Šiemet sukanka 30 metų, kai, atkūrus Nepriklausomybę, įvyko pirmos mišios Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, kuri dar vadinama soboru. Maldos namai priklausė kelioms skirtingoms religijoms, tačiau bene visada ji buvo skirta kariuomenės poreikiams. Nedaug trūko, kad tarpukariu ši šventovė būtų sulyginta su žeme, o šiandien tai – karių ir statutinių pareigūnų sielovados bazė Kaune.
Aikštė vietoj pelkės
Maldos namai Laisvės alėjoje pastatyti 19 a. pabaigoje – kaip stačiatikių soboras. Projekto autorius ir statybos darbų vykdytojas buvo karo inžinierius, papulkininkis Konstantinas Limarenka.
Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita LRT.lt pasakojo, kad Kauno soboras iškilo ten, kur anksčiau buvo užmiestis. Šventovės vietoje ir ją juosiančioje aikštėje anksčiau telkšojo pelkė. Būta gandų, kad kauniečiai ten medžiojo antis.
XIX a. pabaigoje pelkė buvo nusausinta ir, caro Aleksandro III pritarimu, tuščioje, bet strategiškai svarbioje Kauno vietoje ėmė kilti maldos namai kariuomenės reikmėms.
„Kaune stačiatikių buvo nedaug, o miestui tapus karine tvirtove, ruošiantis galimam karui su Vokietija, skaičius keitėsi. Atvyko labai daug karių, būtent jie buvo stačiatikiai. Todėl jiems reikėjo turėti sąlygas savo religiniams poreikiams patenkinti“, – pasakojo S. Jazavita.
Dvi transformacijos
Netrukus soboras virto evangelikų liuteronų bažnyčia: 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, pasak S. Jazavitos, Kauną užima vokiečiai ir maldos namai paskiriami jų kariuomenei. Tačiau po ketverių metų – 1919 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, o vokiečiai galutinai išvyko iš Lietuvos, maldos namai tapo katalikiška bažnyčia ir buvo perduoti Lietuvos kariuomenės reikmėms.
„Tada reikėjo perdaryti iš evangelikų bažnyčios. Vidus nesukėlė didelių sunkumų, o išorė buvo neįprasta – katalikų bažnyčia priminė rusų stačiatikių maldos namus. Tai yra mūsų soboro išskirtinumas“, – teigė istorikas.
Paklaustas, kodėl dabar miesto centre esantys maldos namai nebuvo perduoti miestiečiams, civiliams, S. Jazavita atsakė, kad jie turėjo daug bažnyčių pačiame Kaune.
„Nuo senųjų laikų ne veltui visas Senamiesčio kampas vadinamas „mažuoju Vatikanu“: Jėzuitų bažnyčia, Šv. Jurgio Bažnyčia, Kauno arkikatedra bazilika, kunigų seminarija – daug bažnyčių. O miestui plečiantis, jų daugėjo“, – aiškino pašnekovas.
Sugriauti ar palikti?
Todėl, pasak S. Jazavitos, tarpukariu buvo kilęs klausimas: ką daryti su soboru Laisvės alėjoje? Buvo du variantai.
„Vienas – visiškai nugriauti, sunaikinti. Antai Vasario 16-osios akto signataras, ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis siūlė nugriauti soborą kaip rusiško imperializmo piktžaizdę vidury laikinosios sostinės veido. Nedaug trūko. Tačiau, J. Vileišis buvo gana demokratiškas, net ir būdamas burmistru, nevetavo. Jeigu tarybos bendra pozicija buvo, kad būtų išsaugota, tai jis tam ir nesipriešino“, – kalbėjo Kauno miesto muziejaus istorikas.
Šiuo keliu buvo pasiryžta neiti, nes būtų dar ne vienas objektas, kuriuos tokiu atveju reikėtų nugriauti, pavyzdžiui, S. Jazavitos teigimu, prezidento rūmai, kur tarpukariu gyveno ir dirbo šalies vadovai. Tačiau taip pasielgta Lenkijoje: anot pašnekovo, Aleksandro Nevskio soboras buvo pastatytas ir Varšuvoje, bet lenkai trečiajame dešimtmetyje jį nugriovė.
Todėl, kaip sakė istorikas, įvyko sinkretizmas – kai ateina nauja religija, ji perima buvusios maldos namus.
„Ne viena bažnyčia Lietuvoje statyta pagonims svarbiose vietose. Tai čia kažkas panašaus: kam sunaikinti pastatą, jeigu galima jį paimti ir panaudoti Lietuvos kariuomenei?“– pridūrė jis.
„Ten tikrai buvo šventės. Eidavo karininkai, vykdavo jų tuoktuvės. Ne paslaptis, kad damos eidavo pasižvalgyti į jaunus kareivukus. Po mišių sekmadienį gal kur ir nueidavo kavutės ar vynelio Laisvės alėjoje. Tokių dalykų buvo daug ir normalu, kad tai vyko“, – pasakojo S. Jazavita.
Pirmosios mišios po okupacijos – remonto fone
Pirmosios Lietuvos okupacijos metais buvo uždarinėjami visų religijų maldos namai, tačiau pokariu, nors bažnyčios veikla buvo apribota, bet galėjo šiek tiek veikti. Soborą, pasak S. Jazavitos, palietė 1962 m. naujas antireliginis vajus.
„Jis buvo perleistas M. K. Čiurlionio dailės muziejui, čia buvo vitražų galerija. Bet įdomu, kad ten dirbę žmonės uždažė, išsaugojo, kad nebūtų sugadintos unikalios tarpukarinės freskos, kiti svarbūs religiniai ir patriotiniai simboliai, kurių buvo labai daug. Nuimtas ir kryžius. 1991 m., kai bažnyčia buvo atiduota tikintiesiems, pavyko nemažai restauruoti“, – pasakojo Kauno miesto muziejaus istorikas S. Jazavita.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius LRT.lt sakė, kad 1991 m. liepą tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus įsakymu Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo grąžinta Kauno arkivyskupijai. Tų pačių metų lapkritį ją perima arkivyskupijos kancleris kunigas Alfonsas Bulota ir maldos namuose leista išgriauti esamas muziejaus pertvaras.
Kunigas A. Bulota pradėjo pertvarų griovimo ir kitus remonto darbus. 1992 m. balandžio 29 d. bažnyčios rektoriumi skiriamas kunigas Ričardas Mikutavičius. Jis toliau remontavo ir remontuojamoje bažnyčioje aukojo mišias. Nelieka abejonės, kad pirmąsias mišias remontuojamoje bažnyčioje aukojo kunigas R. Mikutavičius“, – pasakojo S. Tamkevičius.
Grąžinta kariuomenei, bet atgaivą randa ir kiti pareigūnai
1996 m. S. Tamkevičius, būdamas Kauno arkivyskupas metropolitas, paskyrė vadinamąjį Kauno soborą Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms.
Kauno įgulos kapelionato kapelionas ir Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius mjr. Tomas Karklys LRT.lt papasakojo apie maldos namų gyvenimą šiandien ir kodėl ji pasitarnauja ne tik kariuomenei.
„Šventovė atliko svarbų vaidmenį smetoninės Lietuvos gyvenime. Čia prasidėdavo visos šventės, visi minėjimai, kol Karo muziejaus sodelio erdvės nebuvo. Yra ne viena archyvinė nuotrauka, kai ponai su prezidentu po mišių, valstybinių švenčių, minėjimų pozuodavo ant laiptų. Tie, kas prisiminė Nepriklausomybės metus, kėlė klausimą – reikia atstatyti istorinį teisingumą ir sugrąžinti šitai bažnyčiai tą statusą“, – apie siekį maldos namus paskirti kariuomenės poreikiams kalbėjo T. Karklys.
Jis pats šioje bažnyčioje dirba 23-ejus metus: tapęs rektoriumi, T. Karklys pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, netrukus teko bendradarbiauti su policija ir buvusia Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pirmo pulko bendruomene, kuri vėliau tapo Viešojo saugumo tarnyba. Todėl Kauno sobore galima patarnauti tik statutinėse struktūrose dirbantiesiems arba jų šeimų nariams.
„Per tuos metus mes bažnyčią padarėme Kauno regiono statutinių struktūrų sielovados baze, kurioje atgaivą ir sielovadinius patarnavimus tikrai randa ir kariai, ir pareigūnai, ir civiliai tarnautojai. Ir vaikučius krikštija, ir tuokiasi: visi mūsų džiaugsmai ir skausmai – viskas sukasi šioje šventovėje“, – aiškino pašnekovas.
Jei iš soboro išeina jaunavedžių pora, vadinasi, kažkas iš jų tarnauja kariuomenėje arba dirba statutiniu pareigūnu. T. Karklys pridūrė, kad vidutiniškai per sezoną įvyksta iki 50 santuokų ir 100 krikštų.
Pavadinti bažnyčią soboru – ne įžeidimas
Dar čia vyksta edukacinės programos, daug dėmesio sulaukė instaliacija akliesiems, dažnai vyksta parodos, koncertai. Nepaisant to, bažnyčia vis dar vadinama soboru.
„Aš manau, kad liks tas stereotipas: ji iš pradžių ir buvo statyta kaip stačiatikių soboras ir tik 1919 m. buvo transformuota į katalikų bažnyčią. Pastato architektūros nepakeisi, tai yra neobizantinis – rytietiškas – stilius. Bažnyčia statyta graikiško kryžiaus formos. Šie dalykai duoda visiems stimulą vadinti soboru. Pavadinti jį soboru tikrai nėra nusikaltimas ar įžeidimas, nes jis ir buvo statytas kaip soboras, bet dabar tarnauja dvasiniams poreikiams kaip bažnyčia“, – pasakojo T. Karklys.
Paklaustas, kaip pats jaučiasi dirbdamas tokioje šventovėje, kapelionas atsakė, kad džiaugiasi, jog čia verda aktyvus gyvenimas ir džiugina visi bendro gyvenimo vaisiai.
„Labai džiaugiuosi, kad mes Kaune turime labai gerą statutinių struktūrų bendruomenę ir žmonės tikrai mielai naudojasi šia šventove kaip savo dvasingumo įrankiu. Tikrai džiaugiuosi jų sąmoningumu ir visais šiais žmonėmis: tiek kariais, tiek pareigūnais, tiek tarnautojais, kurie ateina, lankosi, dalyvauja religiniame gyvenime, tenkina savo dvasinius poreikius“, – sakė Kauno įgulos kapelionato kapelionas ir Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius mjr. T. Karklys.
