Pasukame už tamsoje paskendusio kampo, kur žmonės bando stabdyti automobilius prašydami, kad kas nors juos išvežtų iš Kijevo. Už kelių kilometrų – betono blokai suformuoja naują patikros postą, apsuptą Ukrainos saugumo pajėgų, kurios pradeda blokuoti patekimą į miestą prieš komendanto valandą. Ji prasidės po kelių minučių, 22 val. Mes pravažiuoti spėjame laiku, bet jau kitą dieną šiaurinį miesto pakraštį pasiekia pirmieji rusų kariai.
Toliau seka didžiulis pabėgėlių srautas judantis į vakarus link Lvivo miesto – tolimiausio taško nuo žiaurių kovų visoje Ukrainoje.
Kai kurie iš šių žmonių vis dar sunkiai susitaiko su tuo, kad tapo pabėgėliais. Prieš pat išvykstant iš Kijevo man paskambina draugas su paskutinės minutės prašymu: „Prašau, ar galėtum padėti mano draugams išvykti?“
Marija, Nataša ir Vasia įlipa į automobilio vidų, ant rankų laiko katę ir šunį.
„Kol kas tai beprotiškiausia diena per visą mano gyvenimą“, – sako Marija.
Kaip ir visi žmonės Ukrainoje, jie į Rusijos karo sūkurį buvo įtraukti ketvirtadienį, 5 val. ryto.
„Visą naktį nemiegojau, iš pradžių sėdėjome, gėrėme alų, bet darėsi vis baisiau ir baisiau. Išgirdome per žinias, kad bombarduoja Charkivą. Paskambinome draugui, kuris patvirtino. O tada jie pradėjo bombarduoti Kijevą“.
Su pasais ir nešiojamaisiais kompiuteriais rankose jie visi susirinko draugo namuose. Marija priduria, kad Kijevo gatvėse „kiekvienas žmogus nešėsi lagaminą arba kuprinę“.
„Kažkuriuo metu išgirdome sirenas, bet nekreipėme dėmesio“, – prisimena ji. Bet tada suvokė, jog jiems reikia bėgti: „Jautėme, kad šiąnakt turime išvykti“.
Kolektyvinio bėgimo į vakarus mastą galima palyginti tik su nuotraukomis, kuriose matyti pabėgėlių vilkstinės, besitraukiančios nuo nacių ir sovietų invazijų. Kelyje – tūkstančiai automobilių, pilni žmonių ir daiktų, įstrigęs vos kelių kilometrų per valandą greičiu judančiame eisme.
Abi greitkelio puses – iš viso šešias eismo juostas – užima ta pačia kryptimi judantis kolektyvinis eismas.
Antrame mūsų ad hoc kolonos automobilyje – ukrainietis ir jo žmona lietuvė.
„Sugalvojome pajudėti netoli sienos ir pažiūrėti, ar vis dar pavojinga“, – sako Ilona Benatova. – Mes priėmėme sprendimą per pastarąsias 30 minučių“.
„Iki vakar negalėjome patikėti, kad taip gali nutikti. Dabar gailiuosi, kad nepasiruošėme, – sako ji. – Nežinau, ar grįšime, jei bus okupacija. Nežinau, ką galvoti.“
Užsikimšus greitkeliams, kai kurie automobiliai bando rasti būdą apvažiuoti blokadas. Pasukame nuo kelio, traukiame pro kaimus už Kijevo. Kelias ateinančias valandas pravažiuojame pro pavienius kontrolės postus, kuriuos patruliuoja ginkluoti, bet civiliais rūbais vilkintys žmonės. Kitapus tamsių laukų nusileidžia sraigtasparnis – neįmanoma įžiūrėti, ką jis skraidina ir ką išlaipina. Keletas artilerijos pabūklų, pakrautų ant sunkvežimių, važiuoja į priešingą pusę, kad atsakytų į rusų invaziją.
„Vis dar negaliu patikėti, kad tai vyksta“, vienu kelionės momentu sako Marija, tikrindama karo naujienas socialiniuose tinkluose.
Ji prisimena gyvenimą Kijeve, kuris niekuo nesiskyrė nuo jų bendraamžių už sienos miestiečių gyvenimo būdo.
Visi jie dirbo kūrybinį darbą, vakarus leisdavo „valgydami skanų maistą, eidami į barus, leisdami laiką vieni pas kitus“, sako Marija.
„Šiandien buvau suplanavusi vaizdo klipo filmavimą“, – priduria Nataša. Iš anksto ji karui nepasiruošė, nes „visada sakydavau, kad nieko nebus“.
„Kai 2014 m. vyko karas, negalvojau apie išvykimą iš Ukrainos, bet dabar man baisiau, – sako ji. – Tai atrodo taip siurrealu.“
Supratimas, jog jie tapo pabėgėliais, dar tik įsivyrauja.
„Prisimenu, kad prieš tris mėnesius, kai prasidėjo šios kalbos [apie karą], buvau Lenkijoje. Kas bus, jei po trijų mėnesių būsiu pabėgėlė, prašanti prieglobsčio? Aš taip verkiau nuo tos minties“, – sako Marija.
Ji priduria: „Manau, kad suprasime, koks tai jausmas, tik kai peržengsime sieną“.
„Planuoju grįžti. Kol kas galvoju tik apie tai, kaip pabėgti, manau,“ – priduria Marija.
Sulaukiame žinių, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė įsakymą dėl mobilizacijos. Dabar visi vyrai nuo 18 iki 60 metų negalės išvykti iš šalies.
Vasia, nors kelionės metu daugiausia tylėjo, žvelgia tiesiai į kelią. Jo planas kuo greičiau nuvykti į Lvivą prieš kertant sieną blėsta.
Panašiai ir Danielius Benatovas su žmona Ilona dar nežino, ar galės išvykti kartu.
„Nuvažiuosime į Lvivą, tada galvosime“, – sako Danielius.
Jau vakarų Ukrainoje žmonės sustoja degalinėse, kurių dauguma jau išpardavė visus degalus, pamiegoti ir pavalgyti. Į vieną tokią pakelės prieglaudą – restoraną ir viešbutį – užsuka pervargusios šeimos.
Prie vieno stalo ant kėdės sėdi vyras, atlošęs galvą ir užmerkęs akis. Prie kito stalo šeima užsisako vyno. Pasak jų, jiems prireikė 30 valandų, kad įveiktų 800 km atstumą nuo Charkivo, traukdamiesi nuo jų namus apšaudančios artilerijos.
Virtuvėje trinktelėjusios sunkios metalinės durys iš karto patraukia vienos moters dėmesį: „Ar čia taip pat bombarduoja?“ – klausia ji.
„Ne, tai tik durys“, – atsako padavėja.
Jungtinių Tautų duomenimis, vos per vieną dieną iš Ukrainos išvyko apie 50 000 žmonių. Pabėgėlių vilkstinės toliau keliauja į vakarus.
