Sunku yra tiems, kas dabar fronte gina Ukrainą, o visi kiti nepatogumai – menkniekis, sakė trumpam į Kauną užsukęs ukrainietis Dmytro Zlenko. Jis LRT.lt papasakojo, ką teko patirti, kai Ukrainą užpuolė Rusija, užsiminė apie nematomus karo padarinius. Jis taip pat papasakojo apie bendravimą su rusais, pakitusį požiūrį į rusų kalbą ir kodėl kartais norisi pasiųsti abejojančius įvykiais Ukrainoje rusų karinio laivo kryptimi.
Apie frazę, kurią tikėjosi išgirsti
D. Zlenko 2019 m. džiugiai žingsniavo Kaune – tada jis baigė gamtos mokslų ir ekologijos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir vyrui buvo įteiktas diplomas. Praėjus lygiai trejiems metams, D. Zlenko – vėl Laisvės alėjoje: šįkart trumpam, bet pabrėžė, kodėl svarbu išgirsti ukrainiečių, kurių gimtinę užpuolė Rusiją, istorijas.
„Vasaris buvo niūrus: jaučiau, kad kažkas sunkaus tvyro ore. 24-osios naktį išgirdau kelis sprogimus. Buvau dar mieguistas, todėl nelabai atkreipiau dėmesį į tai, bet galvoje buvo kraupi mintis – per anksti griaustiniams. Tačiau mane pažadino tėčio skambutis 6 ryto, jis pasakė, kad prasidėjo karas. Frazę, kurią tikėjaisi išgirsti“, – pasakojo Kyjive gyvenantis D. Zlenko.
Apsirengęs jis ėmė ruoštis, jei tektų staigiai trauktis: į kišenes įsidėjo telefoną, dokumentus, pinigus.
„Ir pasidariau puodelį kavos, nes 10 minučių nepadarytų jokio skirtumo ir man reikėjo sutelkti savo mintis“, – pridūrė ukrainietis.
Netrukus vyras susikrovė kuprinę, pervežė kelis daiktus į tėvų namus ir perėjo prie plano, kurį buvo aptarę su šeima: močiutė išvyks pas gimines į Kanadą, tėvai išvažiuos į sodą ar vienuolyną, o pats D. Zlenko iš vakarinės šalies dalies dirbs nuotoliniu būdu. Šio plano, pasak jo, ir laikytasi.
Rusijos karinis įsiveržimas į gimtąjį šalį nustelbė kitus D. Zlenko planus: prieš pat karą jis sužinojo, kad pakviestas studijuoti universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), o kovą buvo sutaręs aplankyti Lietuvą.
„Tu planuoji, o tada išgirsti raketas ir viskas keliauja šiukšlių dėžėn“, – apie pirmąsias karo dienas sakė D. Zlenko.
Nelabai atkreipiau dėmesį į tai, bet galvoje buvo kraupi mintis – per anksti griaustiniams.
D. Zlenko
Jis dar prieš metus pateikė prašymą dėl stojimo į aukštąją mokyklą už Atlanto. Dėl šios priežasties pašnekovas dabar teisėtai galėjo palikti šalį. Šiuo metu D. Zlenko laukia žinių dėl stipendijos: jei pavyks gauti reikiamą pinigų sumą studijoms, jis galės mokytis.
„Dabar reikia kone stebuklo, kad tai nutiktų“, – pridūrė jis.
Tik karių dėka įmanomas bent šioks toks normalus gyvenimas
Paklaustas, kokių dalykų nebegali patirti, nes Rusija užpuolė Ukrainą, pašnekovas atsakė, kad karo pradžioje jis negalėjo tiesiog atsipalaidavęs sėdėti ir mėgautis kavos puodeliu su „dviguba normalumo doze“.
„Net jei techniškai tai būtų įmanoma, tai nebūtų tas pats. Tu žinai, kad tave nuo apšaudymų skiria valandos arba minutės ir mūsų kariai yra vienintelė priežastis, kodėl ten vis dar vietų, kur gyvenimas yra įprastas“, – pasakojo D. Zlenko.
„Aš lenkiu galvą prieš kovotojus, kurie rizikuoja savo gyvybėmis fronte. Ukrainoje ir Europoje bus taika tik ukrainiečių karių, savanorių, medikų – visų šių vyrų ir moterų – dėka“, – pridūrė jis.
Ukrainos gynėjus D. Zlenko pabrėžė ir kalbėdamas apie psichologinę savijautą.
„Pripažinkime – kova fronte yra tikrai sunkioji dalis. Rizikuojama gyvybe, leidžiamos kulkos į rusus ir yra grėsmė pačiam gauti kulką. Tai yra sunku. Aš negaliu įsivaizduoti savęs taip darančio, todėl gerbiu kovotojus. Ir, mano akimis, visi kiti nepatogumai, pavyzdžiui, kad turi miegoti tiesiog ant čiužinio ar nutrūko kelionės planas, yra menkniekiai. Kovotojai yra didvyriai“, – kalbėjo pašnekovas.
Ukrainietis minėjo, kad nemenkai prisideda ir tie, kurie renka paramą, ir kad Lietuvos akcija renkant pinigus „Bayraktarui“ buvo labai reikšminga.
Rizikuojama gyvybe, leidžiamos kulkos į rusus ir yra grėsmė pačiam gauti kulką. Tai yra sunku.
D. Zlenko
„Kur yra šis daiktas? Oi, taigi sudegė“
Paklaustas, kokius nematomus karo padarinius jaučia ukrainiečiai, D. Zlenko atsakė, kad žmonėms yra skaudu prarasti tai, į ką įdėjo daug darbo, ir pasidalino savo tetos šeimos istorija.
„Jos šeima prieš kelerius metus nusipirko butą Irpinėje, prie Bučos. Sutvarkė, susiremontavo, įsikraustė su dviem vaikais. Vasario 24 d. jie buvo namuose. Pirmas kelias dienas jie manė, kad viskas bus gerai. Taip manė daugelis žmonių: tiek jauni, tiek seni norėjo likti ten, kur ir buvo, jie nenorėjo išvykti kažkur“, – pasakojo D. Zlenko.
Jis tęsė, kad po kelių dienų apšaudymai artėjo, todėl artimieji kurį laiką praleido rūsyje. Netrukus jiems pasisekė ištrūkti iki Irpinės užėmimo.
„Dabar jų butas yra visiškai sudegęs. Nors į jį nepataikė tiesiogiai raketa, bet nuo šalia nugriaudėjusių sprogimų, ko gero, iškrito langai ir vėliau dėl to galėjo kilti gaisras. Pastatas stovi, bet jo vidus – sunykęs. Buvo šaldytuvas, o jo vietoje liko tik mažas metalo gabalas. Visos apdailos nebeliko“, – sakė ukrainietis.
Vyras paminėjo, kad tetos šeimai su giminėmis padėjo surinkti kažkiek daiktų, rūbų, jie dabar apsistoję sodo name. Bet pridūrė, kad Irpinėje buto netekusiems giminaičiams netrūksta ironijos kupino humoro jausmo.
„Pavyzdžiui, klausia: „Kur yra šis daiktas?“ ir iškart atsako: „Oi, taigi sudegė“, – šyptelėjęs tarė D. Zlenko.
„Bet svarbiausia, kad jie visi gyvi ir sveiki, nes yra žmonių, kuriems pasisekė mažiau“, – netrukus pridūrė jis.
Tik neišmanėliai mano, kad karas jų neliečia
D. Zlenko teigimu, Rusijos sukeltas karas Ukrainoje sukėlė ir „protų karą“, kad būtų paveikti žmonių protai vienoje ar kitoje pusėje.
„Aš netikiu, kad yra neutrali pusė. Tik visiški neišmanėliai mano, kad tai yra tik vietinės reikšmės karas, tolimas karas, nepaveikiantis jų. Ne, šis karas paliečia kiekvieną šiame pasaulyje. Kai vaikas slepiasi nuo bombų vonioje, o kažkas iš tėvų Rusijoje sako: „Nesijaudink, mūsų vaikinai tuoj ateis, denacifikuos šalį ir viskas bus gerai“, tai yra siaubinga. Tu negali jam nieko paaiškinti. Mes gyvenome gerą gyvenimą, mums nereikia jūsų pagalbos“, – aiškino ukrainietis.
Vyras papasakojo ir apie bendravimą su rusais: jam nesuprantama, kodėl tiek daug rusų yra tokie abejingi, kodėl jų moralinis kompasas sunaikintas?
„Dauguma rusų draugų, su kuriais teko susidurti studijuojant, teigė, kad „nežino tiesos“, nenori veltis į tai ar panašias nesąmones. Kadangi aš inicijavau pokalbį, nesakiau tiems žmonėms eiti ta kryptimi, kuria buvo pasiųstas rusų karinis laivas. Bet dažniausiai tenka taip daryti, kai negali išaiškinti tiesos. Labai svarbu, kad žmonės žinotų, kas vyksta, ir būtų kovojama su abejingumu, kad žmonės nepriprastų. Aš nenoriu, kad žodžiai „karas“ ir „Ukraina“ taptų sinonimais“, – sakė D. Zlenko.
Jis papasakojo apie vienos merginos iš Rusijos abejingumą: D. Zlenko su ja mokėsi Kaune, o dabar ji studijuoja Vokietijoje.
„Ji gyvena Europoje. Ji man neparašė vasario gale ir aš jai paskambinau, tiesiai šviesiai paklausiau, ką ji mąsto. Ji atsakė, kad neaišku, kur yra tiesa, yra daug nuomonių ir nenorinti kalbėti politikos tema. Bet tu susidomi politika, kai išgirsti raketas, kai pamatai sugriautus pastatus ir sužinai, kad kažkas mirė. Ypač kai tai žmogus, kurį pažinojai, su kuriuo kalbėjai. Ir to žmogaus daugiau nebėra tarp gyvųjų dėl rusų atakų“, – kalbėjo D. Zlenko, pridūręs, kad neteko bičiulio, kuris savanoriavo fronte.
Dauguma rusų draugų, su kuriais teko susidurti studijuojant, teigė, kad „nežino tiesos“, nenori veltis į tai ar panašias nesąmones.
D. Zlenko
Pašnekovas pridūrė, kad Ukrainoje manoma, kad ne tik Vladimiras Putinas sukėlė karą, bet ir rusai – tai yra ir Rusijos žmonių atsakomybė.
„Aš vis dar turiu du rusų draugus. Vienas teigė, kad, jei pusė milijono žmonių būtų atėję į Raudonąją aikštę vasario gale, karas iškart būtų pasibaigęs. Mes matome tokių žmonių, bet jų per mažai, ypač tų, kurie pasirengę kovoti prieš režimą“, – teigė ukrainietis.
D. Zlenko sakė dar palaikantis ryšį su bičiuliu rusu, kuris apgailestavo dėl Rusijos sukelto karo. Netrukus jis paliko šalį – išvyko į Kirgiziją ir pervedė D. Zlenko reikšmingą pinigų sumą: lėšas ukrainietis pervedė tiems, kas Kyjivo teritorinei gynybai pirko apsauginių liemenių.
Nutarė kalbėti tik ukrainietiškai
Žiniasklaidoje nestigdavo straipsnių, kad ukrainiečiams rusų kalba dabar yra „priešų kalba“, dalis gyventojų atsisako ja kalbėti. D. Zlenko teigimu, tai yra labai sudėtinga tema, nes, pavyzdžiui, daug fronte esančių ukrainiečių kalba rusiškai.
„Tu neįsakysi, kokia kalba jiems kalbėti, nes jie gina dabar Europą“, – sakė jis.
Pats D. Zlenko, kuris užaugo rusakalbėje šeimoje, o mokykloje visada kalbėjo ukrainietiškai, teigė, kad prie pastarosios kalbos sąmoningai persijungė prieš dvejus metus.
„Pirmiausia, buvo kiek keista kalbėtis su draugais, artimiausiais: nustebę šūkteldavo: „O, tu kalbi ukrainietiškai! Kodėl?“ Bet dabar tai populiarėja. Niekas nepasielgė blogiau su rusų kalba ir rusų kultūra nei rusų valdžia ir patys rusai. Ukrainiečių kalba yra kiek panaši į rusų ir dabar dalis žmonių kalba šia kalba, dalis – ne. Bet niekas niekada neturėjo problemų su rusų kalba Ukrainoje“, – pabrėžė pašnekovas.
Vyras mano, kad yra teisingas žingsnis kalbėti ukrainietiškai, bet pabrėžė – ukrainiečiai gyvena laisvoje šalyje ir gali kalbėti ta kalba, kuria nori. Vis dėlto, D. Zlenko manymu, šalyje, kurioje yra dvi kalbos, žmonės turėtų savaime pereiti prie ukrainiečių kalbos.
Niekas nepasielgė blogiau su rusų kalba ir rusų kultūra nei rusų valdžia ir patys rusai.
D. Zlenko
Būtina skleisti ukrainiečių istorijas
Karas vyksta ne pirmą mėnesį, tačiau D. Zlenko stengiasi kiek galima daugiau žmonių paaiškinti, kas vyksta jo gimtinėje.
„Remiu Ukrainos kariuomenę, palaikau ryšį su artimaisiais, seku naujienas, kas vyksta. Dalinuosi savo istorija ir esu dėkingas tiems kariams, kurių dėka mes čia, Kaune, galime kalbėtis ir mūsų nepertraukia oro pavojaus sirenos“, – aiškino jis.
Ukrainietis pareiškė, kad būtina skleisti jo tautiečių istorijas.
„Nėra nepadorių klausimų: abejingumas yra nepadorus dalykas. Kiekvienas daro kažką, net ir turėdamas stiprią poziciją. Galbūt aš nelaikysiu AK-74 savo rankose, bet žinosiu, kas vyksta, suvoksiu tai. Ir apie tai pasikalbėsiu su kažkuo, paaiškinsiu nežinančiam, kas vyksta. Kovos tęsiasi, žmonės miršta ir neatrodo, kad pabaiga būtų arti. Žmonės, kurie gyvena kažkur toli, galbūt ir nekreipia dėmesio į tai. Nemanau, kad Lietuvoje taip vyksta, bet, pavyzdžiui, kitame žemyne taip gali būti“, – aiškino D. Zlenko.
Vyro teigimu, jei kas nors pasako, pavyzdžiui, „kaip apmaudu, kad karas vyksta tarp dviejų broliškų tautų“, jis paklausia, ar žmogus žino, kuria kryptimi buvo pasiųstas rusų karinis laivas.
„Turėjau vieną tokį pokalbį, bet žmogus buvo ne iš Lietuvos“, – pridūrė jis.
Nėra nepadorių klausimų: abejingumas yra nepadorus dalykas.
D. Zlenko
D. Zlenko šį tą tarė ir lietuviams, kurių palaikymą jis pavadino neįtikėtinu.
„Dėkoju už visą paramą. Dabar mieste apstu Ukrainos vėliavų. Ir ne tik viešose vietose, bet ir, pavyzdžiui, gali pamatyti kavinėje. Niekas nesakė to daryti, taip pasielgė patys žmonės“, – sakė D. Zlenko.
Noras būti ES, kur vertinamas žmogaus gyvenimas
Pokalbio su D. Zlenko dieną Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen pranešė, kad EK pasiekė susitarimą ir rekomendavo, jog Ukrainai būtų suteikiama narystės Europos Sąjungoje (ES) perspektyva ir kandidatės statusas. Paklaustas, ką jam reiškia tai, pašnekovas atsakė, kad tai yra puiki žinia.
„Manau, akivaizdu, kad Ukraina nori tapti ES dalimi. Čia gyvenimas yra nuostabus, žmogaus gyvybė yra vertinama, vieni kitus gerbia ir tai yra ten, kur mes norėtume būti“, – minėjo ukrainietis.
Jis pasiūlė pažvelgti, kaip žmonės gyvena Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, Lietuvoje bei kitose ES šalyse.
„Smarkiai skiriasi, kaip vertinamas gyvenimas. Ukrainoje matau, kaip gerąja prasme viskas pakito per pastaruosius dešimt metų. Net pasitikėjimas policija: prieš dešimtmetį niekas nepasikliovė pareigūnais, dabar tai gerėja. Gyvenimas Rusijoje yra prastas, sunku įsivaizduoti, koks jis yra kaimuose. Ukraina aiškiai nori būti ES ir judėti ta kryptimi“, – aiškino D. Zlenko.
