Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas „Dienos temoje“ teigė, kad Lietuva pirmoji pasaulyje iš Jungtinių Amerikos Valstijų įsigis kovinių dronų „Switchblade 600“.
– Šiandien [pirmadienį] Putinas atvyko į Minską ir prieš porą dienų, skelbiama, Putinas turėjo strateginį susitikimą su savo karo vadais. Jūsų manymu, ko reikėtų laukti po Lukašenkos ir Putino susitikimo?
– Sakyčiau, tai pirmas atvykimas per pusantrų metų, ko gero, gal ilgesnį laiko tarpą. Pirmą kartą atvyko, norėdamas save parodyti kaip politiką, valstybės lyderį, kuris peržengė savo anksčiau nubrėžtas ribas, nes jis, vis dėlto, kaip vyresnysis partneris, Lukašenką kviesdavosi pas save. Ir Lukašenka atvykdavo.
Dabar situacija keičiasi, jam reikia visokeriopos Baltarusijos pagalbos – nuo šaudmenų, amunicijos siuntimo, šarvuotos technikos remonto ir siuntimo iš sandėlių, ką jis daro, karių mokymo, ką irgi daro, iki galimybės bent jau plėtoti parengiamąjį tokį etapą tariamai invazijai į Ukrainą.
– Iš Baltarusijos pusės?
– Iš Baltarusijos pusės.
– Ir jūs tai vadinate „tariama invazija“. Kodėl tariama?
– Kol kas tariama. Kaip bus toliau, kaip vyks divizijos formavimas Baltarusijoje, mes matysime. Bet kol kas ir ukrainiečiai, ir mes nematome galimybės jiems su dabartinėmis pajėgomis vykdyti invaziją. Bet vykdyti provokacijas, ukrainiečių pajėgų atitraukimą nuo tikrai karštos fronto linijos – tas darbas Baltarusijos labai nuosekliai vykdomas.
– Jūsų manymu, ar kaip nors keičiasi saugumo situacijos vertinimas Lietuvoje būtent dabar?
– Šiuo metu saugumo situacija, kadangi mes imame visą regioną, kokia buvo prasidėjus karui, tokia ir yra. Saugumo situacija iš esmės nepasikeitė. Nepaisant Rusijos patirtų nuostolių, ji dalį savo pajėgumų atkūrė ir Kaliningrado srityje. Taip, Baltarusijoje tos pajėgos yra gerokai mažesnės, nei buvo karo pradžioje, kai buvo puolimas į Černihivą ir Kyjivą. Tačiau jau pora mėnesių, kai jų vėl atsirado Baltarusijoje.
Taip kad situacija nėra paprasta. Grėsmės, bendrąja prasme, nėra išnykusios, tačiau šiuo metu kažkokio, kaip įvardija kariškiai, konvencinio puolimo grėsmės prieš NATO valstybes nėra.
– Lietuvoje vis dar netyla diskusijos dėl Vokietijos brigados ir šiandien [pirmadienį] Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Sonnas pareiškė, kad, cituoju, „kalbos, esą Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą“. Kodėl Lietuvoje vis dar netyla šitos diskusijos?
– Leisiu sau ambasadoriaus pareiškimo nekomentuoti. Turiu pasakyti, jau atsitraukdamas nuo bet kokių pareiškimų, – sąjungininkai vieni kitais turi pasitikėti ir suprasti vieni kitus. Mes suprantame Vokietijos sudėtingą padėtį, tačiau Vokietija turi suprasti ir mūsų nepaprastą padėtį.
Tai mes esame tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Tai šalia mūsų regiono vyksta karas ir tos valstybės, kurios yra greta, įsitraukusios į šitą karą. Tai nėra paprasta situacija. Todėl mes žiūrime į Madrido susitarimus ir norime jų įgyvendinimo.
Tačiau suprantame, kai savo laiku ir Vokietijoje nebuvo skiriamas tinkamas resursas toms pajėgoms išlaikyti, kokias Bundesveras turėjo, nebuvo skiriama pakankamai dėmesio karinei pusei. Dabar Vokietija daug ką pakeitė, keičiasi, reikia laiko, kad visiškai pasikeistų, kad sukurtų, atkurtų tuos pajėgumus. Tačiau mes norėtume matyti gerokai daugiau Vokietijos karių Lietuvoje. Ir tai tikrai nėra nepasitikėjimas. Tai yra pasitikėjimas.
– Labai paprastai paklausiu – ar jūs pasisakote už nuolatinės brigados dislokavimą Lietuvoje?
– Tiesą sakant, niekas nepasikeitė. Aš ir anksčiau sakydavau lygiai taip pat. Tiesiog dar kartą tiems, kurie rašo šiuo klausimu, pridursiu – kai buvo minimos 10 dienų, ten buvo tokie žodžiai, kurie niekada neminimi, – „tol, kol Lietuva įrengs reikalingą infrastruktūrą“.
Tai prašyčiau visada minėti tas 10 dienų su šiais žodžiais. Darbas vyksta, mes dirbame. Norėtume didesnio Vokietijos įsitraukimo. Vokietija su mumis dalyvauja ir bendroje darbo grupėje. Manau, toks techninis svarbus darbas turi vykti be skambių politinių pareiškimų. Tiesiog darykime savo darbus.
– Abidvi pusės turi pasiruošti, ne tik Lietuva, bet ir Vokietija?
– Be abejonės.
– Prasidėjus karui, Lietuvoje pasikeitė karinių pirkimų greičiai ir jūs pats ką tik grįžote iš Amerikos, kur pasirašėte sutartį dėl HIMARS įsigijimo. Dabar per metus pagaminama apie 60 HIMARS, bet jų gamybos apsukas planuojama didinti. Ar tai reiškia, kad mes galime jų sulaukti anksčiau, nei planuojama 2025 metais?
– Taip, gamybos pajėgumus didina beveik dvigubai. Tai čia mums gera žinia, nes prieš tai, kalbant apie jų pristatymą, galėjo būti visai kitos datos. Bet pabrėšiu – 2025-ieji metai nėra labai tolima data. Priešingai, tai labai artima data, nes per tuos porą metų mums reikia pasiruošti nuo infrastruktūros iki karių mokymo ir pasirengimo šio pajėgumo integravimui į mūsų pajėgas.
Tai yra, sakyčiau, toks aukštesnio lygio, divizinio lygmens pajėgumas. Jį reikia ir valdyti, ir naudoti, ir mokėti sukelti visus kitus savo pajėgumus – žvalgybinius ir pan. Reikia padaryti daug darbų, tai tie dveji metai yra labai reikalingi.
– Tai ne vieninteliai pirkimai iš amerikiečių, ko gero, kalbėjote apie juos. Galite įvardinti kitus?
– Taip. Artimiausiomis dienomis bus sudaryta dar viena sutartis su gamintoju, šiuo atveju, „Switchblade 600“. Tai yra koviniai dronai, 40 kilometrų atstumu veikiantys. Mes būsime pirmoji šalis, kuri jų įsigis [iš JAV] kitais metais.
– Pasaulyje pirmi?
– Taip.
– Jeigu dar truputį toliau pasižiūrėtume, yra dar 18 prancūziškų haubicų pirkimai. Planavote šiemet. Tie strateginiai planai išlieka?
– [Sutartis.] Kada haubicos bus, sutartyje bus numatytas šiek tiek vėlesnis laikas, kadangi tai yra naujos kartos haubicos. Jeigu lyginsime su dabartinėmis, kurios, pavyzdžiui, perduotos yra Ukrainai, tai būsimosios haubicos turės priešbalistinę apsaugą, priešmininę apsaugą. Bus šiek tiek kitos, sakyčiau, kokybės ginklas. Tai mes būtent tos kitos, antros kartos „Ceasar“ įsigysime.
– Šiandien Rygoje vieši Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rishis Sunakas. Jis ragina viso regiono vadovus kitais metais ne tik išlaikyti tokią pačią paramą Ukrainai kaip šiemet, bet ją ir padidinti. Mes galime tai padaryti?
– Manau, kad toks nusiteikimas yra. Jungtinėse Valstijose, kalbantis su gynybos sekretoriumi Austinu, daug laiko buvo skirta paramai Ukrainai. Galiu tik konstatuoti, kad parama tikrai nesumažės. Parama kai kuriais atvejais didės, nes kalbama ir apie naują ginkluotę, kurios Ukraina iki šiol neturėjo.
– Kokią?
– Na, pavyzdžiui, „Patriot“. Apie tai jau rašė spauda. Ir aš manau, kad kiekvienas toks naujas ginklas yra naujas žingsnis to, kad Ukrainos kariuomenė turėtų vis daugiau vakarietiškos ginkluotės, link.
– Jūs kelias dienas buvote JAV, bendravote su aukščiausio rango pareigūnais, JAV toliau skelbia naujus paramos paketus, bet vis dar neveikia lendlizo įstatymas. Kodėl?
– Na, čia jau klausimas ne man.
– Bet jūs domėjotės? Klausėte?
– Turiu pasakyti, kad tai yra Ukrainos ir JAV susitarimas. Lendlizas yra, kai kredituojamas ginkluotės perdavimas. Tai yra ne dovanojamas, o kredituojamas. Šiuo atveju, dabar pagal Kongreso išskirtas lėšas ir prezidento nutarimus, ginkluotė perduodama Ukrainai neatlygintinai.
– Šį rytą Rusija vėl surengė oro atakas prieš Ukrainą. Po tokių atakų vis kalbame, kad Rusijos arsenalas išseko, kad nebeturi ji artilerijos, dronų, nieko. Tačiau vėl ataka ir vėl ataka. Ką mes realiai žinome apie likusią Rusijos karinę galią?
– Žinome gana daug.
– Kokia ji tada yra?
– Ukrainiečiai tikrai daug žino apie Rusijos karinę galią, žino konkrečiai, kiek raketų ir kokios kategorijos yra. Kai kariškiai kalba apie išsekimą arba politikai pakartoja tai, tai reikia suprasti – kiekviena valstybė, Rusija viena iš jų, turėdama raketų, jų paleido sistemų, visada turi užtikrinti kovinį komplektą ir strategines atsargas.
Vidutiniškai tai sudaro apie 30 proc. raketų atsargų. Kai kurių iš jų ribos jau yra peržengtos, kai kurių dar nepasiektos. Bet kokiu atveju atsargos yra senkančios, Rusijos gamyba naudojimo nekompensuoja tokiais tempais. Nes jei kompensuotų, raketų atakų būtų ne kas 10 dienų, o būtų kiekvieną dieną. Bet taip nėra.
– Rytoj [antradienį] – 300 karo dienų. Kada matote karo pabaigą?
– Karo pabaigą lengviau prognozuoti dabar nei prieš 10 mėnesių. Sakyčiau, kad karo pabaiga gali būti ir kitais metais. Gali būti ir 2024 metais. Tai kartu yra ir resursų karas. Ukrainos resursai palaipsniui didėja, nepaisant patiriamų nuostolių. Rusijos resursai, nepaisant patiriamų nuostolių, naudojami kur kas greičiau, negu ji sugeba juos atkurti. Sąjungininkų tiek, kiek turi Ukraina, Rusija neturi.
