Vis dar yra nuomonių, kad Rusijos invazijos atveju Lietuva negalėtų pasipriešinti okupantui. Iš tiesų, Lietuva su rusais galėtų kovoti metų metus – svarbiausia atsilaikyti pirmas 72 valandas. Taip teigė Lietuvoje viešėjęs Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius „Patrulio bazės“ tinklalaidėje.
Kviečiame skaityti išskirtinį pokalbį su O. Arestovičiumi – apie lyderystę, karybą bei išmoktas pamokas Ukrainoje, kurias galima pritaikyti ir Lietuvai.
- Jūs esate vienas iš įtakingiausių XXI a. lyderių viešojoje erdvėje. Kaip jūs bendraujate su savo kolegomis, koks jūsų receptas?
- Lyderis turi rodyti garbingo elgesio pavyzdį, taip pat pavyzdį, kaip spręsti atsiradusias problemas. Jei kalbame apie karinę lyderystę, jaunesnieji vadai turi būti ir formalūs, ir neformalūs lyderiai. Jeigu tai veikia kaip gerai suderinta mašina, kariuomenė veiks efektyviau. To nebus, jei jaunesnysis vadas bus tik formalus, o ne realus lyderis. Mūsų karas su rusais tai demonstruoja. Geriausius rezultatus pasiekia tie daliniai, kuriems vadovauja formalaus ir neformalaus lyderio kombinacija. Turi būti pavyzdys ir turi vesti savo žmones. Vadas nebūtinai turi būti priešakinėse linijose, nes mūšyje kartais reikia, kad jis būtų gale, kartais kuriame nors flange, bet jis visuomet turi rodyti pavyzdį. Jei kareiviai bijo, nesupranta, ką reikia daryti, vadas turi jiems parodyti. Didelę lyderystės dalį sudaro išmoktos pamokos. Jei vadas yra garbingas, geba sutelkti savo žmones ir garbingai kalba apie bendras klaidas, bei savo klaidas, jis auga kaip lyderis.
- Ką galėtumėte rekomenduoti mūsų Lietuvos karo akademijos kariūnams?
- Profesionalą apibūdina jo specializacija ir jo paties asmenybė. Kaip specialistas, jis turi išmanyti visus kariškiui būtinus dalykus: ginkluotę, įrangą, taktiką, t.y. profesinius dalykus. Kitas dalykas – koks tu esi kaip asmuo. Jeigu esi garbingas žmogus, jei galvoji apie savo Tėvynę, pareigą, parodai tas vertybes, dėl kurių kovojama, ir esi protingas, valingas bei turi humoro jausmą, tiek vyriškame, tiek moteriškame kolektyve būsi neformaliu lyderiu. Žmonės eina paskui tą asmenį, kuris nebijo ir kuris kiekvieną akimirką žino, ką reikia daryti. Lyderis nebūtinai tas, kuris yra stipriausias, lyderiu tampa tas, kuris gali pateikti geriausią sprendimą konkrečiai situacijai. Jeigu jis tai padaro vieną, kitą kartą – jis tampa neformaliu lyderiu. Bet tam turi būti vertybiškas, drąsus ir sąžiningas žmogus. Turi parodyti elgesio pavyzdį, kai situacija blogėja. Kai viskas blogėja, turi vis plačiau šypsotis. Aš taip dariau, kai prasidėjo šis karas. Atėjau į Prezidentūrą ir supratau, kad situacija visiškai katastrofinė. Maždaug 40000 rusų puolė Kyjivą, o mes turėjome tik vieną miestą gynusią brigadą. Kaip kariškis supratau, kad mano karjerai ateina galas, ji baigsis po kelių valandų, bet savo tautai, kitoms tautoms ir susirinkusiems žurnalistams turiu pranešti, kad viskas bus gerai – mes kaunamės ir laimėsim.
- Ko Lietuva ir kitos Baltijos šalys strateginiu lygmeniu turėtų pasimokyti iš Ukrainos? Kokius namų darbus turėtume daryti dabar?
- Keturi dalykai: reguliari kariuomenė turi išnaudoti natūralias kliūtis, tokias kaip upės, teritorinė gynyba turi sutrikdyti priešo tiekimo grandines, žmonės turi teikti humanitarinę pagalbą ir padėti vyriausybei, o vyriausybė turi pasitikėti žmonėmis. Informaciniame kare pagrindinis priešo tikslas yra sugriauti pasitikėjimą tarp vyriausybės ir žmonių. Sėkmingai kariauti gali tik susivienijusi tauta. Jeigu tauta nesuvienyta, vyksta siaubingi dalykai. Ypač svarbios yra pirmos trys dienos – reikia atsilaikyti pirmas tris dienas, po to jau nebėra taip baisu ir nebe taip sudėtinga. Daug žmonių manė, kad mes pasiduosime per 72 valandas. Daug žmonių mano, kad, rusams užpuolus Lietuvą, jūs negalėsite pasipriešinti. Tai netiesa. Jūsų teritorijoje, su daugybe gamtinių kliūčių, galite kautis su rusais metų metus. Jie nieko negalės padaryti, nes netgi nedidelė upė šiame konflikte tapdavo neįveikiama kliūtimi. Pavyzdžiui, susprogdinus tiltą per ją, to rusams būna per daug. Jie nebegalėjo tęsti operacijų prie Kyjivo, Černihivo ir Sumų tik dėl tokių priežasčių. Mes susprogdinome tiltus, jie liko, ir mūsų artilerija, aviacija, partizanai, spec. pajėgos juos tiesiog naikino.
- Kaip mes turėtume parengti savo visuomenės ir rezervus, kad jos galėtų sėkmingai pasipriešinti, jei tai bus reikalinga?
- Reikia daug treniruotis, nes mokyti prasidėjus karui, kai vyksta mūšis, yra labai sudėtinga. Niekas iki galo netiki, kad karas gali prasidėti. Tik kariškiai gali taip mąstyti, o paprasti žmonės ne. Bet kai karas prasideda, žmonės supranta, kad klydo, o vyriausybė buvo teisi. Pas mus pasitikėjimas vyriausybe, tiek kariškių, tiek žmonių, stipriai išaugo per kelias sekundes. Ir tai yra pagrindinė sėkmingo pasipriešinimo, laimėjimo sąlyga. Žmonės niekuomet netikės jumis, jeigu sakysite, kad karas prasidės rytoj. Ukrainoje aštuonerius metus tęsiasi karas. Niekas mumis netikėjo, kai sakėme, kad po mėnesio ar dienos prasidės karas. Žmonės juokėsi ir galvojo, kad vyriausybė pakvaišo. Bet kai karas prasidėjo, jie pradėjo prisiminti mūsų žodžius, kad pavojus tikras. Ir pasitikėjimas vyriausybe išaugo 90 proc.
- Kai kurios šalys galvojo, kad Rusija moka kautis. Ko mes nesuprantame apie Rusiją, jos mentalitetą?
- Su Rusija kovojau pustrečių metų priešakinėse linijose. Be to, daugybę metų tarnavau kaip žvalgybos karininkas, tad suprantu, kas yra Rusija, kaip su ja kovoti. Jie iš tiesų yra kvaili. Jau pirmosiomis dienomis sakiau – nebijokite, rusų armija nėra stipri, ji tiesiog ilga. Mums tiesiog reikia ją sukapoti gabalais. Jie turi valią, bet neturi pilietinės valios. Rusų generolai ir karininkai gali pademonstruoti drąsą mūšio lauke, jie gali duoti ir vykdyti įsakymus iki mirties, tačiau jie neturi pilietinės drąsos. Pilietinė drąsa pasireiškia tuo, kad generolas ateina pas politiką ir sako, kad jūsų planas yra kvailas ir mes negaline laimėti šio karo. Jie meta mūšin į mirtį karius, bet negali pasakyti Putinui, kad reikia sustoti. Tai jų pagrindinė problema. Putinas bando valdyti pats, o jo planai, švelniai tariant, beprotiški. Jis duoda politines užduotis, kurias yra labai sunku paversti karinėmis užduotimis. Tai yra silpniausia Rusijos politikos vieta, nes, kaip autoritarinės valstybės, jos keliami politiniai uždaviniai virsta klaidingomis karinėmis užduotims. Tai didelė problema – kariškiai negali pasakyti savo politikams, kad neįmanoma įvykdyti to, ko norite. Jeigu jie būtų visas jėgas sutelkę tik rytuose, tai didelė tikimybė, kad mes būtume praradę rytų Ukrainą. Bet jie pradėjo puolimą devyniomis operacinėmis kryptimis. Kariniu požiūriu, tai pats kvailiausias dalykas, kokį galima įsivaizduoti. Bet jie taip padarė ir daro toliau. Jie bando lygiagrečiai kovoti ir Chersone, Charkive, Donecko regione. Tai kvaila, bet jie bando tai daryti. O mes tai išnaudojame.
- Kaip mums reikėtų stiprinti Lietuvos kariuomenę, kokie ginklai ir daliniai, jūsų manymu, yra patys efektyviausi? Kur investuoti?
- Reikia priešlėktuvinių ginklų kaip „Stinger“, prieštankinių ginklų kaip „Javelin“, granatsvaidžių, snaiperinių ginklų ir minų. Tai patys naudingiausi ginklai pėstininkų mūšiuose. Tokiame kare, kaip su Rusija, jie karius suskirsto bataliono taktinės grupėmis, kurios apginkluotos sunkiąja šarvuota technika, tankais ir šarvuočiais. Jeigu pažeidi tankus ar šarvuočius, jie tampa silpni ir atsitraukia. Jie nebesikauna. Pati naudingiausia yra artilerija – Lietuvos kariuomenė neturi oro pajėgų, tad jūsų pagrindinis tikslas, kaip ir daugelyje posovietinių kariuomenių, turėtų būti vystyti artileriją, kuri gali šaudyti tikslaus pataikymo sviediniais kaip „Excalibur“. Taip pat –HIMARS. Tai ginklas, kuris iš tikrųjų keičia karo eigą.
Turite laimėti artilerijos kovą. Esminė sąlyga pagrindinėms pajėgoms judėti toliau yra laimėti artilerijos kovą. Tas, kas laimi šią kovą, gali manevruoti, eiti į puolimą, stiprinti gynybą. Jeigu pralaimi, tu nieko negali. Manau, jums reikia savaeigių haubicų, ratuotų, o ne vikšrinių artilerijos sistemų. Geriausios yra tokios kaip prancūzų CAESAR ar švedų „Archer“. Jie atvyksta į šaudymo vietą, per dvi minutes iššauna 10 sviedinių ir dingsta. Rusai su tuo negali susitvarkyti visiškai. Taip pat reikalingi antiartileriniai radarai, kaip AN/TPQ. Tai irgi labai naudingi daiktai.
- Ukraina puikiai tvarkosi informacinio karo lauke. Kaip jums pavyksta išlaikyti Vakarų pasaulio dėmesį?
- Pirmas dalykas, kurį mes padarėme, tai įsakėme mūsų karinėms pajėgoms rinkti visas nuotraukas ir vaizdo įrašus su nukautais rusais ir susproginta karine technika, karo belaisviais. Visa tai surinkome ir vakare išsiuntinėjome korespondentams iš viso pasaulio, daugmaž 5000 korespondentų, be cenzūros. Kitą dieną jie ėmė suprasti, kad Rusiją galima nugalėti, ir kad Ukraina gali pasipriešinti. Tai padarė labai didelę įtaką. Po to sekė daugybė interviu, daugybė pokalbių, per pirmuosius tris mėnesius aš duodavau iki 20 interviu ir komentarų per dieną. Tai nepaprastai sunku, bet tai reikėjo padaryti. Reguliariai darydavome spaudos konferencijas žurnalistams. Kalbamės su žiniasklaida, kalbamės su žmonėmis. Kai mes rodome gerus ženklus, žmonės supranta, kad vyriausybė ir kariškiai nepasiduoda, jie nebėga, jie lieka kovoti už savo šalį. Tai tikrai didelis pavyzdys. Antrąją karo dieną, kai diversantai mėgino vykdyti išpuolį prieš prezidentą Zelenskį, o mūsų apsauga su jais kovojo, patalpose netgi dar tvyrojo parako kvapas, prezidentas su premjeru ir patarėjais M. Podoliaku, A. Jermaku išėjo į aikštę ir pasakė, kad mes esame čia. Ką tik buvo šaudoma, bet mes esame čia. O rusai skleidė visokias melagienas, kad Zelenskis pabėgo, kad visi jo patarėjai pabėgo. Aš pats jaučiau, kad būtina kas dvi valandas pranešinėti, kad mes visi čia, Bankovos gatvėje – mes nepasiduodame, nebėgame, kovojame toliau. Geras pavyzdys yra pagrindinis ginklas informaciniame kare.
- Ką dar galėtumėte pridėti iš lyderystės arba taktikos? Keletą išmoktų pamokų?
- Gera ir stipri valia svarbiausia. Karas – kova tarp valių, ne tarp ginklų, netgi ne tarp protų, bet tarp valios. Pavojingiausiais momentais laimi tie asmenys ir daliniai, kurie turi daugiau valios laimėti. Taip šiuo metu vyksta Chersono kryptimi, ten labai sunkios kovos sąlygos. Rusai sutelkę apie 30 bataliono taktinių grupių, daug desantininkų, spec. dalinių, kaip „kadyrovcai“, o ten tik mūsų teritorinė gynyba ir mechanizuoti pėstininkai. Juos perlaužia savo valia, nes mes esame motyvuoti ir norime išlaisvinti savo šalį. Tiesioginiuose susidūrimuose pagrindinis įrankis yra jūsų valia, valia laimėti, kovoti. Situacija gali būti pati blogiausia, gali būti apsuptas, tavo kaimynai gali būti nukauti, bet privalai turėti valią kovoti. Tai – pergalės pagrindas.
