Su atviru kojos lūžiu – bombarduojamos Mariupolio ligoninės rūsyje. Po mamos mirties ten – evakuacija į separatistinę teritoriją. Padedant bičiuliams – kelionė per Rusiją į Europą ir atgal į gimtinę, į Ukrainą. Bet vos pasiekus Latviją teko patirti 5 valandų operaciją, kad surinktų traumuotą koją. Tai – vos du mėnesiai iš ukrainiečio Mychailo Ivanovo gyvenimo. „Neviltis šioje situacijoje, ko gero, yra blogiau negu mirtis“, – LRT.lt teigė pašnekovas, papasakojęs, ką jam teko išgyventi.
Į kiemą įskridusi bomba
30-metis M. Ivanovas pastaruosius penkerius metus dirbo garso režisieriumi Mariupolio dramos teatre, šįmet turėjo baigti studijas Kyjivo nacionaliniame I. K. Karpenkos–Karoho teatro, kino ir televizijos universitete.
Iki karo jis gyveno Mariupolyje, nuomojamame bute, bet prasidėjus Rusijos invazijai grįžo į miesto pakraštyje esančius namus, kur gyveno mama ir 90 metų močiutė.
„Jos kategoriškai atsisakė palikti miestą. Buvo jausmas, kad vyks panašiai kaip 2014–2015 m.: bus kažkokie apšaudymai miesto prieigose, kokie nors nedideli kariniai veiksmai, o po to jau viskas aprims. Niekas nemanė, kad bus prieita iki tokios katastrofos“, – pasakojo M. Ivanovas.
Tačiau per pusantros savaitės nebeliko elektros, dujų, vandens, mobiliojo ryšio, nebedirbo parduotuvės, jos tapo plėšikų taikiniu. Anot pašnekovo, galima suprasti žmones: visi bijojo likti be produktų, nes jokio tiekimo nebuvo. Jis matė ir kaip sprogmenys krito ant netoliese buvusių namų. O kovo 16 d. ir pats buvo sužeistas.
„Ta diena buvo gana rami. Mes su kaimynu lauke gaminome maistą, nes nebuvo nei dujų, nei elektros, tai ruošėme valgį tiesiog ant ugnies. Ir tiesiog į kiemą įskrido sprogmuo. Jis sprogo maždaug už 3–5 metrų nuo manęs. Nuo sprogimo bangos – atviras kojos lūžis. Dar kelios žaizdos nuo skeveldrų liko, bet jų pačių jau neliko manyje“, – pasakojo M. Ivanovas.
Niekas nemanė, kad bus prieita iki tokios katastrofos.
M. Ivanovas
Koridoriuje per apšaudymą
Anot jo, dar maždaug 10–15 minučių vyko apšaudymas. Po to susirinko kaimynai, vyrai įkėlė M. Ivanovą į automobilį, nuvežė į artimiausią ligoninę. Tada pašnekovas pirmą kartą pamatė, kaip smarkiai apgriautas Mariupolis.
„Miestas buvo smarkiai sudaužytas. Ligoninė tuo metu irgi buvo kažkiek apšaudyta, bet ten dar veikė nedidelis medikų, slaugytojų personalas. Tačiau prie įėjimo iškart mus įspėjo, kad čia nesaugu, tai ne ta vieta, kurios niekas neliečia. Kitą dieną – kovo 17 d. – man atliko operaciją, pritvirtino išorinį fiksacijos aparatą ant kojos. Iškart perspėjo, kad tai yra laikina priemonė – kad nereikėtų amputuoti kojos: kadangi ligoninėje nebuvo elektros, nedirbo rentgenas, nebuvo įmanoma kažkaip nuodugniau ištirti lūžį“, – kalbėjo M. Ivanovas.
Jis šioje ligoninėje buvo daugiau kaip pusę mėnesio. Su ukrainiečiu buvo ir jo mama, kuri padėjo jį prižiūrėti, nes stigo personalo, o jis pats negalėjo vaikščioti. Netrukus rusų taikiniu tapo ši gydymo įstaiga.
„Kovo 27 d., Teatro dieną – per mano profesinę šventę, – apšaudė ligoninę. Manau, kad iš „Grad“ sistemos, nes tai buvo trumpas, bet intensyvus apšaudymas. Dalis langų iškrito. Į patį pastatą nepataikydavo, bet sprogmenys krisdavo šalia. Paskutinėmis kovo dienomis ligoninę ėmė tiesiog griauti“, – teigė pašnekovas.
M. Ivanovo teigimu, pirmasis apšaudymas truko 2–3 val., kas 5–10 minučių į teritoriją pataikydavo sprogmuo.
„Per apšaudymą mes buvome ligoninės koridoriuje, nes nebuvo galimybių nusileisti į rūsį. O ir nebuvo saugu net judėti tuo metu. Be to, palatose buvo žmonių, kurių būklė buvo sudėtingesnė negu mano. Jų evakuoti nebuvo įmanoma“, – pasakojo jis.
Ligoninėje nebuvo elektros, nedirbo rentgenas, nebuvo įmanoma kažkaip nuodugniau ištirti lūžį.
M. Ivanovas
„Arba gyvybė, arba koja“
Bet nurimus šūviams, pašnekovo mama rado vežimėlį ir su juo pavyko patekti į pastato rūsį, kur teko praleisti dar tris paras. Visą šį laiką apšaudymai nesustojo, o balandžio 2 d. ligoninėje kilo gaisras – dūmai veržėsi ir į rūsį.
„Ten buvo ne tik ligoniai ir darbuotojai, bet ir jų šeimos, žmonės iš aplinkinių sudaužytų namų, maži vaikai. Su mumis rūsyje buvo bent 50 žmonių. Mes išėjome į lauką, judėjome į kitą rūsį, nors jis jau buvo užpildytas, bet kito varianto nebuvo“, – sakė M. Ivanovas.
„Šliaužė žmonės, kaip galėjo: tai buvo beveik nevaikštantys žmonės, daugeliui iš jų buvo amputuotos galūnės. Man dar pasisekė, nes iš karto po sužeidimo patekau į ligoninę. Jei patenkama vėliau, nebūdavo kalbų apie gydymą: žmonėms tiesiog amputavo galūnes, nes kitaip neįmanoma. Arba gyvybė, arba koja“, – pridūrė jis.
Tačiau ne visi pasiekė saugų prieglobstį. Kai kurie tiesiog negalėjo prieiti iki rūsio, liko lauke ir ten mirė.
„Vienas iš siaubingiausių dalykų – smarkiai stigo sveikų vyrų, kurie turėjo rankas ir kojas, kad galėtų fiziškai padėti, pavyzdžiui, pernešti ligonius. Buvo keli vyrai, bet jie nespėjo visiems padėti. Tai gana ciniška, bet teko rinktis, kam padėti, o kam ne. Visiems padėti buvo neįmanoma. Ir tuo metu vyko nuolatiniai apšaudymai“, – pasakojo ukrainietis.
Kitas rūsys visiškai nebuvo paruoštas žmonėms, bet buvo gana gilus, sandarus, iš ten buvusių statybinių medžiagų buvo ruošiami gultai ligoniams ar vaikams. Tačiau dauguma žmonių nusprendė, kad reikia palikti ligoninės teritoriją, nes ją vis apšaudydavo. Pasak M. Ivanovo, rytais, tarp 6 iki 7 val. nebūdavo apšaudymų, tad tuo metu žmonės išeidavo į vieną ar kitą rajoną, kur, remiantis gandais, būdavo saugu. Kai kurie traukė į kitas ligonines ar ieškojo būdų evakuotis.
„Sveiki žmonės, kurie galėjo judėti, nuo balandžio 3 d. ėjo iš rūsio. Mūsų buvo maždaug 50 ir 10 iš jų galėjo mumis rūpintis. Paskutinę parą liko tik 17 žmonių, o rūpinosi viena vienintelė mergina. Ji nebuvo medikė, bet perrišdavo, valė žaizdas, leido vaistus – personalo jau nebuvo“, – aiškino ukrainietis.
Tai gana ciniška, bet teko rinktis, kam padėti, o kam ne. Visiems padėti buvo neįmanoma. Ir tuo metu vyko nuolatiniai apšaudymai.
M. Ivanovas
Mamos mirtis lemtingą dieną
Balandžio 4 d. rūsį palikti ketino ir pats M. Ivanovas su mama. Nors jis vis dar buvo vežimėlyje, tačiau per kelias valandas būtų galima pareiti iki namų. Bet tą dieną nutiko skaudi nelaimė.
„Dėl panikos, dėl skubos, mano mamai tapo silpna ir turbūt sutriko širdis. Ji mirė tame rūsyje. Tuo metu prašėme pagalbos, bet, deja, niekas nerizikavo išeiti į lauką, nes buvo šansas tapti taikiniu. Aš jau negalėjau tikėtis evakuacijos, likau ten, kas galėjo, tas padėjo“, – pasakojo pašnekovas.
Jis papasakojo ir apie vyrus, kurie gelbėdavosi alkoholiu, bet rizikavo, darė didvyriškus dalykus.
„Žiūri į vyrą, jis nuolat girtas, bet kažkaip sugeba gauti žmonėms medikamentų, maisto, virti paprasčiausias košes. Palaikė gyvenimą, dar guosdavo, kad viskas bus gerai“, – sakė M. Ivanovas.
Bet netrukus atkeliavo žinia apie evakuaciją, kurią organizuoja vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) kariai. Balandžio 6 d. rytą jie ėmė vesti žmones iš rūsio, nevaikštančius nuvežė vežimėliais. Autobusais ir mikroautobusais jie buvo nuvežti į Sartanos kaimą, visai šalia Mariupolio.
„Vėl išvydau, kokiu mastu sugriautas miestas. Rajone, per kurį važiavome, beveik nieko nebeliko – išdegintos žemės, iš namo tik viena siena likusi. Sukrečiantys mastai“, – pridūrė pašnekovas.
Žiūri į vyrą, jis nuolat girtas, bet kažkaip sugeba gauti žmonėms medikamentų, maisto.
M. Ivanovas
Priimti pagalbą iš žmogaus su automatu rankose
Paklaustas, ar buvo saugi evakuacija, kurią rengė separatistinės respublikos kariai, M. Ivanovas atsakė, kad savaitę pragulėjęs rūsyje, valgęs tik kartą per dieną ir nežinodamas, ar gaus maisto rytoj, negalvojo apie politiką.
„Galiu pasakyti, kad aš nepalaikau separatizmo, bet tai buvo žmonės, kurie nekėlė grėsmės mums, taikiems gyventojams. Jų tokia ideologija: jie tikrai mano, kad iš kažko mus išlaisvina. Jie kažkodėl šventai tuo tiki. Taip, mus išlaisvino – iš būsto, iš darbo, iš laimingo gyvenimo, iš gimtojo miesto“, – sarkastiškai atsakė pašnekovas.
„Bet jų santykis su civiliais, bent jau iš to, ką aš mačiau, yra normalus. Net su šiokiu tokiu gailesčiu į mus žiūrėjo. Suprantama, kad šioje situacijoje jų niekas neprovokavo, nerodė aktyvios pilietinės pozicijos, nes visi suprato – priešais tave žmogus su automatu, vyksta karas ir tavęs po to neberas“, – pridūrė jis.
Sartanoje M. Ivanovą iškart perkėlė į greitosios pagalbos automobilį ir nuvežė į DLR esantį Novoazovską. Į šį miestą, pasak jo, buvo atvežami visi sužeisti civiliai ir juos, priklausomai nuo traumos bei ligos, paskirstydavo į DLR esančias ligonines. Novoazovske M. Ivanovui pavyko susisiekti su Rusijoje gyvenančia seserimi, kuri mėnesį neturėjo ryšio su artimaisiais Ukrainoje.
„Ji nežinojo, kas su manimi vyksta, kad mama žuvo. Pakalbėjau kelias minutes, pranešiau, kur aš, kas su manimi. Ji – šaunuolė, perdavė informaciją mano draugams Ukrainoje. Pasirodo, visą šį laiką jie palaikė ryšį, nors ir nebuvo pažįstami, ieškojo mano mamos ir manęs. Ji tik žinojo, kad turėjau traumą, buvau ligoninėje“, – teigė ukrainietis.
Vyro draugai iš Ukrainos ėmė mąstyti, kaip galėtų jam padėti, ką daryti. Jį suvedė su Ana iš DLR esančio Makijivkos miesto. M. Ivanovui pavyko sutarti, kad jį nuvežtų į šio miesto traumatologijos kliniką, taip pat buvo svarbu, kad būtų su kažkuo, nes pagalba jam vienareikšmiškai buvo reikalinga.
Taip, mus išlaisvino – iš būsto, iš darbo, iš laimingo gyvenimo, iš gimtojo miesto.
M. Ivanovas
Prokurorė siūlė duoti parodymus prieš Ukrainą
Taigi, dvi paras pragulėjęs ant neštuvų Novoazovsko ligoninės koridoriuje, M. Ivanovas balandžio 8 d. buvo atvežtas į Makijivką ir pusantros savaitės hospitalizuotas.
„Makijivkoje būti neįmanoma, tai labai specifinė teritorija, bet noriu pabrėžti – su manimi elgėsi deramai, nebuvo spaudimo. Kodėl? Nes tikėjo propagandine versija, kad patys ukrainiečių kariai sugriovė Mariupolį. Vienintelis momentas – ateidavo moteris prokurorė ir siūlė duoti parodymus prieš Ukrainą, nes aš nukentėjau. Atsakiau, kad nežinau, kas mane apšaudė ir atsisakiau“, – pasakojo ukrainietis.
Per šį laiką pašnekovas nutarė, kad nori grįžti atgal į Ukrainą, todėl, bendraudamas su draugais, ėmė ieškoti, kaip galėtų tai padaryti. Nutarta, kad geriausias variantas būtų važiuoti pas vieną iš geriausių draugų, kuris pirmą karo dieną iš Mariupolio išvyko į Chmelnickio miestą. Jis rado ir būdą, kaip galima nusigauti, tiesa, reikėtų nukeliauti didžiulį ratą.
„Pasirodo, kad yra autobusas, kuris veža iš Makijivkos per Rusiją į Europą. O iš ten – į Ukrainą. Mudu su Ana net nesvarstėme apie Europą – mes buvom tvirtai įsitikinę, kad turime važiuoti į Ukrainą“, – sakė M. Ivanovas.
Jam teko patirti ir filtraciją, nes be jos negalima palikti teritorijos. Pašnekovo teigimu, jam pasisekė, nes šį klausimą pavyko išspręsti per pažįstamus žmones. Bet būta istorijų, kai ten, tikrinant vyrus, nurenginėdavo juos. O vieną žmogų, su žmona ir karo metu gimusia dukra, tikrino keturias paras.
„Kai tokie dalykai vyksta nelabai teisę paisančioje bananų respublikoje, žmonės labai myli pinigus ir yra išplitusi korupcija. Ten, pažįstamų dėka, pavyko padaryti taip, kad filtracija užtruko 10 minučių. Mane atvežė į policijos nuovadą, ten dirbo vien moterys – visi vyrai kare. O aš su sulaužyta koja, su ramentais, aparatas dar buvo ant kojos, tai sulaukiau daug gailesčio. Todėl iš manęs paėmė tik pirštų antspaudus, nufotografavo. Telefoną tyčia palikau namuose, pasakiau, kad neturiu jo, kad mažiau klausimų kiltų“, – išgyventa patirtimi dalinosi M. Ivanovas.
Kodėl? Nes tikėjo propagandine versija, kad patys ukrainiečių kariai sugriovė Mariupolį.
M. Ivanovas
„Pasikalbėjimas“ ir anketa Rusijos pasienyje
Jis ir Ana iš Makijivkos išvyko balandžio 26 d. Ukrainietis dėkingas ir bičiuliui, kuris padėjo finansiškai, nes tokia kelionė, jo teigimu, nėra pigus malonumas. Rūpestį kėlė ir sužalota koja. Sėdus į autobusą, pašnekovą labiausiai baugino sienos su Rusija kirtimas.
„Aš telefoną valiau kokias 4–5 dienas. Ieškojau bet kokios minimalios detalės, kurioje grėsmę galėtų įžvelgti kaimyninė šalis. Ištryniau „Facebook“, „Instagram“. Jei pamatytų mano „Facebook“ profilį ir visus šūkius, mano draugus, tai neturėčiau šansų. Ištryniau viską, kas galėtų jiems sukelti įtarimų“, – pasakojo M. Ivanovas.
Kertant DLR sieną klausimų jis nesulaukė: pašnekovas svarstė, kad gal kažkiek lėmė jo sveikata. Tačiau kertant sieną su Rusija, visus vyrus išsivesdavo „pasikalbėti“. Moteris, anot ukrainiečio, praleisdavo be problemų, o jį, net ir su ramentais, išsivedė.
„Eilėje laukė gal 20–30 žmonių. Muitinės darbuotojas pamatęs, kad nesu visiškai sveikas, praleido be eilės į nedidelį kambarį ir davė užpildyti anketą. Reikėjo nurodyti, kas aš, kontaktus, kur aš važiuoju, kontaktus tų, pas ką važiuoju, kuo dirbau, kolegų numerius. Bet svarbiausia – pabaigoje: klausimai apie tai, kaip vertinu „karinę operaciją“, esamą Rusijos ir Ukrainos valdžią, batalionus“, – pasakojo M. Ivanovas.
„Jei parašyčiau tiesą, tai iš šito kambario niekur neišeičiau. Tai stengiausi rašyti kiek galima neutralius dalykus. Kai užpildžiau anketą, priėjo keli žmonės. Vienas paviršutiniškai tikrino telefoną, kitas uždavinėjo klausimus – kuo dirbau, ką veikiau, kaip vertinu tą ar aną. Čia pravertė darbo teatre patirtis, matyt, šiek tiek aktorystės meno išmokau iš kolegų. Teko atvirai meluoti, pradedant nuo to, kur važiuoju. Juk nesakysiu, kad į Europą važiuoju, o apie Ukrainą išvis kalbos nebuvo. Labiau pasisekė, kad turiu giminių Rusijoje. Jie buvo įspėti, kad jei paskambins, patvirtinti, kad važiuoju pas juos“, – dėstė pašnekovas.
Po maždaug 6 valandų pasienyje, M. Ivanovas įvažiavo į Rusiją. Po pusantros paros kelionės atvyko į pasienį su Latvija Pskovo srityje. Kontrolės punkte iš Rusijos pusės vėl laukė nedidelės anketos, bet šįkart klausimų jau buvo mažiau. Tiesa, kažkodėl iš visų vyrų pasiėmė pasus, kuriuos grąžino po pusantros paros.
„Niekas neatėjo, jokių klausimų neuždavinėjo“, – pridūrė vyras.
Aš telefoną valiau kokias 4–5 dienas. Ieškojau bet kokios minimalios detalės, kurioje grėsmę galėtų įžvelgti kaimyninė šalis.
M. Ivanovas
Koja neatlaikė vos įžengus į Latviją
O tada reikėjo pėsčiomis eiti į Latvijos pasienio kontrolės punktą – jau šioje šalyje jų laukė kitas autobusas, kuris vežtų toliau iki Ukrainos.
„Turint omenyje, kad aš esu su ramentais, o eiti teko kilometrą, tai judėjau labai ilgai. Bet vis sustodamas priėjau! Latvijos pusėje viskas vyko greitai ir paprastai. Greitai įformino dokumentus, žmonės padėjo, viskas buvo gerai. Tada su Ana dar turėjome apie 500 metrų paeiti pėsčiomis. Vėl labai ilgai judėjau. Kai tik praėjau Latvijos pasienio kontrolės punktą, padaviau talonėlį merginai, kad visus dokumentus sutvarkiau, žengiau vieną vienintelį žingsnį ir iš mano kojos išlindo fiksacijos aparato strypai. Jis neatlaikė krūvio ir nutarė mane palikti. Simboliška, kad tai nutiko tą dieną, kai buvo mano 30-tas gimtadienis“, – apie problemą vos ištrūkus iš Rusijos pasakojo M. Ivanovas.
Kadangi į Ukrainą patektų tik po paros ar vėliau, M. Ivanovas suvokė, kad neatlaikytų kelionės su sužeista koja. Kito varianto nebuvo – teko kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jį nuvežė į Rėzeknės miesto ligoninę.
„Nuostabūs žmonės, labai dėkingas jiems: iškart ištyrė, atliko rentgeną, apžiūrėjo. Man tą dieną pašalino aparatą, nes jis jau nebeveikiantis. Gydytojas, pasikonsultavęs su kolegomis Rygoje, nusprendė, kad mane reikia pervežti į Latvijos sostinėje esantį traumatologijos institutą. Man ir Mariupolyje sakė, kad kai pateksiu į normalias sąlygas, koją teks perdaryti. Taigi, nuspręsta atlikti operaciją – surinkti iš naujo mano koją, nes ji buvo 2 ar 5 cm trumpesnė už kitą“, – pasakojo M. Ivanovas.
Netrukus jį pervežė į Rygą, o gegužės 8 d. buvo atlikta 5 val. trukusi operacija. Dabar jis jau išrašytas iš ligoninės, bet po kurio laiko vyks dar viena operacija.
„Surinko mano koją. Graži, gera, gyja. Dar judu su ramentais, bet su manimi yra mano ištikima draugė Ana, kuri padeda įveikti rūpesčius. Ligoninėje man parodė pratimus, nes pagrindinis tikslas dabar – sulenkti kelį, kuris neveikė beveik du mėnesius. Pamažu atsigaunu, susipažįstu su miestu, malonu būti saugioje vietoje“, – džiugiai kalbėjo pašnekovas.
Žengiau vieną vienintelį žingsnį ir iš mano kojos išlindo fiksacijos aparato strypai.
M. Ivanovas
„Gėda jausti neviltį“
Jis taip pat džiaugėsi, kad labai padeda vietiniai žmonės, savanoriai, valstybė, greitu metu turėtų gauti vežimėlį, kuris palengvins judėjimą. M. Ivanovas vienareikšmiškai nori grįžti į Ukrainą.
„Dabar toks metas, kad reikia visiems būti drauge, padėti savo šaliai, žmonėms. Patyręs visą tai, tokią išvadą priėjau – pagalba yra svarbu. Reikia padėti ir nepažįstamiems, ir visiems, kurie pateko į bėdą. Dabar mano visa šalis yra bėdoje ir mes visi turime dirbti, kad ją atstatytume ir nugalėtume priešą. Aš nežinau, kokia bus mano būklė po gydymo, kiek galėsiu judėti, bet pasveikus reikės grįžti ir padėti“, – kalbėjo ukrainietis.
Paklaustas, kaip psichologiškai ištvėrė visą tokią sunkią ir skaudžią patirtį, M. Ivanovas atsakė, kad, ko gero, tik dabar ateina suvokimas, kas iš tiesų nutiko. Ir pridūrė – jis matė baisesnius vaizdus ir, atrodo, kad jam dar nėra taip blogai.
„Kai kurie dalykai atrodo lyg vyktų labai realistiškame kino filme, o tu jį žiūri. Dabar, kai jau kelias savaites esu saugioje vietoje, kur niekas nešaudo, nereikia bėgti į rūsius, nekyla grėsmė, gali nueiti į parduotuvę ir įsigyti, ko reikia, pamažu ateina baisus jausmas, dėl to, kas man nutiko. Kita vertus, pastaruoju metu visa tai tapo taip įprasta. Yra toks faktorius: kai visi matome daug blogesnes situacijas ir lyginame su sava, tada net gėda jausti neviltį“, – aiškino M. Ivanovas.
„Aš suprantu, kad mano situacija, kurią papasakojau, jums yra kažkas baisaus, bet mačiau gerokai baisesnių vaizdų. Todėl suprantu, kad man dar nėra taip jau blogai. Aš neturiu teisės gailėti savęs, kai yra žmonių, kuriems daug mažiau pasisekė negu man. Taip, nutiko baisių dalykų. Mariupolyje gyveno bent pusę milijono žmonių ir kalbėdami su draugais manome, kad apie kiekvieną miesto gyventoją galima rašyti knygą. Todėl mes patys stengiamės laikytis ir palaikyti vienas kitą. Neviltis šioje situacijoje, ko gero, yra blogiau negu mirtis“, – pasakojo ukrainietis.
Mariupolyje vis dar liko jo 90-ies metų močiutė, kurią globoja kaimynai, su ja pusę gyvenimo praleido ir turbūt, anot M. Ivanovo, yra artimesni negu giminės.
„Jie padeda jai, perduoda man naujienas, skambino ir savanoriai, kurie padėjo maistu ir vandeniu. Giminaičiai irgi su ja susisiekdavo. Ačiū Dievui, jai viskas gerai, namas nepažeistas, artimiausiu metu jos sūnus, kuris gyvena Sankt Peterburge, turėtų ją pasiimti“, – teigė jis.
Aš neturiu teisės gailėti savęs, kai yra žmonių, kuriems daug mažiau pasisekė negu man.
M. Ivanovas
Viltis dėl gimtąjį miestą gynusių karių ir džiaugsmas dėl žinutės „Eurovizijoje“
Su M. Ivanovu kalbėjomės antradienį, gegužės 17 d. Kaip tik tą naktį buvo paskelbta apie ukrainiečių karių evakuaciją iš Mariupolio plieno gamyklos „Azovstal“. M. Ivanovas džiaugėsi šia žinia, nes ten, tikėtina, buvo ir keli jo bičiuliai.
„Vienas iš mano artimiausių draugų 3-ejus metus tarnavo pagal sutartį. Pasibaigus kontraktui, jis nutarė, kad nori šiokių tokių pokyčių gyvenime ir išvyko žiemą padirbėti į Vokietiją. Vėliau sužinojau, kad, prasidėjus karui, jis grįžo į savo padalinį ir nuėjo ginti gimtojo Mariupolio. Paskutinį kartą su juo susisiekiau balandžio 12 d. Tuo meto jo padalinys turėjo prasiveržti į „Azovstalą“, kad galėtų suvienyti jėgas su „Azovo“ kariais. Aš nežinau, ar jam pavyko. Buvo informacija, kad kažkam pavyko, kažkam ne. Nuo tada jokių naujienų. Jei jam pavyko, jei jis sužeistas, tikiuosi, kad jis gyvas ir bus jam viskas gerai“, – kalbėjo pašnekovas.
Ukrainietis viliasi, kad jo valstybė neleis evakuotiems „Azovo“ kariams patirti kančių ir jie bus gyvi, sveiki, grįš namo pas savo šeimas.
„Tikiuosi, kad mūsų „nuostabūs“ kaimynai neužmuš jų nelaisvėje. Aš žinau jų požiūrį į „Azovą“, į „Azovstalo“ gynėjus. Tai žmonės, kurie nužudė labai daug okupantų, ir teisingai padarė, šaunuoliai! Jie tikri didvyriai, kad taip ir tiek laiko gynėsi. Bet aš suprantu, jog yra didelė grėsmė, kad jie gali būti nelaisvėje kaip įkaitai ir jų gali laukti baisūs dalykai“, – teigė M. Ivanovas.
Jis pasakė savo nuomonę ir apie neseniai pasibaigusį Eurovizijos dainų konkursą, kuriame pergalė atiteko Ukrainai. Pasak pašnekovo, tai ukrainiečiams yra ir labai malonu, ir reikalinga.
„Tai labai daug ką reiškia. Patekus į Europą, labai džiugina ir labai įkvepia palaikymas. Neseniai išlindau į miesto centrą, kiekviename žingsnyje – Ukrainos vėliavos. Pas mus Ukrainoje turbūt nėra tiek vėliavų, kiek dabar Rygoje. Europa ir pasaulis su mumis. Mums padeda, visi supranta problemų mastą. Ukraina dabar kovoja ne tik dėl savo šalies dėl saugumo ir taikos, bet ir dėl viso likusio pasaulio.
Niekas nesitikėjo, kad Ukraina gali tiek laiko priešintis, bet mūsų kovinė dvasia, mūsų noras nugalėti daro galingus dalykus. Ir svarbiausia, kad nuskambėjo palaikymo žodžiai Mariupoliui ir „Azovstalui“, nes „Google“ statistika rodo, kad žmonės ėmė tuo domėtis. Tai dabar yra labai svarbu“, – pabrėžė M. Ivanovas.
Mūsų kovinė dvasia, mūsų noras nugalėti daro galingus dalykus.
M. Ivanovas
