„Jaunosios Lietuvos“ kandidatas į Vilniaus merus R. Girinskas sako, kad politikams būtų galima mokėti milijoninius atlyginimus, bet griežtinti atsakomybę, taip esą bus sumažinta korupcija. Už sunkiausius nusikaltimus jis siūlo skirti net mirties bausmę, kurią vykdytų Lietuvos kariuomenė. Šios ir kitos kandidato idėjos – R. Girinsko interviu LRT.lt.
– Kampanijos metu išsiskiria jūsų džemperis. Ar dažnai su juo galima jus sutikti, kodėl pasirinkote taip rengtis?
– Rinkiminis laikotarpis. Turbūt esame vienintelė tokia nesisteminė partija, kuri neturi jokių korupcijos žymių. Mūsų neremia didieji verslai, negauname ir rinkiminių dotacijų. Mano nuomone, situacija rinkimuose nedemokratinė, nes visi rinkimai yra perkami, galima sakyti, kandidatas yra prekių ženklas. Kuo daugiau turėsi lėšų, resursų, tuo daugiau išreklamuosi ir iškiši rinkėjams, vartotojams. Tai nedemokratiškos sąlygos.
Mano siūlymas – jei surenki tam tikrą skaičių parašų savivaldybėje ar rinkimuose į Seimą, gauni tam tikrą nustatytą sumą lėšų.
– Koks tas skaičius?
– Nežinau, galėtume sėsti ir diskutuoti. Mūsų slenkstis buvo 1750 parašai, surinkome 2 tūkstančius. <...>
Jei ateitų net ir pats protingiausias žmogus, profesorius, neturintis pinigų, o kitoje pusėje atsisėstų devynias klases baigęs verslininkas, turintis daug pinigų, galite nuspėti, kaip baigtųsi rinkimai. Mano džemperis yra greita reklama, įvaizdžio dalis, mūsų 1927 m. ženklas, kurį atgaminome, prieš tai naudojome kitą. Didžiuojamės, kad turime pačią seniausią partiją, kuri turi patį seniausią ženklą.
– Prabilote apie korupciją, bet ne visos partijos yra patekusios į skandalus.
– Pasakykite bent vieną. Konservatoriai? Net nereikia [minėti], Laisvės partija – ar jums neužtenka korupcijos ministerijose, kaip dalijamos dotacijos tiems, kurie parėmė Laisvės partiją?
– Tyrimų, teismo sprendimų nėra.
– Visada galima dangstytis. Yra faktinės aplinkybės, kad gavo tos pačios partijos. <...> Ar tai nėra korupcija? Tai galimai korupcija, korupciniai ryšiai. Didžiausia Lietuvos bėda – nepotizmas ir korupcija.
Žvelgiant į valstybės sektorių, tai yra visur. Nežinau neprobleminio sektoriaus, įvykio. Rinkėjai sako tą patį.
– Kalbate labai bendrai, tai kaip pradėti su tuo kovoti, kaip korupciją naikinti?
– Jos nereikia naikinti, ją vieną kartą reikia pabaigti. Galime imti Singapūro pavyzdį. Singapūras buvo maža, korumpuota valstybė, iš visų pusių supama priešų. Atėjo prezidentas ir pradėjo net savo gimines sodinti į kalėjimą už korupciją. Ir kaip Singapūras užaugo per 30 metų. Yra antikorupcinės komisijos. Valstybės tarnautojas turi uždirbti pakankamai, bet turi jausti ir asmeninę atsakomybę. Pavyzdžiui, privatūs pensijų fondai. <...> Praėjo treji metai ir matote, kas vyksta. Mes privertėme žmones investuoti į kažką neapčiuopiamo.
– Tai, ką sakote, gal yra labiau nacionalinės politikos, ne savivaldos klausimai?
– Yra daug reguliavimo savivaldoje. Jei žiūrėsime į viešuosius pirkimus, elementarūs statybiniai darbai, kur reikia padažyti sieną, aš nekalbu apie generalinę rangą. Pažiūrėkite, kokie reikalavimai įmonėms, konkursus laimi dvi ar trys įmonės, dalijasi darbus ir nei mažas [verslininkas] su verslo liudijimu, nei maža UAB įeiti negali. <...> Kuo daugiau reguliavimo, tuo daugiau nišų korupcijai. Į korupcijos bylas įsipainioja bankroto administratoriai, teisėjai, advokatai. Yra tos korupcijos, ji yra Lietuvos vėžys.
– Nuo ko ji prasideda, kodėl, kaip sakote, esame korumpuota valstybė?
– Po to, kai atgavome Nepriklausomybę: nuo mažų valstybės tarnautojų algų, nesutvarkytos sistemos. Atgavus Nepriklausomybę, algos privačiame sektoriuje ir valstybiniame skyrėsi ne dešimtimis, o šimtais kartų, dėl to atsirado tradicijos pirkti policininką, teisėją, valdininką. Jie neturi jokios asmeninės atsakomybės už savo sprendimą. Pažiūrėkite, kiek buvo bylų ir dėl nelegalių statybų... Kalti žmonės nerasti. Bylinėjimosi išlaidos, tyrimai gula ant valstybės pečių, leidimai išduoti neteisėtai. O kuris Seimo narys dabar prisiims atsakomybę dėl pensijų fondų?
Būtų mažesnė žala, jei 141 Seimo nariui mokėtume po 1 mln. Eur per mėnesį ir įvestume asmeninę atsakomybę, jei mokame 2 tūkst. Eur, jie galvoja, iš kur prisidėti.
– Kalbate apie korupciją ir verslą, bet „Jaunoji Lietuva“ labiau žinoma dėl vertybinių klausimų. Kas jus patį paskatino jungtis į partiją, kandidatuoti?
– Partija yra sena, vertybinė, galima sakyti, kad konservatyvesnė už pačius konservatorius. Man šios vertybės visada buvo artimos, niekada nebuvau nukrypęs į liberalias ar kosmopolitines vertybes. Nepavadinčiau to Vakarų vertybėmis, nes homoseksualizmas ir liberalizmas, jei žvelgsime į vyresnę kartą, nėra vertybės, kaip ir mums jiems tai yra primetama.
Sutinku, žmogus turi teisę į visas teises, teisę egzistuoti ir kartu gyventi, bet turime surasti balansą, kas priimtina, o kas ne.
Gavau siūlymą dalyvauti Vilniaus miesto savivaldos rinkimuose ir priėmiau. Prieš 4-erius metus „Tvarkos ir teisingumo“ partijos skyriai delegavo mane į merus, pirmininkas Remigijus Žemaitaitis labai supyko, kad delegavo ne jį. Jis tuos skyrius sunaikino valdybos sprendimu, padarė vieną skyrių ir delegavo pats save. Mes su opozicija įkūrėme rinkiminį komitetą ir, lyg kažkieno užsakymu, vienas partietis paskutinėmis minutėmis atsiėmė [parašą]. <...> Žinome, kieno užsakymu tai buvo padaryta, tai nebuvo vien R. Žemaitaičio užsakymas. <...>
– Kai kalbama apie politines jėgas, kurios yra, pavadinkime, dešinėje ir krašte, kai kas vadina jas radikaliomis ir marginaliomis, jos iš tikrųjų daug konfliktuoja, yra susiskaldžiusios, tai kliudo patekti į Seimą. Kodėl taip yra?
– Sutinku. Visi galvoja labai savanaudiškai, kad vieninteliai padarys geriausiai, kad tik jis yra vienintelis vadas, kiti jam nereikalingi. Dirbdamas su vienu Seimo nariu ir prieš prezidento, ir Europos Parlamento rinkimus, bandėme sujungti kelias partijas ir kelias asmenybes prezidento rinkimuose.
– Kurias?
– Tai buvo Mindaugas Puidokas, Arvydas Juozaitis, Naglis Puteikis, Petras Gražulis, kad jie eitų kartu į Europos Parlamentą, vienas galbūt į prezidento rinkimus, o kiti palaikytų. Nes akivaizdus lyderis, kuris nusipelnė būti prezidentu, labai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės, yra Arvydas Juozaitis, o šiandien jis kažkodėl yra labiausiai pamirštas ir nuvertintas.
Buvo visokių bandymų jungti, sujungti, perjungti. Bet partijos turi savus vadukus, jie nenori, mano, kad bus nustumti į šoną. Jei iš kitos partijos ateina šaunesni, protingesni, veiklesni, jie puikiai supranta savo vietą, kad bus patraukti į šoną, jei nieko nedarys.
Taip partijos ieško prieglobsčio, išeities. Štai kilo „Šeimų maršas“, tada visos partijos bėga pas „Šeimų maršą“, siūlo aukščiausius postus. Bus kitas sujudimas – vėl bandys su kuo nors lipdytis. Mes su niekuo nėjome į sąjungą, nors buvo pasiūlymų, buvo ir siūlymų neiti į merus. <...> Buvo ir siūlymų paremti, bet ne tų verslų, kur norėjome. Suprantame, kad jei gausime verslininkų paramą, mums reikės ją grąžinti, atidirbti. <...>
Manau, kad mažiausia suma, su kuria turi eiti kandidatas, yra 100–150 tūkst. Eur. Tai didžiuliai pinigai, partija negauna valstybės dotacijos. Tai grynai ideologinė partija, kuri per tiek metų išliko pirmininko Stanislovo Buškevičiaus dėka. <...>
– Paminėjote S. Buškevičių. Ar nemanote, kad tai minusas, jog organizacijoje taip ilgai nesikeičia vadovas?
– Ne, manau, kad tai yra pliusas. Žmogus tiek metų sugebėjo likti pirmininku, nenustekeno partijos, neįvėlė į korupcinius skandalus. Ideologiškai Stanislovas yra stiprus ir nepalaužiamas.
Jei neliks jo, neliks ir partijos: atsiminkime, kas buvo su partija „Tvarka ir teisingumas“, kai nebeliko Rolando Pakso, su socialdemokratais, kai neliko Algirdo Brazausko, skilimai, kas buvo su liberalais, kai skilo liberalai. <...> Darbo partija, konservatoriai. Manote, kad kažkas nutikus Landsbergiui, partija dar išsilaikys? Nemanau.
– Bet šios partijos laikosi, pateko į Seimą.
– Kol kas laikosi, laikosi, ir kol Eugenijus Gentvilas yra partijoje, prižiūri Viktoriją (Čmilytę-Nielsen, Seimo pirmininkę – LRT.lt).
Senųjų partijų lyderių nebeliko. Jei neliks Ramūno Karbauskio, ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nebeliks.
Ar kuri nors išgyveno per tą laiką pakilimą? Kai neliko lyderio? Nelikus A. Brazausko, kur atsidūrė socialdemokratai. A. Butkevičių matėme, Gintautas Paluckas yra visai lyderio savybių neturintis asmuo. Tai yra inercija. „Tvarka ir teisingumas“ kadaise buvo trečia pagal dydį partija.
– Norėčiau grįžti prie jūsų teiginio, kad neva esate vieninteliai antisistemininkai, kodėl?
– Nesisteminiai. Sisteminės partijos vienaip ar kitaip bendradarbiauja, priima įstatymus, dideliems verslams naudingus projektus. Yra mažai partijų, kurios kovotų už paprastą žmogų.
Man susidaro įspūdis, kad įstatymai kuriami tam, kad būtų saugomi turtingieji nuo vargšų. Paimkime tą patį kaupimą pensijų fonduose. <...> Esu įtrauktas ir privalėsiu iki gyvenimo galo kažkokiam UAB’ui mokėti pinigus. Išeiti iš ten negaliu. Esu vargšas, priverstas mokėti turtingam, o jis turi visas apsaugas, kad niekada neatsisakyčiau.
– Galėjote atsisakyti kaupimo.
– Galėjau, vieną kartą iš principo atsisakiau ir maniau, kad užtenka. Bet jie padarė, kad yra antras įtraukimas. <...> O po 20–30 metų, kai išeisiu į pensiją, jie pasakys: soriukas, bankrutuoju ir nieko neturėsiu, o jis įstatymiškai apsaugotas. Ir Seimas įstatymiškai apsaugotas. Net jei esi prezidentas, neturi realių galių paleisti Seimą.
– Galbūt tai yra saugiklis?
– O nuo ko?
– Kaip tada atrodytų jūsų įsivaizdavimas apie geresnę Lietuvos politinę sistemą?
– Keisti Seimo Statutą, įvedant atsakomybę Seimo nariams už teisės aktų pateikimą, balsavimą, Seimo posėdžių lankymą, kitus dalykus. Dabar Seimas priima 20 kartų daugiau nutarimų nei Švedijos parlamentas. <...> Neįmanoma sužiūrėti, visko žinoti. Kiekvienas Seimo narys turėtų turėti po 10 patarėjų, būti tokio [plataus] išsilavinimo, kad suprastų viską, apie ką kalbama. Dauguma Seimo narių net nesuvokia, apie ką kalbama, už ką jie balsuoja. Turėtų būti konstitucinis pakeitimas, kad Seimo narys negalėtų būti ministru, tai yra labai ydinga praktika, nors Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad taip galima. Tai labai ydinga, nes pats leidi ir pats vykdai įstatymus.
Daugiau galių reikia skirti prezidentui, nes jį renka žmonės ir juo reikia labiau pasikliauti. Jį išrenka vieną, ne 141. Daugiau galių suteikti prezidentui leidžiant įstatymus, teikiant siūlymus, nes dabar Seimas gali atmesti jo veto ir tas įstatymas, apsukęs ratą, gali grįžti į priėmimo stadiją.
Seimas yra korupcijos irštva, kur vyksta visas valstybės valdymas. <...> Įstatymai priimami nekokybiškai, buldozeriu, ginant vienas ar kitas verslo struktūras. Jei pasėdėsite prie Seimo, pamatysite, kaip ateina lobistai, atneša Seimo nariams USB laikmenas, kuriose yra įstatymai, pasiūlymai. Verslas ir Seimas bendradarbiauja. Tai nėra blogai, bet aš sakau, kad pirmiausiai reikia žiūrėti ne verslo subjektų, o paprastų žmonių.
– Minite atlyginimų didinimą Seimo nariams, ar esate tikras, kad tai palaikys jūsų rinkėjai?
– Manau, kad taip, jei įvestume asmeninę atsakomybę, ir ji už korupciją būtų tikrai didelė, realios bausmės. Mano žiniomis, šiandien nė vienas politikas neatlieka realios bausmės už korupcinius nusikaltimus. Galime pastatyti atskirą kalėjimą visiems korumpuotiems žmonėms, tas yra padaryta Singapūre (juokiasi).
– Jūsų minimas Singapūras nėra žinomas kaip labai demokratiška valstybė, jam priekaištaujama dėl...
– Dėl represijų?
– O tai ne problema?
– Nemanau, kad tai kažkokia problema. Mes kažką aukojame dėl bendro gėrio. Ar tos represijos buvo nekaltų žmonių? Ne, nebuvo. Tai buvo politikų, kariškių, visų korupcinių veikėjų represijos. Singapūre nebuvo paprastų darbininkų, nuskriaustųjų ar vargšų represijų. Tai buvo represijos žmonių, kurie vykdė nusikaltimus, stekeno valstybę. Nemanau, kad ten vyko tokios jau didelės represijos. Tai pateisinama dėl visos valstybės gerovės. Pažiūrėkite, koks buvo rezultatas.
– Bausmių griežtumas jūsų negąsdina?
– Ne, manyčiau, tai turėtų kaip tik skatinti valstybės tarnautojus dirbti žmonėms.
– Singapūre yra ir mirties bausmė. Ar palaikote ir ją?
– Žiūrint, už kokius nusikaltimus. Mano siūlymas yra peticija už pedofiliją. Pirmą kartą nusikaltus, bausmę padidinti iki 15 metų nelaisvės, antrą kartą – kalėjimas iki gyvos galvos arba mirties bausmė.
Tokie nusikaltimai, manau, nusipelno mirties bausmės. Dėl kitų galime diskutuoti.
– Kas nors jas turėtų vykdyti.
– Lietuvoje irgi anksčiau buvo taikoma mirties bausmė. Pas mus yra specialusis būrys „Aitvaras“ (kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgos – LRT.lt) ir kiti kariškiai. Jie važiuoja į karštus taškus, vykdo užduotis, taip pat žudo žmones. Būkime sąžiningi. Tas pats kariškis būtų budelis, kažkoks paskirtas etatas.
– Grįžkime prie jūsų partijos „Jaunoji Lietuva“, kuri veikia jau nuo 1994 m. Kokie jos svarbiausi nuopelnai?
– Svarbiausius nuopelnus būtų galima skirti Stanislovui Buškevičiui, kai jis buvo Kauno vicemeras, taip pat dvi kadencijas Seimo nariu.
Kai jis buvo Kauno vicemeras, jis buvo atsakingas už sporto ir švietimo sritį. Jis iš tiesų daug padarė sporto įstaigoms, mokykloms, kad žmonės aktyviai domėtųsi sportu. Kauno mieste vienam gyventojui kasmet skiriami 56 ar 57 Eur per metus būtent sveikatinimui ir sportui, o Vilniuje tai tik 9 Eur per metus.
Mūsų vertybės tautiškos, nacionalinės – ne nacionalistinės vertybės, atsižvelgiant į senąsias tradicijas. Kadangi pirmininkas toks principingas, neima pinigų iš verslo, mus sunku išpopuliarinti rinkimuose. <...>
Per 32-ejus metus valdžioje visada buvo konservatoriai, vienoje ar kitoje koalicijoje, keitėsi su socialdemokratais, ir tik kartą buvo valstiečiai ir žalieji.
– Stiprios partijos nėra blogas ženklas politinėje sistemoje.
– Gal ir nėra blogai, bet kodėl jos netęsia viena kitos darbų, prisigalvoja savo? Ar per 32-ejus metus paprasti žmonės pradėjo gyventi geriau? Nekalbu apie verslus, yra daug pavyzdžių, kai išvažiavo ir pasiekė, Lietuvoje sukūrė verslą. Bet kodėl paprastam žmogui Lietuvoje netapo gyventi geriau? Tarkime, esu moksleivis, baigiu mokyklą, noriu mokytis universitete. Ar man sudarytos visos sąlygos? Be tėvų paramos negalėčiau. Pabaigus mokslus, sunku rasti darbą. Nekalbu apie buto įsigijimą, nuomą. Palūkanos taip pakilo. Butas Vilniuje vidutiniškai kainuoja kaip 32-ejų metų vidutiniai atlyginimai (13 metų, ekonomisto Žygimanto Maurico duomenimis – LRT.lt).
– Vilnius yra liberalus miestas ir apklausos jums nėra palankios. Kodėl tuomet kandidatuojate?
– Jis liberalus, nes yra multikultūrinis. Būkime sąžiningi, balsuoja ne vilniečiai: atvažiuoja žmonės iš regionų, rajonų, užsikrėtę ta kosmopolitine dvasia, kuri suformuojama jau vaikystėje. Dabartinė trisdešimtmečių karta visai kitokia, nei buvome mes. Mūsų kartai buvo sunku suvokti, kad galima imti kreditą ir 30 metų mokėti už būstą, o jai tai atrodo normalu, mūsų karta stengėsi užsidirbti patys, kad galėtų butą nusipirkti. Šita karta daugiau vakarietiška, visas jų gyvenimas kredite.
Žinoma, Vilnius yra liberalesnis, bet kas yra liberalizmas ir visos kitos vertybės? Laisvas darymas to, ko nori? Tai būtų anarchija, o ne liberalizmas. Prancūzijos revoliucijos metu libertarai nuvertė karalių, nukapojo galvas. Po 20 metų jie suprato, kad kažką padarė ne taip: kažkas turi daug, kažkas mažai. Tada pradėjo mąstyti, kaip liberalizmą pakreipti kita linkme, atsirado socializmo idėjos. <...> Mes gyvenome sovietų priespaudoje, nukirtome galvą karaliui, bet pradėjome gyventi taip, kaip patys nežinome, ar gerai. Viliuosi, kad ir tie liberalai susivoks, kad ne viskas gerai, kad liberalizmo tos partijos neįgyvendina.
Pažiūrėkite, kiek Laisvės partija inicijavo draudimų. Jie nežiūri, kaip žmogui laisviau gyventi – jei prigalvoja įstatymų, kad būtų dar sunkiau. Kokie per 2,5 metų Tomo Vytauto Raskevičiaus padaryti darbai? Nulis, nulis, nulis, jis nieko nepadarė. Jo bėda, kad jis yra homoseksualus, tačiau ne privalumas. Jis apgavo visą savo bendruomenę: mes jus įteisinsime, padarysime... Aš sakau, kad „Jaunoji Lietuva“ LGBT bendruomenei per 2,5 metų būtų padariusi daugiau nei V. Raskevičius.
– O ką jūs padarytumėte dėl LGBT?
– Pripažinkime, kur yra bendruomenė, o kur yra cirkas. Homoseksualizmas yra, jo nepaslėpsi. Tai specifinės problemos. Ar matėte, kad kažkur homoseksualų žmogų muštų, vengtų, išvarytų?
– Būna tokių atvejų.
– Na ar buvo, kad čia iš šios LRT kavinės išmestų? (šypsosi) Aš nemačiau tokių atvejų. Jei žmogus nesireiškia, nerėkia visiems, kad „aš homoseksualas, jūs manęs gailėkite“. V. Raskevičius sako: „Aš homoseksualas, jūs manęs gailėkite, rinkite, būsiu pats geriausias homoseksualas meras.“ Baikite, vertinkite jį už jo padarytus darbus. <...> Jei jis per 2,5 metų Seime nieko nenuveikė, Vilniuje per 4-erius metus jis nieko nepadarys. Na, nebent spalvotą suoliuką.
– Kokias pagrindines miesto bėdas matote jūs?
– Aš esu vienas žmogus, turiu 6 vaikus, mano vienokios problemos. Kiekviena grupė turi skirtingų problemų.
Pirmas dalykas, manau, reikėtų rimtų susitikimų su gyventojais, bendruomenėmis, pradedant nuo mikrorajonų, seniūnijų. Galiu kaip Artūras Zuokas lakstyti per bendruomenes, žadėti aukso kalnus. Neturiu tikslo meluoti. Rinkėjams galiu pažadėti amžiną gyvenimą, bet ar mums to reikia? Išrinkite, o tada diskutuosime. Jei reikia naujo darželio rajone – pastatysime naują darželį. <...>
Jei jums reikia, iki minimumo sumažiname reikalavimus, paliekame tik būtinuosius saugos. Ar matėte, kad nors vienas verslo objektas būtų statomas taip ilgai kaip Lazdynų baseinas? Vienintelis atsakymas – korupcija.
Kita problema yra transportas. Vilniui reikalingas didelio pralaidumo transportas. Pas mus neliko nei mikroautobusų, tik uberiai ir taksi, dalijimosi paslauga automobiliais ir paspirtukais. <...> Mano siūlymas yra vienbėgis traukinys, jis būtų lengvai pritaikomas Vilniuje, tuo būtų suinteresuoti ir mūsų gamintojai, nes visas dalis galima išlieti Lietuvoje, pastatyti bazę, o traukinius konkurso būdu reikės kažkur užsakyti.
Ukmergės gatvėje nuo buvusio Pedagoginio universiteto iki Avižienių galima nutiesti vienbėgio traukinio vėžes. Arba per Savanorių prospektą, iki Riešės. Tai išspręstų didelę problemą.
Kitas mūsų siūlymas buvo lynų kelias nuo Šeškinės arba Lazdynų. Tai būtų integruota transporto dalis. <...> Upės transportas buvo kita idėja, elektrifikuoti taksi automobiliai, autobusai. Tokiu būdu turėtume gerą transporto sistemą, nebūtų kamščių, o automobilis būtų kiekvieno vilniečio asmeninis reikalas: nori jo ar nenori. Negalime būti kaip Laisvės partija, kuri pasakė, kad sutankins miestą, tegul visi iš priemiesčių važiuoja į centrą, ir bus kaip Niujorkas. Mane net nukratė, prisimenu – smarvė, asfaltas, narkomanai. Tikrai nenorėčiau, kad Vilnius taptų Niujorku.
