Problemos kaupiasi, o aiškaus plano trūksta – taip valdančiųjų situaciją vertina Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Lukas Savickas. Interviu portalui LRT.lt jis kalbėjo tiek apie artėjantį neramų rudens sezoną, tiek apie bylą, kurioje neseniai buvo jo pavardė.
L. Savickas tapo vienu pirmųjų politikų, įvardintų tarp kandidatų į sostinės merus. Tiesa, buvusio Vyriausybės vicekanclerio pavardė dar neseniai mirgėjo ir teisėsaugos tyrime dėl greitųjų COVID-19 testų pirkimų, byloje apklausti ir kiti buvusios Vyriausybės atstovai, taip pat ir premjeras Saulius Skvernelis.
Anksčiau gautas specialiojo liudytojo statusas dabar L. Savickui panaikintas – byloje jis įvardijamas tiesiog liudytoju. Pats politikas sako, kad naujų klausimų ar kaltinimų teisėsauga jam nepateikė. Dabar byloje figūruoja buvusios sveikatos apsaugos viceministrės pavardė.
Pats L. Savickas prisijungė prie naujosios Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ gretų ir dirba parlamentinėje opozicijoje. Interviu portalui LRT.lt jis negailėjo kritikos valdantiesiems, kurių sprendimai dėl svarbiausių šio laikotarpio klausimų, anot jo, vėluoja, o gyventojai dėl to susidurs su sunkiomis pasekmėmis.
– Jūsų kolegos opozicijoje jau ne kartą sakė, kad rudens politinis sezonas prasidės interpeliacija užsienio reikalų ministrui, vėliau prabilta ir apie interpeliacijas aplinkos ir energetikos ministrams. Tuo pačiu kai kurie Jūsų kolegos jau sako, kad vargu ar jos bus sėkmingos. Jūs matote interpeliacijų prasmę?
– Kadencijos pradžioje buvo premjerės kalbama apie tai, kad ministrai turėtų trauktis [esant abejonėms] ir jei jie nesitrauktų, ji svarstytų pačios galimybes eiti pareigas. Dabar mes matome tokią gana priešingą poziciją, tarsi ministrai yra neliečiami. Nerandant sprendimų, kaip pašalinti įtampas ir, paprastai pasakius, restartuoti tam tikrose srityse susikaupusią situaciją, manau, kad pačiai Vyriausybei tampa vis sunkiau ir sunkiau vykdyti savo veiklą.
Matome energetikos srityje besikaupiančias problemas, aiškaus plano trūkumą, kaip iš to išeiti. Tuo pačiu matome, kad užsienio politikos, diplomatijos srityje Lietuva toliau priima daug vienašalių sprendimų, kurie sukelia įtampą.
Manau, kad net ir susiskaldžiusi opozicija tampa vis labiau vieninga šiais klausimais. Tačiau tai nekeičia fakto, kad opozicija neturi daugumos salėje tokiems sprendimams priimti. Interpeliacija, kaip žanras, turi ir kitą teigiamą aspektą. Ministrai ir jų priimami sprendimai tampa daug aštriau vertinami, analizuojami ir labai dažnai paskatina spręsti problemas, kurios nebuvo sprendžiamos. Mažų mažiausiai tai bus pasiekta, o kaip bus su balsavimais – matysime.
– Bet ar ministrų keitimas dabartinėje situacijoje būtų išeitis? Ar, turint omenyje dabartinį nestabilumą, tai nepadarytų daugiau žalos nei būtų naudos?
– Tikrai niekas nenori sukurti daugiau nestabilumo ir aš visų pirma manau, kad interpeliacijų užduotis yra gauti atsakymus į tam tikrus klausimus. Nuo tų atsakymų labai daug kas priklausys. Mes bandėme, ypač dėl to, kas susiję su tranzitu į Kaliningradą, gauti informacijos, bet kažkodėl ji net Seimo nariams, kurie turi visas reikiamas slaptumo žymas, nėra suteikiama.
Mažų mažiausiai ką mes, manau, pasieksime, tai kad būtų pateikta informacija ir bent jau turėtume daugiau aiškumo apie tai, kas vyko, kodėl vyko, kas ir kokius sprendimus priėmė. Tai yra svarbus uždavinys ir jis reikalingas kaip tik didesniam stabilumui. Kai mes esame susiskaldę, tada ir atsiranda nestabilumas.
Interpeliacijų užduotis yra gauti atsakymus į tam tikrus klausimus. Nuo tų atsakymų labai daug kas priklausys.
– Bet, tarkime, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sakė, kad jau nebežino, į kokius klausimus dar nėra atsakęs. Kas dar šiandien, kalbant apie tranzito situaciją, yra neaišku?
– Dalis pirminių klausimų taip, yra atsakyta, dalis informacijos, kurios mes niekaip nesugebėjome gauti bent jau iš žiniasklaidos, pradėjo atsirasti, bet vėlgi, tai nėra oficialūs šaltiniai. Tai, manau, pagrįsta prašyti, kad informacija būtų oficialiai suteikta Seimo nariams susipažinti. O toliau, be abejo, yra klausimų, susijusių su tuo, kas priėmė tokius sprendimus, kodėl tokie sprendimai buvo priimti, o ta informacija vis dar nėra prieinama.
– Kai opozicija paliko salę pavasarį, buvo sutarta dėl bendro darbo su Vyriausybe dėl antiinfliacinių priemonių. Pajudėta nors kiek tuo klausimu? Ar buvo kažkokių susitikimų, posėdžių, diskusijų?
– Įvyko paprasčiausia apgavystė, buvo pažadėta ir niekas nebuvo padaryta. Yra opūs kausimai – kylančios energetikos kainos, šildymo sezonas, infliacija. Tikiu, kad šiais klausimais visų politinių partijų interesas yra rasti sprendimus, dėl jų susitarti ir juos kuo operatyviau priimti.
Tačiau paliekama erdvė politikavimui, nėra kviečiama prie bendro stalo, nors yra pažadėta, ateiname į rudens politinį sezoną be galimybės išdiskutuoti ir bent jau, kiek įmanoma, suderinti bendras pozicijas.
– Žiūrint į dabartinę situaciją, ar buvo kažkas, ką ne tik ši, bet ir buvusi Vyriausybė galėjo padaryti geriau, kad būtume labiau pasiruošę sunkumams?
– Nemažai ir buvo padaryta, bet vėlgi, situacija buvo greitai besikeičianti ir mes turėjome priimti greitus, operatyvius sprendimus. Dėl elektros energijos rinkos įtampos akivaizdu, kad tendencijos formuojasi dėl kelių aspektų. Viena vertus, tai tiesioginės Rusijos karo Ukrainoje pasekmės bendrai globaliai rinkai. Šią situaciją pasitinkame su pradėtu elektros liberalizacijos etapu.
Dėl to reikia aiškaus, operatyvaus sprendimo laiku. Nors buvo tam tikrų raginimų peržiūrėti sąlygas prieš viskam įsibėgėjant, dabar jau kalbame apie trečio etapo atidėjimą, kai akivaizdu, kad įtampos išaugo. Kompensavimo priemonių plėtra irgi galėjo būti daroma tikslingiau ir operatyviau. Akivaizdu, kad ji bus toliau reikalinga.
– Rudenį į Seimo darbotvarkę turėtų grįžti Civilinės sąjungos projektas. Jūs buvote vienas iš nedaugelio opozicijos atstovų, pateikimo stadijose balsavusių tiek už Partnerystės, tiek už Civilinės sąjungos projektus. Kokios pozicijos laikysitės dabar?
– Mūsų, taip pat ir mano, balsas buvo skirtas atliepti įtampą, kuri buvo kilusi visuomenėje, ir tam, kad galėtume pradėti diskutuoti Seimo posėdžiuose, komitetuose ir ieškoti sprendimo. Tolesni rezultatai priklausys nuo to, kaip sėkmingai ta diskusija klostysis, ar bus atsakyta į visuomenei kylančius klausimus, ar bus išdiskutuota ir randami kažkokie sprendimai, ar vis dėlto bus bandoma grįžti atgal prie tokios principinės pozicijos ir prieš artėjančius rinkimus rodyti takoskyras ir pozicijų skirtumus tarp partijų.
Jei bus judama antra kryptimi, būtų sunku prognozuoti, kaip būtų su balsavimu iš opozicinių jėgų. Sakyčiau, kad jei klausimas judės konstruktyviai ir diskutuojant, tuomet perspektyvų yra daugiau. Svarbiausia, kad klausimas yra ne opozicinių partijų, o valdančiųjų darbotvarkės klausimas.
Visų pirma valdantieji turi kalbėtis tarpusavyje, rasti sprendimą, tuomet bandyti neskaldant visuomenės ieškoti konstruktyvaus galutinio teksto komitetuose ir grįžti į salę.
– Bet pats, asmeniškai, kaip balsuosite kitoje stadijoje?
– Mano balsas „už“ buvo tam, kad būtų perkelta diskusija iš gatvių į tinkamas posėdžių sales. Tolesni balsavimai priklausys nuo to, kaip klostysis diskusija komitete ir koks bus galutinis tekstas. Manau, kad tai lems ne tik mano, bet ir daugelio frakcijos narių galutinį balsavimą.
– Kai Jūsų frakcija ir partija susikūrė, buvęs jūsų kolega, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis, teigė, kad Sauliaus Skvernelio vadovaujamoje partijoje demokratijos bus daugiau nei pas „valstiečius“. Kur tos demokratijos Jūs matote daugiau?
Turime ieškoti sprendimų, kurie spręstų vienų problemas, bet tuo pačiu pateisintų ir kitų lūkesčius.
– Aš nesu linkęs nei žvalgytis atgal, nei stengtis buvusius kolegas kažkaip kritiškai vertinti, nors tikrai teko ne vieną jų kritišką vertinimą išgirsti. Galiu kalbėti apie tai, ką mes tikrai turime. Mes turime naują politinę organizaciją, aš pirmą kartą esu politinėje partijoje, man pačiam yra daug nepažįstamų dalykų, tenka daug mokytis.
Dabar turime labai intensyvų procesą, kur yra daug žmonių, kurie nori prisidėti, turi energijos, laiko, motyvacijos, platų spektrą nuomonių, kaip ir ką geriausia padaryti. Skirtingas nuomones vertiname kaip stiprybę, o ne silpnybę, nes ir visuomenė turi daug skirtingų požiūrių.
Turime ieškoti sprendimų, kurie spręstų vienų problemas, bet tuo pačiu pateisintų ir kitų lūkesčius. Tai sudėtingi niuansai, bet jaučiu, kad pas mus ta kultūra klostosi gana sėkmingai.
– Jūsų partijai reitingai yra palankūs šiuo metu. Tai paaiškinama partijos naujumu?
– Kaip politinė partija mes esame nauji, bet kaip politikai – ne. Saulius Skvernelis, Linas Kukuraitis, Rima Baškienė, Tomas Tomilinas – tai žinomi žmonės. Nedrįsčiau sakyti, kad visuomenės vertinimas grįstas tik naujumu. Gal tai suteikia palankesnio vertinimo, bet esmė yra patys politikai.
– Bet įsivaizduokime dabar – aš esu rinkėja, ateinu prie balsadėžės ir matau balsalapyje įrašytą LVŽS ir Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“. Pats paminėjote pavardes, kurios dar neseniai buvo „valstiečių“ sąraše – veidai tie patys, idėjos tos pačios, tik partija kita. Kaip man paaiškintumėte, kuo jūs apskritai skiriatės?
– Skirtumus geriausiai mato kiekvienas rinkėjas savo akimis. Mes turime savo įsitikinimus, žinome, kokie sprendimai patinka, kokie nepatinka, kas pateisina lūkesčius, o kas ne.
Mes galime kalbėti apie politines takoskyras. Man aiški politinė takoskyra yra tokia konstruktyvumo ir kritiškumo skalė. Matau mūsų kolegų atsakingą, valstybišką nusiteikimą nepaisant vaidmens ieškoti sutarimo dėl svarbiausių klausimų. Tai nereiškia, kad aštriai nekritikuojame, kai yra dėl ko, mūsų žmonės yra tarp pirmųjų, kurie inicijuoja interpeliacijas, yra kitos greitos, aštrios reakcijos. Bet nesileidžiame į asmeniškumus, ieškome sprendimų.
Mūsų organizacijoje yra ryški centro kairės socioekonominė kryptis, vadinasi, didesnio perskirstymo kryptis ir valstybės vaidmuo yra tai, ką aiškiai akcentuojame. Tai ir išskiria mus.
– Jūs neseniai buvote minimas tyrime dėl greitųjų COVID-19 testų pirkimo – iš pradžių Jums buvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas, vėliau likote tiesiog liudytoju. Koks buvo Jūsų vaidmuo toje istorijoje?
– Šia tema jau esu pasisakęs ne kartą, tačiau klausimas vis tiek keliamas. Atvirai dar kartą sakau, kad niekada nebuvau niekuo kaltinamas, nors man pačiam kyla įtarimų, jog kažkam gal norisi, kad būtų kitaip. Kaip valstybės tarnautojas ir žmogus padariau viską, kad ekstremaliomis sąlygomis Lietuva turėtų visas būtinas priemones, nes tuo metu nuo jų priklausė žmonių gyvybės.
Be abejonės, kilus klausimams, kaip ir kiekvieno piliečio, taip ir mano pareiga buvo padėti atsakingoms institucijoms gauti reikiamus atsakymus. Kaip ir buvo paprašyta, visus atsakymus esu pateikęs. Jokių naujų klausimų nė iš vienos institucijos nesu girdėjęs, jokio naujo statuso man nėra suteikta. Buvo toks keistas jausmas, tokie sutapimai, kad šie klausimai buvo iškelti kaip tik rinkimų įkarštyje.
– Partija Jus kelia į Vilniaus miesto merus. Tai Jūsų asmeninė ambicija ar partijos sprendimas?
– Esu vilnietis, čia gimiau, gyvenau, mokiausi, po studijų ir darbų užsienyje grįžau, čia auga mano šeima. Vilnius yra mano miestas. Matau dalykų, kurie jame sekasi ir kurie yra užmiršti.
Mano pirmieji rinkimai buvo savivaldos rinkimai, teko vesti sąrašą į Vilniaus miesto tarybą, pirmą kartą suformuoti frakciją taryboje. Jau tada jaučiausi didele dalimi įsitraukęs į Vilniaus miesto sprendimų priėmimą.
Per pastaruosius kelerius metus, manau, didžioji dalis vilniečių susidūrė su keistais sprendimais, kurių įgyvendinimas kėlė nuostabą – ar tai chaosas miesto gatvėse, rajonuose, ar ne laiku ir ne vietoje žolės nešienavimas, kuris po to staiga baigėsi. Tokių sprendimų daug. Manau, kad mes su komanda galėsime parodyti, kuo skiriasi mūsų vizija.
– Tai žolę pjausite?
– Jau juokaujama, kad pirmiausia rinkimuose dalyvauti užsirašė dalgis ir žoliapjovė. Dėl tos žolės, kaip ir dėl daugelio dabartinių sprendimų, toks paradoksalus jausmas. Vieną vertus, asmeniškai tikrai sveikinu didesnės bioįvairovės tikslus. Mieste turi būti įgyvendinti tokie sprendimai, turime turėti daugiau žalumos, daugiau medžių. Pats Vilniaus siekis tapti klimatui neutraliu miestu yra be abejonės sveikintina ir siektina.
Bet įgyvendinimas turi būti laiku ir vietoje. Matome, kad nešienauti žolės kiti miestai pasirenka vieną mėnesį, tinkamas vietas, kurios nekelia grėsmės eismo saugumui. Tokie paprasti sprendimai, atrodo, vietomis perspaudžiami, tarsi norint devalvuoti pačią idėją.
O tuo pačiu, kai nešienaujame žolės, kalbame apie mazuto deginimą. Tai tokia dviprasmybė vis labiau išryškėja.
– Jau ir praėjusį sezoną vilniečiai gavo nemažas sąskaitas už šildymą, artėjantis sezonas grasina dar didesnėmis. Apie mazuto deginimą kalbėta kaip alternatyvą kainoms mažinti. Ar Jūs tokią idėją apskritai nurašytumėte ir, tarkime, ieškotumėte daugiau kompensacinių sprendimų?
– Akivaizdu, kad miestas nesusitvarko ir tokia tendencija persikėlė į daugybę sričių – ar tai būtų baseinai, ar dar kažkas. Bet pasekmes ypač jaučiame šildymo kainų srityje. Akivaizdu, kad biokuro alternatyvos neturėjimas tikrai smaugia Vilnių, tikrai ne kartą vilniečiai tą kainą turėjo sumokėti per šildymo sezoną, jautė tai per savo piniginę.
Kalba apie mazutą yra susijusi tik su kaina. Ir štai tuomet atsiranda klausimas – ar vilniečiai savo sveikata ir švaria aplinka turi kompensuoti šildymo kainas vardan to, kad jos nesikandžiotų prieš pat rinkimus?
Vilnių valdo patyrę politikai, kurie supranta, kad į rinkimus su tokiomis kainomis eiti negalima. Tuomet atsiranda tokie sprendimai kaip mazuto deginimas. Mazuto deginimo alternatyvą suprasčiau tada, jei neturėtume kito kuro, pavyzdžiui, dujų, tam, kad užsitikrintume galimybę šildyti Vilnių, jo vandenį
Kiek aš girdžiu iš viešų Vilniaus miesto vadovybės teiginių, yra visiškai įmanoma turėti dujų šildymui. Kalba apie mazutą yra susijusi tik su kaina. Ir štai tuomet atsiranda klausimas – ar vilniečiai savo sveikata ir švaria aplinka turi kompensuoti šildymo kainas vardan to, kad jos nesikandžiotų prieš pat rinkimus? Tai man pikčiausia, nes panašu, kad šį sezoną vilniečiai savo sveikata ir aplinkos švara sumokės už tai, kad šildymo kainos nesikandžiotų.
Būtų buvę atsakinga kalbėtis apie kompensavimo mechanizmą vilniečiams. Be abejo, tai yra kaštų klausimas, bet taip pat ir kiekvieno mūsų sveikata bei švari aplinka atsiduria dar rimtesnėse kaštų eilutėse. Esu šalininkas to, kad pirmiausia kalbėtume ne apie mazuto deginimą, kai kalbama apie kainų mažinimą, o apie kompensacinį mechanizmą. Mazutas, kaip tema, galėtų atsirasti, jei matytume, kad nebegalime pasirūpinti reikiamomis priemonėmis, kad užtikrintume šildymo tiekimą.
– Po truputį artėja ir kiti – prezidento – rinkimai, o Jūsų partijos pirmininkas Saulius Skvernelis yra minimas kaip galimas kandidatas rinkimuose. Ar Jūsų partija jau diskutuoja apie galimus kandidatus?
– Politikai visuomet diskutuoja apie rinkimus – tiek apie būsimus, tiek apie buvusius. Kol kas visas dėmesys yra telkiamas į savivaldos rinkimus. Mūsų partijai tai labai didžiulis išbandymas, nes tai pirmieji rinkimai mums. Savivaldos rinkimai yra labai specifiniai, nes tai yra ne vieni rinkimai, tai yra 60 skirtingų rinkimų, 60 politinių kampanijų ir 60 skirtingų politinių bendruomenių, kurios turi tai suorganizuoti.
Partijai, kuri ką tik susikūrė, tai ypač didelis išbandymas. Ne veltui didelis dėmesys yra skiriamas būtent šiam klausimui. Norėčiau tikėti, kad kai ateis laikas diskutuoti dėl kitų rinkimų, mūsų partija sėkmingai sudalyvaus juose. Tačiau kol kas net nepradėjome diskusijos, kas galėtų būti mūsų kandidatais.
