„Tokių jausmų, kuriuos išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, niekad anksčiau nebuvau išgyvenęs. Nebuvau išgyvenęs nei KGB kalėjime, nei tardymų ir kalinimo metu“, – tvirtina Laisvės premijos laureatas, Katalikų bažnyčios kronikos leidėjas kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jo nuomone, per Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo „sprogo neapykantos burbulas“.
Minint Laisvės gynėjų dieną, pirmą kartą tapo visiškai aišku, kad laisvę mes, vienos valstybės žmonės, suprantame nevienodai. Vieniems laisvė – tai nepriklausoma valstybė, didelės galimybės rinktis ir nevaržomas žodis. Kitiems laisvė – būti amžinai nepatenkintiems, nes valdžia nieko nedavė, jų negirdi ir nedaro taip, kaip jie nori. O jie nori nesiskiepyti, nedaryti testų, neturėti galimybių pasų. Jie nori gyventi sau ir nesukti galvos dėl tų, kurie galvoja ne taip, kaip jie. Kur tą savo laisvės suvokimą demonstruoti, esi laisvas pasirinkti, bet kad tai irgi laisvės išraiška, ko gero, jau per sunku suvokti. Kaip pasirodo neįmanoma suvokti ir kad už galimybę švilpti, baubti ir kitaip demonstruoti savo esybę turi būti dėkingas tiems, kurių atminimą Lietuva mini Sausio 13-ąją.
Didžiausia nepagarba Lietuvos laisvės gynėjams buvo parodyta mitinge prie Seimo, kai net kalbant Laisvės premiją atsiėmusiai Katalikų bažnyčios kronikos bendradarbei Bernadetai Mališkaitei, jie sugebėjo kaukti, švilpti ir pūsti savo trimitus. Todėl dar beviltiškiau skambėjo jų riksmas „laisvės“.
„Savaitėje“ – pokalbis su kardinolu S. Tamkevičiumi.
Jūs – žmogus, tikrai žinantis, kas yra laisvė. Ar suvokiate, kas atsitiko tą sausio 13-ąją, jūs pats buvote aikštėje, matėte tuos žmones? Nejaugi šiandien žmonės Lietuvoje nėra laisvi, jeigu net tokią dieną leidžia sau taip elgtis?
– Šiandien Lietuvoje turime laisvės labai daug, sakyčiau, gal net per daug. Turime išorinę laisvę, apie šitą laisvę liudija išduotas leidimas protesto mitingui Laisvės gynėjų dieną. Tačiau reikia daryti skirtumą tarp išorinės laisvės, kuri nustatoma įstatymais, ir tikros laisvės, kurią žmogus susikuria gyvendamas tiesoje ir meilėje. Šita laisvė yra tikra laisvė. Apie ją kažkada kalbėjo ir Jėzus, sakydamas, – „ tiesa padarys jus laisvus“. Be šios dvasinės laisvės išorinė laisvė yra labai pavojinga. Ir mes tai matėme Nepriklausomybės aikštėje.
Labai gaila, kad per kelis laisvės dešimtmečius mes kalbėjome ir kūrėme tik medžiaginę gerovę. Ir tai buvo daroma ne tik sąžiningu darbu, bet ir lipant vieni kitiems per galvas.
– Žinote, jeigu manęs paklaustų, koks apėmė jausmas, žiūrint į tai, kas vyko Nepriklausomybės aikštėje, tai aš pasakyčiau, kad man buvo gėda, nes tie žmonės kalbėjo, kad jie nušvilpė valdžią, nušvilpė Seimą, o man buvo gėda, kad švilpia tokiems kaip jūs, kurie tikrai žino tos laisvės skonį, kad jie švilpia tiems, kurių atminimo Lietuva susirinko į tą aikštę pagerbti. Kokie buvo jūsų jausmai, kardinole?
– Prisipažinsiu, kad tokių jausmų, kuriuos išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, niekad anksčiau nebuvau išgyvenęs. Nebuvau išgyvenęs nei KGB kalėjime, nei tardymų ir kalinimo metu. Anuomet, nors teko išgyventi labai sunkių dalykų, bet buvo aišku, kas yra kas – tave muša ir žinai, kas tai daro ir už ką. O tai, ką išgyvenau Nepriklausomybės aikštėje, netilpo į jokius rėmus! Susirinkome paminėti 1991-ųjų sausio aukas, sudėtas už mūsų laisvę, ir staiga – švilpimas, kaukimas. Švilpimas net kalbant Laisvės premijos laureatei, seseriai Bernadetai, kuri rizikuodama laisve redagavo Kronikos numerius. Širdyje buvo labai negera. Ir galėjau tik kartoti maldos žodžius, Viešpatie, pasigailėk jų.
Man atrodo, Nepriklausomybės aikštėje sprogo neapykantos burbulas. Labai gaila, kad per kelis laisvės dešimtmečius mes kalbėjome ir kūrėme tik medžiaginę gerovę. Ir tai buvo daroma ne tik sąžiningu darbu, bet ir lipant vieni kitiems per galvas. Manau, tai nulėmė pykčio augimą žmonėse ir visai suprantamas žmonių noras išsakyti savo nuomonę jiems rūpimais klausimais. Tik tam turi būti tinkamas laikas ir tinkama vieta. Noriu viltis, kad šita pamoka, kurią visi patyrėme, bus gera pamoka ir organizatoriams, ir ateityje tokiomis progomis protesto mitingų neorganizuos. Duok Dieve, kad taip atsitiktų.
– Jūsų Eminencija, bet vis dėlto tokių žmonių, kurie atėjo į tą aikštę rėkti, Lietuvoje juk ne dauguma?
– Tikrai šitų žmonių ne dauguma. Bet jie labai garsiai šaukė. Ir jų balsas kartais nustelbia ir gerų, sąžiningų, Lietuvą mylinčių žmonių balsą. Kai žmogus myli tik save ir turi savo tiesą, tuomet jis tampa pavojingas ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Ir tai, ką matėme Nepriklausomybės aikštėje, turėtų mus visus versti mąstyti, kokiu būdu tos amžinos vertybės turėtų būti diegiamos mokyklose, universitetuose. Pamažu jos taptų visuotinomis, jei šito nepasieksime, mūsų ateitis bus labai miglota, o mūsų laisvė labai trapi.
Širdyje buvo labai negera. Ir galėjau tik kartoti maldos žodžius, Viešpatie, pasigailėk jų.
– Kardinole, jeigu jūs melstumėtės už tokius žmones, kurie buvo Nepriklausomybės aikštėje, ką jūs kalbėtumėte savo maldose?
– Čia negali būti net abejonės, kaip tokiais atvejais reikia melstis. Reikia melstis panašiai, kaip meldėsi nukryžiuotas Jėzus, kaip jis meldėsi už jį pasmerkusius žmones, – tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro. Krikščioniška meilė turi skatinti ir mus melstis, kad klystantys žmonės keistųsi į gera. Kol gyvename žemėje, mes visi esame kelyje. Kelyje yra ir tie protestuojantys žmonės. Ir mes galime keisti gyvenimo kryptį – iš neapykantos į meilę, iš melo į tiesą, iš nuodėmės į dorybę. Nuo dabar tikrai pažadu, dar dažniau melsiuos už mūsų tautiečius, kad visuomenėje augtų daugiau meilės ir mažiau būtų neapykantos, kad egoizmui neliktų vietos, kad mes visi – ir valdžioje esantys, ir šalia jos, visi – jaustumėmės, kad esame broliai ir seserys, vienos tautos vaikai. Dieve, visiems padėk.
– Jūsų Eminencija, kardinole, ačiū Jums už Jūsų žodį.
– Sėkmės visiems.
