Trečiadienį minimas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo dešimtmetis. Nors situacija per šį laiką pasikeitė, pavyzdžiui, daugiau žmonių kreipiasi dėl patiriamo smurto, abejojama, ar esame bent pusiaukelėje. Policijos atstovai atkreipia dėmesį, kad kovojame su smurto pasekmėmis, o ne priežastimis, kiti srities ekspertai pažymi, kad atpažįstame tik fizinį smurtą.
Trečiadienį, minint Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo dešimtmetį, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija surengė spaudos konferenciją.
Iki 2011 metų „buitinis konfliktas“, kurio tyrimas buvo atliekamas tik nukentėjusiai pusei parašius pareiškimą (privatus kaltinimas), tapo valstybės kaltinimu, kai tyrimo ir bausmės skyrimo mechanizmas įsijungia iš karto užfiksavus policijoje, pažymima pranešime spaudai.
Drąsus sprendimas ir žingsnis į priekį
Tuoj pat po įstatymo priėmimo išaugęs smurto artimoje aplinkoje mastas baugino. Bet net ir tai, kad per 2020 metus buvo užfiksuoti daugiau nei 58 tūkst. atvejų, dar neatspindi tikrosios realybės – tyrimai sako, kad kas trečia Lietuvos moteris yra patyrusi vienos ar kitos rūšies smurtą.
„Lygiai prieš 10 metų Lietuva žengė didžiulį žingsnį, priimdama šį įstatymą. Tuo metu Seimas rado jėgų priimti drąsų sprendimą, buvo pripažinta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra visuomeninės reikšmės žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas, įtvirtintos nuostatos, įteisinančios atsakomybę už smurtą artimoje aplinkoje“, – spaudos konferencijos metu kalbėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Anot jos, įstatymu siekta užtikrinti greitą reagavimą į kilusią grėsmę, numatyti prevencijos ir apsaugos priemones, pagalbą smurto aukoms.
„Smurtas artimoje aplinkoje, deja, ir šiandien išlieka vienu dažniausių žmogaus teisių pažeidimų. Kas trečia moteris tam tikru savo gyvenimo etapu patyrė arba patiria smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau tikrasis problemos mastas vargiai telpa į statistiką, nes smurtas dažnai būna netiesioginis, kartais jis įgyja subtilių ir sunkiai atpažįstamų formų“, – tvirtino Seimo pirmininkė.
V. Čmilytė-Nielsen taip pat apgailestavo, kad žmogaus teises ginantys įstatymai Seime sunkiai skinasi kelią. Anot jos, tai rodo ir pastarųjų dienų pavyzdžiai.
„Tačiau kas kartą, kai tai pavyksta, mūsų visuomenė tampa brandesnė, o atskiros grupės – saugesnės“, – pažymėjo Seimo pirmininkė.
Aršios diskusijos ir abejonės, ar esame pusiaukelėje
Buvusi Seimo narė Giedrė Purvaneckienė prisiminė, kad didelį indėlį priimant įstatymą turėjo nevyriausybinės organizacijos, kurios siekė įrodyti, kad smurtas artimoje aplinkoje egzistuoja, rašė laiškus politikams, bendradarbiavo su kitomis valstybėmis, tarptautinėmis organizacijomis.
Konferencijos metu Seimo narys Julius Sabatauskas prisiminė, kad diskusijos dėl įstatymo priėmimo buvo labai aršios. Daug diskusijų kilo dėl, pavyzdžiui, baudžiamojo poveikio priemonės gyventi skyriumi.
„Buvo diskusijos, kur jam (smurtautojui – LRT.lt) dėtis. Ten ir dėtis – jei smurtavai prieš artimuosius, ir ne vienerius metus, tai malonėk išeiti ir gyventi skyriumi. Aišku, tai kainuoja, bet pigiau nesmurtauti ir gyventi sutartinai. Reikėjo daug įtikinėjimo“, – pasakojo J. Sabatauskas.
Pasak Seimo nario, ir ta situacija, kokia yra dabar, yra nepakankama. Jis akcentavo Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimo svarbą, kadangi šioje konvencijoje, sakė Seimo narys, numatytos visos priemonės.
„Su pavydu žiūriu į tas valstybes, kuriose ji ratifikuota. Tai, kas numatyta konvencijoje, pradedant švietimu, pagalbos teikimu, ten yra visos priemonės. Kol to nepadarysime, tikrai nesugebėsime išgyvendinti smurto artimoje aplinkoje, arba, sakant tiesiai, smurto šeimoje – smurto tradicinėje šeimoje, kuria taip didžiuojasi. Nežinau, ar esame pusiaukelėje“, – svarstė J. Sabatauskas.
Per dieną – 160 pranešimų
Spaudos konferencijos metu taip pat buvo pristatyti naujausi duomenys. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė Jurgita Cinskienė informavo, kad penktadalis apklaustųjų pripažino patyrę smurtą artimoje aplinkoje.
Smurto artimoje aplinkoje apraiškos išryškėjo karantino metu, o dažniausiai smurtą patiria moterys, paprastai – nuo buvusių ar esamų sutuoktinių ar partnerių.
„Moterys sudaro kiek daugiau nei 80 proc. nukentėjusių. Vyrai smurtą paprastai patiria nuo tėvų, jų patirtys dažniausiai yra iš vaikystės. Moterys smurtą patiria dabartiniu savo gyvenimo laikotarpiu. Bauginantis skaičius – 60 proc. nukentėjusių apskritai niekur nesikreipė pagalbos, įskaitant pačius artimiausius asmenis, šeimos narius. Į policijos pareigūnus kreipėsi tik 15 proc. nukentėjusiųjų“, – teigė J. Cinskienė.
Lyginant 2019 ir 2020 metų apklausų duomenis, sumažėjo asmenų, kurie teigia, kad tam tikromis aplinkybėmis galima toleruoti kai kurias smurto artimoje aplinkoje rūšis. Pavyzdžiui, pasakojo J. Cinskienė, 2019 metais 24 proc. apklaustųjų sutiko, kad kai kuriomis aplinkybėmis galima toleruoti smurtą. 2020 metais tokią nuomonę turinčių skaičius sumažėjo ir siekė 11 proc.
Tačiau, pažymėjo Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, vis dar paplitęs nukentėjusio kaltinimas, laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris patyrė smurtą artimoje aplinkoje, yra pats kaltas.
Anot jos, Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais policijos pareigūnai sulaukė daugiau nei 58 tūkst. skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje – 160 pranešimų kasdien arba po vieną pranešimą kas 10 minučių. Užregistruoti 28 tyčiniai nužudymai, o tai sudaro trečdalį visų nužudymų Lietuvoje.
J. Cinskienė akcentavo ir tai, kad ikiteisminiai tyrimai dažniausiai pradedami tik fizinio smurto atvejais, kadangi sunkiai identifikuojame kitas smurto rūšis, pavyzdžiui, seksualinį, psichologinį ar ekonominį smurtą.
Kova su pasekmėmis, o ne priežastimis
Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis teigė, kad per 10 metų, nuo įstatymo priėmimo, situacija policijoje pasikeitė negrįžtamai.
Jis atkreipė dėmesį, kad pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje skaičius nuolat augo. Pavyzdžiui, 2012 metais policija sulaukė apie 18 tūkst. tokių pranešimų, 2020 metais – apie 58 tūkst.
Pasak M. Akelaičio, pranešimų skaičiaus augimą policija mato kaip pozityvų dalyką, kadangi tai rodo, jog vis didesnis skaičius su problema susiduriančių žmonių pasitiki policija ir kreipiasi pagalbos. Tačiau kyla ir tam tikrų iššūkių – didėja krūvis, pasitaiko pakartotinių pranešimų.
„Jie (pakartoniniai pranešimai – LRT.lt) rodo, kad kovojame su pasekmėmis, bet nesugebame padaryti poveikio priežastims“, – kalbėjo M. Akelaitis.
