė anglai, rašė VGTU ir aibė kitų konsultantų. Viskas yra paskaičiuota. Natūralu, laiko praėjo, kainos keičiasi, bet šiandien neišvengiamai reikia naujos viešojo transporto sistemos – dėl kokybiškesnio susisiekimo, dėl tikslo gyventojus skatinti naudotis viešuoju transportu ir dėl miesto modernumo.
Nežinau nė vienos tokio dydžio sostinės kaip Vilnius, kuri remtųsi autobusais. Troleibusai yra vakar dienos transporto priemonė. Šiandien elektrinis autobusas – tas pats troleibusas, tik be laidų. Miestas priėmė sprendimą investuoti į troleibusus, bet tai yra investicija į vakar dieną.
<...>
– Nuo viešojo transporto neatsiejama gatvių politika, kuri Vilniuje pastaraisiais metais vadinama „gatvių siaurinimu“. Meras sako, kad ne gatvės yra siaurinamos, o plečiamos pėsčiųjų bei parkavimo juostos, žalieji plotai. Tos linijos netęstumėte?
– Tikrai netęsčiau. Maža to, netgi pareikalaučiau atsakomybės tų asmenų, kurie priėmė sprendimus. Juos reikia surasti, nes net man, tarybos nariui, tai yra neįmanoma. Kai kurie dabartiniai gatvių siaurinimai buvo daromi be jokio techninio projekto, be jokio suderinimo su gyventojais, kuriems svarbu, kokia jų aplinka, be derinimo su valstybės institucijomis, prisidengiant einamojo remonto sąvoka ir pagal parengtas schemas.
Tos schemos buvo kelis kartus koreguojamos, taisomos klaidos, labai didelės sumos panaudotos neefektyviai. Kai bandau surasti, kas priėmė tą sprendimą, kas tą schemą nupaišė, niekas neprisipažįsta. Klausiu – parodykite man, kas davė nurodymą Saulėtekio gatvėje, kuri jau yra miške, vidurinėje juostoje sodinti medžius, kurie neaugs, medis kankinsis ir jo priežiūra kainuos brangiau, nei prižiūrėti Pasakų parką.
Bet taryba pritarė Darnaus judumo plano pataisymams, kuriuose įvesti dar du papildomi kriterijai, kad jei planuojama gatvių pertvarką, būtina įvertinti pralaidumą ir eismo srautų pokyčius. <...>
Per aštuonerius metus nė viena magistralinė, miesto infrastruktūrai svarbi gatvė nebuvo nutiesta, išskyrus Liepkalnio ir Žirnių gatvių dviejų lygių sankryžą. Iki šiol neturime Šiaurinės gatvės, kuri labai svarbi, neturime Mykolo Lietuvio gatvės, neturime kairinio posūkio, kad Tarandės gyventojai normaliai privažiuotų savo teritoriją, realiai visa Žaliųjų ežerų gyvenvietė kabo ant dviejų juostų gatvės – neduokdie nutiktų didesnė avarija, ten niekas neprivažiuotų.
<...>
Kamščiai Vilniuje yra nepateisinami ir dabartinė politika kovoti su vairuotoju, sunkinti bet kokiu būdu važiavimą, yra neteisinga.
– Yra parengta MIESTAS+ programa ir dabartinis meras sakė, kad nebūtina renovuoti senus daugiabučius, bet aktualu renovuoti gatves, gatveles, takus, viešas erdves ir tuomet žmonės mieste jausis jaukiau ir savo erdvių šeimininkais. Koks Jūs šioje situacijoje prioritetas?
– Nematau priešpriešos šitiems tikslams. Negali žmogus gyventi apleistame name, kuris naudoja daug šilumos, yra nekokybiškas, kur sienos aptrupėjusios, liftas neveikia ir džiaugtis išėjęs į gatvę, kai pamato, kad yra dviračių takas šalia.
Bet kuriuo atveju, daugiabučių namų problema yra didelė ir ji Vilniaus mieste nemažėja, o didėja. Renovacijos procesai yra gana lėti, bet daugeliu atvejų tai ne tik savivaldybės, bet ir Aplinkos ministerijos kaltė, nuolat keičiamos sąlygos, gyventojai yra pavargę nuo bandymų tas sąlygas išpildyti.
Tačiau kas bus, kai koks nors namas sugrius? Prieš kelerius metus nukrito balkonas Lazdynuose. Tokių tragedijų bus ir daugiau. Ir ką tada daryti? Miestas neturi to šalintis, bet jam patogu, nes nei merui, nei savivaldybei nereikia išgyventi – pabėgi nuo problemos, sakai, kad čia jūsų problema, jūs spręskite. Tokiai nuomonei nepritariu.
<...>
– Kalbant apie statybas, mes matome, kad sparčiai dygsta nauji daugiabučiai, verslo centrai, o ekspertai yra sakę, kad Vilniuje turbūt kiekvienas milimetras bus išnaudojamas statyboms. Be to, kartais tie namai išdygsta keistose vietose, pavyzdžiui, per langą žmonės mato sporto klubo sieną. Toks statybų mastas yra problema?
– Matau problemą kalbant apie leidimų išdavimą, projektų derinimą. Man tenka susitikti su plėtotojais, kurie šiandien mieste plėtoja daug projektų, jie turi begalę skundų, daug nusivylimo savivaldybės tvarka, nes atsakymų gauti nepavyksta, normaliai nėra pasakoma, vis keičiama nuomonė, nėra aiškių taisyklių. Tai ir STT pastebėjo savo išvadose. Tada atsiranda didesnės galimybės tiems, kurie nori nesąžiningai projektą susiderinti. O tie, kurie nori įgyvendinti kokybišką projektą, turi sunešioti devynias kurpaites.
Būtinos didelės pertvarkos, nes savivaldybė padarė didžiulę klaidą, kai panaikino departamentų sistemą ir padarė tik skyrius. Šiandien nėra normaliai valdomi procesai. Kai yra skyriai, jie tarpusavyje konkuruoja, dar gal žiūrėk koks vadovas pagal partinę priklausomybę priimtas ir visiškai nėra informacijos kaitos. Miesto vadovai yra nuošalyje, o reikia susėsti visiems prie stalo vienu metu – statybininkų atstovams, gyventojų atstovams, derintojams ir rasti sprendimą.
Kamščiai Vilniuje yra nepateisinami ir dabartinė politika kovoti su vairuotoju, sunkinti bet kokiu būdu važiavimą, yra neteisinga.
<...>
Šiandien matau keistų sprendimų, kai plėtotojai bando įsprausti maksimalią kvadratūrą. Visą tą procesą tvarkingai valdant, galima suvaldyti. <...> Aišku, yra kita problema, kad Aplinkos ministerija čia turi būti atsakinga ir Nacionalinė žemės tarnyba.
– Kol kas atrodo, kad esame arčiausiai nacionalinio stadiono, kiek esame buvę per 30 metų. Tikite, kad stadionas toks, koks suplanuotas, ir už tokią kainą, kokia suplanuota, Vilniuje išdygs?
– Jei būčiau išrinktas meru, aš jį tikrai pastatyčiau. Reikia priminti, kad stadionas turėjo būti baigtas 2018-aisiais, minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį. Viskas buvo paruošta, kartu su Vyriausybe ir Finansų ministerija, 2014–2015 metais. Tik dėl projekto valdymo ypatumų ir dėl klaidų, kurias padarė savivaldybė, bandydama dalį teritorijos atiduoti daugiabučių namų statymui, buvo sugaišta per daug laiko.
Ką aš tikrai padaryčiau, tai didinčiau vietų skaičių. Vilnius turi parodyti savo ambicijas regione, nes jis gali daugiau nei kiti miestai. Kam Lietuvai du vienodo dydžio stadionai? Mes turime turėti konkurencinį pranašumą regione prieš Rygą, prieš Taliną, kurie turi panašaus ar net didesnio dydžio stadionus.
Peržiūrėjau projektus, yra įmanoma padidinti vietų skaičių bent iki 18, 19, o gal net ir 20 tūkst. vietų. Būdas, kaip tai finansuoti, yra labai aiškus, galima peržiūrėti kainą, nes šiam projektui skolinasi pinigus iš fondo, kuris jį plėtoja, su beveik 8 proc. metinėmis palūkanomis, tai buvo ypač daug prieš keletą metų, dabar, aišku, rinkoje šiek tiek situacija pasikeitusi, bet tai vis tiek yra labai didelės palūkanos.
Savivaldybė galėtų finansuoti dalį statybų, atitinkamai sumažinti mokėjimus už palūkanas ir tuos finansus skirti stadiono vietų skaičiui didinti, nes Vilnius turi turėti didžiausią regione stadioną. Kitaip mes neturėsime konkurencinio pranašumo ir neturėsime renginių, kurių reikia Vilniaus miestui, Vilniaus oro uostui, viešbučiams, kavinėms, restoranams ir miesto statusui regione.
– Vis dar girdisi istorijų, kad, pavyzdžiui, gyvenant Pilaitėje reikia vaiką vežti į darželį ar mokyklą Žirmūnuose. Kaip užtikrinti, kad jei mokykla yra, paprastai tariant, po langais, vaikas galėtų eiti į ją, o ne į tą, kuri kitame miesto rajone?
– Atsakymą turėjau dar praėjusiuose rinkimuose, bet, gaila, vilniečiai nesuteikė įgaliojimų. Vilnius turi turėti daugiau mokyklų, bet mažesnių. Vilniui nereikia mokyklų, kuriose būtų 1000 ar 1200 moksleivių. Vilnius turi turėti 500–600 moksleivių mokyklas, turint galimybes jas pastatyti ten, kur realiai gyvena žmonės, taip išvengiant viso važinėjimo.
Vilnius turi parodyti savo ambicijas regione, nes jis gali daugiau nei kiti miestai. Kam Lietuvai du vienodo dydžio stadionai?
Tikrai keletą mokyklų būtina statyti tame pačiame Perkūnkiemyje. Ir mokykla, ir darželis privalo atsirasti. <...> Nereikia išradinėti dviračio, kai kaskart bandoma projektuoti naują mokyklą ir dėl to daug sumokama. Kai pastatėme naują, šiuolaikišką mokyklą Balsiuose, nupirkome šitą projektą.
Puiki mokykla, apmąstyta daugelis dalykų – imi tą patį projektą ir jį multiplikuoji pritaikant skirtingose Vilniaus miesto vietose. Tokiu būdu atsirastų didesnis, tankesnis mažesnių mokyklų tinklas arčiau namų.
<...>
Mes tikrai pasiūlysime naujovę, remiantis Talino pavyzdžiu, kur savivaldybė apmoka, surenka ir pavėžėja pradinių klasių moksleivius iki mokyklų. Pradžios mokyklos turi autobusus, važiuoja rytais, susirenka vaikus, atsiveža į mokyklą, o po pamokų parveža atgal į gyvenamąją vietą. Tai leistų mūsų jaunoms šeimoms būti laisvoms nuo rytinio lakstymo po Vilniaus miestą – į darbą, į darželį, į mokyklą. Ir kamščius mažintume, ir suteiktume normalų rytą šeimoms.
Portalas LRT.lt primena, kad 2023-ųjų kovo 5 d. vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Primename, kas šiuo metu yra įvardinti kandidatais į Vilniaus merus.
Daugiau informacijos apie rinkimus rasite ČIA.
