Nors ir nuo nepriklausomybės atgavimo, ir nuo pirmųjų „Baltic Pride“ eitynių pažengėme į priekį, LGBT žmonės susiduria su patyčiomis – tiek iš politikų, tiek iš Bažnyčios atstovų, sako LRT.lt pašnekovai. Pasak jų, europiniame kontekste Lietuva eilinį kartą atrodo nekaip, o tos pačios lyties poros privalo turėti tas pačias teises, kaip ir heteroseksualios poros.
Nuo nepriklausomybės pradžios įvykę pokyčiai LGBT teisių srityje – nemaži, tačiau turime eiti į priekį, portalui LRT.lt sako Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko. Pavyzdžiui, išskiria jis, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš Baudžiamojo kodekso buvo išbrauktas straipsnis, kuriuo buvo kriminalizuojamas homoseksualumas tarp dviejų vyrų.
„Nepriklausomybė mums padovanojo laisvę būti savimi“, – pažymi V. Simonko.
Žinoma, priduria LGL vadovas, bendro tos pačios lyties porų gyvenimo realizavimas stringa ir šiuo keliu Lietuva eina sunkiai. Vis dėlto V. Simonko džiaugiasi, kad, svarstant Civilinės sąjungos įstatymą Seime, atsirado vilties, jog įstatymas bus priimtas.
Kaip LRT.lt teigia istorikė, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė Rasa Navickaitė, dirbanti Vienos universitete ir atliekanti tyrimą apie homoseksualumą sovietmečiu, labiausiai teisiniais aspektais Lietuva patobulėjo įstojusi į įvairias Europos institucijas.
Taip pat skaitykite
Sunku matyti tiek patyčių iš politikų, įvairių labai svarbių asmenų, Bažnyčios atstovų.
R. Navickaitė
„Kai 1993 metais dekriminalizavome santykius tarp vyrų, tai padarėme dėl to, kad stojome į Europos Tarybą. Vėliau priėmėme Lygių galimybių įstatymą, tai taip pat buvo susiję su stojimu į ES, tuomet įteisinome nediskriminavimo principą“, – vardija R. Navickaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad, nors Lietuva turėtų laikytis nediskriminavimo ir dėl seksualinės orientacijos principo, diskriminavimo pavyzdžių – daugybė.
Pirmosiose eitynėse – ir minia protestuotojų, ir gausios pareigūnų pajėgos
Pirmosios „Baltic Pride“ eitynės Vilniuje įvyko 2010 metais. Tuomet jose dalyvavo maždaug 350 žmonių, tačiau policijai teko tramdyti du kartus daugiau protestuotojų, budėjo daugiau nei 800 policijos pareigūnų, buvo pasitelkta raitoji policija. Susirinkę protestuotojai svaidė akmenis, dūmines bombas, skandavo įžeidžiančius šūkius.
Taip pat skaitykite
R. Navickaitė prisimena, kad sunkumai lydėjo kiekviename žingsnyje – buvo sunku gauti leidimą, autobusų kompanija beveik paskutinę dieną atsisakė dalyvius vežti į renginius, savivaldybė taip pat nebuvo nusiteikusi palankiai. Visgi, nepaisant priešiškai nusiteikusių žmonių ir kitų sunkumų, eitynės buvo reikalingos.
„Tai buvo nuostabus renginys, jis įkvėpė labai daug žmonių. Tai buvo įsimintinas įvykis daugelio žmonių gyvenime. Galbūt iki tol žmonės nebuvo niekur atvirai dalyvavę. (...) Tai parodė, kad matomumas mūsų bendruomenei tikrai labai svarbus, o svarbiausia – tai sukėlė didžiulę diskusiją medijose, nors iki tol jos nebuvo“, – pasakoja R. Navickaitė.
„2010 metai buvo toks postūmis ir bendruomenei, ir visuomenei pamatyti, kad mes esame“, – tvirtina ir V. Simonko.
Neapykanta – ir iš politikų, ir iš Bažnyčios atstovų
Prasidėjus diskusijoms, atsirado ir didelis susiskaldymas, tačiau, mano istorikė R. Navickaitė, ilgainiui tai tapo pozityviu fenomenu.
„Kai kurie žmonės sako, kad sovietmečiu galbūt net buvo geriau, nes tuomet žmonės tiek nežinojo, nebuvo tokios homofobijos, mažiau apie tai kalbėta, todėl LGBT žmonės galėjo ramiau gyventi. Manęs šis argumentas neįtikina“, – svarsto lyčių studijų ir istorijos mokslų daktarė.
Kita vertus, sako R. Navickaitė, dabar LGBT žmonės susiduria su nepaprastai daug neapykantos ir nepaprastai daug patyčių: „Sunku matyti tiek patyčių iš politikų, įvairių labai svarbių asmenų, Bažnyčios atstovų – tiek neapykantos, tiek pasišlykštėjimo ir tiek baisaus diskurso.“
Pasak LGL vadovo V. Simonko, kuris organizavo ir pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes, vėlesniais metais vykusios eitynės rodė, kad progresas yra ir jis bus toliau.
„2019 metų eitynės atrodė visiškai kitaip, palyginus su ankstesnėmis. Darome prielaidą, kad toliau bus dar geriau, bet vis tiek reikia pripažinti, kad ne visi bendruomenės lūkesčiai ir poreikiai yra patenkinti“, – primena V. Simonko.
Manau, kad tikriausiai ateis ta valanda, tas laikas, kai parlamentas nestigmatizuos LGBT asmenų Lietuvoje.
V. Simonko
Pavyzdžiui, vardija jis, Lietuvoje menkai reglamentuota translyčių asmenų padėtis, taip pat veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, jis stipriai kritikuojamas.
„Bet aš manau, kad tikriausiai ateis ta valanda, tas laikas, kai parlamentas nestigmatizuos LGBT asmenų Lietuvoje, o tokie renginiai kaip „Baltic Pride“ kaip tik yra stiprus postūmis bendruomenei ir visuomenei pamatyti ir suprasti mūsų žmonių poreikius“, – viliasi V. Simonko.
Eitynės Kaune – su agresyvių žmonių būriu
Nors 2019 metų „Baltic Pride“ eitynės Vilniuje atrodė kaip šventė, praėjusių metų rugsėjį Kaune pirmą kartą vykusios „Kaunas Pride“ eitynės atrodė kitaip.
Dar iki vidurdienio pareigūnai užfiksavo keletą provokacijų – vieni LGBT renginio dalyviai buvo apipilti alumi, kitoje vietoje į eitynių dalyvių pusę paleistos nekorektiškos replikos, o jau prasidėjus eitynėms agresyvių žmonių būrys blokavo Laisvės alėjos kelią ir susistumdė su pareigūnais. Eitynėse Kaune dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių, dėl viešosios tvarkos pažeidimo, agresyvaus elgesio, necenzūrinių žodžių sulaikyti 22 žmonės.
„Be abejo, matome, kad ne visi miestai Lietuvoje dar pakankamai drąsūs ir atviri LGBT bendruomenei. Galime daryti prielaidą, kad turi būti edukacinis momentas. 2010 metai Vilniuje buvo panašūs. Tam, kad mes Kaune pamatytume kitokias eitynes, deja, teko pamatyti eitynes, kurios nebuvo labai tolerantiškos.
Bet aš manau, kad laikui bėgant ir Kaunas, ir Klaipėda, ir kiti miestai galės drąsiai bent pareikšti norą pamatyti savo gatvėse LGBT bendruomenę. Manau, Vilnius šiuo klausimu yra lyderis“, – svarsto V. Simonko.
Tam, kad mes Kaune pamatytume kitokias eitynes, deja, teko pamatyti eitynes, kurios nebuvo labai tolerantiškos.
V. Simonko
LGL vadovas atviras – ir kelias link pirmųjų LGBT eitynių Vilniuje „nebuvo rožėmis klotas“. Tam, kad įvyktų sėkmingos 2019 metų „Baltic Pride“ eitynės, reikėjo pereiti ir 2010-ųjų, ir 2013-ųjų bei 2016-ųjų eitynes.
„Tie namų darbai tikriausiai yra neišvengiami. Manau, tam, kad vėliau Kaune būtų saugios eitynės, teko išgyventi praeitų metų pavyzdį. Reikia nenusiminti ir tikėtis, kad po kiek laiko Kaunas taip pat pripras prie įvairovės ir švęs ją kartu su LGBT bendruomene“, – sako V. Simonko.
Pasak R. Navickaitės, eitynių Vilniuje ir Kaune skirtingumas taip pat parodo, kokią įtaką daro politikų nusistatymas.
„Kaune savivaldybė pasistengė, kad būtų kiek įmanoma sunkiau organizuoti eiseną, stengėsi kiekviename žingsnyje sutrukdyti, kad eitynės neįvyktų. Net pats Kauno meras Visvaldas Matijošaitis užsiėmė patyčiomis. Tuo metu Kaune buvo pasklidęs keistas kvapas, o V. Matijošaitis nepasivaržė paimplikuoti, esą dėl LGBT eitynių šis kvapas pasklido Kaune. (...)
Manau, kai tokiame svarbiame poste esantis žmogus leidžia sau taip kalbėti, tai parodo daugeliui žmonių, kas yra leidžiama, kaip galima kalbėti apie kitus mūsų visuomenės narius, gyvenančius šalia“, – pabrėžia R. Navickaitė.
„Europiniame kontekste Lietuva eilinį kartą atrodo nekaip“
Kalbėdamas apie tai, dėl ko šiuo metu LGBT žmonėms labiausiai skauda, V. Simonko pabrėžia – didžiausi lūkesčiai jau ore.
„Tai yra partnerystės klausimas. Aišku, dabar partnerystė jau vadinama šiek tiek kitaip, civiline sąjunga, bet aš asmeniškai nematau čia didelės problemos – pavadinkite bet ką bet kaip, bet svarbu, kad tai būtų pagarbi sąjunga, kurioje galima gyventi.
Aš su savo partneriu gyvenu 30 metų, bet mes esame niekas Lietuvoje, mūsų statusas ir toliau yra niekur neapibrėžtas. (...) Su partneryste daugiau nėra kur trauktis, kadangi liko tik šešios šalys, kurios niekaip nereglamentuoja tos pačios lyties asmenų gyvenimo kartu“, – sako LGL vadovas.
Kalbėdama apie Civilinės sąjungos įstatymo projektą, R. Navickaitė akcentuoja, kad tai – mažas žingsnelis į priekį, nes toks įstatymas užtikrintų bent jau minimalias teises tos pačios lyties poroms.
„Mes šioje srityje siaubingai atsiliekame nuo daugybės šalių, net nuo daugelio kaimyninių šalių. (...) Anksčiau ar vėliau tai turi atsitikti, tos pačios lyties poros turi turėti tas pačias teises, kaip ir heteroseksualios poros, – teisę į santuoką arba į visas teises, kurias užtikrina santuoka, įskaitant teisę įsivaikinti vaikus.
Anksčiau ar vėliau tai turi atsitikti, tos pačios lyties poros turi turėti tas pačias teises, kaip ir heteroseksualios poros.
R. Navickaitė
Dabar sukuriamas baubas, nuolat kartojama, kad „homoseksualai įsivaikins vaikus, pagrobs vaikus“, bet kažkodėl nesuprantama, kad kalbame apie tos pačios lyties šeimose jau seniau augančius vaikus, daug jų yra ir suaugusių. Reikia užtikrinti egzistuojančių tos pačios lyties šeimų teises, bet tai tiesiog vilkinama ir vilkinama, girdime neapykantos kalbą, pasityčiojimus, progresas vyksta nepaprastai lėtai“, – pabrėžia R. Navickaitė.
Kaip pasakoja V. Simonko, Europoje tik Latvijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Lietuvoje nereglamentuotas tos pačios lyties asmenų bendras gyvenimas. Tiesa, Latvijoje Civilinės sąjungos įstatymui liko įveikti paskutinį etapą.
„Europiniame kontekste Lietuva eilinį kartą atrodo nekaip. Aš galvoju, ar nėra tokios ambicijos mūsų politikų neatsilikti šiuo klausimu? Galbūt toks paradoksas, kai kalbame, ar Lietuva pasikeitė, taip, Lietuva pasikeitė, bet nepamirškite, kad Europa nestovi vietoje, ten progresas vyksta žymiai sparčiau, dėl to mes vis tiek atsiliekame nuo Europos.
Kaip beprogresuotume, vis tiek atsilikimas yra, kartais jis netgi ryškiai didėja, dėl to galbūt reikia susikaupti, priimti politinius sprendimus ir nebijoti pozityviai balsuoti už LGBT teises“, – kalba V. Simonko.
