„Ant pykčio ir ant keršto dalykai nesistato“, – sako konservatorių kandidatas į Vilniaus merus Valdas Benkunskas, paklaustas apie galimą buvusio tos pačios partijos nario kerštą. Interviu portalui LRT.lt jis pasakojo ne tik apie tai, dėl ko ginčijosi su Remigijumi Šimašiumi, bet ir apie pokyčius, kurių imtųsi Vilniuje.
Vienu iš galimų lyderių rinkimuose vadintam V. Benkunskui kortas rinkimuose maišyti ėmė dabar jau buvęs partijos kolega Mykolas Majauskas. Pastarasis apie kandidatavimą į merus paskelbė netrukus po to, kai būtent V. Benkunsko vadovaujamas komitetas nutarė, jog M. Majauskas turėtų atsisveikinti su Tėvynes sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD).
INTERVIU TEMOS
- Ugdymo įstaigų situacija;
- Galimas Mykolo Majausko kerštas partijai;
- Viešojo transporto situacija;
- Daugiabučių namų renovacija;
- Energetika ir šildymo kainos;
- Žmogaus teisių klausimai Vilniuje.
Po tokios žinios pradėta kalbėti apie M. Majausko kerštą, o jo pavardė atsidūrė tarp tų, kurie dažniausiai įvardijami kaip galintys patekti į antrąjį rinkimų turą. Pats V. Benkunskas sakė nežinantis, ar buvusio partijos kolegos sprendimas kandidatuoti yra kerštas, ir teigė, kad viską kovo 5-ąją įvertins rinkėjai.
– Jūs vadovaujate TS-LKD Priežiūros komitetui, jo sprendimu iš partijos buvo pašalintas M. Majauskas. Apie tai, kad kandidatuos į merus, M. Majauskas paskelbė tik po pašalinimo iš TS-LKD. Jūsų manymu, ar tai galima vadinti kerštu Jums ir partijai apskritai?
– Nežinau, ar reikia ir ar galima tai vadinti kerštu. Tiesą sakant, labai ir nesigilinau į tuos motyvus. Jei tai yra kerštas, tai, man atrodo, apskritai ant pykčio ir ant keršto dalykai nesistato. Nesigilinu į M. Majausko asmenybę, priimtus sprendimus. Nuosekliai, nuo rugsėjo mėnesio, dirbu savo darbą ir pirmiausia kalbu apie darbus ir žmones, kuriuos turiu komandoje, ir kaip Vilnių reikia per artimiausius ketverius metus vesti į priekį.
– Bet kai M. Majauskas paskelbė apie kandidatavimą, jis buvo pradėtas vertinti kaip vienas stipriausių Jūsų konkurentų, ypač turint omenyje, kad dar visai neseniai priklausėte tai pačiai partijai. Ar Jums daro žalą M. Majausko kandidatavimas?
– Pamatysime kovo 5-ą dieną, kokia yra proporcija. Matėme visokių apklausų, kartais ir manipuliavimą jomis. Galiu pakeisti tai, ką galiu, o dalykai, kurie nuo manęs nepriklauso, nėra mano dėmesio centre.
Aišku, kad yra daug kandidatų, situacija keičiasi ir, pavyzdžiui, Waldemarui Tomaszewskiui nutarus kandidatuoti. Pamatysime viską kovo 5-ą dieną. Dabar yra intensyviausios kampanijos savaitės ir mano dėmesys sutelktas į tai, kaip save pristatyti ir įrodyti vilniečiams, kad esu geriausias pasirinkimas, nepaisant to, ką kiti daro ir kalba, kuo gyvena.
– Jūsų, kaip turbūt ir visų kandidatų, kampanija bent iš dalies grįsta kritika, skirta dabartinei miesto valdžiai ir jos priimtiems sprendimams. Bet priešingai nei kiti kandidatai, nuo 2015 metų su pertraukomis esate sostinės vicemeras. Kiek Jūs per tuos beveik aštuonerius metus turėjote įtakos sprendimams, pavyzdžiui, gatvių siaurinimui ar mazuto deginimui, kurie dabar yra kritikuojami?
– Pirmiausia nesutikčiau, kad mano kampanija ar programa yra grįsta kritika. Turiu aštrų šūkį „Meras be cirkų“, bet jis yra apie veikimo principą. Per 30 metų turėjome daug merų, kurie orientavosi ne į tai, ko reikia miestui, o į asmeninį dėmesį sau. Visokie projektai, traukiantys žiniasklaidos dėmesį, miestui buvo nereikalingi, o tie darbai, kurie galbūt nėra tokie patrauklūs viešųjų ryšių prasme, buvo palikti nuošalyje.
Dėl to mano šūkis labai aiškiai sako, kad kitas Vilniaus meras turi būti orientuotas ne į save, ne į savo asmeninį viešųjų ryšių egoizmą, bet į darbus, reikalingus miestui. O tų darbų yra daug – pradedant transporto sritimi, baigiant niekada nesibaigiančiais švietimo, sveikatos priežiūros iššūkiais ir pan.
Aš turiu didelę, išsamią programą, ją pristatinėju dalimis nuo pat rugsėjo pradžios. Mes kalbame apie konkrečius klausimus, kurie pirmiausia yra realūs, į kuriuos galima atsakyti, kurie nėra utopiniai. Labai lengva pasakyti, kad mes gondolas nuo Šeškinės kalno paleisime iki Konstitucijos prospekto, bet čia yra cirkas. Nei tai bus, nei to reikia, bet tai yra patrauklu ir žurnalistai apie tai rašo.
Jei tai yra kerštas, tai, man atrodo, apskritai ant pykčio ir ant keršto dalykai nesistato.
Mano dėmesys yra visai kitur, o programa yra reali ir įvykdoma. Realumas yra atėjęs iš mano patirties dirbant savivaldybėje. <...> Apie tai ir šneku – reikia padaryti darbus, kurie miestui reikalingi.
Taip, iš 12 metų aš 6,5 buvau koalicijoje. Bet labai svarbu pasakyti, kad politikoje eini daryti darbų, gauti rinkėjų pasitikėjimą tuos darbus įgyvendinti. Aš turėjau pasirinkimą – likti opozicijoje ir kritikuoti arba imti ir dirbti konkrečius darbus. Mano pasirinkimas buvo daryti. Ir daryti konkrečius darbus, konkrečiose probleminėse srityse konkrečius projektus įgyvendinti.
Tai buvo švietimas ir energetika nuo 2015 metų iki 2017 metų vidurio, o nuo 2019 metų – sporto srityje. Už šias sritis aš prisiimu visišką atsakomybę – tiek už padarytus, tiek už nepadarytus darbus ir klaidas. Tai yra mano atsakomybės sritys.
Ką darė Remigijus Šimašius kaip miesto meras, ką darė kiti koalicijos partneriai, yra jų atsakomybė. Taip veikia visa politika. Buvo ne vienas konfliktas, tarkime, ir dėl tos pačios istorinės atminties. Kadencijos pradžia buvo pažymėta Lukiškių aikštės pliažu, naktiniu lentelių nuėmimu ir pan. Mes neturėjome kultūros, neturėjome politinės diskusijos ir turėjome rimtų konfliktų.
Mums pavyko juos suvaldyti, pavyko įsivesti – mano frakcijos dėka – civilizuotas kalbėjimosi taisykles dėl tos pačios istorinės atminties ir dabar ramybė šitoje sferoje. Yra dalykų, kur mums taip ir nepavyko partneriškai šnekėtis ar net informacija pasikeisti. Pavyzdžiui, gatvių siaurinimo projektas yra visiškas Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos sprendimas ar eksperimentas, apie kurį aš sužinojau iš žiniasklaidos, kai meras viešai pristatė, kaip bus tvarkomos gatvės.
Taip pat skaitykite
Vėlgi, buvo aštrių diskusijų, kad taip daryti negalima. Atrodo, tai yra smulkmenos, buitiniai miesto dalykai, bet jie paliečia gyventojų interesus, įpročius ir daro didelių pokyčių mieste, todėl tokie dalykai turi būti politiniu lygmeniu išdiskutuoti, nors pagal įstatymo raidę tai nėra tarybos politinės diskusijos klausimas.
– Sakėte, kad prisiimate atsakomybę ir už tai, kas nebuvo padaryta arba už padarytas klaidas. Galite įvardinti, kas nepavyko?
– Energetikos srityje norėtųsi spartesnės daugiabučių namų renovacijos. Vilnius turi 4 200 vis dar nerenovuotų, bet renovuotinų namų, kurie yra statyti iki 1992 metų. Iš to, ką mes turime su pagalbos priemonių sistema, išspaudėme maksimumą. Per ketverius metus nuo kasmet vidutiniškai renovuojamų 30–35 namų pasiekėme 120 renovuojamų projektų. Procentiškai tai yra kelių šimtų procentų augimas, bet absoliučiais skaičiais tai yra vis dar mažai.
Deja, bet savivaldybė nėra vienintelė šios temos savininkė. Mes turime Aplinkos ministeriją, turime paramos sistemą iš Europos Sąjungos su savo biurokratiniais mechanizmais. Žiūrint į kitų ketverių metų perspektyvą, norisi daugiau miesto lyderystės, dedant daugiau finansinių pastangų, formuojant papildomą paramos fondą, kad šitas klausimas judėtų.
Šis klausimas nėra vien tik dėl šildymo sąskaitų. Daug daugiau. Tai ir nekilnojamojo turto tarnavimo trukmė, tai ir tas pats CO2 išmetimas, nereikalingas šilumos išmetimas į gamtą, tai yra estetinė pusė, kaip atrodo miestas, ir t. t. Tai yra sritis, kurioje padarėme, ką galėjome esamomis sąlygomis, bet nepakankamai. Reikia pripažinti.
Taip pat skaitykite
– Renovacija ir nuo pačių gyventojų priklauso. Kaip juos įtikinti, kad jie aktyviau taupytų renovacijai ir ją inicijuotų?
– Pirmiausia turime suprasti, kad kalbame apie privačią nuosavybę. Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta, kad privati nuosavybė yra neliečiama ir žmonės patys priima sprendimus dėl savo turto. Visi pasakymai, kad valstybė turi ateiti ir renovuoti per prievartą, yra niekiniai. Kol turime galiojančią Konstituciją, tol prievarta nieko negalima daryti.
Buvo ne vienas konfliktas, tarkime, ir dėl tos pačios istorinės atminties. Kadencijos pradžia buvo pažymėta Lukiškių aikštės pliažu, naktiniu lentelių nuėmimu ir pan. Mes neturėjome kultūros, neturėjome politinės diskusijos ir turėjome rimtų konfliktų.
Vadinasi, reikia žmones įtikinti – paskatinti daugiabučių namų savininkų daugumą priimti sprendimą dėl renovacijos. Dabar mes turime gana ilgas procedūras, nes nuo sprendimo renovuotis iki, tarkime, statybos pabaigimo gali praeiti 3–4 metai. Mes turime mažėjantį ES paramos intensyvumą – kažkada turėjome 30–35 proc., o dabar judame 10 proc. link.
Finansinė paskata mažėja, bet mes turime augančias statybų kainas, turime augančias palūkanas bankuose, jei žmonėms reikia skolintis renovacijai. Vadinasi, jei norime šitą klausimą išspręsti, valstybė turi padėti daugiau.
Savivaldybė, mano supratimu, yra pajėgi, turėdama milijardinį biudžetą, skirti 100 mln. eurų, kad finansinė paskata vėl grįžtų prie panašių procentų, t. y. kad 35 ar 40 proc. paramos būtų suteikta žmonėms, priimantiems sprendimą dėl renovacijos.
<...>
– Mazuto deginimas, Jūsų galva, tinkamas sprendimas šildymo kainoms mažinti?
– Mazuto deginimas šį sezoną buvo neišvengiamas sprendimas, nes turime Rusijos paskelbtą energetinį karą Europoje, turime karą Ukrainoje, jis lėmė suirutę energetikos rinkoje. Su tomis kainomis, kurios šiuo metu yra rinkoje ir kurios buvo vasarą, mes kito sprendimo negalėjome priimti.
Ačiū Dievui, kad techniškai tokią alternatyvą turėjome, nes kitaip sąskaitos būtų buvusios 3–4 kartus didesnės negu praėjusį šildymo sezoną.
Taip pat skaitykite
Bet gera naujiena, kad tai yra laikinas vieno sezono sprendimas. Kitą rudenį vėl grįšime prie biokuro ir atliekų deginimo, jo mūsų šilumos struktūroje bus daugiau nei 90 proc. Pirminis ir svarbiausias tikslas šį sezoną buvo suvaldyti kainas gyventojams.
Kituose miestuose, kurie turi tą patį biokurą, kainos yra labai panašios ar net aukštesnės nei Vilniuje. Iš didmiesčių Vilnius sausį yra pigiausias miestas, nors Kaunas ar Klaipėda turi didesnį kiekį biokuro. Vadinasi, turime suprasti, kad energetiniame sektoriuje padėtis yra tikrai nenormali. Viliamės, kad karas kuo greičiau baigsis Ukrainos pergale ir šita situacija išsispręs.
Mazuto deginimas šį sezoną buvo neišvengiamas sprendimas, nes turime Rusijos paskelbtą energetinį karą Europoje, turime karą Ukrainoje, jis lėmė suirutę energetikos rinkoje.
Ši energetikos krizė parodė tikrąjį Rusijos veidą, parodė, kad Vokietija padarė lemtingų klaidų, tiesdama dujotiekius ir investuodama į iškastinį kurą iš Rusijos.
Mes turime didelį proveržį žaliosios energetikos rinkoje – ateinančios saulės, vėjo, vandenilio technologijos leis mus artimiausioje ateityje pasiūlyti geras kainas ir spręsti problemas dėl gamtos taršos. Bet miestas jau dabar turi ruoštis, kad nebūtų taip, kaip su dujomis, kai joms staiga pabrangus pamatėme, jog yra nepasiruošta visoje Europoje.
– Dar neseniai Vilnius buvo sukaustytas viešojo transporto darbuotojų streiko. Miesto valdžiai kliuvo nemažai kritikos dėl per mažo tam skiriamo dėmesio, prastos komunikacijos. Kas tuo metu buvo kalbama už uždarų savivaldybės durų?
– Turbūt nebuvo kalbama nieko, kas nebūtų pasakyta viešai. Mano asmeninė pozicija tokia, kad tai buvo ilgai augęs ir vienu metu sprogęs pūlinys, nes problemų šios įmonės vadovo ir darbuotojų santykiuose kartais vis iškildavo.
Aišku, įmonė yra didelė, darbo specifika sudėtinga, reikalingos tinkamos poilsio sąlygos, pats poilsis ir t. t. Tas pūlinys sprogo, kai ir žiemos laikotarpis, ir rinkimų fonas buvo nepalankūs, viską užaštrino.
Reikia pasakyti, kad darbuotojai teisingai ir teisėtai iškėlė savo reikalavimus. Tiesą sakant, kai kurių reikalavimų neišpildymo negaliu pateisinti ir nesuprantu, kodėl tai nebuvo padaryta. Tarkime, tas pats tualetas stovėjimo ir poilsio taškuose turėjo būti įrengtas ne prieš metus, o prieš 20 metų.
Pagrindinis dalykas, kurį akcentavome kolegai vicemerui ir merui, nes tai jų kuruojama sritis, per kiek laiko turi būti pasiektas susitarimas, kada vadovybė turi parodyti, kad ji sugeba išgirsti darbuotojus, išpildyti reikalavimus ir išspręsti klausimą, pasirašant naują kolektyvinę sutartį. Nesiimsiu vertinti nei įmonės, nei jos direktoriaus veiklos. Jei ši įmonė būtų mano kuravimo sritis nuo 2019 metų, manau, nebūtume tokios situacijos turėję.
Bet dabar svarbiausia, kad susitarimas pasiektas, darbuotojų sąlygos yra pagerintos, kolektyvinė sutartis yra suderinta ir dabar reikia žiūrėti toliau. Man atrodo, kad čia yra net ne pradžia, bet šios derybos, šis streikas yra senų dalykų apibendrinimas. Jei miestas kelia tikslą, kad kuo daugiau vilniečių judėtų, vadinasi, viešojo transporto sistema turi plėstis, turi kokybė augti ir tam artimiausius ketverius metus turi būti skiriamas dėmesys. <...>
– Viešasis transportas kaip problema įvardijamas daug metų, rinkimai po rinkimų. Mes vis dar matome senus troleibusus, pro kurių stogą lyjant varva vanduo, matome, kad žmonės autobusuose turi grūstis tarsi silkė skardinėje arba kad turi porą kartų persėsti, kad nuvyktų iš taško A į tašką B.
Kai kurie kandidatai žada tramvajų, kai kurie dar kitokias permainas. Kokia yra Jūsų viešojo transporto vizija?
– Mano viešojo transporto vizija, pirmiausia, yra realiai įgyvendinama. Nei tramvajaus, nei metro, nei gondolų mes per ketverius metus nepaleisime. Čia yra utopija. O žmonės nori patogaus viešojo transporto jau šiandien.
Dėl to mano visa rinkimų programos dalis, kurioje kalbama apie viešąjį transportą, yra orientuota į dabartinės sistemos plėtrą, tobulinimą ir sąlygų gerinimą. Žinote, prieš aštuonerius metus buvo situacija, kai kas mėnesį ar du užsidegdavo autobusai, kylantys į Šeškinės ar į Narbuto kalną. Situacija pagerėjusi, autobusai atnaujinti.
Troleibusų parkas yra nedovanotinai nesutvarkytas, mūsų troleibusų amžiaus vidurkis yra 22-eji metai. Bet tai galime greitai pakeisti – priemones užsakyti, nupirkti ir per kelerius metus nauji troleibusai gali atvažiuoti, tai yra suplanuota.
Bet svarbiausias dalykas, kad mes turime iš esmės gerinti viešojo transporto infrastruktūrą žiūrėdami į kitą ciklą, kad šitos priemonės – autobusai ir troleibusai – būtų visiškai netaršūs, t. y. varomi elektra arba vandeniliu. Reikia tinkamų pirkimų, užsakyti reikiamą skaičių ir nupirkti, suvaldyti procesus.
Lygiai taip pat turime gerinti susisiekimo kokybę, kad žmogaus prioritetas būtų rinktis viešąjį transportą, o ne važiuoti nuosavu automobiliu. Tam reikalinga tolesnė A juostų plėtra, per artimiausius ketverius metus, nesiaurinant gatvių, neatimant jų iš pėsčiųjų ar dviratininkų, galima turėti papildomus 30 kilometrų A juostų.
Troleibusų parkas nedovanotinai nesutvarkytas, mūsų troleibusų amžiaus vidurkis yra 22-eji metai.
Mums reikalingi bent du nauji greitųjų autobusų maršrutai. Dabar yra šeši, jei bus dar du, turėsime tinklą, kai iš bet kurios miesto vietos galima atvažiuoti į pagrindinius taškus, persėsti, jei to reikia, ir keliauti toliau. Taip pat reikia didinti susisiekimo greitį. Autobusai dabar važiuoja 17 km/h greičiu, o reikia pasiekti, kad jie važiuotų 23 km/h.
Miesto pakraščiuose yra nepakankamas stotelių tinklas. Jei žmogui reikia pėdinti pusę kilometro nuo stotelės iki savo namų, vadinasi, jis ieško alternatyvos, kuri, greičiausiai, yra važiuoti savo automobiliu. Reikia peržiūrėti ir maršrutų skaičių – reikia tankinti tiek autobusų, tiek troleibusų išvažiavimo periodus. Piko metu iš stotelės turi būti išvažiuojama kas 6 minutes. <...>
– Ar toks nacionalinio stadiono projektas, kokį turime dabar, Jus tenkina?
– Jeigu būčiau šeichas, turėčiau naftos gręžinį po kėde ir statyčiau sau stadioną, tai tikrai statyčiau kitokį. Bet šiuo atveju yra priimti sprendimai, kuriuos reikia įgyvendinti. Mes per ilgai užsižaidėme su konkursais, bandymais statyti neturint pinigų ar neturint visos sumos, kaip buvo 2006-aisiais.
Dabar turime baigiamąją fazę ir turime visas prielaidas, kad stadionas atsirastų. Jis bus toks, koks suplanuotas 2014 metais, t. y. 15 tūkst. vietų grynas futbolo stadionas ir tai jau jį darys kitokiu nei stadionas Kaune. Vilniaus stadionas bus jaukesnis, pritaikytas labiau futbolui, tik jį reikia kuo greičiau pastatyti.
Šitą projektą perėmiau kuruoti prieš pusantrų metų. Pradėjus dirbti dabartinei Vyriausybei, vyko diskusija su Švietimo ministerija, su premjere, ką daryti su šituo objektu, kuris yra ne tik stadionas, bet ir daugiafunkcis kompleksas, pakeisiantis tiek Vilniaus, tiek Šeškinės, visų kitų paveikslą paslaugų infrastruktūros prasme.
Buvo priimtas sprendimas projektą tęsti ir padaryti darbus iki galo. Mano tikslas dabar yra projektą sėkmingai suvaldyti ir atvesti iki galutinės stadijos, kad ta gėda (vilniečiai netiki, kad galima jos atsikratyti) pagaliau būtų ištrinta.
Ar tai yra vienintelis galimas stadionas Vilniuje? Manau, kad galime šnekėti apie kitą stadioną, bet kol nebaigtas šitas darbas, tol, matyt, naujų planų neverta ir svarstyti.
Taip pat skaitykite
– O kas nutiko su Lazdynų baseinu?
– Situacija keičiasi kasdien, jei kalbėtume po savaitės, situacija būtų dar kitokia. Statybos yra baigtos. Dabar lankosi valstybinė komisija, žiūrima, ar viskas yra gerai padaryta, ar galima objektą saugiai naudoti. Planuojama vasario viduryje jį pradėti eksploatuoti.
O atsitiko su juo tai, kas atsitiko. Tuometiniai rangovai padarė apie 40 proc. darbų ir bankrutavo, palikę statybų aikštelę su skolomis, su išleistais pinigais ir nebaigtomis statybomis. Reikėjo šį projektą reanimuoti, suskaičiuoti, kas padaryta, o kas ne, paskelbti naują konkursą, išrinkti naujus statybininkus ir projektą atvesti iki pabaigos.
Tai yra padaryta. Mes neturime antros istorijos kaip su nacionaliniu stadionu. Nors, aišku, tai kainuoja miestui papildomus 10 mln. eurų, dėl ko turime inicijuotą teisminį ginčą. Bet iš esmės projektas yra suvaldytas ir pabaigtas.
– Po 2021 metų riaušėmis tapusio mitingo prie Seimo savivaldybė nebeišdavė leidimo kitam tų pačių organizatorių mitingui. Dėl to buvo nueita teisminiu keliu. Jūsų akimis, ar teisinga buvo neišduoti tuomet leidimo?
– Mes gyvename demokratinėje valstybėje ir visi gali turėti savo nuomonę, kuri nebūtinai turi patikti valdančiajai daugumai ar politikams. Nuomonių pliuralizmas yra demokratijos pagrindas. Bet kai atsiranda piktnaudžiavimas teise ir tyčinis, organizuotas veikimas prieš institucijas, siekiant sąmoningai skatinti visuomenės nesantaiką, riaušes, tai jau yra kitas žanras ir tai reikia matyti kitoje šviesoje.
Ar tai yra vienintelis galimas stadionas Vilniuje? Manau, kad galime šnekėti apie kitą stadioną, bet kol nebaigtas šitas darbas, tol, matyt, naujų planų neverta ir svarstyti.
Seimo mitingas, kuris baigėsi tuo, kuo baigėsi, ir daugiau nei 80 žmonių iškeltos baudžiamosios bylos, parodė, kad išduodant leidimus ar sankcionuojant viešus susibūrimus, turi būti analizuojama, ar tai nevirs kažkuo panašiu. Tai geriausiai daro teismai, patikrindami, šiuo atveju, savivaldybės motyvus, ir matome, kad teismų praktika irgi yra įvairi, bet taip pat ir pagrindžianti savivaldybės poziciją.
Mes gyvename tokiu metu, kai vyksta karas, kai turime minkštosios galios pagrindu veikiančią kaimyninę valstybę, kuri mūsų, deja, piliečių rankomis daro dalykus, nukreiptus prieš mūsų valstybingumą. Tai matyti, nebijoti tai pasakyti ir su tuo kovoti yra viena iš valdžios funkcijų.
– Per dabartinio mero kadenciją Vilnius yra tapęs atviru ir tolerantišku miestu, pavyzdžiui, pastarųjų „Baltic pride“ turbūt negalima net palyginti su tuo, kaip jos vyko prieš 10-metį ar daugiau. Dėl to, turbūt, gimsta ir tokių minčių, kokia gimė Jūsų konkurentui rinkimuose Tomui Vytautui Raskevičiui, – partnerystę įteisinti Vilniaus lygiu. Jūs matote realių galimybių, kad tokios idėjos būtų įgyvendintos?
– Žinote, nevertinu šios minties kaip realios ar rimtos idėjos. Man atrodo, tai yra politinis cirkas, skirtas grynai rinkimų laikotarpiui, ir tiek. Seime turi būti priimtas įstatymas, kuris reglamentuos partnerystės klausimą. Jeigu norima eiti į kažkokius kitus lygius ar vietas, pasiūlyčiau pradėti nuo seniūnaitijų, tada į seniūnijas eiti, į savivaldą ir tada gal pasieksime Seimą ir Lietuvą. Manau, kad tai nėra rimta mintis ir nėra ką plačiau komentuoti.
– Dar norėčiau aptarti ugdymo įstaigų situaciją – tiek mokyklų, tiek darželių. Vis dar pasitaiko situacijų, kai tėvai turi sėdėti kamščiuose veždami savo vaikus, tarkime, iš Pilaitės į ugdymo įstaigą Žirmūnuose. Pasitaiko, kai šeimoms nepavyksta gauti reikiamų ugdymo įstaigų, ypač jei vaikas turi specialiųjų poreikių. Kokie Jūsų sprendimai?
– Yra dvi naujienos – viena gera, kita bloga. Gera naujiena ta, kad Vilnius auga, mes turime didėjantį vaikų skaičių. Bet miestas nespėja su infrastruktūra iš paskos, o nespėja dėl kadaise padarytų planavimo klaidų, kai nebuvo gyvenamųjų rajonų, nekilnojamojo turto plėtra susieta su socialinės ir viešosios infrastruktūros statybomis.
Dėl to šeima iš Perkūnkiemio, kuriame nėra ugdymo įstaigos, turi važiuoti ir ieškoti, kur gaus vietą, kad savo vaiką galėtų leisti į ugdymo įstaigą. Dėl to atsiranda kamščių, oro užterštumas, vėlavimų į darbą ir krūva kitų problemų. Kad yra vaikų atostogos, iškart gali pastebėti gatvėse, net nežiūrėjęs į kalendorių.
Receptas yra paprastas – mes turime aprūpinti tinklą įstaigomis. Vilniuje trūksta bent septynių mokyklų, galima pastatyti septynias mokyklas, įvairių tipų, nuo pradinių iki gimnazijų. Tempas, kuris buvo šią kadenciją, kai buvo pastatytos trys mokyklos, yra per lėtas, reikia tai daryti intensyviau.
Ir tuomet reikia žiūrėti, kaip yra su geografiniu paskirstymu. Mes turime mokyklų, kurios gali priimti vaikus iš viso Vilniaus, bet tai lemia, kad tėvai iš bet kurios miesto vietos veža vaikus į tas mokyklas. Ir mes turime profiliuotas atskiras mokyklas pagal mokyklos tipą. Tai nuolatinis darbas su tinklu, stebint geografinį paskirstymą, miesto teritorijos plėtrą ir kad mokykla nebūtų perskirstyta.
– Nemažai Vilniuje dirbančių žmonių gyvena Vilniaus rajone. Kokių matote galimybių bendradarbiauti ugdymo klausimais su Vilniaus rajonu?
– Bendradarbiavimas turi turėti savo tikslus. Pagal mūsų visas priėmimo į mokyklas tvarkas, mes galime priimti iš kitų savivaldybių vaikus, jei Vilniaus miesto gyventojai visi yra priimti ir mokykloje yra laisvų vietų. Tai čia pirmiausia kalbama apie tautinių mažumų mokyklas. Lenkiškose, rusiškose mokyklose mes turime laisvų vietų ir ten galime priimti ir priimame iš kitų rajonų.
Nežinau, kokie yra Vilniaus rajono tikslai, bet jie, pavyzdžiui, neturi savo politinėje darbotvarkėje tikslo statyti lietuviškas mokyklas ir darželius. Šiuo atveju miestas pasirūpina rajono gyventojais, jei yra vietų.
Nesidairyčiau į kitas savivaldybes. Miestas turi padaryti savo darbą ir turime tinklą užtikrinti. Galbūt tai bus paskata Vilniaus rajono gyventojams registruotis mieste ir gyventojų pajamų mokestis liks Vilniuje.
– Kieno paminklas turi stovėti Vilniuje – Antano Smetonos, Kazio Griniaus ar Volodymyro Zelenskio?
– O gal visiems trims reikėtų pastatyti?
– O ar yra vietos visiems trims?
– Manau, kad turime ir vietų, ir daug istorinių asmenybių, nusipelniusių ir Lietuvai, ir Vilniui, kurių įprasminimas yra ateities klausimas. Dėl to paties Smetonos – pritariu, kad Vilniuje reikia pastatyti jam paminklą.
Diskusija buvo prieš kelerius metus, ji baigėsi įvykusiu konkursu, tik jis nebuvo realizuotas. Vieta, koks paminklas, kas turėtų būti lentelėje prie paminklo parašyta – atskiras klausimas. Bet susitvarkius su sovietiniais balvonais, mes iš tikrųjų galime palaipsniui pereiti prie diskusijų, kas turėtų būti įamžinta iš Lietuvos istorinių asmenybių.
