„Taip, pastarosios savaitės man yra sunkiausios, kiek esu Seime“, – neslepia Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Politikas, kalbėdamas su LRT.lt, neslėpė nusivylimo pirmadienį pristatytu Civilinės sąjungos įstatymo projektu, tačiau teigė, kad nors nesiruošia už projektą agituoti, balsuodamas jį palaikys. „Toks sprendimas šiandien yra vis dėlto geriau negu jokio sprendimo“, – sako Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.
Prieš metus T. V. Raskevičius iš Seimo salės išėjo su ašaromis akyse – tuomet Seimas pirmojoje stadijoje atmetė jo teiktą Partnerystės įstatymo projektą. Dabar valdantieji grįžta su Civilinės sąjungos projektu, tačiau T. V. Raskevičiaus tarp jo rengėjų nėra.
„Aš negalėjau nei pasirašinėti, nei pristatinėti to projekto, nei jam advokatauti. Ir aš to nedarysiu“, – interviu portalui LRT.lt sakė Seimo narys ir pridūrė, kad nors ketina balsuoti už projektą, tai nebus paprasta. Anot T. V. Raskevičiaus, tai didžiausias kompromisas jo gyvenime.
Po pusantrų metų veikimo ir buvimo politikoje supranti, kad sprendimai nėra daromi greitai ir kad žmogaus teisių klausimai yra sprendžiami maratone, o ne sprinte.
– Jūsų kolegos pirmadienį pristatė naująjį Civilinės sąjungos projektą, bet pristatyme Jūs nedalyvavote nei kaip pranešėjas, nei kaip tiesiog atėjęs pasiklausyti. Kodėl?
– Tas sprendimas buvo, turbūt, pats sudėtingiausias mano, kaip politiko, kelyje. Tiesiog turėjau labai elementarią pasirinkimo galimybę: arba aš toliau siekiu tų dalykų sprendimo ir įgyvendinimo taip, kaip aš įsivaizduoju, taip, kaip įsivaizduoja mano rinkėjai, ir tada užsirakinu tokioje neišsprendžiamos problemos amžinybėje, arba priimu tokį sprendimą, kad svarbiausia yra rezultatas ir darau tam tikrus kompromisus.
Aš priėmiau tą antrąjį sprendimo variantą. Tiesiog akivaizdu, kad jei priėmiau tokį didelį ir sunkų sprendimą, aš negalėjau nei pasirašinėti, nei pristatinėti to projekto, nei jam advokatauti. Ir aš to nedarysiu. Bet aš jį palaikysiu, nes esu įsitikinęs, kad toks sprendimas šiandien yra vis dėlto geriau negu jokio sprendimo.
– Tai, kad nepasirašysite, bet balsuosite „už“, sulaukė opozicijos kritikos, jog tokie žodžiai slepia kažkokią klastą ar susitarimus. Kaip Jums atrodo, kokią žinią skleidžia tai, kad Jūs nesutinkate pasirašyti, bet Seimo salėje balsuosite „už“?
– Tai skleidžia labai paprastą žinią, jog po pusantrų metų veikimo ir buvimo politikoje supranti, kad sprendimai nėra daromi greitai ir kad žmogaus teisių klausimai yra sprendžiami maratone, o ne sprinte.
Man, kaip LGBT žmogui, tas pasiūlytas projektas labai aiškiai sako, kad esu mažesnis žmogus ir kad mano santykiai, mano šeima yra kažkoks kitoks darinys.
Opozicija gali kalbėti, ką nori. Jie apie mane per šiuos pusantrų metų turbūt pasakė viską, ką norėjo pasakyti. Aš visą laiką stengiausi būti, net ir tų žmonių, su kuriais ideologiškai ir fundamentaliai nesutinku Seime, atžvilgiu pagarbus, konstruktyvus, kalbėti faktais, o ne emocijomis.
Tegul jie ir toliau mane kaltina viskuo, kuo tik įmanoma. Aš kartais Seime jaučiuosi, lyg bandyčiau padaryti kažką labai blogo, kažkam pakenkti, kažką nuskriausti, o iš tikro tik noriu, kad visi žmonės Lietuvoje, įskaitant ir mano bendruomenės narius, būtų traktuojami vienodai, kaip žmonės, kurie turi prigimtinį orumą. Aš tikrai pakviesčiau oponentus apie tai susimąstyti.
– Kaip Jūsų bendruomenės žmonės vertina naująjį projektą?
– Labai bijojau šito sprendimo, kai bus paskelbtas Civilinės sąjungos projektas, kaip LGBT žmonės į jį reaguos. Aišku, aš neturiu kažkokios reprezentatyvios žmonių apklausos, galiu tik bendrą nuotaiką jausti iš to, kokie komentarai yra socialiniuose tinkluose ir po mano įrašais. Sakyčiau, kad yra 80 ir 20.
20 proc. žmonių jaučiasi labai nusivylę, apgauti, išduoti ir aš juos suprantu. Kita vertus, absoliuti dauguma, 80 proc., mano, kad pirmas žingsnis yra geriau negu jokio žingsnio. Bet aš nesu vien tik nešališkas tos bendruomenės nuotaikų arbitras. Aš pats esu tos bendruomenės dalis.
Tas sprendimas iš dalies yra ir apie mane. Man, kaip LGBT žmogui, tas pasiūlytas projektas labai aiškiai sako, kad aš esu mažesnis žmogus ir kad mano santykiai, mano šeima yra kažkoks kitoks darinys.
– Jūs turite sūnų, kuris auga LGBT šeimoje. Kokią Jūs matote savo sūnaus ateitį?
– Šiame klausime yra keletas aspektų. Pirmas yra tai, kad aš turėjau privilegiją ir unikalią galimybę savo akimis liudyti tos pačios lyties šeimos santykių dinamiką, nes toje šeimoje auga mano vaikas. Tų dviejų žmonių rūpestis vienas kitu, rūpestis mūsų bendru vaiku yra tai, kas ir sukuria šeimos santykius, todėl visi oponentai, kurie samprotauja apie kažkokią ūkinę jungtinę veiklą, kalba utopinius dalykus.
Realybėje tai yra žmonės, kurie saugo vienas kitą nepaisant visko. Ir ne tik saugo, bet sugeba ir kurti naują gyvybę, ją puoselėti ir auginti nuostabų vaiką.
Taip pat skaitykite
Mūsų sūnus tikriausiai nebus LGBT bendruomenės žmogus, nes tiesiog statistiškai tai yra labai maža tikimybė. Bet, kita vertus, nors pats asmeniškai gali nebūti tos bendruomenės dalis, jis labai glaudžiai, asmeniškai susidurs su tuo klausimu, nes jis auga tos pačios lyties šeimoje, jo tėvai yra LGBT žmonės.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl veikiu, yra noras apsaugoti savo sūnų. Noriu, kad jis nesusidurtų su homofobija, kad jis nesusidurtų su patyčiomis. Bet labai dažnai man yra baisu, kad aš nespėsiu to padaryti, nes jis auga labai greitai.
– Iš Jūsų tono atrodo, kad kalbėti šia tema yra skaudu.
– Taip, pastarosios savaitės man yra sunkiausios, kiek esu Seime.
– Kai ėjote į rinkimus, Laisvės partija nešė, be kita ko, partnerystės vėliavą ir, jei gerai pamenu, buvo kalbama apie 100 dienų terminą. Tačiau situacija yra tokia, kokia yra. Tuo metu, kai vyko rinkimai, Jūs tikrai nuoširdžiai tikėjote, kad įmanomas 100 dienų terminas?
– Tiesa sakant, dalyvaudamas rinkimuose nelabai supratau, kur aš lendu. Man tikrai nuoširdžiai atrodė, kad svarbiausias dalykas politikoje yra atsidurti prie politinių derybų stalo, gauti kėdę, vietą ir tada dėstyti argumentus.
Man atrodė, kad yra 141 racionaliai, argumentų kalba mąstantis Seimo narys ir tereikia gauti tą vietą, į politinę darbotvarkę įtraukti konkrečius klausimus, pagrįsti juos faktais ir argumentais ir sprendimai bus priimti. Tai veikia visiškai ne taip.
Taip pat skaitykite
Politika yra galios žaidimai – kas kurį. Man atrodo, ne tik man, bet ir kitiems frakcijos kolegoms, kurių didžioji dauguma yra pirmą kartą didžiojoje politikoje ir kurių dauguma yra jauni žmonės, tas suvokimas ateina labai skaudžiai.
Aš tai supratau šiuo metu, kai darau didžiausią kompromisą savo gyvenime, net nežinodamas, ar jis duos pozityvų rezultatą.
Tiesa sakant, žinau, kad dalis LGBT bendruomenės žmonių, kurie yra kairiųjų pažiūrų, nebalsavo už Laisvės partiją, jie balsavo už Socialdemokratų partiją. Ir kaip jie jaučiasi, kažkodėl šiandien niekas nekalba.
– Bet Jūs juk sudarėte koaliciją su konservatoriais, kurie turi labai stiprų krikdeminį flangą, kuriame šiuo klausimu kompromisų, turbūt, tikėtis nereikia. Kaip Jūs įsivaizdavote tokių klausimų kaip partnerystė ar, tarkime, mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo svarstymą su šiais partneriais?
– Tas klausimas yra įtrauktas į koalicijos programą. Krikdeminis didžiųjų partnerių flangas dažnai kartoja „esame sutarę nesutarti“. Tai to koalicijos sutartyje nėra. Koalicijos sutartyje parašyta, kad visi partneriai dės kryptingas pastangas tiems jautriems pokyčiams priimti.
Aš kartais matau, kad kai kurių koalicijai priklausančių Seimo narių veikimas yra ne pagal koalicijos sutartį. Jie ne tik kad nededa pastangų, jie aktyviai tuos pasiūlymus sabotuoja.
Kalbant apie Civilinės sąjungos įstatymą, radikalų kompromisinį variantą, visų pirma turime pripažinti, kad konservatorių bendruomenė tikrai rodo politinę lyderystę. Aš tikrai jiems dėkoju už tai, nes jų frakcijos kolegos pasirašė projektą ir Jurgita Sejonienė jį pristatinės. Niekas negali pasakyti, kad jie nededa pastangų, kaip yra numatyta koalicijos sutartyje.
Yra duoti tam tikri pažadai dėl konkretaus balsų skaičiaus, bet jei tų pažadų nepavyks ištesėti, tai taps tarpusavio pasitikėjimo klausimu.
Taip pat skaitykite
– Ar teisingos kalbos, kad Jums buvo pasakyta palaikymo savo projektams ieškoti opozicijoje, nes dalis pačių valdančiųjų jų nepalaikys?
– Tai padiktuoja, kaip sakė Vytautas Mitalas, brutali Seimo matematika. Valdančiojoje daugumoje mums tiesiog neužtenka šiems sprendimams balsų. Opozicijoje yra frakcijos, kurios yra įsitraukusios šiuos klausimus į savo politines programas.
Tų balsų kaip ir neturėtų reikėti ieškoti, nes mes klausimus Seime svarstome ne tik kaip vienai ar kitai politinei bendruomenei priklausantys žmonės, bet svarstome klausimus, kurie aktualūs Lietuvos žmonėms. Tai net neturėtų būti valdančiųjų ar opozicijos klausimas, tai turėtų būti bendras klausimas ir savo politinių programų vykdymas.
Tiesą sakant, žinau, kad dalis LGBT bendruomenės žmonių, kurie yra kairiųjų pažiūrų, nebalsavo už Laisvės partiją, jie balsavo už Socialdemokratų partiją. Ir kaip jie jaučiasi, kažkodėl šiandien niekas nekalba.
– Kokia tuomet yra koalicijos ateitis? Ypač turint omenyje, kad ne tik konservatorių, bet ir Liberalų sąjūdžio gretose yra tokių politikų, kurie jūsų projektų nepalaiko.
– Tikriausiai ne man atsakyti į klausimą, kokia yra koalicijos ateitis. Tai sprendžia politinės bendruomenės, tai yra kolegialūs sprendimai. Minėjote reiškinį, kai sakoma, kad „jums svarbiems klausimams reikia surinkti balsus iš opozicijos“. Tuo tarpu kai yra skaičiuojami balsai kitiems klausimams, kurie svarbesni galbūt ne mūsų politinei bendruomenei, o mūsų koalicijos partneriams, Laisvės frakcijos balsavimas visada yra traktuojamas kaip 11 iš 11.
Esant tokiai padėčiai, galbūt gali atsirasti tokia situacija, kai ir mūsų frakcijoje bus skirtingų nuomonių ir mes balsuosime laisvai.
Dabar yra laikas, kai krenta politinės kaukės ir mes turime labai aiškiai pasakyti, ar norime būti Vakarų pasaulio dalis, ar vis dar gręžiotis į Rytus.
– Opozicijos atstovai antradienį, kai buvo svarstomas projektas dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Vytautui Landsbergiui, kalbėjo, kad valdantieji susitarė – jei Laisvės frakcija palaikys šį klausimą, konservatoriai palaikys civilinę sąjungą. Buvo tokių susitarimų?
– Tose politinėse derybose, kuriose aš dalyvavau, niekada šitie klausimai nebuvo susieti. Tiesą sakant, aš už projektą dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V. Landsbergiui balsuočiau nepriklausomai nuo to, ar priklausyčiau valdančiai daugumai, ar opozicijai, nes manau, kad tai yra istorinio fakto konstatavimas.
– Taip pat kartojama, kad turint omenyje karo Ukrainoje kontekstą, dabar tokiems klausimams ne metas, Jums sakoma, kad spėsite, kad dar yra dveji su puse metų kadencijos. Ar gali šis klausimas palaukti geresnių laikų?
– Ne, palaukti negali. Žmonės, kuriems yra aktualus ar civilinės sąjungos, ar partnerystės institutas, jau ir taip laukia per ilgai. Pats geriausias laikas priimti tuos sprendimus buvo vakar.
Kaip tik manau, kad tinkamas laikas yra būtent dabar. Dabar krenta politinės kaukės ir mes turime labai aiškiai pasakyti, ar norime būti Vakarų pasaulio dalis, ar vis dar gręžiotis į Rytus.
Paradoksalu, kad, man atrodo, žmogaus teisių klausimai kaip niekada priartėjo prie nacionalinio saugumo klausimų. Jungtinės Amerikos Valstijos, NATO šalys yra strateginiai mūsų partneriai ir daugumoje tų šalių tie žmogaus teisių klausimai, dėl kurių mes šiandien diskutuojame, yra užtikrinti.
Norėčiau, kad mūsų nacionalinio saugumo partneriai gintų ne tik mūsų valstybės teritoriją, bet ir tą pačią pasaulėžiūrą. O ta pasaulėžiūra yra demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir pliuralizmas.
– Jūsų kolega Eugenijus Gentvilas žiniasklaidai sakė, kad nuo įstojimo į ES Lietuva nėra įgyvendinusi kriterijų, susijusių su žmogaus teisių praplėtimu. Kaip žmogaus teisių situacija Lietuvoje atspindi ES reikalavimus?
– Nesu įsigilinęs, apie kokius punktus kalbėjo E. Gentvilas. Kalbant apie LGBT bendruomenės teisių užtikrinimą, tai yra tiesa. Paskutinis teisės aktas, reikšmingai pagerinęs LGBT bendruomenės situaciją, buvo priimtas 2003 metais, kai buvo priimtas Lygių galimybių įstatymas, uždraudęs diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos visose gyvenimo srityse.
Nuo to laiko buvo bandymų tik riboti šitos bendruomenes teises, todėl man labai juokingai skamba pasamprotavimai apie kažkokią LGBT diktatūrą. Kaip maža ir absoliučiai pažeidžiamoje padėtyje esanti visuomenės grupė gali kažkam kažką primesti?
Jau toks lietuviškas mentalitetas – mes labai mėgstame save paniekinti, paneigti, sakyti, kad pas mus viskas yra labai blogai, kad labai neturtingai gyvename. Bet manau, kad Lietuva yra žmogaus teisių stebuklas, tik priklauso, su kuo lyginame.
Labai faina, kad mes norime lygiuotis į progresyvias, Skandinavijos ar Vakarų Europos valstybes, bet jei pažiūrėtume į tą pačią Rytų geopolitinę erdvę, Lietuva yra fantastiškai daug pasiekusi. Man buvo labai aiškus to klausimo įsisąmoninimas, kai mes šių metų pradžioje diskutavome dėl Smurto artimoje aplinkoje įstatymo. Buvo kilę daug batalijų dėl smurto lyties pagrindu sąvokos, kuri iš esmės pripažintų faktinę statistiką, kad 8 iš 10 nukentėjusių yra moterys.
Bet tada man vienas išmintingas žmogus, dirbęs su pirmąja įstatymo redakcija 2010 metais, sakė, kad viskas labai pasikeitė, dabar niekas nekvestionuoja, kad smurtas artimoje aplinkoje yra blogai, dabar jau diskutuojama dėl sąvokos. Jis sakė, kad po 10 metų smurto lyties pagrindu sąvoka praeis su daina, nes visuomenės požiūris keičiasi.
Visuomenė nėra monolitas, ji nėra statiška ir tos diskusijos dėl žmogaus teisių klausimų vyko visose valstybėse ir tose progresyviose, pažangiose valstybėse pokyčiai neįvyko per naktį. Tiesiog mes 50 metų gyvenome sovietiniame lageryje ir iš jo išėję turime padaryti labai daug namų darbų, ką sėkmingai ir darome.
– Norėčiau aptarti ir neteisėtų migrantų situaciją. Jau anksčiau kalbėta, kad tuoj sueis metai, kai kai kurie neteisėtai sieną kirtę migrantai yra sulaikyti Lietuvoje. Mes girdime istorijas apie jų išnaudojimo, prievartavimo atvejus. Į kokią padėtį visa ši informacija pastato Lietuvą?
– Situacija, sakyčiau, beprecedentė, Lietuva pirmą kartą susidūrė su tokiu dideliu migracijos srautu, kuris, aišku, buvo organizuotas diktatūrinio režimo dėl geopolitinių priežasčių. Dabar situacija yra tokia, kad tie žmonės yra apgyvendinti jų judėjimo laisvę ribojant 12 mėnesių. Vasaros mėnesiais pradės sueiti 12 mėnesių terminas.
Tada bus galima priimti dvejopą sprendimą – arba kreiptis į teismą dėl papildomo jų apgyvendinimo, ribojant judėjimo teisę, pratęsimo dar 6 mėnesiams, arba tiesiog suteikti tiems žmonėms teisę judėti laisvai. Įstatyme yra nustatyti aiškūs pagrindai, kada galima kreiptis į teismą. Manau, kad kai kuriems iš tų daugiau nei 2,5 tūkst. žmonių bus pritaikyti teismo ribojimai.
Nuo to laiko buvo bandymų tik riboti šitos bendruomenes teises, todėl man labai juokingai skamba pasamprotavimai apie kažkokią LGBT diktatūrą.
Bet, kita vertus, manau, kad didžiajai daliai tų žmonių bus suteikta teisė laisvai judėti. Jiems reikia labai paprastai paaiškinti, [kad] jie turės galimybę išvykti į kaimynines Europos valstybes, ko tikriausiai ir siekia, ko buvo baiminamasi Lietuvoje. Bet Lietuvoje vis dar galioja Dublino reglamentas ir jeigu jie pateks į teisėsaugos akiratį, bus sulaikyti valstybėse, į kurias išvyks, jie bus grąžinti į Lietuvą ir tada atsiras formalus, įstatyme numatytas pagrindas tęsti jų sulaikymą.
Komunikacija nevyksta, tiems žmonėms jų teisinis statusas vis dar nėra išaiškintas ir nėra ne tik paaiškinami jau priimti sprendimai, bet ir jų teisinio statuso perspektyvos. Labai įdomu stebėti Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) vykstančią dinamiką. Jau pastebėjome tokią tendenciją, kad kai VRM eina į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, siunčia plieninio kumščio viceministrą poną Abramavičių, kuris sako, kad dėl visų kreipsis [į teismą], visi toliau bus sulaikyti, uždaryti tuose getuose.
Į Žmogaus teisių komitetą ateina žmogiško veido viceministras ponas Dmitrijevas ir sako, kad ne, kad bus vertinama situacija individualiai ir dėl masinio sulaikymo tikrai nebus kreipiamasi. Aišku, paaiškės viskas, kai bus priimti sprendimai. Bet manau, kad tie žmonės, kurie yra apgyvendinti ribojant jų laisvę, kas teismų praktikoje ir Seimo kontrolierių išvadose prilyginama sulaikymui, yra kaip spyruoklė, kurią mūsų valstybė dabar grubiai spaudžia, o kai pirštą atleis, manau, ta spyruoklė iššaus.
– Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) trečiadienį pasidalijo nuotraukomis, kur matyti, kaip teigiama, migrantų apgadintos gyvenamosios patalpos, baldai, į konteinerius išmestas visiškai geras ir vartoti tinkamas maistas. Turėtų tai diktuoti vėlesnius sprendimus?
– Nemanau, kad tokios informacijos skelbimas turi kažkokią pridėtinę vertę. Tai ir toliau stigmatizuoja tuos žmones visuomenės akyse, kuria tam tikrą socialinę įtampą. Manau, kad reikėtų pradėti kalbėti apie tam tikrus integracinius sprendimus.
Įstatymų leidėjas vykdomajai valdžiai suteikė 12 mėnesių kreditą ieškoti išeities iš situacijos – arba surasti būdą grąžinti tuos žmones į kilmės valstybes, įskaitant ir readmisijos sutarčių pasirašymą su Iraku, kas iki šiol nėra padaryta ir tikriausiai nebus padaryta, arba ieškoti kitų problemos sprendimo būdų. Panašu, kad kol kas apie sisteminius problemos sprendimo būdus informacijos nėra.
