Mitingas prie Vyriausybės prieš migrantų apgyvendinimą

Lietuvoje

2021.08.10 05:30

Visuomenėje įžvelgia pavojingą tendenciją: ignoruodami protestuotojus, juos stumiame link radikalumo

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.08.10 05:30

Prieš karantiną, prieš kaukių dėvėjimą, prieš skiepus, testavimą, partnerystę, prieš migrantus... Pastaraisiais metais Lietuvoje matėme ne vieną protestą ar mitingo akciją. Portalo LRT.lt pašnekovai sako, kad protestus lemia tiek nepasitenkinimas bendra valstybės kryptimi, tiek sklandančios sąmokslo teorijos. Tačiau blogiausia, ką galime padaryti, tai atsiriboti nuo protestuotojų ir juos kaltinti – negebėjimas kalbėtis yra naudingiausia tiems, kurie nori pakenkti.

„Raskevičius yra absoliutus kolorado vabalas, kuris gaus finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, jis yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyti šiaip jau – bent po vieną per metus“, – skriejo žodžiai nuo scenos proteste prieš karantino ribojimus. „Šimonytę – į Sibirą, Raskevičių – ant kuolo“ – skelbė plakatas tame pačiame proteste kovo mėnesį.

Po kelių dienų – dar vienas mitingas, šį kartą prie Seimo. Praėjus dar kelioms dienoms – prie Vyriausybės. „STOP Lietuvos naikinimui“, „Tikrasis virusas – televizija!!“, „Mes esame sąmoningi“, – skelbė plakatai.

Kiek vėliau – mitingas prie Kauno savivaldybės. „Stop vaikų testavimui“, „Mano vaikas – ne eksperimentas“, – tokius plakatus buvo galima pamatyti proteste.

Gegužės mėnesį žmonės susirinko į Vingio parką „ginti tradicinių šeimų“, reikalauta Seime nesvarstyti Stambulo konvencijos ratifikavimo, neteikti svarstyti Partnerystės įstatymo projekto, nesvarstyti disponavimo mažu kiekiu narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, išbraukti iš Seimo darbotvarkės Tautinių mažumų įstatymo projektą.

Birželį keli šimtai žmonių prie Seimo protestavo dėl šeimos politikos, kitą dieną protesto akciją tęsė, vyko akcijos prieš LGBT, Stambulo konvenciją.

Liepą prasidėjo protestai prieš migrantus – piketas vyko Klaipėdoje, kiek vėliau – prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Dieveniškėse, prie Rūdninkų poligono, ten protestuotojai įsiveržė į poligono teritoriją, puolė pareigūnus, padegė padangas. Liepos pabaigoje Dieveniškių gyventojai susirinko po Vyriausybės langais.

Nepasitenkinimas valstybės kryptimi ir sutrikimas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė atkreipia dėmesį, kad nereikėtų apibendrinti visų pastaruoju metu vykstančių ir vykusių protestų. Jos teigimu, lokaliuose protestuose prieš migrantus protestuojama prieš konkrečius veiksmus, tačiau yra žmonių, kurie „tarsi tampa etatiniais protestuotojais ir protestuoja dėl įvairių dalykų“.

A. Ramonaitė pastebi, kad protestuose galima įžvelgti nepasitenkinimą bendrąja valstybės kryptimi ir valdančiaisiais politikais, ieškoma preteksto protestuoti, o jis atsiranda vis naujas. Kita vertus, kalbėdama su LRT.lt, TSPMI profesorė priduria, kad dalis protestuose pasirodančių žmonių siekia ne protestuoti, o taip parodyti savo poziciją, paremti tam tikrą idėją.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas dr. Povilas Aleksandravičius mano, kad visi pastarųjų metų ir daugelis pastarojo dešimtmečio protestų kyla iš psichologinio žmonių netikrumo gyvenime, kuris ėmė suktis greitai ir nenuspėjamai.

„Pasaulyje vyksta procesai, kuriuos žmonės sunkiai supranta, todėl jų bijo. Pasaulio tvarka keičiasi. Senieji gyvenimo modeliai, dar 20 a. gyvavusios socialinės sistemos griūva arba ieško naujų formų.

Aukštosios technologijos atveria paprastam žmogui vargiai įsivaizduojamas galimybes, bet visokių keistų fantazijų apie tai – apstu.

P. Aleksandravičius

Aukštosios technologijos atveria paprastam žmogui vargiai įsivaizduojamas galimybes, bet visokių keistų fantazijų apie tai – apstu. Svarbiausia, kad keičiasi sąmonės nuostatos. Vertybės rytoj tikrai nebus tokios, kokios dar vyravo 20 a.“, – LRT.lt pažymi P. Aleksandravičius.

Jo teigimu, naujų vertybių ir naujos, atviros bei empatiškos visuomenės žmonės tiesiog nesupranta – jos suvokimą lengvai nustelbia baimė, kad nebebus senojo pasaulio su jo „tradicinėmis“ (iš tiesų, tik 19 a. ir iki Antrojo pasaulinio karo susiformavusiomis) vertybėmis, kurios yra idealizuojamos, nukrypstant nuo tikrovės, teigia MRU docentas.

Užtenka kvailiausios sąmokslo teorijos

P. Aleksandravičius argumentuoja, kad baimė, jog praeitis dings, ir nesugebėjimas suprasti, kad pasaulis kuriasi, o žmogaus prigimtis atsiveria naujoms galimybėms, lemia sutrikimą, savisaugos instinktų suaktyvėjimą, priešo ir atpirkimo ožio paieškas ir užsidarymą tame, kas neegzistuoja, pavyzdžiui, idealizuotame tautos įvaizdyje.

„Tuomet užtenka menkiausio preteksto ar kvailiausios sąmokslo teorijos, kad žmonės išeitų į gatves, kad išlietų savo desperaciją, baimę, susvetimėjimą su pasauliu, kuris nesuprantamai juda be jų.

Šiais protestais siekiama tiesiog išsilieti (ir neįgyvendinamų reikalavimų paklodės puikiai tai iliustruoja), todėl jie surenka labai įvairių krypčių žmones, kuriuos vienija tik tas pats nesugebėjimas suprasti, kas dedasi, ir baimė, kad nebebus taip, kaip jie įsivaizduoja.

Jie neturi pozityvaus racionalaus prado. Jeigu bandytume racionaliai diskutuoti apie šių protestų motyvus (bet racionali diskusija dažniausiai yra neįmanoma), visi jie subliūkštų“, – kalba P. Aleksandravičius.

Jis priduria, kad tai nereiškia, jog, pavyzdžiui, turime įsileisti visus migrantus, – tiesiog reikia nebijoti, kad galėtume blaiviai mąstyti.

Negebėjimas kalbėtis naudingiausias norintiems pakenkti

Įvairių epitetų ir sąsajų protestuotojai sulaukia ne tik iš visuomenės, bet ir iš politikų. Pavyzdžiui, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, kalbėdama apie protestus Dieveniškėse, teigė, kad „žmonių gąsdinimas, kurstymas yra veikimas prieš valstybę“, o jos atstovė paminėjo, kad trukdymas statyti palapinių miestelį migrantams Rūdninkų poligone gali būti susijęs su antivalstybine veikla.

Pasak A. Ramonaitės, tokia retorika būdinga ne tik šiai, bet ir kitoms Vyriausybėms: „Galiausiai valdžia keistai pradeda reaguoti, (...) tai dažniausia taktika iš valdžios, ji atsikartoja per visas partijas. Tai stebina – nuėjimas kaip ir lengviausiu keliu, atsakomybės nusimetimas nuo savęs, kad mes čia niekuo dėti, kad čia priešai [kalti].

Aišku, negalima atmesti varianto, kad bet kokie protestai yra tam tikra prasme naudingi mūsų kaimynei, bet tai savaime nereiškia, kad tie žmonės, kurie protestuoja, yra veikiami tos valstybės. Negebėjimas kalbėtis ir yra naudingiausias dalykas tiems, kurie nori pakenkti.

Negebėjimas kalbėtis ir yra naudingiausias dalykas tiems, kurie nori pakenkti.

A. Ramonaitė

Klausimas, kas labiau kenkia: ar tie, kas protestuoja, ar valdžia, kuri nesugeba gražiai kalbėtis su protestuotojais“, – svarsto TSPMI profesorė.

Ignoruodami protestuotojus, juos stumiame link radikalizacijos

TSPMI dėstytoja dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė išskiria, kad pastaruoju metu vykstantys protestai yra itin nepalankūs Vyriausybei: „Jie neatitinka to Vilniaus burbulo įsitikinimų, tad automatiškai atrodo nesavi – nesava nuomonė, nesava pozicija.“

I. Petronytė-Urbonavičienė teigia, kad tradicinių vertybių gynimas, koronaviruso neigimas, pasisakymai prieš vakcinaciją ir prisidėjusi migrantų krizė tampa tam tikra jėga – taip viešojoje erdvėje garsiai girdime dažniau tylinčios visuomenės dalies pozicijas. Iš čia ir kyla nepatogumas, LRT.lt priduria ji.

„Protestai lyg ir daug kam atrodo pavojingi, destabilizuojantys valstybę. Būtų lengviau susitapatinti su protestais ir jų reikalavimais, jei juose būtų kalbama apie gamtosaugines idėjas ar Baltarusijos palaikymo akcijas, nes jos lyg ir atitinka vertybinę dominuojančią opiniją.

O staiga turime protestų reikalavimus dėl nepalankių, visuomenei neartimų pozicijų (...). Atsiranda nesmagumas, nenoras pripažinti protestus“, – akcentuoja TSPMI dėstytoja.

Tokiame kontekste, kalba I. Petronytė-Urbonavičienė, politikams tampa labai paprasta už šių protestų įžvelgti antivalstybinę veiklą bei sąmokslo teorijas. Tačiau taip keliame pavojų sau, kaip visuomenei.

Būtų lengviau susitapatinti su protestais ir jų reikalavimais, jei juose būtų kalbama apie gamtosaugines idėjas ar Baltarusijos palaikymo akcijas, nes jos lyg ir atitinka vertybinę dominuojančią opiniją.

I. Petronytė-Urbonavičienė

„Šie protestuojantys žmonės yra mūsų visuomenės dalis. Galbūt tai yra nepatogi dalis, ne visi gali su ja lengvai identifikuotis, ne visiems yra priimtinos jų vertybės ir reikalavimai, norisi ginčytis, bet, kaip bebūtų, tai yra mūsų piliečiai. Taip kyla didesnis atotrūkis, situacijos aštrinimas. Blogiausia, ką galima padaryti, tai atsiriboti, kaip nors apšaukti, paniekinti, nurašyti tą nuomonę“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pasak jos, net jei iš tiesų yra užslėptų darbotvarkių, dalis protestuojančių žmonių yra nuoširdžiai skatinami tikrų baimių ir rūpesčių, pasipiktinimo, todėl jiems norisi šiuos jausmus išreikšti. Jei protestuotojus ignoruojame arba, dar blogiau, apšaukiame, mes pastumiame juos dar labiau radikalizuotis, tvirtina I. Petronytė-Urbonavičienė.

„Toks radikalėjimas turi labai didelių neigiamų pasekmių. Dabar vykstantis veiksmas šiek tiek kelia nerimą. Įmanoma suprasti abi puses, labai lengva suprasti tuos, kurie protestus ir keikia, ir šmeižia, nurašo, – norima labai greitai sureaguoti.

Bet, truputį žengus žingsnį atgal, tai savos visuomenės dalies problemų, rūpesčių, baimių ignoravimas arba nurašymas, kad jos neracionalios, kad ne taip galvojate, nėra tinkamas komunikacijos būdas“, – kalba I. Petronytė-Urbonavičienė.

TSPMI dėstytojos teigimu, dėl šių priežasčių protestų ir radikalumo ateityje gali būti tik daugiau.

Priešiškumas kitokiam

Dialogo svarbą akcentuoja ir P. Aleksandravičius, pasak jo, dialogas reikalauja tam tikro sąmonės pasikeitimo, kurį sunku realizuoti. Jei atidžiai stebėtume, kaip funkcionuoja mūsų protas, išvystume, jog jame natūraliai kyla priešiškumas bet kokiam žmogui, kuris nesutinka su mūsų ideologinėmis nuostatomis arba yra kitoks, aiškina MRU docentas.

Norint susikalbėti, tvirtina jis, šią nuostatą reikia pakeisti susidomėjimu, pasitikėjimu, netgi išankstine broliška meile. Nors teoriškai tai žinome, realizuoti praktiškai yra be galo sunku ir prilygsta viso gyvenimo krypties pasikeitimui, pastebi P. Aleksandravičius.

„Reikia pripažinti, kad vienas pats ar vien tik tavo bendruomenė, tavo tauta apie pasaulį ir būtį žino labai mažai. Pripažinti, kad aš galiu šio bei to išmokti iš kito ir kitokio, daugeliui yra pernelyg sunki užduotis. O be šio pripažinimo apie jokį dialogą net neverta kalbėti. Daugybė „dialogų“ tėra monologų susidūrimai, išvirstantys į konfliktus“, – teigia MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas.

Anot pašnekovo, šių sąlygų reikalauja ne tik dialogas tarp draugų ir artimųjų, bet ir socialinis dialogas: „Tik taip įmanoma rasti realų kompromisą, išvengti socialinių konfliktų, sukurti harmoniją tarp skirtingus poreikius turinčių piliečių. Tik toks dialogas įgalina demokratiją, o be jo demokratija neišvengiamai išsigimsta.“

Išlaisvėjusi visuomenė ir geresnė ekonominė situacija

Panašiai kalba A. Ramonaitė, ji pažymi, kad, kai mąstoma apie taikomą politiką, galvojama apie tai, kaip sutvarkyti reikalus, tačiau gyventojai ir jų pozicija priimant sprendimus nefigūruoja. Dėl šios priežasties, įsitikinusi A. Ramonaitė, nereikėtų stebėtis kylančiais protestais.

„Valdžia turėtų keisti požiūrį ir mąstyti apie žmones“, – portalui LRT.lt pabrėžia pašnekovė.

A. Ramonaitė pasakoja, kad anksčiau atlikti tyrimai rodo, jog žmonės labiausiai linkę solidarizuotis tais atvejais, kai kyla vietos problemų. Net ir tais atvejais, kai dėl prastos ekonominės situacijos ir kitų priežasčių žmonės buvo pasyvūs, iškilus vietinio masto problemai, jie buvo linkę imtis veiksmų.

Pasak profesorės, šiuo metu visuomenė yra laisvesnė. Kaip pavyzdį A. Ramonaitė pasitelkia įvykusį Šeimų maršą: „Buvo toks jausmas, kad dėl geresnės bendros ekonominės situacijos visuomenė kažkaip išlaisvėjusi.

Valdžia turėtų keisti požiūrį ir mąstyti apie žmones.

A. Ramonaitė

Tie žmonės, kurie anksčiau nebūtų gal dalyvavę dėl įvairių priežasčių, kurie neturėtų nei pinigų, nei laiko atvažiuoti į Vilnių iš tolimesnio provincijos kampelio, dabar yra išlaisvėję, turi daugiau pinigų, turi daugiau laiko, daugiau pasitikėjimo savimi, pradeda norėti, kad jų nuomonės būtų paisoma.“

Susirenka „labai marga publika“

Kalbėdama apie protestų priežastis, I. Petronytė-Urbonavičienė portalui LRT.lt sako, kad organizatoriai atliepia žmonių vertybines nuostatas, baimes ir taip sutelkia. Ji svarsto, kad reikėtų pasigilinti ir į šių sutelkiančių tinklų pobūdį, kadangi čia yra ir dezinformacijos įtakos. Tačiau, pasak jos, negalime sakyti, kad visi, tikintys šiais informacijos kanalais, yra atitinkamų jėgų įrankiai.

Veikia nepasitenkinimas, baimė, vertybiniai konfliktai ir nerimas dėl vertybių, į kurias, kaip jie mano, kėsinamasi. Šalia šių aspektų prisideda pandemijos kontekstas ir nuovargis. „Antri metai, kaip mes gyvename tokiomis neįprastomis sąlygomis.

Esame priversti gyventi ne taip, kaip norime, apriboti socialiniai kontaktai, laisvalaikio leidimo formos, žmonės yra pavargę, norisi grįžti į ankstesnį gyvenimo būdą, ko reali pandemijos situacija negali leisti. Bet nepasitenkinimo yra. (...)

Atsiranda tinklas, kuris paskatina organizuotis, natūraliai atsiranda bendraminčių, žmonės organizuojasi ir jungiasi“, – komentuoja I. Petronytė-Urbonavičienė. Ji atkreipia dėmesį, kad į protestus susirenka „labai marga publika“ – tame pačiame proteste skirtingi žmonės protestuoja dėl skirtingų dalykų.

Sąmokslo teorijos ir prasmės nematymas

Kaip kitą protestų priežastį P. Aleksandravičius įvardija nepasitikėjimą institucijomis. Jo teigimu, šiandieninio nepasitikėjimo valstybės institucijomis priežastys glūdi jau ne tik sovietmetyje.

„Dėl to, kad žmonės nesijaučia gyvenantys iš tiesų, kad nejaučia savo darbų prasmės, kad jaučiasi nereikšmingi, jie lengvai patenka į kliedesiais apie kažkokią nematomą pasaulinę politinę jėgą, kuriai vergiškai tarnauja visos mūsų ir visų kitų valstybių institucijos, grįstą tikėjimą. Ir vienas iš šios jėgos tikslų esąs sumaišyti tautas, keliant migracijos srautus“, – pasakoja P. Aleksandravičius.

Jis pastebi, kad tiek protestų prieš migrantus, tiek kitų protestų dalyviai buvo ne tik nuoširdžiai migrantų kaimynystės įsibaiminę žmonės, bet ir iš įvairių miestų suvažiavę asmenys, įsitikinę įvairiausiomis sąmokslo teorijomis ir skleidžiantys nepasitikėjimą Lietuvos, Europos Sąjungos ir tarptautinėmis institucijomis.

„Jeigu neracionalus nepasitikėjimas institucijomis apims didelę visuomenės dalį, mūsų valstybė žlugs (beje, yra aktyviai skleidžiama idėja, kad mūsų valstybė jau žlugusi; ši idėja yra ypač naudinga realiu jos žlugimu suinteresuotoms pusėms, pirmiausia –Putino Rusijai)“, – pažymi P. Aleksandravičius.

Grėsmėje – visa tauta?

Pasak P. Aleksandravičiaus, šiuo metu problema yra nesiorientavimas informaciniuose srautuose, nesugebėjimas susigaudyti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Dėl psichologinio ir dvasinio diskomforto, sako jis, žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti.

„O labiausiai tikėti žmogus nori tuo, kad ne vien jam individualiai, o visiems yra blogai, kad visi gerieji yra paversti nelaimėliais, nevykėliais, atstumtaisiais, patekę grėsmėn – visa tauta, visa geroji pasaulio pusė, kuriai, žinoma, priklauso ir jis.

Žmonės jaučiasi nesaugūs, o saugumo suteikia susiliejimas su minia, kuri yra traktuojama kaip teisiųjų minia.

P. Aleksandravičius

Žmonės jaučiasi nesaugūs, o saugumo suteikia susiliejimas su minia, kuri yra traktuojama kaip teisiųjų minia. Toks mąstymas yra būdingas sutrikusiems žmonėms, tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti. Sumišusiam žmogui užtenka įteigti, kad iš tiesų jis yra pats geriausias, tik jį nuskriaudė blogieji, jis tuo lengvai patikės“, – pabrėžia MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas.

Tada belieka nurodyti tą piktąjį priešą, pavyzdžiui, kokią nors socialinę grupę, tautinę ar religinę mažumą, migrantus, LGBT, ir žmogus tą „priešą“ puls, teigia P. Aleksandravičius. Pasak jo, „teisiųjų“ minia lengvai tampa žudikų gauja, o šis bazinis psichologinis mechanizmas yra naudojamas visuotinai.

„Visi protestai prieš kokias nors mažumas paprastai atitinka šį mechanizmą ir, jeigu nebūtų sustabdomi, neabejotinai vestų iki kraujo praliejimo“, – priduria pašnekovas.

Kompromisą rasti sunku

O kokios įtakos turi vykstantys protestai? LRT RADIJO laidoje filosofas Gintautas Mažeikis sakė, kad protestai yra „neturiningi“ – juose nesiekiama kompromiso ir nekeliamos sąlygos, dėl kurių galėtų sutarti abi pusės.

Kalbėdama apie protestų tikslą, I. Petronytė-Urbonavičienė išskiria du protestų tipus: protestus galima diferencijuoti į tuos, kurie yra nukreipti į sprendimų priėmimą, ir tuos, kurie nukreipti į pačią visuomenę, kai ne keliami reikalavimai, bet skatinamas visuomenės sąmoningumas. Anot TSPMI dėstytojos, pastaruoju metu vykstantys protestai kelia konkrečius reikalavimus.

Kai kalbama apie vertybes, daugeliu atvejų yra kategorijomis „juoda“ ir „balta“ paremta diskusija.

I. Petronytė-Urbonavičienė

„Yra pakankamai aiškių žinučių – negalėtume sakyti, kad užtenka tik pademonstruoti, laukiama tam tikrų sprendimų. Valdžios institucijų nenorėjimas ir negalėjimas patenkinti reikalavimų sukuria konfrontaciją ir situacijos sudėtingumą.

Dar yra vertybinė dimensija – kai reikalavimai yra ekonominio pobūdžio, galima kažkaip lengviau surasti vidurkį. Kai kalbama apie vertybes, daugeliu atvejų yra kategorijomis juoda ir balta paremta diskusija“, – mano I. Petronytė-Urbonavičienė.

Ji kalba, kad ir šiose situacijose galimi abi puses mažiau nuviliantys sprendimai ir tam tikros nuolaidos iš abiejų pusių, tačiau situacija yra gana sudėtinga.

Jai antrina ir A. Ramonaitė. Portalui LRT.lt ji teigia, kad anksčiau Vakarų šalyse protestus organizuodavo stiprios profesinės sąjungos, tokie protestai būdavo konkretus ginklas, įrankis, galintis priversti valdžią nusileisti, kadangi aišku, kas protestą organizuoja, su kuo reikia kalbėtis. Todėl, pasak jos, tokie protestai ar streikai pasibaigdavo konkrečiais sprendimais.

Lietuvoje organizacijos silpnos ir vyksta kitokio pobūdžio protestai – jie būna spontaniški, o organizatoriai dažniau būna ne aiškios organizacijos atstovai, o personalijos, tvirtina A. Ramonaitė. Tokiais atvejais derybos sunkesnės, kliudo ir išsiskiriantys vertybiniai aspektai.

„Kai [susiduria] vertybiniai dalykai, nelabai įmanomas kompromisas, nes dominuoja arba viena, arba kita vertybė, sunkiau rasti kompromisą“, – akcentuoja politologė.

Ji priduria, kad kai kuriais atvejais protestuotojai pasiekia savo tikslą arba valstybė kiek nusileidžia, tačiau vertybiniai susidūrimai dažniau veikia kaip pozicijos išsakymas ir signalas valdžiai.

Dialogo mezgimas ne visada sutinkamas civilizuotai

Svarbiausia – abiejų pusių noras kalbėtis, pabrėžia I. Petronytė-Urbonavičienė. Anot jos, dialogo mezgimas ne visada „sutinkamas civilizuotai“. Kaip pavyzdį ji pateikia Seimo nario Mato Maldeikio bandymą kalbėtis su susirinkusiais protestuotojais – tada parlamentaras buvo nušvilptas ir iškeiktas.

„Iš esmės tai yra pavyzdys, kad mes, kaip tauta, nelabai mokame išsikalbėti. Tie žmonės, kurie ateina į protestus, yra pavargę, nusivylę, nebematantys kitokių situacijos sprendimo būdų. (...) Išklausymas yra tas žingsnis, kurio vertėtų imtis. (...)

Šiomis dienomis labiausiai rėžia ausį tai, kad protestai prieš migrantus vos ne iš karto pavadinami antivalstybine veikla. Suprantu, kad situacija reikalauja labai greito atsako, nėra laiko daug kalbėtis, bet gal prieš tokius drąsius pareiškimus reikėtų nuvažiuoti ir įsiklausyti, kas labiausiai neramina“, – svarsto I. Petronytė-Urbonavičienė.

P. Aleksandravičius akcentuoja, kad tokie protestai viešojoje erdvėje įtvirtina baimę, todėl jų rezultatas – sustiprėjusi tendencija užsidaryti savo kieme ir tikėjimas iliuzija, kad, jeigu užsidarysime, pasaulio problemos mūsų nepalies.

„Atsivėrimas pasauliui nereiškia automatiško migrantų priėmimo. Atsivėrimas pasauliui – aktyvus dalyvavimas pasaulinių problemų sprendimuose tam, kad išnyktų priežastys emigruoti dėl politinių ir ekonominių sunkumų.

Pasaulyje susiklosčiusios gyvenimo sąlygos yra tokios, kad, jeigu norime spręsti savo problemas, privalome jausti atsakomybę už kiekvieną pasaulio tautą ir žmogų, ne tik už save. Tik tokia atsakomybė yra raktas į autentišką šiandienos politiką. Ji turėtų įkvėpti mūsų protestus ir institucijas. Bet tai – sunku. Ir šios atsakomybės trūkumas mus pražudys“, – teigia P. Aleksandravičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt