Lietuvoje

2020.05.09 07:00

Pirmosios „Baltic Pride“ eitynės: sulaikyti politikai, ašarinės dujos ir maldos prie Arkikatedros

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.05.09 07:00

„Reikėjo drąsos padėti savo parašą“, – pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes Vilniuje prisimena jų organizatorius Vladimiras Simonko. Anot jo, nors prieš eiseną net kelių šalių ambasados siūlė paslaugas dėl asmeninės apsaugos, tada apie savo saugumą negalvojo – baimės, kad renginys gali neįvykti, išsisklaidė tik likus vienai dienai iki eisenos.

2019 metų „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje dalyvavo rekordinis skaičius žmonių – 10 tūkst., o didžiulė minia nusidriekė per visą sostinės centrą. Eitynių metu grojo muzika, jų dalyviai šoko ir skandavo, o pasiekę Lukiškių aikštę ją visiškai užpildė. Tačiau pirmosios eitynės Lietuvoje atrodė kiek kitaip.

Prieš 10 metų, 2010-ųjų gegužę vykusiose pirmosiose „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje dalyvavo maždaug 350 žmonių, tačiau policijai teko tramdyti du kartus daugiau protestuotojų, budėjo daugiau nei 800 policijos pareigūnų, buvo pasitelkta raitoji policija. Susirinkę protestuotojai svaidė akmenis, dūmines bombas, skandavo įžeidžiančius šūkius.

Policijai teko panaudoti ašarines dujas, buvo išrikiuotas viešojo saugumo būrys. Į policijos komisariatus pristatyta 10 žmonių, du iš jų nešėsi sprogstamąsias medžiagas.

Už viešosios tvarkos trikdymą policijos pareigūnai sulaikė ir Seimo narius Petrą Gražulį bei Kazimierą Uoką. Pasibaigus oficialiajai eitynių daliai P. Gražulis perlipo per tvorą ir puolė prie eitynių dalyvius išvežančio autobuso. Policijos pareigūnui pabandžius parlamentarą sutramdyti, P. Gražulis jį parbloškė ant žemės.

2010-aisiais prie Vilniaus arkikatedros bazilikos bendrai maldai susirinko kelios dešimtys žmonių. Vedami monsinjoro Alfonso Svarinsko, jie kalbėjo rožinį, giedojo giesmes, laikė iškeltas trispalves. A. Svarinskas anksčiau sakė, kad melsis, nes „gėjai kelia grėsmę lietuvių tautai“.

Vilniuje įvyko pirmosios Lietuvoje seksualinių mažumų eitynės, be incidentų neapsieita

Sunkumų kilo dar prieš eitynes, organizuojant renginį. Kaip rašo Nacionalinė LGBT teisių organizacija (LGL), valdžios pareigūnų reakcija į „Baltic Pride“ renginį iš pradžių buvo nepalanki. Savivaldybė ne kartą buvo blokavusi mėginimus Vilniuje surengti renginius, skirtus kovai su diskriminacija.

2008 metais tuometinis meras Juozas Imbrasas neleido Vilniuje stovėti Europos Komisijos vilkikui „Už įvairovę. Prieš diskriminavimą“, o 2007 metais savivaldybė neleido LGL renginio organizuoti Rotušės aikštėje. Išduotą leidimą pirmosioms Lietuvoje LGBT eitynėms galima vadinti istoriniu įvykiu.

Dėl visuomenėje gajų stereotipų ir žiniasklaidoje sukurto neigiamo eitynių įvaizdžio kilo didelis pasipriešinimas eitynėms „Už lygybę“. Protesto akcijos, nesibaigiančios patyčios viešojoje erdvėje, žeminantys politikų ir visuomenės veikėjų pareiškimai – tokia atmosfera nepalengvino darbo su valdžios pareigūnais, rašoma LGL tiklalapyje.

Apie pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes Lietuvoje kalbamės su jų organizatoriumi, Nacionalinės LGBT teisių organizacijos vadovu Vladimiru Simonko.

– Pirmosios Baltic Pride eitynės įvyko 2010, tada jose dalyvavo maždaug 350 žmonių, tačiau policijai teko tramdyti dukart daugiau protestuotojų, budėjo daugiau nei 800 pareigūnų. Papasakokite apie pirmųjų eitynių organizavimą – nuo ko viskas prasidėjo?

– 2009 metais Baltijos šalių aktyvistai susirinko Latvijos miestelyje Siguldoje. Susitikome ir ilgai diskutavome, kaip galėtume eitynes rengti kartu. Galiausiai priėjome idėjos, kad esame pakankamai nedidelės šalys, todėl būtų labai logiška suvienyti jėgas ir daryti eitynes vieną kartą per trejus metus rotacijos būdu.

Pirmosios eitynės buvo Rygoje 2009 metais. Mūsų eilė atėjo 2010-aisiais, tada buvo mūsų pirmasis egzaminas. Tada viskas prasidėjo (juokiasi). Iššūkių buvo tiek daug ir dar pirmą kartą. Nežinau, iš kur pas mus buvo tiek drąsos tai daryti.

Sausio mėnesį padavėme pareiškimą savivaldybei dėl renginio organizavimo. Kreipimąsi pasirašė trys asmenys – aš, Eduardas Platovas ir Vytautas Valentinavičius. Čia irgi reikėjo drąsos padėti savo parašą.

Kai pateikėme prašymą, mums buvo pasiūlyta vieta prie Sporto rūmų, Olimpiečių gatvėje, o ten buvo tik 200–300 metrų pažygiuoti.

– Ką tada darėte?

– Buvo dar įdomiau. Kai toks pasiūlymas iš savivaldybės atėjo, tada iš Kultūros paveldo departamento sulaukėme pasipriešinimo, kad toje vietoje yra žydų kapinės, todėl ten žygiuoti netinkama vieta. (...) Savivaldybė ėmėsi tokių gudrybių ir pasiūlė tą maršrutą, kuriam prieštaravo departamentas. (...) Tada gavome dar vieną pasiūlymą – mums pasiūlė Upės gatvę.

(...) Tačiau galiausiai leidimo neišdavė, todėl mes apskundėme tokį savivaldybės sprendimą, byla nukeliavo į Administracinį teismą. (...) Dėl leidimo mus apskundė Kauno miesto tarybos narys, generalinis prokuroras. Atsiuntė oficialų raštą, kad suprastume, kokią prisiimame atsakomybę, prašė atšaukti (renginį – LRT.lt).

– Dabar klausant atrodo neįtikėtina...

– Taip, taip. Tas tempas buvo labai spartus, o laiko vis mažėjo ir mažėjo. (...) Vyriausiasis teismas skubos tvarka nutarė spręsti šitą klausimą. Pamenu, kai apskaičiavome, kiek liko laiko iki eitynių, supratome, kad jei per vieną dieną neparašysime atsiliepimo Vyriausiajam administraciniam teismui, fiziškai teismas nespės išnagrinėti to draudimo (rengti eitynes – LRT.lt).

Dokumentus rašėme iki ketvirtos valandos vakaro, o teismas dirbo iki penktos. Pamenu, veždami dokumentus į teismą, užstrigome kamštyje. Išlėkiau iš mašinos ir 15 minučių bėgau – nuo Krašto apsaugos ministerijos iki Žygimantų gatvės.

– Kelio yra nemažai.

– O laiko nėra. Gerai atsimenu – turiu dokumentus, bėgu ir verkiu. O Vytautas Valentinavičius (tuo metu vienas „Baltic Pride“ organizatorių – LRT.lt) neišleidžia teismo darbuotojų, sakė, neišeisite tol, kol neatveš dokumentų (juokiasi). Tragikomiška situacija.

Pamenu, atbėgu į teismą, o jie jau uždarinėja teismo duris, o V. Valentinavičius neleidžia uždaryti durų. Bet įlėkiau į raštinę ir užregistravome mūsų atsiliepimus. Teismas suprato, kad per tris dienas privalo išnagrinėti, nes tai neeilinė byla.

Tada pas mus buvo labai daug svečių – tarptautinių organizacijų delegacijos, ambasados... Sėdėjome viešbutyje ir visi kaip ant adatų – renginys rytoj, o leidimo tai dar nėra. Nieko nežinojau. O visi žurnalistai fojė sėdi ir laukia.

Kaip dabar atsimenu – be penkiolikos minučių penktą valandą jau visi žurnalistai sujudėjo. Jie tai turi savo informacijos šaltinius, o aš tai nieko neturiu – žurnalistai pradėjo junginėti kameras, o aš nieko nežinau. Įsivaizduojate tą situaciją... Galiausiai paskambino iš teismo ir pasakė, kad leidimas duotas.

– Kaip jautėtės, kai nuėję tokį kelią sužinojote, kad leidimas duotas ir eisena galės įvykti?

– Aš tada negalvojau apie jausmus, automatiškai tai priėmiau, bet jausmas atėjo jau vėliau.

– Iš pradžių sunku patikėti?

– Apie tai visiškai negalvojau, tie jausmai, jie sugrįžta vėliau. (...) Penktą valandą gavome leidimą, o policija taip pat turėjo sujudėti. Atvažiavo labai daug policijos pareigūnų iš kitų miestų, buvo savaitgalis, reikėjo pagalbos iš kitų miestų.

Galite įsivaizduoti, nes visi autobusai buvo užsakyti, viskas buvo sumokėta – labai didelė atsakomybė. Apie savo saugumą mes negalvojome, bet kai kurios ambasados netgi siūlė savo paslaugas dėl mūsų asmeninės apsaugos.

– Nesitikėjote sulaukti tokio pasipriešinimo?

– Turiu savo nuomonę. Kai mums leido organizuoti Upės gatvėje, ji buvo aptverta, todėl nemažai žmonių negalėjo fiziškai į apsaugos zoną įeiti. Jie skundėsi, kad norėjo, bet jų nepraleido, nes saugumo lygis buvo labai aukštas. Mes savo grupę suformavome, bet tie, kurie papildomai norėjo su mumis žygiuoti, jie į vidų nepateko.

Dėl to atrodo, kad žmonių buvo nedaug, bet norinčių su mumis eiti buvo žymiai daugiau. Tie, kurie nepateko, susimaišė su protestuotojais. Ten buvo tokia maišalynė. Atrodė, kad jie papildė tų protestuotojų gretas, bet taip nebuvo. Protestuotojų buvo pirmos trys ar keturios eilės, o visi kiti tikėjosi pamatyti eitynes. (...)

Policija vengė, kad turėtume tiesioginį kontaktą su protestuotojais, todėl tie, kurie norėjo pamatyti eiseną, jos nepamatė. Pamatė Gražulis su amžiną atilsį Uoka, kurie po to paėmė ir peršoko apsauginius užtvarus.

Galiu papasakoti juokingą situaciją – mes jau pražygiavome, grojo muzika, sakėme kalbas, o manęs paprašė duoti interviu. (...) Buvo taip: visi žurnalistai sustojo, kamerų labai daug, o aš pradedu duoti interviu. Vienu momentu matau, kad manęs nebefilmuoja, o filmuoja kažką, kas yra man už nugaros, nes kameros pajudėjo į kitą pusę, ir pradėjo filmuoti Gražulį su Uoka.

Aš nemačiau, kas man už nugaros. O už nugaros bėga Gražulis su Uoka, o paskui juos bėga policijos komisaras Mecelica (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica – LRT.lt). Jau niekam nebuvau įdomus – visi žurnalistai bėgo prie konflikto. Neįtikėtina. O dieną prieš tai kalbėjome su policija, ką darome, jei ateis Gražulis...

– Jau anksčiau tikėjotės, kad Petras Gražulis gali pasirodyti?

– Tiek, kiek spaudoje jis turėjo eterio, buvo labai sunku nesuprasti (juokiasi). Pamenu, kad S. Mecelica man asmeniškai, visiems girdint, pasakė: aš pažadu, kad jis nepraeis. (...) Bet kai P. Gražulis peršoko apsaugines užtvaras, policininkai nežinojo, ką daryti: jis Seimo narys, jis turi imunitetą. Tada vienintelis, kas ėmėsi iniciatyvos, buvo Mecelica.

– Absurdiškų situacijų buvo daugiau, pavyzdžiui, kelios dešimtys žmonių meldėsi prie Vilniaus arkikatedros bazilikos...

– Tai buvo kaip norma. Buvo kalbama apie moralę, buvo prisimintas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas, kalbama, kad vaikai negali matyti šių eitynių. Ten buvo labai daug baimės, galvojo, kad visi bus nuogi.

– Protestuotojai svaidėsi ir buteliais, akmenimis, žmonės bandė prasiveržti pro užtvaras, o policijai teko panaudoti ašarines dujas, buvo pasitelkta ir raitoji policija. Kokia atmosfera buvo tarp eisenos dalyvių?

– Buvo daug Europos Parlamento narių, tarptautinių organizacijų delegacijų, dalyvavo Švedijos ministrė. Ji į Lietuvą atvažiavo nėščia. Pamenu, buvo toks sąmyšis, bet ji pasakė, kad vis vien eis ir žygiuos. Kai vėliau susitikome Švedijoje, ji atėjo jau su savo vaikeliu ir pasakė, kad kūdikis jau buvo Vilniuje eitynėse ir kartu žygiavo. Tas momentas buvo labai gražus, ji visada prisimena momentą, kad jos vaikas taip pat 2010 metais žygiavo eitynėse.

Buvo labai daug drąsių žmonių iš Lietuvos, tik nedaug kas galėjo prisijungti dėl saugumo. Buvo Latvijos, Estijos aktyvistai atvažiavę, Lietuvos aktyvistai.

– Prakalbote apie drąsius žmones. Sakėte, kad reikėjo drąsos netgi pasirašyti po dokumentais.

– Tikrai taip. Nemažai drąsos reikia padėti parašą, nes žmonės prisiima atsakomybę už visą renginį. O jeigu kas nors atsitiks? Bet, žinoma, eitynės buvo kulminacija viso festivalio, prieš tai buvo žmogaus teisių konferencija, pirmasis LGBT kino festivalis.

Ambasados suvaidino savo vaidmenį, jie suprato esminį momentą, kad pasiduoti negalima. Laikui bėgant matome, kad jei nebūtų 2010 metų, nebūtų ir 2019-ųjų. Malonu matyti, kaip Lietuva laisvėja, bet visada norisi prisiminti tuos, kurie išdrįso ir nepabijojo žygiuoti. Tie 300 metrų yra neilgas kelias, bet jis žmogaus teisių kontekste yra tikrai prasmingas ir išliks istorijoje.

– Kitokia situacija buvo vėliau. 2013 metais jau buvo ramiau, o 2016 metų eitynėse dalyvavo iki 2 tūkst. žmonių, eitynės praėjo be rimtesnių incidentų, ikiteisminių tyrimų nepradėta. 2019 metais į „Baltic Pride“ eitynes susirinko apie 10 tūkst. žmonių.

– Nepamirškite, kad 2013 metais buvo du teismų procesai. Bylinėjomės su ponu Zuoku (tuometiniu Vilniaus meru – LRT.lt), nes jis asmeniškai norėjo neišduoti šio leidimo Gedimino prospekte. Jis laidoje pasakė: įsivaizduokite, Manhetene toks paradas būtų centrinėje gatvėje. Jis taip pasakė, o po dviejų savaičių Manhetene vyksta „Pride“ eisena, o pirmoje eilėje eina miesto meras.

O 2016 metais jau buvo tvarka. (...) Labai puiku, kai matau progresą, kaip žmonės keičiasi.

Populiariausi