Moterys su negalia – viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių, sako LRT.lt kalbinti ekspertai. Jos susiduria su penkis kartus didesne rizika patirti seksualinę prievartą, prieš jas dažniau smurtaujama, gali išsivystyti tam tikra priklausomybė nuo partnerio ir ekonominis bejėgiškumas. O ir visuomenės nuostatos negailestingos – teisiname moterų su negalia prievartinę sterilizaciją bei abortą, abejojame jų galimybėmis auginti vaikus ir diskriminuojame.
Lygių galimybių plėtros centro užsakymu buvo atlikta apklausa apie visuomenės nuostatas moterų su negalia atžvilgiu. Apklausą vasario–kovo mėnesiais vykdė „Spinter Research“. Tyrimas buvo atliktas Panevėžio mieste ir rajone bei Tauragės rajone, buvo apklausti 564 žmonės.
Tyrimas parodė, kad kas antras apklaustasis visiškai arba iš dalies sutinka su teiginiu, kad priverstinė sterilizacija ir (arba) priverstinis nėštumo nutraukimas moterims, turinčioms tam tikrą negalią, yra pateisinami. Su teiginiu, kad pasirinkdamos turėti vaikų moterys su negalia elgiasi neatsakingai, sutiko 37 proc. apklaustųjų.
41 proc. respondentų visiškai arba iš dalies sutiko su teiginiu, kad natūralu, jog moterys su negalia didžiąją laiko dalį praleidžia namuose, 22 proc. manė, kad moteriai su negalia jos vyro smurtas neturėtų būti priežastis išsiskirti.
Spaudimas nutraukti nėštumą – ir iš sveikatos įstaigų
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus portalui LRT.lt sako, kad Lietuvoje moterų su negalia padėtis nėra išskirtinė – tam tikrų diskriminacijos formų pastebima visose valstybėse.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Margarita Jankauskaitė taip pat pažymi, kad žmonės su negalia, o dar labiau moterys su negalia, yra marginalizuojami. Anot jos, visuomenė nejaučia solidarumo, o koją pakiša ir tai, kad Lietuvoje dar stipriai vadovaujamės medicininiu požiūriu, manydami, kad negalia – tarsi liga, kuri paliečia tik konkretų asmenį.
Tačiau J. Ruškus pastebi, kad neretai girdime, neva moterys ir mergaitės su negalia nepatiria neproporcingai didesnio smurto ir stipresnės diskriminacijos. Tai – nenoras pripažinti, kad jos patiria diskriminaciją lyties, lyčių vaidmenų ir negalios pagrindu, pažymi jis.
Tokią diskriminaciją, kuri kyla lyties ir negalios pagrindu, JT Neįgaliųjų teisių komitetas apibrėžia kaip daugialypę diskriminaciją.
„Vyrai su negalia tokios diskriminacijos nesusilaukia. Visų pirma, diskriminacija atsiranda lyties ir negalios pagrindu, tarsi neigiama, kad moteris su negalia gali būti gera mama ir auginti vaiką. Pirmiausia matoma negalia, o ne moters asmuo, jos moteriškumas, jos motinystė. Už to slypi žeminimas ir negalią turinčių moterų motinystės nuvertinimas“, – aiškina J. Ruškus.
Pirmiausia matoma negalia, o ne moters asmuo, jos moteriškumas, jos motinystė.
Anot jo, ir iš sveikatos priežiūros įstaigų moterims tenka susilaukti psichologinio spaudimo nutraukti nėštumą, abejojama jų motinystės gebėjimais.
Tačiau negalią turinčios moterys turi turėti lygias teises į reprodukcinę sveikatą, taip pat turėti vaikų, be to, valstybės pareiga – suteikti paramą joms auginti savo vaikus, pažymi VDU profesorius. Tai numato ir JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
J. Ruškus pasakoja ir apie tokius atvejus, kai iš negalią turinčių moterų paimami vaikai būtent mamos negalios pagrindu, diskriminuojančiai numanant, kad jos negebės tinkamai auginti vaikų. Tačiau, pabrėžia jis, tokiais atvejais šeimai turi būti suteikiama pagalba ir parama auginti vaikus, sveikatos ir švietimo įstaigų prieinamumas.
Neįgaliųjų teisių konvencijoje nurodoma, kad „vaikas jokiu būdu negali būti atskirtas nuo tėvų dėl savo neįgalumo arba dėl vieno ar abiejų tėvų neįgalumo“.
Dvigubi standartai ir visuomenės smerkimas
VDU profesoriui antrina ir Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė, ji pabrėžia, kad, pavyzdžiui, reprodukcinių teisių srityje matome dvigubų standartų. Tyrimas parodė, kad visuomenė pateisina moterų su tam tikra negalia priverstinę sterilizaciją arba abortą, mano, kad pasirinkdamos turėti vaikų moterys su negalia elgiasi neatsakingai.
„Kai susiduriame su moterimis, kurios negalios neturi, šių teisių pažeidimus matome per mėginimą priversti jas turėti vaikų, kai apribojamos medikamentinio aborto galimybės, patiriamas spaudimas, negerbiamas apsisprendimas nutraukti nėštumą... Kai kalbame apie moteris su negalia, matome atvirkštinį procesą – jos norėtų turėti vaikų, bet patiria spaudimą jų nesusilaukti“, – apie visuomenės požiūrį portalui LRT.lt pasakoja M. Jankauskaitė.
Tokia situacija parodo, kad visuomenė gali turėti du vienas kitam prieštaraujančius įsitikinimus vienu metu, priduria kita Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Aurelija Auškalnytė. Anot jos, nors šie įsitikinimai vienas kitam prieštarauja, jie iškyla skirtingomis aplinkybėmis, tad gali koegzistuoti.
„Vienomis aplinkybėmis aktyvuojasi vieni stereotipai ir baimės, kitomis – kiti. Bet giluminė abiejų problemų priežastis yra ta pati – moterų reprodukcinės teisės nematomos kaip pamatinės žmogaus teisės“, – pažymi A. Auškalnytė.
Moterų reprodukcinės teisės nematomos kaip pamatinės žmogaus teisės.
Vis dėlto papildomos pagalbos poreikis nereiškia, kad moteris su negalia negalėtų auginti vaikų, – jai paprasčiausiai gali prireikti kokios nors formos pagalbos.
„Viena moteris pasidalijo tokia aplinkinių nuostata, kad „geriau neturėk vaikų, nes užkrausi savo vyrui tiek vargo rūpintis vaiku“. Vėl iškyla lyčių stereotipai – kalbame ne tik apie negalios specifiką, bet ir apie lyčių lygybę.
Tas komentaras kyla iš įsitikinimo, kad moteris turi visus kampus apšokinėti, o vyras sėdi, žiūri televizorių, o čia jam reikės sauskelnes keisti, nes moteris gal negalės to padaryti“, – tvirtina A. Auškalnytė.
Prievarta vyksta ir institucijose
Anot J. Ruškaus, tokia situacija taip pat rodo, kad visuomenė kvestionuoja moterų su negalia moteriškumą, teisę būti motina, auginti vaikus. Šiuo atveju negalia tampa pagrindiniu kriterijumi, kuriuo žmogus vertinamas. Jis taip pat primena atvejį, kai Lazdijų ligoninėje moteriai su negalia gimdymo metu jai nežinant buvo atlikta sterilizacija.
„Sterilizacija buvo atlikta, siekiant užkardyti motinystę. Tačiau kiekvienas žmogus turi teisę į savo integralumą, niekas neturi teisės kištis į mūsų sielą, protą ir kūną, daryti ką nors prieš mūsų valią“, – pabrėžia J. Ruškus.
Derėtų atkreipti dėmesį ir į situaciją didelėse globos įstaigose. JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas tvirtina, kad numanoma, jog tokiose įstaigose moterys su intelekto arba psichosocialine negalia gali patirti prievartinę sterilizaciją ar abortus, neturi kito pasirinkimo.
Visuomenei nėra prieinama informacija apie prievartos globos institucijose mastus, taip pat ir prieš moteris bei mergaites, sako J. Ruškus. Anot jo, kuriama iliuzija, kad globos namai yra tinkama pagalbos forma, nors juose apgyvendinti žmonės praktiškai nebetenka savo pačių gyvenimo kontrolės, tampa visiškai priklausomi nuo kitų. Moterys šiomis aplinkybėmis tampa ypač pažeidžiamos, įskaitant ir reprodukcinės sveikatos sritį.
„Todėl ir būtina nepriklausoma globos namų stebėsena. Dėl to, kad turi negalią, vyrai ir moterys patalpinami toli nuo bendruomenių esančiose įstaigose, vienoje įstaigoje gali gyventi ir keli šimtai žmonių. Numanome, kokio lygio prievarta ten vyksta“, – pažymi J. Ruškus.
Priklausymas nuo partnerio ir ekonominis bejėgiškumas
Moterys ir mergaitės su negalia taip pat patiria diskriminaciją lyčių vaidmenų aspektu tiek visuomenėje, tiek artimoje aplinkoje. Pasak J. Ruškaus, moterys, turinčios negalią, patenka tarp skurdžiausių visuomenės grupių, tad gali išsivystyti tam tikras priklausymas nuo partnerio ir ekonominis bejėgiškumas.
„Atsiranda nelygiaverčių galių santykis, o moterys gali patirti tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą artimoje aplinkoje. Smurtaujantys asmenys labiau tikisi, kad nusikaltimas nebus atskleistas, nes numanoma, kad moterys su negalia yra bejėgiškesnės, kad jomis galima lengviau manipuliuoti. Bejėgiškumas atsiranda ir iš ekonominio priklausomumo“, – kalba J. Ruškus.
Jis aiškina, kad moterims su negalia sudėtingiau susirasti darbą, o pajamos neretai būna mažesnės. Dėl to jos tampa labiau pažeidžiamos įvairių formų smurtu, tampa priklausomos nuo partnerio.
Negalia suprantama kaip konkretaus individo problema, manoma, kad viskas pritaikyta „normaliems“ žmonėms.
„Moterys su negalia yra viena labiausiai pažeidžiamų, jei ne pati pažeidžiamiausia visuomenės grupė“, – apibendrina J. Ruškus.
VDU profesorius taip pat pažymi būtinybę ratifikuoti Stambulo konvenciją, kad moterų ir mergaičių su negalia diskriminacijos ir pagalbos joms klausimas taptų politinės darbotvarkės dalimi.
Smurtautojų strategija – aukos izoliavimas
Įvairūs tyrimai taip pat rodo, kad moterys su negalia dažniau patiria smurtą artimoje aplinkoje. M. Jankauskaitės teigimu, viena iš strategijų, kuriomis naudojasi smurtautojai, – aukos izoliavimas.
„Visuomenėje, kurioje moterims, turinčioms negalią, nėra sukuriamos sąlygos išeiti iš namų, labiau komunikuoti su aplinkiniais ir būti tarp žmonių, izoliacijos pavojus ateina ne vien iš smurtautojo – šis pavojus jau yra sisteminis.
Aukos izoliavimas tada labai parankus, nes ji niekur negali išeiti, kreiptis pagalbos, o smurtautojas galbūt yra vienintelis, kuris jai padeda, tad ji darosi be galo priklausoma nuo jo“, – apgailestauja Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad dirba nedaug žmonių su negalia, tad smurtą patirianti moteris galimai ir finansiškai būna priklausoma nuo smurtautojo.
„Be galo sudėtinga iš smurtinės situacijos išeiti – ryžtis palikti smurtaujantį partnerį nėra lengva net neturint sveikatos sunkumų. O negalios atveju reikia viską susiorganizuoti – turi būti žmogus, kuris padėtų, negali išeiti gyventi į bet kokią aplinką, nes pati aplinka turi būti sutvarkyta“, – vardija M. Jankauskaitė.
Trūksta pagalbos formų
Kalbėdama apie moterų su negalia patiriamą smurtą, A. Auškalnytė taip pat pažymi, kad visuomenė šias moteris nugalina. Tokiu atveju smurtą patirianti moteris susiduria su daugiau kliūčių palikti smurtautoją, sulaukia mažiau pagalbos. Veikia ir visuomenės nuostatos, kad moteris su negalia kito vyro nesusiras, teigia A. Auškalnytė.
„Yra ir kitas aspektas – augdamos moterys su negalia nuolatos girdėjo šias aplinkinių nuostatas, tad dalis jų pasilieka. Tada pradedi nepasitikėti savimi, tuos balsus ir nuostatas, kurias girdėjai iš kitų, jau pradedi girdėti ir savyje. Tai – dar vienas barjeras palikti smurtaujantį partnerį“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Ji akcentuoja ir tai, kad teikiama pagalba pritaikyta moterims be negalios. Taip pat trūksta alternatyviomis formomis pateikiamos informacijos, kuri būtų prieinama moterims su negalia.
„Už to taip pat slypi tai, kad negalia suprantama kaip konkretaus individo problema, manoma, kad viskas pritaikyta „normaliems“ žmonėms. Bet iš tiesų pagalba pritaikyta žmonėms be negalios“, – teigia A. Auškalnytė.
Penkis kartus didesnė rizika patirti seksualinį smurtą
Psichikos negalią turinčios moterys patiria ypač didelę riziką tapti seksualinės prievartos aukomis. Užsienyje ir Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad šioms moterims kyla maždaug penkis kartus didesnė rizika patirti seksualinę prievartą.
Būtent dėl to labai reikalingos lytiškumo pamokos, kurios padėtų suvokti savo lytiškumą, padėtų jį išreikšti socialiai priimtinu būdu ir, svarbiausia, padėtų išmokti apsisaugoti nuo tokios prievartos.
Pasak A. Auškalnytės, nedaug žinome ir apie moterų ir mergaičių su negalia patiriamą seksualinę prievartą – sužinome apie pavienius atvejus, bet bendro supratimo nėra. M. Jankauskaitės teigimu, moterys su negalia neretai matomos kaip belytės – jei jos nori turėti vaikų, joms aiškinama, kad toks požiūris yra neatsakingas, jos raginamos apie vaikus negalvoti.
„Viena vertus, visuomenė moterų su negalia kaip seksualinio subjekto nemato, kita vertus, jomis pasinaudojama, jos seksualiai išnaudojamos, patiria prievartą“, – teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Netinkamo lytinio ugdymo atgarsiai
Kitas iššūkis – netinkamas lytinis ugdymas. M. Jankauskaitė pasakoja, kad tėvai, auginantys vaikus su negalia, atvirai sako, kad net medicinos darbuotojai negali suteikti visos informacijos, ką daryti, kai vaikui prasideda lytinė branda. Tada tėvai mokosi vieni iš kitų, patys mėgina įveikti stigmas.
„Kaip mamos sako, turi perlipti per stereotipus, kad kalbėti apie seksualumą – nepadoru. Normalioje civilizuotoje visuomenėje taip neturėtų būti. Ne mamos turėtų mokyti socialinius darbuotojus ir medikus, o šis būrys specialistų turėtų padėti ir paaiškinti, kokiame amžiuje kokių iššūkių gali kilti, kaip su tuo tvarkytis.
O dabar tėvai paliekami vieni su baimėmis, su nežinia – gimus vaikui su proto negalia, tėvai gąsdinami, kad ruoškitės, iš kalėjimo vaikas neišlįs, nes bus seksualinis priekabiautojas“, – problemas įvardija M. Jankauskaitė.
Pasak A. Auškalnytės, baimių kalbėti apie seksualumą kyla ir dėl žmonių su negalia infantilizavimo.
