„Bombardavo Mariupolio gimdymo namus, dramos teatrą, prie kurio buvo užrašas „vaikai“... sąrašas nesibaigia. To niekada negalima atleisti“, – sako ukrainietė Maja Skrynnik, kuri jau du mėnesius gyvena Lenkijoje. Moteris užsiminė, kaip Rusijai užpuolus jos gimtąją šalį, pakito požiūris į rusus ir kaip šaltai jos giminaičiai reaguoja į karo vaizdus iš Ukrainos. Pašnekovė papasakojo ir kaip pakito jos pačios vertybės: gyvenimą iki karo ji vadina svajone.
10 minučių susirinkti daiktus ir 10 minučių pokalbiui su tėvais
Daugiausiai karo pabėgėlių iš Ukrainos priėmusioje Lenkijoje gyvenanti 28-erių metų M. Skrynnik LRT.lt teigė, kad planuoja kol kas čia apsistoti ilgiau. Čia – ir saugu, ir gali dirbti bei uždirbti.
11 metų Kyjive gyvenusi moteris kaimyninėje šalyje atsidūrė vasario pabaigoje. Iš pradžių pašnekovė papasakojo apie pirmą karo dieną ir kaip atrodė tos akimirkos, kai daug ukrainiečių ėmė trauktis, nes buvo pavojaus grėsmė.
„Tą ketvirtadienį, vasario 24 d., aš ketinau eiti į biurą. Žadintuvas buvo nustatytas 7 val. ryto. Bet pabudau 4.30 val. – paskambino mano draugas ir pranešė, kad prasidėjo karas. Mes turėtume bėgti, kad mūsų nenužudytų. Man prireikė 10 minučių, kad pasiimčiau iš anksto paruoštą kuprinę, kurią rekomendavo turėti dėl karo grėsmės. Tai maža kuprinė: joje buvo kažkiek vaistų, termodrabužiai, dokumentai. Viskas. Pasiėmiau vienerias kelnes, vieną megztinį, savo katiną ir išėjau iš buto“, – pasakoja M. Skrynnik.
Moteris sakė, kad nebuvo aišku, ar dar veikia metro, ar galima išsikviesti taksi, ar keliauti autobusu, kad būtų galima pasiekti Kyjivo priemiesčius ir iš ten keliauti toliau.
Tačiau metro veikė ir 7 val. ryto ji atsidūrė vienoje autobusų stotyje, kurioje – didėjanti žmonių minia ir nė vienos transporto priemonės.
„Supratau, kad bus neįmanoma išvykti iš šios Kyjivo dalies. Tada man davė kontaktus merginos iš vakarų Ukrainos – ten, kur gyvena mano tėvai. Draugė rado autobusą, kuris vyko ten. Mergina gavo autobuso vairuotojo telefono numerį ir mes sutarėme, kad mus paims viename iš išvažiavimų iš Kyjivo“, – sako ji.
Šaltame ore autobuso teko laukti beveik 3 valandas.
M. Skrynnik su jauduliu balse pasakoja, kad tuo metu žmonės buvo apimti panikos. Daugelis tiesiog bėgo kelyje priešais automobilius, kad sustabdytų ir pasiprašytų nuvežti toliau nuo Kyjivo. Tuo pat metu tuo pačiu keliu važiavo tankai ir kitas karinis transportas.
Viskas. Pasiėmiau vienerias kelnes, vieną megztinį, savo katiną ir išėjau iš buto
M. Skrynnik.
„Tai buvo beprotiška situacija. Stovėjome ir nežinojome, ką daryti. Bet mums pasisekė – susitikome autobuso vairuotoją“, – prisiminimais dalijasi M. Skrynnik.
Vėliau – valanda eilėje į degalinę.
„Už kelių kilometrų nuo degalinės išgirdome sprogimus. Tai labai išgąsdino, nežinojau, ką daryti. Net ir dabar, kai pasakoju savo patirtį, negaliu būti rami. Sunku prisiminti. Kai išvažiavome iš degalinės, mačiau kelyje kareivius, tankus, jie buvo kovinės parengties. Mes važiavome šalia. Jie buvo pasiruošę ginti Kyjivą nuo rusų“, – prisiminė pašnekovė.
Moters teigimu, įprastai nuvykti iš Kyjivo į jos gimtąjį miestą Novovolynską Vakarų Ukrainoje užtrunka 5–6 valandas, tačiau pirmą karo dieną kelionė tęsėsi 12 valandų.
„Atvažiavau į tėvų namus, pasisveikinau su jais. Visi verkė ir nežinojo, ką daryti. Aš su teta bei jos vaikais nusprendžiau vykti į Lenkiją. 10 minučių pabuvau pas tėvus, šnektelėjome ir išvykau prie sienos su Lenkija“, – sako M. Skrynnik.
Tada teko praleisti 50 valandų eilėje pasienyje.
„Automobilyje miegojome, valgėme – visas mūsų gyvenimas vyko ten. Buvo sunku matyti išsigandusius žmones su mažais vaikais, su augintiniais. Dauguma buvo moterys su vaikais, nes vyrams buvo uždrausta kirsti sieną. Suspaudė širdį, kai vienas vyras atvedė vaikus į pasienio punktą ir atsisveikino. Beprotiška situacija. Sunku buvo matyti, kaip kai kurie žmonės ėjo pėsčiomis iki sienos, kad nestovėtų eilėje su automobiliais“, – apie patirtį prie sienos su Lenkija pasakoja ukrainietė.
Ašaros, parama ir dėkingumas
Pirmosiomis karo dienomis, pasak M. Skrynnik, Lenkijos pasienyje buvo didelės stovyklos, kuriose lenkai maitino ukrainiečius, davė drabužių, vandens, kitų reikalingų daiktų, kad būtų galima gyventi.
Sunku buvo matyti, kaip kai kurie žmonės ėjo pėsčiomis iki sienos, kad nestovėtų eilėje su automobiliais
M. Skrynnik
„Mes be galo esame dėkingi Lenkijos žmonėms: už visą pagalbą, kurią jie teikė ir teikia visiems ukrainiečiams. Lenkija yra viena iš šalių, kuri maksimaliai padeda ukrainiečiams. Jie nepalieka žmonių kažkur sporto salėse ar nekomfortiškose vietose, stengiasi rasti būstus“, – sako M. Skrynnik.
Ji pati neturėjo plano, kur eiti, vos tik kirs Lenkijos sieną, tačiau pagalbos ranką ištiesė jos bičiulis, kuris ilgą laiką dirbo su lenkų verslininkais.
„Mums nusišypsojo sėkmė: vienas iš jo verslo partnerių sakė, kad turi laisvą butą ir mes galime ten gyventi. Butas yra Liubline, trys kambariai, labai patogus. Ir už tai esame labai dėkingi. Aš pasiūliau pačią pirmą dieną sumokėti, nes aš vis dar dirbu, bet jie atsisako imti pinigus iš mūsų. Pirmomis savaitėmis jie atnešdavo mums maisto ir kitų dalykų ir iki šiol nenori imti iš mūsų pinigų“, – apie lenkų geranoriškumą pasakoja ji.
„Iš pradžių kelias dienas iš eilės verkiau: niekada neįsivaizdavau, kad būsiu tokioje situacijoje. Aš gyvenau įprastą gyvenimą, neprašiau paramos, turėjau kur gyventi, ką valgyti, keliaudavau. Mano gyvenimas buvo tikrai geras. Buvo sunku suvokti, kad dabar neturiu nieko, tik, mano atveju, kelis artimuosius. Jaučiau, kad esu atsakinga ir už juos, nes jie nemoka užsienio kalbos“, – priduria M. Skrynnik.
Moterį bei su ja atvykusius artimuosius lenkai guodė, tikino, kad dabar yra toks metas, kai reikia priimti pagalbą ir dėl to viskas yra gerai.
„Bet aš iki šiol nesijaučiu gerai. Aš vis prisimenu, kai pirmą dieną nuėjau į autobusų stotį, kurioje lenkai savanoriai visą parą pasitikdavo ukrainiečius. Ten buvo keli gydytojai, žmonės atvežė maisto, vandens ir padėdavo visais įmanomais būdais. Tai buvo taip nuostabu, kad jie, nors ir turi savo gyvenimus, darbus, vaikus, bet skiria daug laiko ukrainiečiams“, – jautriai pasakoja pašnekovė.
Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos Lenkija organizavo į šalį atvykusiems nuo karo bėgantiems ukrainiečiams – nemokami lenkų kalbos kursai pagal amžiaus grupes. Į juos du kartus per savaitę nuo kovo pradžios ėjo ir M. Skrynnik. Kursus lankė ir drauge atvykusi jos teta bei pusseserė.
Ir buvo sunku suvokti, kad dabar neturiu nieko, tik, mano atveju, kelis artimuosius.
M. Skrynnik
„Aš beveik 100 proc. suprantu lenkiškai, bet kalbėti laisvai dar negaliu“, – šypteli pašnekovė.
Lenkijoje su M. Skrynnik atsidūrė ir jos 5-erių metų pusseserė: ji lanko darželį. Anot pašnekovės, ukrainiečių vaikai buvo mielai priimti ir mokosi drauge su mažaisiais lenkais.
„Pavyzdžiui, darželyje, kurį lanko mano pusseserė, davė drabužių, kanceliarinių priemonių, pietų dėžučių ir vandens buteliukų – pagrindinių būtinų dalykų, kad vaikai jaustųsi patogiai, nes mes to neturėjome. Aš manau, gerai, kad ukrainiečiai gali įsilieti į lenkų bendruomenę, vaikams lengviau, o ir greičiau lavinasi: mano 5-erių metų pusseserė gali be problemų kalbėti lenkiškai. Žinoma, ne apie kokius sudėtingus dalykus, bet jai tai yra lengva“, – džiaugiasi moteris.
Darbas – beveik be poilsio
Lenkijoje M. Skrynnik dirba žaidimų platformos „Turbogames“ viešųjų ryšių vadove. Nuotoliniu būdu buvo įmanoma dirbti iki karo, taip pat dirbama ir dabar. Ji dėkinga įmonės vadovui, kad jis moka visą algą darbuotojams, net ir tiems, kurie dabar gina Ukrainą.
„Aš žinau, kad mūsų vadovybė karo pradžioje padėjo darbuotojams įsikurti Vakarų Ukrainoje ir sumokėjo už apgyvendinimą, transportą. Įmonė daro viską, ką gali, kad darbuotojai jaustųsi patogiai tokioje įtemptoje situacijoje. Jie nespaudė mūsų dirbti maksimaliai, buvo geranoriški“, – pasakoja pašnekovė.
Mes dirbame dabar beveik be savaitgalių, nes mūsų priklauso kompanijos sėkmės ir tai, ar gausime algas ateityje.
M. Skrynnik
Tačiau, pasak jos, pirmomis savaitėmis buvo beveik neįmanoma dirbti: visi jautė stresą, ieškojo saugaus prieglobsčio.
„Bet vėliau, kai daugelis jau buvo saugūs, grįžome dirbti visu pajėgumu. Tiesa, mes dirbame dabar beveik be savaitgalių, nes nuo mūsų priklauso kompanijos sėkmės ir tai, ar gausime algas ateityje. Tie, kurie dirba, turi perimti darbus tų, kurie dabar gina mūsų šalį. Tokia realybė. Mes padedame vieni kitiems ir darome tiek, kiek galime, kad padėtumėte įmonei gyvuoti, plėstis šiuo nežinomybės kupinu metu“, – sako M. Skrynnik.
Giminės pasidomi, kaip sekasi, bet karo temą ignoruoja
Ukrainoje liko M. Skrynnik tėvai: Novovolynsko miestas yra maždaug 15 kilometrų nuo sienos su Lenkija. Pašnekovė tikina, kad ten saugu ir prieglobstį nuo karo rado daug pabėgėlių.
„Mano tėtis savanoriauja: padeda jiems rasti, kur galėtų apsistoti. Mano mama yra miesto vicemerė ir atsakinga už visus reikalus, kurie yra susiję su pabėgėliais. Taip pat ji atsakinga už humanitarinę pagalbą, kuri atkeliauja iš kitų Europos šalių į šį miestą. Ji pasakė, kad bus ten ir padės iki paskutinės kritinės akimirkos. Dabar jie nenori palikti miesto, nes supranta, kad reikia ten būti ir padėti visiems žmonėms, kurie atvyksta iš pavojaus apimtų sričių“, – apie savo tėvų atsidavimą pasakoja ukrainietė.
M. Skrynnik papasakojo, kaip karas pakeitė santykius su giminėmis, kurie gyvena Rusijoje, ir kaip šaltai jie reagavo į padėtį Ukrainoje.
„Mano mamos pusbrolis Maskvoje gyvena 30–40 metų. Kai prasidėjo karas, mano mama nusiuntė jam kelis vaizdo įrašus, kad parodytų, kas vyksta Ukrainoje. O jis jai atsakė maždaug taip: „Sese, aš nenoriu su tavimi šiuo metu bendrauti, mes nerasime bendros kalbos. Tikriausiai mes vėl bendrausime po kelerių metų, jeigu išgyvensime.“ Toks buvo jo atsakymas. Bet jų santykiai iki tol buvo tikrai geri!“ – teigia moteris.
Ji papasakojo ir apie giminaičius, kurie prieš kelerius metus iš Sibiro regiono persikėlė į Krymą, kai šią teritoriją aneksavo Rusija. Į karo vaizdus jie atsako tyla.
„Jie retkarčiais mūsų paklausia, kaip sekasi, ar viskas gerai, bet vengia karo temos. Jie tiki rusų propaganda, kuria sklinda iš televizijos, radijo – iš visur. Jie nenori girdėti ir suprasti, kad situacija yra visiškai priešinga. Kai rodome jiems nuotraukas ar vaizdo įrašus iš Ukrainos, jie nereaguoja“, – pasakoja M. Skrynnik.
Jis jai atsakė maždaug taip: „Sese, aš nenoriu su tavimi šiuo metu bendrauti, mes nerasime bendros kalbos.“
M. Skrynnik
Pašnekovė užsiminė ir apie pažįstamus iš Vidurio Azijos šalių, kurie gyvena Vokietijoje ir žiūri rusišką televiziją, skaito rusų žiniasklaidą.
„Karo pradžioje aš savanoriavau, mėginu tą daryti ir dabar, kai turiu laiko: ieškodavau apsauginių drabužių ir žinojau, kad Vokietijoje yra parduotuvių, kurios tuo prekiauja. Vieno pažįstamo prašiau padėti. Bet jis man atsakė, kad nors ir gerbia mane bei mano šeimą, bet nenori padėti, tai nepadės, nenori liesti temų apie politiką, sako, kad Rusija okupuos visą Ukrainą ir mano mėginimai padėti yra niekiniai“, – apie netikėtą atsakymą pasakoja M. Skrynnik.
Po kelių savaičių tas pats žmogus, anot pašnekovės, pasiteiravo, kaip laikosi jos šeima.
„Aš jo paklausiau, ar jis vis dar tiki, kad mes – ukrainiečiai – žudome vieni kitus, o ne rusai mus? Jis atsakė teigiamai ir mano, kad rusai yra labai geri žmonės, daro teisingus dalykus, o aš turbūt esu suklaidinta ir kada nors suvoksiu. Jis per televiziją mato, kad Ukrainoje yra „banderovcai“, rengiami mitingai, dar tai, kad mes žudome rusakalbius žmones, o Buča buvo mūsų pačių suorganizuotas dalykas – jis išvardino kelis tiesiog beprotiškus pavyzdžius, kurie yra netiesa“, – emocingai sako M. Skrynnik.
Kraupaus elgesio negalima atleisti
Kalbėdama apie ukrainiečių ir rusų santykius, moteris mano, kad kelio atgal nebėra: tai, ką rusų kariai padarė Ukrainoje, neatleistina.
„Mano seneliai prieš daug metų atvyko iš Rusijos, rusiškai kalbu laisvai, įprastai žvelgiau į rusus, net po to, kas nutiko Rytų Ukrainoje. Aš keliaudavau po pasaulį, bendraudavau su rusais ir mano požiūris buvo toks: kiekvienoje šalyje yra ir gerų, ir negerų žmonių, bet negalime vadinti valstybės labai bloga.
Bet prasidėjus karui, aš visiškai pakeičiau savo nuomonę. Visi žino jų veiksmų mastą, visi matė nuotraukas, žiauraus elgesio nuotraukas. Ir ne tik apie civilius kalbu: buvo nuotraukų, kur matyti, kaip jie valgo šunis! Man trūksta žodžių tai apibūdinti. Jie bombardavo Mariupolio gimdymo namus, dramos teatrą, ir sąrašas nesibaigia. To niekada negalima atleisti“, – su jauduliu balse sako M. Skrynnik.
„Gal po 100 ar 200 metų. Bet dabartinė karta ir, ko gero, mūsų vaikai, manau, neatleis rusams“, – pridūrė ji.
Visi žino jų veiksmų mastą, visi matė nuotraukas, žiauraus elgesio nuotraukas.
M. Skrynnik.
Staiga sumažėję rūpesčiai
Kokias pamokas pati M. Skrynnik išmoko iš šio karo? Pašnekovė atsako, kad pakito vertybės.
„Materialūs dalykai neturi vertės. Ne to reikia laimingam gyvenimui. Svarbiausi dalykai yra šie: pirma – gyvybė, antra – sveikata, trečia – laisvė ir ketvirta – artimi žmonės“, – vardija ji.
Moteris atsiminė neseniai vykusius pokalbius su draugais. Prieita prie išvados: iki karo manyta, kad jie turėjo didelių problemų, bet iš tiesų jaudinosi dėl mažų dalykų.
„Atrodė, kad rūpesčiai nebuvo tokie paprasti, mūsų gyvenimas galbūt ne toks geras ir reikėtų kažkaip jį keisti. Tačiau dabar suprantame, kad gyvenimas, kurį turėjome, buvo svajonė“, – apibendrina M. Skrynnik.
Ji užsiminė, kad pažįstanti žmonių, kurie jau grįžo į Kyjivą, ir yra laimingi, kad yra savo namuose, niekur nebėga.
„Jie yra savo namuose, su savo artimaisiais. Ir tai yra vertingiausias dalykas – kad tu esi gyvas ir tam tikra prasme saugus. Bet kol kas tai neįmanoma Ukrainoje“, – teigia pašnekovė.
Pastaruoju metu pasirodo pranešimų, kad ukrainiečiai pamažu grįžtą į savo gimtąją šalį, nors ir raginama kol kas to nedaryti, nes nesaugu. Pati M. Skrynnik dar neplanuoja grįžti į Ukrainą, bet porą kartų jai pavyko trumpam aplankyti tėvus.
„Labai neįprasta girdėti kelis kartus per naktį sirenų kauksmą, tai sukelia tokius nemalonius jausmus. Negaliu miegoti, nes laukiu, ar nugriaudės sprogimas. Ne paslaptis, kad visa Ukraina nėra saugi – pavojinga gali būti bet kur. Nemanau, kad galėčiau kol kas gyventi Ukrainoje, bent jau iki tol, kol nepasibaigė aktyvi karo fazė. Sunku kažką prognozuoti, bet tokia realybė. Mes vis pasikalbame su giminėmis, draugais – ką toliau daryti? Žmonės nori kažkur įsikurti ilgesniam laikui, sunku gyventi nežinomybėje“, – aiškina M. Skrynnik.
Tai yra vertingiausias dalykas – kad tu esi gyvas ir tam tikra prasme saugus. Bet kol kas tai nėra įmanoma Ukrainoje.
M. Skrynnik
Ji svarsto netrukus nuomotis butą Lenkijoje ir apsistoti čia ilgesniam laikui.
„Niekas nežino, kas bus toliau. Bet aš tikrai nenoriu gyventi greta bombų ir sirenų. Aš klausiu savęs: ar tam aš anksti palikau šalį, kad dabar grįžčiau?“ – svarsto M. Skrynnik.
Manė, kad Bučoje bus saugiau, bet kitą dieną ją okupavo
Moteris teigė, kad bent jau turi kur grįžti: jos pačios butas Kyjive nenukentėjo nuo apšaudymo. Tačiau ji papasakojo apie savo pažįstamus, kurie labiau nukentėjo nuo karo.
„Mano draugų artimieji turėjo 4 apartamentus Mariupolyje, gyveno gana gerai, neturėjo daug problemų. Bet viską prarado. Dabar jie irgi Lenkijoje, neturi net kur grįžti. Jiems liko tik kelios kuprinės ir trys šunys. Viskas“, – sako M. Skrynnik.
Jos kolegė išgyveno okupaciją Bučoje ir iš ten išsigelbėjo rizikuodama, kad gali netekti gyvybės. Moteris su 5 mėnesių amžiaus kūdikiu pirmą karo dieną buvo Kyjive, tačiau, pasak pašnekovės, jos šeima nusprendė važiuoti į Bučą, nes manė, kad ten bus saugiau. Bet kitą diena Buča buvo okupuota.
„Jie nebeturėjo jokio ryšio su pasauliu. Jie matė bombas, šaudynes ir kitus beprotiškus dalykus, kuriuos rusai darė Bučoje. Jie kelias dienas buvo slėptuvėje, manė, kad mirs ten: neturėjo maisto ir negalėjo niekur išeiti. Dievas išgelbėjo juos. Artimieji jaudinosi dėl jų, žinojo jų adresą. Pavyko suorganizuoti pagalbą su mūsų kariais: nuvyko į jų namus, surado ir evakuavo. Jie vyko automobiliu per apšaudymą ir jų šansas buvo 50:50. Išgyvens arba ne. Bet jie nutarė rizikuoti, nes antraip mirtų slėptuvėje. Dabar jie yra saugūs“, – pasakoja ukrainietė.
Ji papasakojo ir apie savo draugės tėvus, kurie yra Chersono srityje, teritorijoje, kurią okupavo rusai. Pastarieji, anot M. Skrynnik, planuoja surengti referendumą ir teritorija bus kaip vadinamosios Luhankso liaudies respublika (LLR) arba Donecko liaudies respublika (DLR).
„Sakė, kad ten yra problemų su maistu ir pinigais: negalima išsiimti grynųjų iš bankomato, neįmanoma atsiskaityti kortele. Jie valgo tai, ką dar turi, bet niekas nežino, kas bus toliau. Aplinkui – daug rusų, jie mėgina organizuoti viską taip pat, kaip tose liaudies respublikose: paskelbti savo žmones atstovais valdžioje, įvesti savo valiutą“, – apie padėtį okupuotoje teritorijoje pasakoja ukrainietė.
„Jie verčia žmones dalyvauti mitinguose, jiems grasinama ginklu ir turi sakyti, kad viskas čia yra gerai, kad jie yra laisvi ir laimingi su rusais. Sunkiai suvokiama. Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi tokioje realybėje, bet jie turi du pasirinkimus: arba daryti tai, ką jie sako, arba būti nužudyti. Neįmanoma išvykti iš ten – pavojinga. Aš girdėjau, kad jie pagrobia vyrus, apvelka kariniais drabužiais ir padaro rusų armijos kariais“, – priduria M. Skrynnik.
