„Skeveldros skriejo tokiu greičiu, kad šarvuotas duris jos įveikė lyg tai būtų tiesiog folija“, – LRT.lt teigė ukrainietis Jevhenas Ostapenko iš Stojankos miesto Kyjivo srityje. Jis pasidalino savo tėvų istorija. Jie atvyko į Stojanką pasislėpti nuo karo siaubo, tačiau tėtis buvo sužeistas, o mama keturias paras žiemos šaltyje išgyveno apsikabinusi šunį. Vėliau jiems teko bėgti ir nuo rusų paleistų kulkų.
Budėjo naktį su ginklu rankose
Pasaulio žiniasklaida publikavo kadrus iš žiaurų rusų elgesį patyrusios Bučos, suniokotos Irpinės, o 33-ejų metų J. Ostapenko gyveno kiek piečiau esančiame Stojankos mieste, kuris tapo priešų bombų taikiniu. Stojanką ir Kyjivą skiria kiek daugiau negu 20 kilometrų, šiame mieste, anot ukrainiečio, sugriauta 30–40 proc. pastatų.
„Viskas prasidėjo vasario 24 d. sutemus. Mes pabudome naktį, nes namas drebėjo. Girdėjome, kaip stiklinės barška virtuvėje. Galėjai jausti, kad žemė dreba, nes kažkas taip smarkiai smogė. Mes tikėjomės, kad rusai puls, bet nežinojome, kaip tai atrodys. Galbūt jie paimtų Kyjivą per kelias valandas, tačiau tikėjomės, kad jie neatakuos civilių – tik karinius objektus. Bet nuo pat pradžių jie apšaudė gyvenamuosius rajonus, kur net negalėjo būti jokių tokių pastatų“, – pasakojo J. Ostapenko.
Rusų armija, pasak pašnekovo, iš pradžių nenaudojo artilerijos: leido kasetines bombas. Išaušus kitam rytui, J. Ostapenko žmona ir sūnus jau slėpėsi po namu įrengtame rūsyje. Ten paruošė nedidelę lovą, įjungė šildytuvą, kad būtų bent kažkiek įmanoma būti.
„Tuo pat metu mes gavome įspėjamąsias žinutes iš valdžios, kad rusai pasiuntė plėšikus, prievartautojus, kurie ėjo nuo vieno prie kito namo. Paėmiau ginklą ir stebėjau įėjimą į rūsį. Taip praleidau visą naktį, beveik nemiegojau“, – apie savo šeimos ir namų apsaugą pasakojo ukrainietis.
Tikėjomės, kad jie neatakuos civilių – tik karinius objektus. Bet nuo pat pradžių jie apšaudė gyvenamuosius rajonus.
J. Ostapenko
Tėvai tikėjosi saugaus prieglobsčio
Tačiau ryte jis nusprendė, kad taip elgtis neverta. Apšaudymai, dabar jau ir artilerijos, tapo dažnesni. Todėl vasario 26 d. naktį šeimyna nutarė šokti į automobilį ir išvažiuoti iš Stojankos. Bet slėptis į J. Ostapenko namus atvyko jo tėvai: manyta, kad už Ukrainos sostinės bus saugiau. Tačiau karo siaubo jiems nepavyko išvengti.
„Mano tėtis – žurnalistas. Po kelių dienų jis išgirdo sprogimą ir nuėjo nufilmuoti. Bet tada nukrito dar viena kasetinė bomba, kuri nutraukė radialinius nervus, todėl jis nebegali valdyti dešinės rankos. Jis pateko į ligoninę, bet ten nebuvo jokio bunkerio ar slėptuves, kur galėtų slėptis mano mama. Todėl ji grįžo atgal namo. Vos tik ji grįžo, nukrito dar viena kasetinė bomba į mūsų kiemą, ji padarė daugiausiai žalos, kurią galite pamatyti nuotraukose. Mano mama nufotografavo“, – teigė J. Ostapenko.
Jo sklype buvo pagrindinis gyvenamasis namas ir šalia dar svečių namas. Jo nebeliko – viena raketa nukrito tiesiai ant pastato.
„Kai kasetinės bombos krito į kiemą, jos pažeidė viską aplinkui. Skeveldros skriejo tokiu greičiu, kad šarvuotas duris jos įveikė lyg tai būtų tiesiog folija. Niekur nebuvo įmanoma nuo jų pasislėpti“, – sakė J. Ostapenko.
Dėl sprogimų Stojankoje sutriko komunalinių paslaugų tiekimas, o lauke oro temperatūra buvo žemiau nulio.
„Todėl mano mama praleido keturias dienas be elektros, be vandens ir šaltyje mūsų namų griuvėsiuose apsikabinusi šunį. Ačiū Dievui, mes turėjome vokiečių aviganį. Ji negalėjo pasikrauti telefono, todėl susiskambindavome tik ryte ir vakare. Ketvirtos dienos vakare mes kalbėjomės, išgirdau sprogimą ir ryšys nutrūko. Pamaniau, kad mama žuvo“, – prisiminė ukrainietis.
Tačiau po dviejų dienų J. Ostapenko sužinojo, kad jo mama gyva, patyrė minimalius sužalojimus: moterį surado kariai, nuvežė į saugią vietą. Išgiję pašnekovo tėvai toliau judėjo į vakarus pro Žitomiro trasą, kuri yra Stojankos pakraštyje, tačiau ir kelionė saugaus prieglobsčio link buvo pavojinga gyvybei.
Ketvirtos dienos vakare mes kalbėjomės, išgirdau sprogimą ir ryšys nutrūko. Pamaniau, kad mama žuvo.
J. Ostapenko
„Rusai ėmė šaudyti į pravažiuojančius automobilius, į juose esančius civilius. Jiems pasisekė išvengti sužalojimų, bet jų automobilyje yra skylės nuo kulkų“, – sakė J. Ostapenko.
„Mums iš dalies pasisekė, kad visi esame gyvi. Nors mano tėtis negali valdyti rankos, bet ko netekome, tai namų. Langus galima pakeisti naujais, sienose užkimšti skyles. Tai nėra taip blogai. Daug ukrainiečių neteko daug daugiau“, – pridūrė jis.
Viltis, kad grįžus gyvenimas bus geresnis
Kalbėdamas apie Stojankos likimą, J. Ostapenko minėjo, kad miestas 30–40 proc. sugriautas. Rusų taikiniais tapo pastatai, kurie iš viršaus gali atrodyti kaip sandėlis.
„Tai apima darželius, mokyklas, bibliotekas, parduotuves – viskas, kas turėjo lygų stogą. Aš spėju, kad visi šie pastatai sugriauti. Bet jie apšaudė ir kvartalus, kur gyveno civiliai, kur nebuvo minėtų pastatų 5–10 km atstumu“, – pasakojo ukrainietis.
Išeidami rusai paliko sprogmenų, todėl miestą dabar valo išminuotojai. Kai kurie ten jau yra kelias savaites, bet, pašnekovo teigimu, reikės dar daug laiko, kad būtų galima grįžti ten gyventi. Jis viliasi, kad pavyks atkurti geresnį gyvenimą.
„Dabar mes galime atsisveikinti su tuo, ko nelabai mėgome ir pradėti naują gyvenimą, padaryti jį geresnį. Mes nepajėgsime sugrąžinti gyvybių, kurių netekome, bet būsime labiau motyvuoti sukurti geriau, negu buvo“, – teigė J. Ostapenko.
Nuo senos profesijos neįmanoma pasislėpti
Pats pašnekovas dabar yra Užkarpatėje, bene labiausiai į vakarus nutolusioje Ukrainos dalyje ir gyvena giminaičių namo rūsyje. Žmona ir sūnus – saugūs užsienyje. Paklaustas apie saugumą, J. Ostapenko atsakė, kad per parą 3–4 kartus kaukia oro pavojaus sirenos, neseniai buvo atakuotas miestelis, kuris yra už 20 km nuo jo.
„Tad nėra visiškai saugu. Niekur nėra saugu“, – atsakė vyras.
Mes nepajėgsime sugrąžinti gyvybių, kurių netekome, bet būsime labiau motyvuoti sukurti geriau, negu buvo.
J. Ostapenko
Šiuo metu jis dirba laisvai samdomu vertėju Izraelio įmonėje. Darbovietė, pasak J. Ostapenko, labai palaiko ukrainiečius.
„Jie iškart sumokėjo į priekį ir sakė, kad mes turėsime darbus, bent jau kol vyks karas. Jei mums reikės kitos paramos, pavyzdžiui, pinigų pragyvenimui ar transportui – jie padengs tai. Nuostabi parama ir pagalba“, – teigė jis.
Bet J. Ostapenko keliolika metų dirbo gydytoju Jungtinėje Karalystėje. Nors dabar pakeitė profesiją, bet tikino, kad nuo medicinos pabėgti neįmanoma.
„Sulaukiu pacientų. Padedu kaimynams, namiškiams: slaugau, nustatau diagnozes, leidžiu vaistus. Aš ir toliau gydau žmones. Aš nesu oficialus medikas, bet tai nieko nekeičia. Padėdavau žmonėmis prie pasienio, dar talkinu Chusto mieste prie pasienio su Vengrija“, – kalbėjo vyras.
Paklaustas, kaip psichologiškai atsilaiko karo metu, ukrainietis atsakė, kad susikaupti ir palaikyti discipliną padeda tikslo turėjimas ir jo siekimas. Palengvėjimą suteikia ir žinojimas, kad jo žmona, sūnus bei tėvai yra saugūs. Be to, jis užsiminė, kad pakito požiūris į miegą.
„Dabar labiau domiuosi gyvenimu. Kūnas tapo tik priemone ir nepaisau nuovargio. Tik trys valandos miego – to pakanka. Jei galiu ilgiau pamiegoti, miegu ilgiau. Jei turiu išeiginę ir niekas netrukdo, nėra kitų veiklų, nekaukia sirenos – galiu pamiegoti net 8 ar 9 valandas. Buvo ir tokių retų dienų! Tu imi tai, ką gali paimti ir nesijauti dėl to blogai“, – pasakojo J. Ostapenko.
Linkėjimas lietuviams
Jis pasidalino įžvalgomis apie rusus: kol jie nesuvoks atsakomybės už tai, kas dabar vyksta, negalima kalbėti ir apie kažkokius santykius su jais. Pašnekovą stebina ir jų abejingumas.
„Šiuo metu mes galime pasakyti, kad yra geranorių rusų, bet kodėl jie tokie pasyvūs, inertiški? Ir nekyla, nedaro nieko, kad pakeistų situaciją. Kalbu ne tik apie tai, ką Rusija daro Ukrainoje, bet ir tai, kaip Rusija elgiasi su savo piliečiais. Šalis nelaiko jų žmonėmis, žvelgia į juos taip, tarsi tai būtų gyvuliai.
Baimė, kurią jie patiria, nėra nauja ukrainiečiams. Mes išgyvenome dvi revoliucijas, žinome, kaip tai daroma. Mes įveikėme baimę ir laimėjome. Tačiau kažkaip jie (rusai, – LRT.lt) buvo paveikti tam tikra prasme, kad dabar bijo pakovoti patys už save. Tai reiškia, kad jie negerbia savęs, kaip tada mes galime gerbti juos?“ – svarstė J. Ostapenko.
Paklaustas, ko išmokė šis karas, jis įvardijo du dalykus.
Baimė, kurią jie patiria, nėra nauja ukrainiečiams. Mes išgyvenome dvi revoliucijas, žinome, kaip tai daroma.
J. Ostapenko
„Pirma: aš suvokiau, kad dėl visos gautos pagalbos pasaulis yra daug geresnis, negu maniau. Tai suteikia man vilties, kad šis tas labai gero dar liko mano vaikams. Antra: Ukrainos tauta yra daug stipresnė, negu maniau. Kai žmonės pirmomis karo dienomis ėjo paramos, nutįso ilgos eilės, bet nebuvo panikos. Buvo galima justi įtampą, bet nebuvo panikos. Visi palaikė vienas kitą, kiekvienas stengėsi nuraminti kitą žmogų. Tauta tapo vieningesnė, negu aš galėjau kada manyti“, – pasakojo J. Ostapenko.
Ukrainietis po pauzės ir pasidalino linkėjimu lietuviams.
„Yra dalykų, dėl kurių verta mirti. Ir tai nėra liūdna, tai yra gražu. Šis dalykas yra bene didžiausia prieita išvada“, – pridūrė J. Ostapenko.
