Didžiausias galvos skausmas viešojo administravimo srityje yra vadovų korpusas, interviu LRT.lt pripažįsta premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas Vitas Vasiliauskas. Anot jo, ne viena valstybės institucija niekaip neranda vadovo dažniausiai ne dėl siūlomo nekonkurencingo atlyginimo, o dėl to, kad žmonės, eidami vadovauti įstaigoms, bijo susigadinti reputaciją.
Interviu LRT.lt ministrės pirmininkės patarėjas valstybės tarnybos klausimais V. Vasiliauskas pasakojo, kad planuojamą viešojo administravimo reformą sudarys trys projektai.
Atliekant pertvarką, pasak jo, viešajame sektoriuje bus siekiama atskirti sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizmus, panaikinti funkcijų dubliavimą, sujungti dalį institucijų, kai kurias jų funkcijas perduoti nevyriausybinėms institucijoms, keisti viešojo administravimo srityje dirbančių asmenų algų skaičiavimo mechanizmus.
– Valstybės tarnybos reforma įvardijama kaip vienas prioritetinių šios Vyriausybės darbų. Kokios stadijos yra pasiruošimas šiai pertvarkai?
– Dažnai painiojamas viešasis sektorius su viešojo administravimo sektoriumi ir su valstybės tarnyba. Viešasis sektorius yra labai plati sistema, apimanti ne tik valstybės valdyme dalyvaujančias institucijas, bet ir sveikatos, švietimo sistemas. Tad, kai kalbame apie reformą, kalbame ne apie tai.
Viešasis administravimas yra institucijos, kurios dalyvauja valstybės valdyme, pavyzdžiui, ministerijos, įvairios agentūros, viešosios įstaigos. O valstybės tarnyba yra sudedamoji viešojo administravimo dalis, susijusi su centrinės, vietinės valdžios institucijomis, dirbančiomis valstybės tarnybos režimu.
Kai kalbame apie reformą, turime omenyje viešojo administravimo reformą. Vyriausybės programoje kalbama apie valstybės tarnybą, bet šiaip kontekstas yra platesnis, mums reikėtų kalbėti ir apie valstybės valdymą arba viešojo administravimo reformą.
Šiuo metu vyksta trys paraleliniai projektai. Vienas jų yra valstybės tarnybos pertvarkos projektas. Kokia jo esmė? Iš principo vyksta du darbai. Pirmas darbas – vadovų paieškos pritraukimo ir atrankos modelio kūrimas. Šiuo atveju vyksta darbas su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Antra kryptis yra susijusi su viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių atotrūkiu, tai yra siekiama pažiūrėti, kokia situacija viešojo administravimo sektoriuje. Čia dirba Vyriausybės strateginės analizės centras ir jo atlikto tyrimo pagrindu priimsime sprendimus.
Antras projektas – funkcijų peržiūros ir optimalaus institucijų tinklo projektas. Čia vėl yra dvi kryptys. Vidaus reikalų ministerija peržiūrėjo savo funkcijas, padarė bandomąjį projekto variantą, atskirdama sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizmus. Dabar šis modelis pateiktas kitoms ministerijoms ir lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje ministerijos turi pateikti išsigryninimo variantus. Viso to pagrindinis tikslas – ministerijose koncentruoti politinių sprendimų priėmimą, o įgyvendinimą perkelti į vadinamąsias agentūras, jas stiprinant, paverčiant labiau horizontaliomis, kad apimtų keletą ministerijų sričių, kad neturėtume ministerijų siloso bokštų situacijos, kai „aš pažįstu savo urvelį, o kas darosi kitoje oloje, man nelabai rūpi“.
Kita kryptis – viešojo valdymo agentūrizacijos studija, po kurios turėtų atsirasti siūlymų, kaip stiprinti sprendimus įgyvendinančias institucijas. Ta studija turėtų būti pabaigta iki metų pabaigos ir kitąmet planuojame įgyvendinti pasiūlymus.
Trečias projektas yra administracinių ir viešųjų paslaugų projektas, kurio esmė yra šių paslaugų inventorizacija. Aiškinsimės, kokios paslaugos teikiamos, kokia yra tų paslaugų apimtis, kokia kaina. Tikslas – dalies paslaugų atsisakyti, dalį paslaugų permesti nevyriausybinėms organizacijoms, išspręsti funkcijų dubliavimo klausimą.
Taip pat skaitykite
Aišku, idealu būtų buvę pradėti nuo pabaigos, tai yra iš pradžių įvertinti viešąsias ir administracines paslaugas, tada pereiti prie institucijų tinklo, o galiausiai išspręsti vadovų korpuso, darbo užmokesčio klausimus. Bet, kadangi politinis ciklas yra trumpas, visas darbo kryptis reikia įgyvendinti vienu metu.
– Ar preliminariai skaičiavote, kiek užtruktų visų šių projektų įgyvendinimas?
– Viskas sudėliota Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane, ten terminai sudėlioti per visą Vyriausybės kadenciją, bet akivaizdu, kad politinių galimybių langas yra gana siauras. Iš principo mes kalbame apie šiuos ir kitus metus. 2023 metais turime savivaldybių tarybų rinkimus, tad manau, kad 2022-ųjų pabaigoje tas politinių galimybių langas užsidarys.
Kalbėdamas apie horizontą norėčiau pabrėžti, kad turėtume kalbėti apie ilgesnį negu vieną ketverių metų laikotarpį. Kitaip sakant, sprendimus gali priimti, bet tam, kad juos įgyvendintum, reikia kelių laikotarpių, kelių politinių ciklų. Kodėl taip sakau? Geriausias pavyzdys – valstybės valdomų įmonių pertvarka. Ji prasidėjo maždaug 2008 metais ir dar nėra pasibaigusi. Esminiai dalykai padaryti, bet tai truko ketverius ar penkerius metus, o ir dabar kai kuriuose sektoriuose reikia pabaigti darbus. Kai kalbame apie valstybės valdomas įmones, realiai kalbame apie 10 metų laikotarpį. Kai kalbame apie viešąjį administravimą, turbūt irgi turėtume kalbėti apie panašų laikotarpį.
Gyvenimo, aišku, nepalengvina ta aplinkybė, kad daug vyriausybių bandė reformuoti viešąjį administravimą ir realiai nelabai kam pavyko arba, jeigu ir pavyko, reforma įgyvendinta tik iš dalies. Tai užduoties nepalengvina. Reikės plataus akcininkų, tai yra Seimo, sutarimo.
– Jeigu kalbame apie tęstinius darbus, gal viešojo administravimo reformos tęstinumui padėtų nacionalinis susitarimas tarp partijų?
– Tai galėtų būti vienas iš variantų, bet esmė ta, kad trūksta laiko. Prisiminkime, kaip buvo su nacionaliniu susitarimu dėl švietimo. Jo derinimas užtruko, o mes tam neturime laiko. Iš kitos pusės, jei sutartume dėl bendrų žingsnių, įstatymų pakeitimai ateitų į Seimą ir gal be susitarimo apsieitume.
Aš čia nelabai matau daug ideologinių skirtumų. Mes kalbame apie higieną, tai yra darbus, kuriuos reikia padaryti, kad viešojo administravimo sektorius veiktų efektyviau.
Mano galva, pandeminė krizė parodė, kad viešojo administravimo sektorius neveikia taip greitai, kaip norėtųsi. Jeigu kalbėtume apie reakcijų, sprendimų siūlymą, visi jautėme, kad tai išsitęsę laike. Sakyčiau, kad ir kuri Vyriausybė būtų valdžioje, tai yra darbas, kurį reikia padaryti, jei nori greitesnio sprendimų įgyvendinimo.
2023 metais turime savivaldybių tarybų rinkimus, tad manau, kad 2022-ųjų pabaigoje politinių galimybių langas užsidarys.
V. Vasiliauskas
– Jeigu kalbame apie pačią reformą, kokiam skaičiui žmonių ši pertvarka padarys įtaką? Ar kalbama apie viešojo administravimo srities darbuotojų etatų mažinimą?
– Jeigu kalbame apie visą viešąjį sektorių, įskaitant sveikatos sistemą, ugdymo įstaigas, darbuotojų skaičius šiame sektoriuje sudaro 22 proc. visų dirbančiųjų. EBPO šalių vidurkis yra maždaug 18 proc. Liūto dalis, be abejo, yra susijusi su sveikatos sistemos tinklu, su mokymo įstaigų tinklu. Vadinasi, jeigu didžioji dalis perviršio yra susijusi su mokymo įstaigomis, su sveikatos apsauga, tai viešojo administravimo srityje aš turbūt nekalbėčiau apie drastiškus mažinimus. Aš kalbėčiau apie optimizavimą, apie tam tikrų institucijų sujungimą, bet darbuotojų skaičiaus mažinimas nėra svarbiausias uždavinys. Jis turėtų būti išspręstas ilgainiui.
Didžiausias galvos skausmas – vadovų korpusas. Turime daug įstaigų, kurioms vadovai nėra paskirti, nes visų pirma pretendentai, kurie ateina, nėra tinkami arba apskritai neateina. Privačiuose pokalbiuose su žmonėmis sakai: „Ateik, treji ar ketveri metai darbo, ir grįžk į privatųjį sektorių.“ Gauni atsakymą: „Gal ir pagalvočiau, įdomus projektas, įdomi institucija, matau, ką ir kaip reikėtų pertvarkyti, bet nenoriu. Būsiu viešas žmogus, reputaciniai dalykai man yra labai svarbūs, susigadinsiu reputaciją, tai kam man to reikia?“ Sakyčiau, darbo užmokestis net nebūna pagrindinis kriterijus.
Manau, situaciją reikia keisti. Iš principo šiuo metu kalbame apie viešojo administravimo sektoriaus kanibalizaciją. Kalbu apie situaciją, kai šiame sektoriuje jauni žmonės, išdirbę trejus ar penkerius metus, yra nusiurbiami ne tik privačiojo sektoriaus, bet ir valstybės valdomų įmonių.
Valstybės valdomų įmonių sektoriuje reforma yra padaryta, ten jau veikia normalaus korporatyvinio valdymo principai, sistema yra artima privačiajam sektoriui, darbo sąlygos yra panašios į sąlygas privačiajame sektoriuje. Jeigu mes lyginame vadovus, kurie veikia privačiajame sektoriuje, vadovus, kurie dirba valstybės valdomose įmonėse, ir vadovus, kurie dirba valstybės tarnyboje, labai aiškiai matome, kad pastarieji yra paskutinėje vietoje ir pagal darbo sąlygas, ir pagal neužimtų institucijų vadovų pozicijas. Akivaizdžiai matyti, kad valstybės tarnybos sektorius pralaimi. Dėl to kenčia visi.
– Užsiminėte, kad į viešąjį sektorių dirbti kviečiami žmonės bijo susigadinti reputaciją. Jie, matyt, nenori tapti viešais asmenimis. Turite minčių, kaip reikėtų keisti situaciją?
– Idealiu atveju neturėtų būti jokio skirtumo, kur tu dirbi. Tas judėjimas tarp privačiojo ir viešojo sektorių, mano galva, turėtų būti visiškai laisvas, tiesiog tu kaip vadovas, kaip darbuotojas parduodi savo žinias, o tau už jas moka. O kas moka – ar privatusis, ar viešasis sektorius – neturėtų būti svarbu.
Aišku, niekada darbo užmokesčio aspektu situacijos privačiajame ir viešajame sektoriuose nebus tolygios, bet viešajame sektoriuje svarbūs kiti dalykai, pavyzdžiui, dalyvavimas sprendimų priėmime, dalyvavimas sprendimų įgyvendinime, tu matai, kaip keičiasi gyvenimas.
Be to, viešajame sektoriuje vyksta įvairūs mokymai, tobulėjimas, yra tarptautinė erdvė. Bet, kada kalbame apie skirtumus kartais, tai, pripažinkime, viešojo administravimo sektorius nėra konkurencingas.
– Bet mes kalbame ir apie viešumo baimę viešajame sektoriuje?
– Kalbėčiau apie nepagrįstą kritiką, sprendimų kvestionavimą, neatribojimą politinių sprendimų priėmimo nuo elementaraus valdymo. Viso to komplekso baimė ir baido žmones.
– Ar turite omeny politinį spaudimą vadovams?
– Ir apie tokį spaudimą kalbu. Sakyčiau, nuo politinio ciklo priklauso, ar to spaudimo yra daugiau, ar mažiau. Taip neturėtų būti. Aišku, politinių sprendimų priėmimas yra politinių institucijų prerogatyva, pavyzdžiui, ministerijų, ministrų. Bet, kai mes kalbame apie sprendimų įgyvendinimą, mano galva, tos sistemos turėtų būti atribotos. Aišku, negali kinų sienų pastatyti, bet turėtume remtis tais sprendimais, kurie yra privačiajame sektoriuje.
Pavyzdžiui, vadovų atranka vyksta remiantis kompetencija, o sprendimų įgyvendinimo priežiūra užsiima taryba, sudaryta iš nepriklausomų asmenų. Tai sustiprintų viešąjį sektorių, tokiu būdu būtų priimami geriausi sprendimai, tai yra laikantis ištiestos rankos principo, kada išsaugoma tam tikra vadovų autonomija.
Aišku, niekada darbo užmokesčio aspektu situacijos privačiajame ir viešajame sektoriuose nebus tolygios, bet viešajame sektoriuje svarbūs kiti dalykai, pavyzdžiui, dalyvavimas sprendimų priėmime, dalyvavimas sprendimų įgyvendinime, tu matai, kaip keičiasi gyvenimas.
V. Vasiliauskas
– Ar tiesa, kad žmonės į vadovų pozicijas viešajame sektoriuje nesiveržia ir dėl to, kad priimant sprendimus nėra pakankamai laisvės?
– Manau, kad taip. Pagal dabartinį reguliavimą vadovai įstatyti į gana siaurus rėmus. Istoriškai tai yra paaiškinama. Dabartinis modelis yra labai centralizuotas. Bijant negatyvių reiškinių, vadovas turi gana mažai laisvės kalbant tiek apie darbo užmokesčio fondą, tiek apie atlyginimus darbuotojams, tiek apie pačios institucijos valdymą. Anksčiau tai buvo suprantama ir pateisinama.
Dabar, aš manau, esame jau kitoje vystymosi stadijoje ir galėtume pereiti prie labiau decentralizuoto valdymo modelio, kai esminį akcentą skiriame vadovų atrankai, o paskui vadovams suteikiame pakankamai plačias diskrecijas, kaip elgtis institucijoje ar įstaigoje.
Be jokios abejonės, vadovams turi būti nustatyta atsakomybė, vadovai turi būti prižiūrimi, jie turėtų metinius tikslus, vadovo vertinimas ir tolesnė karjera priklausytų nuo tikslų pasiekimo ar nepasiekimo.
– Minėjote, kad nereikia norėti, jog viešajame sektoriuje algos būtų tokios kaip privačiajame. Bet ar matote poreikį didinti atlyginimus viešajame sektoriuje?
– Šiuo metu situacija analizuojama ir iki metų pabaigos turėtų būti pateikti pasiūlymai. Ką matome iš viešai prieinamų duomenų? Lyginame privačiojo sektoriaus, valstybės valdomų įmonių, viešųjų įstaigų, tokių kaip agentūros, dirbančios su Europos Sąjungos parama, tarkime, „Versli Lietuva“, valstybės tarnybos vadovų algų vidurkius. Privačiajame sektoriuje vadovas vidutiniškai uždirba nuo šešių iki aštuonių vidutinių darbo užmokesčių (VDU) dydžio algą, valstybės valdomų įmonių vadovai vidutiniškai per mėnesį uždirba apie penkių VDU dydžio algą, viešųjų įstaigų vadovai uždirba apie tris VDU, o valstybės tarnybos vadovai uždirba apie du VDU. Taigi, algos yra problema.
Valstybės valdomų įmonių vadovų algų klausimas, vykdant reformą, buvo išspręstas – dabar šiuo klausimu orientuojamasi į privatųjį sektorių, – o viešojo administravimo sektoriuje turime bazinius algų koeficientus, jie tvirtinami kiekvienais metais Seime ir jau daug metų čia neturime jokio proveržio arba tas proveržis gana mažas.
– Vadovų, dirbančių privačiajame sektoriuje, ir vadovų, dirbančių valstybės tarnyboje, algos gali skirtis net keturis kartus. Kiek tą atotrūkį Vyriausybė yra pasirengusi sumažinti?
– Kol kas konkrečiais skaičiais kalbėti būtų per anksti, nes teberenkame duomenis, juos analizuojame. Tikimės kitų metų pradžioje išeiti su pagrįstais pasiūlymais. Matyt, mechanizmas bus toks, kad darbo užmokestis nemažėtų dėl kainų pokyčių, dėl infliacijos. Esminis momentas – baziniai algos dydžiai, tai yra dydžiai, kurie dauginami iš koeficientų. Čia galima kas kažkiek laiko, tarkime, kas trejus ar penkerius metus, atlikti perskaičiavimus siekiant, kad algų tendencijos neatsiliktų nuo atlyginimų tendencijų privačiajame sektoriuje.
Dar yra problema, kad viešojo administravimo srityje turime žvėrinčių, arba zoologijos sodą, tai yra turime skirtingus algų skaičiavimo režimus, nes viešojo valdymo sektorius apima tokias sritis kaip valstybės tarnyba, diplomatinė tarnyba, pareigūnai, politikai, teisėjai, prokurorai, teisėsaugos institucijos, žvalgyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba. Kai kurios tų institucijų turi savo specialiuosius įstatymus ir tada, kai pavyksta pakeisti įstatymą, jos įgyja konkurencinį pranašumą prieš visą viešojo administravimo sektorių.
Manau, tai nėra gerai, nes konkurencija viešajame administravime tampa ne visai sveika ir pagrįsta. Taigi vyksta darbuotojų nusiurbimas ne tik iš viešojo sektoriaus į privatųjį, bet ir pačiame viešajame sektoriuje.
Dėl visų šių aplinkybių supranti, kad uždavinys reformuoti viešąjį administravimą nelengvėja, nes negali pajudinti vien valstybės tarnybos, turi judinti ir kitus sektorius, kurie susiję, kurie paraleliai veikia viešojo administravimo srityje. Gali valstybės tarnybą pajudinti pirmiausia ir parodyti, kaip galima sutvarkyti sistemą, o tada kalbėti apie kitus sektorius.
– Kitaip tariant, Jūsų manymu, darbo užmokesčio viešajame sektoriuje apskaičiavimo sistema šiuo metu yra ydinga?
– Žodis „ydinga“ gal nėra tinkamas, bet ta sistema akivaizdžiai neatitinka nūdienos situacijos, neigiamai veikia pirmiausia vadovų korpusą.
– Koks šiuo metu yra valdininko įvaizdis visuomenėje? Ar mitai, esą valdininkai geria kavą ir už tai gauna atlyginimą, tebėra gajūs?
– Per profesinę karjerą esu visokios duonos ragavęs. Nemanau, kad turime didžiulį skirtumą tarp viešojo ir privačiojo sektorių, tai yra apie 20 proc. žmonių viską veža, jie yra kuriamoji jėga, 50 proc. laiko pusiausvyrą, 20–30 proc. žmonių būtų ar nebūtų – niekas nepasikeistų. Jeigu žmogus dirba, jis dirba tiek privačiajame, tiek viešajame sektoriuje. Jeigu žmogus slunkius, jis slunkius ir ten, ir ten.
Darbas viešojo administravimo srityje, tarkime, vykdomojoje valdžioje, yra labai intensyvus. Kas to nepabandė iš privačiojo sektoriaus, siūlyčiau pabandyti ir tada kalbėti. Šis darbas yra labai imlus, reikalaujantis daug pastangų.
Daug mes mitų turime, bet aš džiaugiuosi, kad pagaliau galime kalbėti apie viešojo administravimo sektoriaus pertvarkos poreikį, ateinantį iš klientų. Turiu omeny spalio 28 dienos renginį, kur verslo asocijuotos struktūros tą poreikį labai aiškiai išsakė. Pagaliau ateina supratimas, kad geras valstybės tarnautojas iš tikrųjų yra pranašumas, kad viešasis ir privatusis sektoriai yra labai tarpusavyje susiję. Jeigu mes norime kalbėti apie konkurencingą Lietuvą, tai be konkurencingo viešojo administravimo nieko nebus.
– O kokią įtaką valdininkų įvaizdžiui daro tokios istorijos kaip Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) ir desertinės „Daktaras Desertas“ ginčas, kai VMVT nurodė keisti desertinės pavadinimą, interjerą, logotipus, darbuotojų drabužius, nes esą klaidina vartotojus?
– Aš visą laiką buvau šalininkas turinio prieš formą, kitaip sakant, turinio viršenybės prieš formą principas buvo yra ir, manau, bus tai, kas mane veža. Formaliai, sakykime, reglamentavimo normų galbūt neatitinki, bet, jei turinio prasme viskas gerai, aš visą laiką ieškočiau sprendimų, kaip padaryti, kad turinys laimėtų prieš formą. Tai yra tas pats, jei reikėtų rinktis tarp to, kas teisinga, ir to, kas teisėta.
Mano atsakymas – be abejo, kad tai, kas yra teisinga, nes tai, kas teisinga, aš preziumuoju, yra ir teisėta. Taigi mane formalioji teisė visada nervindavo, laikymasis išimtinai formalių teisės reikalavimų būdavo nepriimtinas.
Nemanau, kad turime didžiulį skirtumą tarp viešojo ir privačiojo sektorių, tai yra apie 20 proc. žmonių viską veža, jie yra kuriamoji jėga, 50 proc. laiko pusiausvyrą, 20–30 proc. žmonių būtų ar nebūtų – niekas nepasikeistų.
V. Vasiliauskas
– Kiek, pertvarkant viešojo administravimo sritį, būtina pasitelkti antikorupcinių įrankių? Kitaip tariant, ar Vyriausybė, planuodama pervarką, tiria, kiek yra įsigalėjęs nepotizmas arba kitos korupcinės apraiškos viešajame sektoriuje?
– Mes tam turime tarnybas ir būtent jų darbas, duona yra gaudyti niekdarius. Be to, tarnybos nuolat sprendžia korupcijos prevencijos problemą ir dabar sistema sudėliota taip, kad kiekviena institucija, kiekviena įstaiga turi savikontrolės sistemą, kaip atitikti tuos antikorupcinius reikalavimus. Tad viskas priklauso nuo institucijos.
Aišku, svarbus ir niekdarių gaudymas, bet asmeniškai nesu tikras, ar tai dabar yra didžiulė problema, turiu omeny korupcinę veiklą. Man atrodo, kad mes dažniau tai mitologizuojame, demonizuojame ir dėl to prikuriame daug formalių reikalavimų, kurie paskui labai apsunkina sprendimų priėmimą, vadovų, darbuotojų galimybes veikti laisviau, priimti nestandartinius sprendimus.
– Anksčiau minėta, kad viešojo sektoriaus reforma kainuos apie 27 mln. eurų. Ar ši preliminari suma nėra pasikeitusi?
– Jeigu kalbame apie minėtų trijų projektų biudžetus, tai taip, yra toks skaičius.
– Ar skaičiuota, kiek, įvykdžius reformą, būtų galima sutaupyti per metus? Kalbėjote ir apie funkcijų dubliavimo panaikinimą, institucijų sujungimą.
– Žodis „sutaupyti“ yra netinkamas, nes mes siekiame turėti efektyvią sistemą. Kol kas situacijos vertinimo procesas neprasidėjęs, vėliau bus aišku, kokia bus socialinio kontrakto apimtis, kiek tai mums kainuos, kokią jo dalį bus galima atiduoti nevyriausybinėms organizacijoms.
Šiaip viešojo administravimo išlaidos Lietuvoje sudaro 2–3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginti su kitomis valstybėmis, esame prie tų, kurios turi lieknesnį biudžetą viešajam sektoriui. Jeigu paimtume laikotarpį nuo 2007 iki 2017 metų, 2017-aisiais išlaidos viešajam administravimui siekė 2,1 proc. BVP, tai yra 800–900 mln. eurų. Vėliau išlaidos truputį didėjo, bet išliko panašaus dydžio.
