Holokaustas buvo nacių iniciatyva, tačiau prie jo prisidėjo ir vietiniai gyventojai – negalime pamiršti šios istorijos dalies. Tačiau „pasakas mėgstame labiau nei istoriją“ – bandome atsiriboti nuo kaltės ir tylime, nors visa Europa turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kas nutiko. Taip vokiečių istorikas, knygų apie vokiečių okupacinę politiką ir Holokaustą Lietuvoje autorius Christophas Dieckmannas kalbėjo Vilniaus universiteto ir muziejaus „Dingęs štetlas“ organizuoto pokalbio „Atsigręžus į mūsų praeitį. Lietuviai, vokiečiai ir žydai“ metu.
1941–1944 metais Lietuvos teritorijoje skaičiuojama 420 tūkst. aukų, pasakojo Ch. Dieckmannas. Iš jų – 205 tūkst. žydų, tarp kurių buvo 5 tūkst. 800 žydų iš Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos.
Buvo nužudyta 170 tūkst. sovietų karo kalinių, 40 tūkst. evakuotų civilių iš Sovietų Sąjungos teritorijos.
Dar 5 tūkst. nužudytųjų priklausė įvairioms grupėms – tarp jų buvo lietuvių, lenkų ir rusų civilių, sovietų aktyvistų, romų ir žmonių, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų.
„Šie nusikaltimai kelia klausimą – kaip mes su tuo tvarkomės?“ – pokalbį pradėjo Ch. Dieckmannas.
Tarp žudikų – vietiniai gyventojai
Istorikas pažymėjo, kad tarp žmonių, vykdžiusių šiuos nusikaltimus, buvo ir vietinių lietuvių – vieni naciai nebūtų galėję to padaryti, tvirtino jis.
Anot Ch. Dieckmanno, didžioji dalis žudžiusiųjų ir buvo vietiniai gyventojai, tačiau, pridūrė istorikas, Lietuva čia neišsiskiria – panaši situacija buvo ir kitose valstybėse.
Maždaug 20 tūkst. žydų vyrų buvo nužudyta iki liepos mėnesio pabaigos. 1941 metų birželio – rugpjūčio mėnesiais steigėsi getai, rugpjūtį – rugsėjį 11 tūkst. žydų buvo nužudyta Kaune, 33 tūkst. – Vilniuje, dar keli tūkstančiai buvo nužudyti Šiauliuose.
Iki 1941 metų pabaigos skaičiuojama virš 150 tūkst. žydų aukų.
„Šoa buvo vokiečių iniciatyva – niekieno kito. (...) Tačiau žydai buvo įkalinti beveik visur. Kodėl? Taip nutiko dėl vokiečių ir ne vokiečių bendradarbiavimo“, – kalbėjo Ch. Dieckmannas.
Jis taip pat pažymėjo, kad Holokausto negalime pamiršti – turime suprasti, kas nutiko.
Istorikas išskyrė ir kelis modelius, kaip gali būti suprantamas priklausymas tautai. Pirmasis modelis – etninis nacionalizmas, kai priklausymas tautai suvokiamas pagal tai, kas tavo tėvai, kokia yra tavo gimtoji kalba ir kultūra. Šiuo atveju, sakė Ch. Dieckmannas, kitų tautybių žmonių aukos ištrinamos iš tautos atminties.
Antrasis išskirtas modelis – pilietinis patriotiškumas, kai priklausymas tautai suvokiamas pagal teritoriją – tai, ar priklausai tautai, ar ne, priklauso nuo to, kur gimei.
„Etninio nacionalizmo atveju labai sunku, gal net neįmanoma suvokti šių aukų kaip savo aukų. Pilietinio patriotiškumo modeliu dėl to net nekyla klausimas – jiems tai yra savaime suprantama“, – svarstė Ch. Dieckmannas.
Pasak jo, karo metu priklausymas tautai buvo suvokiamas pagal etninio nacionalizmo modelį.
Tarp nuteistųjų – mažuma kaltinamųjų
Kaip aiškino istorikas, Aušvice dirbo 8 tūkst. 200 SS vyrų ir 200 SS moterų, o po 1945 metų 6 tūkst. 500 vokiečių nusikaltėlių buvo gyvi, tačiau Vakarų Vokietijoje teisme buvo nuteisti tik 45 žmonės. Tarp jų – devyni vyrai buvo nuteisti už žmogžudystes ir nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Rytų Vokietijoje buvo nuteista 12 SS pareigūnų, už Vokietijos ribų – apie 800, dauguma jų – Lenkijoje, pridūrė Ch. Dieckmannas.
Iš viso nacių nusikaltimais buvo kaltinami 170 tūkst. vokiečių, tačiau kaltinimai buvo pateikti 10 proc. jų, o nuteisti buvo 6 tūkst. 656 žmonės, tik 1 tūkst. 147 buvo nuteisti už žmogžudystes, toliau vardijo istorikas.
„Taigi mes nesame tokioje pozicijoje, kad kam nors galėtume sakyti, ką daryti“, – kalbėjo Ch. Dieckmannas.
Anot jo, pasakas mėgstame labiau nei istoriją: „Matome, kad populiaru atriboti nuo savęs kaltę arba likti tyliems. (...) Visa Europa turi prisiimti atsakomybę dėl to, kas nutiko“, – pabrėžė vokiečių istorikas.
„Istorikai nėra teisėjai, o istorija nėra pasaulio teisimas. Tai yra ne apie kaltinimus ir nuteisimus, kas kaltas, bet tai yra siekis surasti tiesą, mokytis. Negalime išrasti savo istorijos, deja, turime priimti ją tokią, kokia ji yra“, – tvirtino Ch. Dieckmannas.
Istoriko teigimu, tai padaryti galime turėdami svarių argumentų, tačiau greitų atsakymų neturėtume tikėtis – toks mokymasis yra besitęsiantis procesas, kurio metu toliau ieškome atsakymų.
